Mindaugas Bloznelis. Mokslo politika ar liberali reforma?
2009-03-19
Šiandien liberalų peršamą aukštojo mokslo reformą norėčiau palyginti su žinoma istorija apie naujuosius karaliaus drabužius. Anoje liūdnoje istorijoje paiką karalių pataikūnai patarėjai saldžiais žodžiais išvedė nuogutėlį į miesto gatves. Nuomonė buvo taip sėkmingai suformuota, kad apdairūs miestelėnai aikčiojo grožėdamiesi drabužiais, kurių nebuvo.
Mano galva, naujoji Lietuvos studijų reforma savo radikalumu nenusileidžia minėtos Anderseno pasakos naujųjų drabužių „verslo planui“. Ir ne tokia didelė bėda, kad siuvimo „ekspertai“ susiglemžė aukso verpalus. Bėda, kad karalius liko nuogas.
Reforma siūlo dvi esmines naujoves: (1) krepšelio principą biudžeto lėšoms skirstyti ir (2) valstybinių aukštųjų mokyklų kapitalizavimą.
Krepšelis. Teigiama, kad krepšelio principas laiduosiąs esminį studijų kokybės šuolį. Esą studentai, laimėję krepšelius, rinksis aukštos kokybės studijas (ko gi jiems rinktis žemos kokybės studijas?) ir tokiu būdu biudžeto lėšos pačios „atras kelią“ į kokybiškiausias studijas užtikrinančias aukštąsias mokyklas. Nekokybiškos studijos nebegaus finansavimo, taigi, jų neliks. Studijų kokybei Lietuvos aukštosiose mokyklose nieko kito nebeliks, kaip tik šuoliuoti... aukštyn.
Dalykas būtų tikresnis, jei abiturientas galėtų adekvačiai įvertinti ir palyginti studijų įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose kokybę, pvz., tos pačios srities studijas skirtingose aukštosiose mokyklose. Kiek man žinoma, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija (ir ne tik Lietuvos) to padaryti negali. (Studijų kokybės vertinimo centras orientuojasi į priemones studijų kokybei užtikrinti. Studijų kokybės palyginimas yra kitas uždavinys.) Klausimas pernelyg subtilus. Lietuviškosios reformos kūrėjai lengva ranka permeta šį uždavinį abiturientams. Taigi, abiturientas, neturintis aukštojo išsilavinimo, turės atsakingai spręsti apie įvairiausių studijų sričių aukštosiose mokyklose kokybę!
Kitas dalykas, ar abiturientas, laimėjęs krepšelį, tikrai stos į aukščiausią kokybę garantuojančią aukštąją mokyklą net ir tuo atveju, jei tokią informaciją turėtų. Aukštesnė studijų kokybė yra susijusi su griežtesniais reikalavimais, taigi su didesne rizika prarasti krepšelį, neatlaikius konkurencijos tolesniais studijų metais.
Nedrįsčiau daryti optimistinės išvados, kad krepšelių pasiskirstymas efektyviai atspindėtų studijų kokybę. Sakyčiau, jis geriau atspindėtų aukštųjų mokyklų investicijas į masinės informacijos priemones, žiniasklaidą.
O kas laukia aukštosios mokyklos, jei atsitiktinis studentų pasirinkimas šiais metais lėmė, jog į NN studijų programą atėjo vos 10 krepšelių? Nutraukti sutartis su dėstytojais? O kur juos kitais metais rasite? Kur rasite bent kiek kvalifikuotą specialistą, kuris sutiktų tokiomis sąlygomis dirbti? Labai tikėtina, kad praėjus penketui – dešimčiai metų apie aukštojo mokslo kokybę Lietuvoje apskritai bus nemandagu prasitarti.
Matome, kad universalusis krepšelis savaip išsprendžia ir iki šiol nesėkmingai spręstą „Lietuvos aukštojo mokslo politikos formavimo“ problemą. Ji supaprastinama iki krepšelių dydžių ir kvotų įvairioms studijų kryptims nustatymo. Nors grakštus ir paprastas šis kelias turi absurdo elementų. Raskite asmenį, kuris pirkdamas prekes ar paslaugas nepasirūpintų išsiaiškinti jų kokybės. Todėl logiška būtų tikėtis, kad ir valstybinis studijų finansavimas butų paremtas skaidriais, viešais ir objektyviais studijų kokybės kriterijais. Tačiau pasirinkusi krepšelio principą, mūsų valstybė skirdama biudžeto lėšas atsiribotų nuo perkamų paslaugų kokybės vertinimo. Studijų kokybės vertinimas būtų deleguotas abiturientams, kurie objektyviai tai galėtų padaryti ne anksčiau, nei įgiję aukštąjį išsilavinimą.
Kapitalizavimas. Valstybinių aukštųjų mokyklų kapitalizavimas (teisės disponuoti universitetų nuosavybe perdavimas patiems universitetams ar privatiems fondams, kurie būtų suformuoti universitetams valdyti) šiuo metu svarstomas ir mums artimoje Suomijoje. Tai pagrindinis Suomijos universitetų reformos elementas. Teigiama, kad išlaisvintas iš valstybinio administravimo universitetas taps savarankiškesnis ir galės pilniau atsidėti savo misijai: švietimui ir mokslui. Nemaža akademinės visuomenės dalis abejoja tokios reformos nauda. Iš tiesų kai kurios sritys, pvz., fundamentiniai tyrimai, matyt, nukentėtų (nepriklausomų universitetų vadyboje brangiai kainuojantys ir "nepraktiški" mokslai anksčiau ar vėliau užleistų vietą rentabilesniems), o tai turėtų ilgalaikių neigiamų pasekmių mokslo lygiui ir studijų kokybei.
Universitetų kapitalizavimas taip pat reiškia, kad silpnesnes pozicijas turintys universitetai (bent iš principo) gali bankrutuoti. Siekiant išvengti tokių tiek socialiai, tiek ekonomiškai nenaudingų pasekmių, į reformos projektą buvo įtrauktas ir kai kurių regioninių universitetų jungimas į stambesnius vienetus. Aišku, Suomijos reforma išlaiko anksčiau galiojusią nuostatą, kad suomių ir ES studentams studijos nemokamos, o aukštųjų mokyklų finansavimas numatomas ilgametėmis sutartimis*. Tokios sutartys sudaro sąlygas racionaliam universitetų resursų panaudojimui ir apgalvotai aukštojo mokslo plėtrai visos šalies mastu.
Lietuvos liberalioji reforma, skirtingai nuo suomiško varianto, nesirūpina egzistuojančios aukštojo mokslo infrastruktūros likimu. Taigi, ir socialiniai, ir ekonominiai nuostoliai, kilę dėl silpnesnes pozicijas turinčių valstybinių aukštųjų mokyklų galimų bankrotų, bus skaudūs. Nėra nė užuominos apie regioninę politiką (turiu galvoje aukštąsias mokyklas, formuojančias regionų kultūros ir mokslo gyvenimą, kurias gali pasiekti mažesnis krepšelių skaičius).
Mokslo ir studijų sistemos „išvalstybinimo“ tendenciją įvairiose Europos šalyse galima stebėti jau keletą metų. Viena vertus, tai reiškia, kad valstybė siekia šiek tiek sutaupyti mažindama išlaidas mokslui ir studijoms (nesvarbu, kokie būtų viešieji tokių pokyčių lozungai). Kita vertus, tokia tendencija reiškia, kad aukštasis mokslas nebėra investicija į tautos ateitį, o valstybė tiesiog perka „aukštojo mokslo paslaugas“. Susidaro įspūdis, kad tokiu būdu valstybė atsiriboja nuo atsakomybės už šią kultūrinio gyvenimo sritį.
Autorius yra Vilniaus universiteto matematikos profesorius, Helsinkio universiteto statistikos docentas.
Bernardinai.lt"
