Naujas tvarus mazochisto porūšis – vilnietis rinkėjas

 

"Vilnius buvo ištiktas šoko, kai paaiškėjo, jog į darbą reikia važiuoti kelias valandas, o atvažiavus į centrą automobiliu dėtis irgi nėra kur. Be to, automobilio stovėjimas kainuoja tiek, kad bilietas į spektaklį atsieina praktiškai pigiau, nei transporto priemonę palaikyti centre tą patį laiką.

Sakote, netikėta? Nė kiek. Patys išsirinkom. Problemos buvo fiksuojamos ir kuriamos jau Remigijaus Šimašiaus valdymo metais, o dabar, valdant jo vicemerui Valdui Benkunskui, raškome šios veiklos vaisius ir ta pati politika tvariai tęsiama. Kai valdžia taip sistemiškai ir planingai rinkimų būdu perduodama iš rankų į rankas, tai sunku tikėtis urbanistikos politikos pokyčių. Toks savotiškas mazochizmas – senoji valdžia keikiama, tačiau pokyčių nenorima.

Pradėkime nuo kosminių parkavimo kainų ir vietų trūkumo miesto centre. Įdomu tai, kad vietų trūksta ne todėl, jog niekšai netvarūs miestiečiai ir miesto svečiai piktybiškai į centrą gena netvarias keturrates transporto priemones. Tiesiog dauguma automobilių priklauso gyvenantiems centre, ir jie juos parkuoja nemokamai arba už simbolinę kainą. Todėl atvažiavusiam sudėtinga rasti net superbrangią vietą.

Netikėta? Ne. Tiesiog taip labai naudinga bei pelninga ir galima pavardėmis išvardinti kam – pagrindiniams sostinės NT vystytojams.

Grįžkime į 2018 m. Tada miesto taryba pritarė miesto parkavimo schemai ir tam, kad Vilniaus centre ir patogiai viešuoju transportu pasiekiamose teritorijose mažėtų parkavimo vietų įrengimo koeficientai. Tai reiškia, kad arčiau miesto centro statytojai gali įrengti mažiau parkavimo vietų daugiabučių gyventojams.

Pagal naująją tvarką, kaip matoma Vilniaus miesto savivaldybės paruoštoje schemoje, geltonojoje zonoje automobilio parkavimo koeficientas 0,75, vadinasi, keturiems butams priklausys trys parkavimo vietos. Miesto centre, kuris pažymėtas mėlyna spalva, koeficientas 0,5, tai reiškia, kad vienam butui teks pusė parkavimo vietos, o Senamiestyje automobilių statymo vietų koeficientas – 0,25.

Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovas, tada porino, kad, užuot statę nenaudojamas automobilių aikštelių vietas, vystytojai geriau pasirūpins didesniu želdynų kiekiu, žaidimų, laisvalaikio zonomis savo vystomuose projektuose.

Kalbant paprasčiau, vystytojai nebeįrenginėja parkavimo vietų ir tam nešvaisto pinigų; tų, kurias privalo įrengti, kainos išskrido į kosmosą, o būsto pirkėjui savivaldybė nemokamai arba už simbolinę kainą išduoda leidimą statyti automobilį gatvėje. Idealus naujų milijonų tvaraus uždirbimo būdas.

Tik naujoji Vilniaus valdžia praplėtė ambicijas ir planuoja apmokestinti ne tik centrą, bet ir miegamuosius rajonus. Ką daryti žmonėms, kuriems reikia iš tolimųjų sostinės priemiesčių važinėti į centrą ir vežioti vaikus po įvairias viešojo švietimo įstaigas, nes vietoje jų trūksta? Kaip sakė meras Remigijus, „reikia teisingai pasirinkti, kur gyventi“. Kam tas kotedžas keliolika kilometrų už Pilaitės, kai už tą pačią kainą kelių asmenų šeima gali sėkmingai įsikurti 18 kvadratinių metrų ploto trijų kambarių bute Vilniaus Senamiestyje. Iš čia juk viskas pasiekiama paspirtuku.

Tvaru? Tikėtina. Dar, kaip planuojama, bus įrengiamos ramaus eismo zonos – tai gatvės, kuriose taikant įvairius infrastruktūrinius, eismo organizavimo ir kitokius sprendimus užtikrinamas lėtesnis transporto judėjimas, aplinka tampa švaresnė, draugiškesnė žmonėms ir mažiau triukšminga. Tai vieni pagrindinių ir Vilniaus darnaus judumo plane numatytų kriterijų aplinkai humanizuoti – taip dar tolimais 2020 m. buvo rašoma savivaldybės pranešime spaudai. Automobiliai tokiose gatvėse juda 20–30 km/val. greičiu, eismo juostos siaurinamos, įrengiama daugiau želdinių ir erdvių pėstiesiems, gatvės saugumą ir matomumą lemia ir atitinkama parkavimo tvarka, dviračiai juda bendrame sraute kartu su automobiliais ar taikomi kitokie sprendimai.

Tikėtina, bus nerealūs kamščiai, kuriais galėsime konkuruoti su didžiaisiais ES miestais. Kam tai rūpi. Grįžkim prie punkto apie tinkamą gyvenamosios vietos pasirinkimą. Beje, jei tikėtoje valdžios pažadais apie tvarumą ir nusipirkote elektromobilį, kuriam buvo kuriama daugybė lengvatų, šiuos pažadus galima pamiršti. Lengvatos spėriai naikinamos.

Gal burnoju be reikalo? Didžiuosiuose ES miestuose idealiai sutvarkytas viešasis transportas ir ten didesnio reikalo lįsti į centrą su savo keturiais ratais nėra. Iš bet kurio priemiesčio ar artimo užmiesčio gali traukiniais, metro, tramvajais ir autobusais atkakti iki pat biuro ar parduotuvės durų.

Nė velnio. Pas mus viešuoju transportu įmanoma naudotis, tačiau lūžio per keletą ar keliolika metų taip ir nenutiko.

Leisiu sau pacituoti žmogų, kuris internete pasidalino viešojo transporto vartojimo įspūdžiais:

„O aš bandau vis daugiau važiuoti autobusu. Pasakysiu, kad sąlygos tam – tragiškos. Pirmadienį 10 val. ryte nuo Liubarto tilto iki MO muziejaus troleibusas buvo sausakimšas. Prieš tai vienas troleibusas (Nr. 7) uždarė duris priešais nosį. Dar kurį laiką pastovėjo, tačiau durų įlipti neatidarė. Rinkausi važiuoti autobusu, nes šalia MO su parkavimu blogai, tačiau pats važiavimo miesto autobusu procesas yra toks lengvai... žeminantis. Tad parkingo brangimas, neįvedant alternatyvaus transporto, tikrai labai erzinantis.“

Kaip galima vadinti piliečius, kurie kaip patyrę mazochistai renkasi valdžią, kai jos sprendimai suteikia papildomų milijonų keliems didiesiems NT vystytojams ir kelia daugybę nepatogumų eiliniams rinkėjams? Manau, tinkamiausias žodis – mazochistai. Tačiau, neneigsiu, tai labai lietuviška – tiesiog kentėti ir skųstis."