2010 m. gegužės 22 d., šeštadienis
Laurinkus sako, kad politika – verslas su savo paslaptimis, tauta – tik manipuliacijų objektas
Manipuliacijos reiškia mažiau, negu ponas Laurinkus tikisi. Mes nekentėme Rusijos valdžios ir ją nuvertėme. Dabar nekenčiame siauro Lietuvos turtingųjų ratelio valdymo ir jį taip pat pašalinsime iš valdžios. Nepadėjo Rusijos manipuliacijos, kurios buvo gerai finansuojamos. Nepadės ir vargana pono Laurinkaus bendražygių saviveikla.
2010 m. gegužės 21 d., penktadienis
Aukšta pridedamoji vertė Lietuvoje: dabar, ar žymiai vėliau?
Lietuvos mokslo biurokratai žada, kad aukštą pridedamąją vertę kurianti valstybė mūsų krašte bus tik po dešimtmečio. O gal vyksta gražios milijardų dalybos gražiai pašnekančių savųjų tarpe? Pabandykime kelis negražius klausimus Sokrato metodu.
Jei restrikcijos fermentų gamyba, paveldėta iš Rusijos, yra šiandien, po dvidešimties metų, kurianti aukštą pridedamąją vertę, tai kokią aukštą pridedamąją vertę mes sukursime po dar vieno dešimtmečio? Gal ji bus aukštesnė? Jei aukštesnė, tai - kiek ir kodėl?
Kur gausime talentingų kadrų, kuriančių tą vertę, jei didelių skolų už aukštąjį išsilavinimą dėka išvarome iš Lietuvos apie pusę mokinių iš geriausių Lietuvos mokyklų? (Baigę studijuoti, išvažiuoja antroji gabesniųjų pusė.)
Kol nebus atsakymo į tokius paprastus klausimus, nėra ko dirbančiam Lietuvos jaunimui tikėtis iš milijardų mokslo slėniams. Juk tie milijardai iš slėnių mažais srauteliais gali nutekėti į tas pačias kišenes, į kurias nuėjo kitų aferų milijardai. Laukiame atsakymų.
Jei restrikcijos fermentų gamyba, paveldėta iš Rusijos, yra šiandien, po dvidešimties metų, kurianti aukštą pridedamąją vertę, tai kokią aukštą pridedamąją vertę mes sukursime po dar vieno dešimtmečio? Gal ji bus aukštesnė? Jei aukštesnė, tai - kiek ir kodėl?
Kur gausime talentingų kadrų, kuriančių tą vertę, jei didelių skolų už aukštąjį išsilavinimą dėka išvarome iš Lietuvos apie pusę mokinių iš geriausių Lietuvos mokyklų? (Baigę studijuoti, išvažiuoja antroji gabesniųjų pusė.)
Kol nebus atsakymo į tokius paprastus klausimus, nėra ko dirbančiam Lietuvos jaunimui tikėtis iš milijardų mokslo slėniams. Juk tie milijardai iš slėnių mažais srauteliais gali nutekėti į tas pačias kišenes, į kurias nuėjo kitų aferų milijardai. Laukiame atsakymų.
Reikia skubiai panaikinti studentų apmpkestinimą, varantį gabų jaunimą iš Lietuvos.
_„Kadangi atsakingos institucijos emigruojančių abiturientų duomenų nerenka, mums kilo idėja atlikti geriausių šalyje vidurinių mokyklų apklausą. Pastebėjome, jog didžiosiose, stipriausiose vidurinėse mokyklose ketinančių išvykti svetur skaičius siekia net 60 proc...“, – situaciją komentuoja LSAS prezidentas Arūnas Markas._
2010 m. gegužės 20 d., ketvirtadienis
Neužbaigta revoliucija
_Public life in the ex-communist world is again run by a well-connected elite. But things may be starting to change
May 19th 2010 | From The Economist online
The Europe.view column will henceforth appear as a weekly posting at Eastern Approaches, The Economist's central and eastern Europe blog.
IN THE communist era, the countries of eastern and central Europe were run by tightly knit clans. Connections, particularly those of your parents, mattered more than ability. The same kind of people held the top jobs in the ruling party, in government, in media and in commerce and industry. One of the most potent fuels for the revolutions of 1989 was public discontent with this closed system and the unfairness and incompetence that went along with it.
It worked for a time. In the 1990s, social mobility, in both directions, was huge. Some of the former elite ended up washing dishes or selling insurance. People from the fringes of society (unemployed playwrights and electricians) rose to giddy heights. Capitalism opened huge possibilities for the flexible and ambitious. And if you didn’t like it, you could always leave: millions of people tasted the difference with work and study abroad.
They won that fight
But the new era proved brief. Instead of the old monopoly, a new cartel now holds sway. It is not so blatant. The communist parties' statutory grip on power is gone, as are the grim, grey men of the secret police. But from the Baltic to the Black sea, public life has again started looking like a game for insiders. The same people, with backgrounds in the same elite universities, with wealthy and well-connected parents, dominate politics, the media and top jobs in officialdom. Social mobility is slowing in many parts of the developed world, particularly Britain and America. But it is tantalising to see it fade in “new Europe”, which once seemed so open and dynamic.
The problem is most acute in politics. Generous subsidies for established parties rig the system against outsiders and newcomers. Electoral rules have the same effect—candidates for election face onerous registration requirements, for example. When voices are muffled, so are choices. Emigration, and in extreme cases even depopulation, is the unwelcome result.
But change does seem to be afoot. Running as an independent, Indrek Tarand, a popular former official, won a surprise victory in Estonia’s elections to the European parliament last year. In Hungary, the green-tinged anti-corruption movement Lehet Más a Politika (Politics can be different) won an unexpected 7.5% of the vote in the recent parliamentary elections. Less pleasingly, in the same election the far-right anti-establishment Jobbik party won nearly 17%, helped by protest votes as well as its traditional racist base.
The trend is visible elsewhere in central Europe. As the print edition reports this week, new parties and protest movements are making inroads into the clubby politics of the Czech Republic and Slovakia. Some, such as the Slovak Sloboda a Solidarita (Freedom and Solidarity), make heavy use of the internet. In the Czech Republic, a movement called Change the Politicians uses smartly made video clips of cultural hotshots such as Aňa Geislerová, Aneta Langerová, Marta Kubišová and Jiří Stránský denouncing corruption and calling for change.
But complaining is easy, as is casting a protest vote. The newcomers will certainly put the old guard under greater scrutiny, dent cultures of impunity and give heart to others who want to change the system. But that is not enough. What the ex-communist countries need is a big new impetus, to complete the changes in officialdom and public services promised but not fully achieved after the collapse of communism. Accession to the European Union and NATO gave that process a boost, but it has proved only temporary. In some respects, the countries of the region are regressing. To restore momentum the new outsiders must show that they can win power and use it—and at the same time not fall into the mire that has engulfed their predecessors._
May 19th 2010 | From The Economist online
The Europe.view column will henceforth appear as a weekly posting at Eastern Approaches, The Economist's central and eastern Europe blog.
IN THE communist era, the countries of eastern and central Europe were run by tightly knit clans. Connections, particularly those of your parents, mattered more than ability. The same kind of people held the top jobs in the ruling party, in government, in media and in commerce and industry. One of the most potent fuels for the revolutions of 1989 was public discontent with this closed system and the unfairness and incompetence that went along with it.
It worked for a time. In the 1990s, social mobility, in both directions, was huge. Some of the former elite ended up washing dishes or selling insurance. People from the fringes of society (unemployed playwrights and electricians) rose to giddy heights. Capitalism opened huge possibilities for the flexible and ambitious. And if you didn’t like it, you could always leave: millions of people tasted the difference with work and study abroad.
They won that fight
But the new era proved brief. Instead of the old monopoly, a new cartel now holds sway. It is not so blatant. The communist parties' statutory grip on power is gone, as are the grim, grey men of the secret police. But from the Baltic to the Black sea, public life has again started looking like a game for insiders. The same people, with backgrounds in the same elite universities, with wealthy and well-connected parents, dominate politics, the media and top jobs in officialdom. Social mobility is slowing in many parts of the developed world, particularly Britain and America. But it is tantalising to see it fade in “new Europe”, which once seemed so open and dynamic.
The problem is most acute in politics. Generous subsidies for established parties rig the system against outsiders and newcomers. Electoral rules have the same effect—candidates for election face onerous registration requirements, for example. When voices are muffled, so are choices. Emigration, and in extreme cases even depopulation, is the unwelcome result.
But change does seem to be afoot. Running as an independent, Indrek Tarand, a popular former official, won a surprise victory in Estonia’s elections to the European parliament last year. In Hungary, the green-tinged anti-corruption movement Lehet Más a Politika (Politics can be different) won an unexpected 7.5% of the vote in the recent parliamentary elections. Less pleasingly, in the same election the far-right anti-establishment Jobbik party won nearly 17%, helped by protest votes as well as its traditional racist base.
The trend is visible elsewhere in central Europe. As the print edition reports this week, new parties and protest movements are making inroads into the clubby politics of the Czech Republic and Slovakia. Some, such as the Slovak Sloboda a Solidarita (Freedom and Solidarity), make heavy use of the internet. In the Czech Republic, a movement called Change the Politicians uses smartly made video clips of cultural hotshots such as Aňa Geislerová, Aneta Langerová, Marta Kubišová and Jiří Stránský denouncing corruption and calling for change.
But complaining is easy, as is casting a protest vote. The newcomers will certainly put the old guard under greater scrutiny, dent cultures of impunity and give heart to others who want to change the system. But that is not enough. What the ex-communist countries need is a big new impetus, to complete the changes in officialdom and public services promised but not fully achieved after the collapse of communism. Accession to the European Union and NATO gave that process a boost, but it has proved only temporary. In some respects, the countries of the region are regressing. To restore momentum the new outsiders must show that they can win power and use it—and at the same time not fall into the mire that has engulfed their predecessors._
Kaip mums sužinoti?
Sveikatos apsaugos ministerijos biurokratai aiškina mums, kad ligoninės turi teisę pasinaudoti mūsų bejėgiškumu prieš sunkią operaciją ir kitais sunkios ligos atvejais ir paprašyti mus susimokėti už mėgintuvėlius analizėms, už visus vaistus ir kitas paslaugas, kurias ligoninės mums privalo suteikti nemokamai. Ligoninės pasirodo turi teisę nuslėpti mūsų teisę gauti nemokamas paslaugas, nuslėpti kad jos prašo tariamos mūsų paramos, o realiai reketuoja bejėgius žmones, kaip jau priimta mūsų valstybėje visais lygiais. Kaip sužinoti, kas mums priklauso? Ministerijos biurokratai sako, kad neva tai būtų išmintinga klausti mus reketuojančius medikus.
Ir nežinai dabar, žmogau. Na o ką daryti, kai Kubilius ir vėl reikalauja atiduoti į valstybės biudžetą dalį pašalpų mamoms, dalį tarnautojų atlyginimų, papildomus indėlius į biudžetą iš vos besilaikančių verslų... Ar čia Kubilius prašo paremti daug milijonų vertas užsitęsusias Premjero rezidencijos statybas, ar tikrai mūsų vargana valstybėlė sugrius, nesurinkusi tuos paskutinius grašius iš pačių mažiausiai sugebančių apsiginti? Ar eiti ir protestuoti, nes tokiu atveju valdžia greitai atsitokėja ir atsisako didžiausią nepasitenkinimą sukėlusių reikalavimų, ar tyliai toliau kentėti?
Ir nežinai dabar, žmogau. Na o ką daryti, kai Kubilius ir vėl reikalauja atiduoti į valstybės biudžetą dalį pašalpų mamoms, dalį tarnautojų atlyginimų, papildomus indėlius į biudžetą iš vos besilaikančių verslų... Ar čia Kubilius prašo paremti daug milijonų vertas užsitęsusias Premjero rezidencijos statybas, ar tikrai mūsų vargana valstybėlė sugrius, nesurinkusi tuos paskutinius grašius iš pačių mažiausiai sugebančių apsiginti? Ar eiti ir protestuoti, nes tokiu atveju valdžia greitai atsitokėja ir atsisako didžiausią nepasitenkinimą sukėlusių reikalavimų, ar tyliai toliau kentėti?
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)