Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2010 m. birželio 18 d., penktadienis

Gabiausi išvažiuoja.

Šiais metais 59 procentai apklaustų abiturientų KTU gimnazijoje bei Kauno J. Basanavičiaus gimnazijoje studijuos užsienyje. 74 proc. šalies ir tarptautinių olimpiadų laimėtojų išvyksta į užsienį. Apie pusė olimpiadų dalyvių, neiškovojusių prizų, taip pat toliau mokysis užsienyje.

Lietuvos ūkio konkurencingumui daroma nepataisoma žala. Kas už tą žalą atsakys?

Vokiečių jiems kenksminga priešlaikinis taupymas remiasi moralizavimu

Op-Ed Columnist
That ’30s Feeling
By PAUL KRUGMAN
Published: June 17, 2010



BERLIN
The New York Times




Suddenly, creating jobs is out, inflicting pain is in. Condemning deficits and refusing to help a still-struggling economy has become the new fashion everywhere, including the United States, where 52 senators voted against extending aid to the unemployed despite the highest rate of long-term joblessness since the 1930s.

Many economists, myself included, regard this turn to austerity as a huge mistake. It raises memories of 1937, when F.D.R.’s premature attempt to balance the budget helped plunge a recovering economy back into severe recession. And here in Germany, a few scholars see parallels to the policies of Heinrich Brüning, the chancellor from 1930 to 1932, whose devotion to financial orthodoxy ended up sealing the doom of the Weimar Republic.

But despite these warnings, the deficit hawks are prevailing in most places — and nowhere more than here, where the government has pledged 80 billion euros, almost $100 billion, in tax increases and spending cuts even though the economy continues to operate far below capacity.

What’s the economic logic behind the government’s moves? The answer, as far as I can tell, is that there isn’t any. Press German officials to explain why they need to impose austerity on a depressed economy, and you get rationales that don’t add up. Point this out, and they come up with different rationales, which also don’t add up. Arguing with German deficit hawks feels more than a bit like arguing with U.S. Iraq hawks back in 2002: They know what they want to do, and every time you refute one argument, they just come up with another.

Here’s roughly how the typical conversation goes (this is based both on my own experience and that of other American economists):

German hawk: “We must cut deficits immediately, because we have to deal with the fiscal burden of an aging population.”

Ugly American: “But that doesn’t make sense. Even if you manage to save 80 billion euros — which you won’t, because the budget cuts will hurt your economy and reduce revenues — the interest payments on that much debt would be less than a tenth of a percent of your G.D.P. So the austerity you’re pursuing will threaten economic recovery while doing next to nothing to improve your long-run budget position.”

German hawk: “I won’t try to argue the arithmetic. You have to take into account the market reaction.”

Ugly American: “But how do you know how the market will react? And anyway, why should the market be moved by policies that have almost no impact on the long-run fiscal position?”

German hawk: “You just don’t understand our situation.”

The key point is that while the advocates of austerity pose as hardheaded realists, doing what has to be done, they can’t and won’t justify their stance with actual numbers — because the numbers do not, in fact, support their position. Nor can they claim that markets are demanding austerity. On the contrary, the German government remains able to borrow at rock-bottom interest rates.

So the real motivations for their obsession with austerity lie somewhere else.

In America, many self-described deficit hawks are hypocrites, pure and simple: They’re eager to slash benefits for those in need, but their concerns about red ink vanish when it comes to tax breaks for the wealthy. Thus, Senator Ben Nelson, who sanctimoniously declared that we can’t afford $77 billion in aid to the unemployed, was instrumental in passing the first Bush tax cut, which cost a cool $1.3 trillion.

German deficit hawkery seems more sincere. But it still has nothing to do with fiscal realism. Instead, it’s about moralizing and posturing. Germans tend to think of running deficits as being morally wrong, while balancing budgets is considered virtuous, never mind the circumstances or economic logic. “The last few hours were a singular show of strength,” declared Angela Merkel, the German chancellor, after a special cabinet meeting agreed on the austerity plan. And showing strength — or what is perceived as strength — is what it’s all about.

There will, of course, be a price for this posturing. Only part of that price will fall on Germany: German austerity will worsen the crisis in the euro area, making it that much harder for Spain and other troubled economies to recover. Europe’s troubles are also leading to a weak euro, which perversely helps German manufacturing, but also exports the consequences of German austerity to the rest of the world, including the United States.

But German politicians seem determined to prove their strength by imposing suffering — and politicians around the world are following their lead.

How bad will it be? Will it really be 1937 all over again? I don’t know. What I do know is that economic policy around the world has taken a major wrong turn, and that the odds of a prolonged slump are rising by the day.

2010 m. birželio 17 d., ketvirtadienis

Mažinkime biurokratiją

„Pradėti reikia nuo labiausiai akis badančių dalykų. Pirma, ar reikšmingai pasistūmėta Saulėtekio komisijos veikloje? Nepasistūmėta. Kas trukdo padaryti supaprastintas sąlygas išduodant leidimus smulkioms įmonėms? Galima priimti sprendimą, kad krizės sąlygomis galioja supaprastinta leidimų išdavimo tvarka gamybai, jei ji nesiekia tam tikros ribos. Tai galima padaryti per savaitę. Pavyzdžiui, „vieno langelio“ principu Ūkio ministerijoje įkurti padalinį, kuris išduotų leidimus. Kai įmonės pajamos pasiektų tam tikrą lygį, tada galėtų įsijungti visų kontrolių mechanizmas“ (Verslo naujienos, R.Rudzkis).

Gera idėja, tinkama ne tik gamybai, o visiems mažiesiems verslams. Atliekamus kontroliuojančius valdininkus galima atleisti iš darbo. Liktų pinigų ir pensijoms, ir mažyliams, ir ūkio atstatymui.

I.Šimonytė teigia, kad į gatves žmones išviliotų ne vėlesnė pensija, o melas apie gerą gyvenimą

Tikroji melagė yra panelė Šimonytė. Lietuvos vyrų gyvenimo vidurkis jau dabar nesiekia to pasiūlyto pensijinio amžiaus. Valdantiesiems ardant ir dalijantis medicinos įstaigas, sveikatos apsauga brangsta, jos prieinamumas mažėja.Todėl likusiųjų Lietuvoje amžius tik trumpėja.

Kadangi dauguma vyrų nesulaukia Sodros pagalbos, politinė parama Sodrai smunka. Sodra naikinama. Tai ir yra tikrasis valdančiųjų siekis. Išnaikinti Lietuvos gyventojus, naikinant jų solidarumą. Palikti monopolijoms tinkamas ekonomikos džiungles su importuotais beteisiais baltarusiais ir kiniečiais.

Vėl, kaip ir Rusijos laikais, mums reikia ginti teisę gyventi Lietuvoje. Ar sugebėsime?

Tiems, kuriems nepatinka mano kritika Rusijos valdymo laikams, turiu paprastą atsakymą.

Išmokime rasti mūsų pačių kelią. Jis neturi būti anglo-saksoniškas, kaip Kubiliaus valdymo metu. Mes nesame sala, mes nesame nuo Europos nutolęs kontinentas. Mūsų kelias neturi būti ir rusiškas. Mes nesame Azijos valstybė.

2010 m. birželio 16 d., trečiadienis

Kaip sunaikinti šešėlį ir sustabdyti katastrofišką emigraciją?

Skirtingų skandinaviškų bankų lietuviškai surašytų kreditavimo sutarčių tekstai sutampa. Tai rodo, kad susiformavo bankų kartelis, monopolinis susitarimas. Mūsų valdžią jau seniai nupirko bankus, prekybą, energetiką ir kitas ūkio šakas užgrobusios monopolijos. Jei susumuoti mokesčius, kuriuos išlupa valdžia su nepaslankių, nepajėgiančių legaliai konkuruoti, monopolijų viršpelniais, tai aišku, kad realiai Lietuvą valdantieji pasiima didesnę dalį, negu kitur Europoje. Todėl Lietuvoje viskas taip brangu. Degalai yra brangesni, negu kaimyninėse valstybėse šių monopolijų dėka, nes mes turime Mažeikius bei valstybę, kuri skirta tik sustabarėjusių monopolijų interesų užtikrinimui.

Norėdami likti gyvi, žmonės vis daugiau naudojasi šešėliu ir emigracija. Pavojus valstybei darosi netoleruotinas. Gelbėkime gimtinę. Ardykime ir boikotuokime monopolijas.

Vytas S 2010-06-17 02:05
Į ankstesnes pono Kęsto proklamacijas žiūrėjau skeptiškai, bet šįkart galiu tik pritarti. Monopolijos tikrai mus labiausiai skurdina ir apie tai Prezidentė kažkodėl nutilo, nors pradžioje labai karingai prieš jas pasisakė, - reikia tikėtis, kad bent kažką ta kryptimi daro.
Analogiška blogybė - karteliniai susitarimai. Ar kas nors galėtų pasakyti, kodėl, pavyzdžiui, negalima būtų daug kuriose srityse sukurti tokios pat konkurencinės aplinkos kaip mobiliųjų telefonų rinkoje (tiesa, ar tik ne monopolizacijos tendencijomis padvelkė vienijantis Teo ir Omniteliui)?
Kainų derinimo tradicijos įsigalėjo dar turgų viešpatavimo laikais, kai už bent kiek reikšmingesnį kainos numušimą turguje pats galėjai būti su ta visa kaina numuštas. Taigi kartelinių susitarimų net nereikia kažkaip ypatingai sudarinėti, jie įaugę mūsų prekiautojams į kraują - pasižiūri per petį, ką kaimynas daro, ir daro tą patį ir už tą pačią kainą.

Vyriausybė nutarė karpyti motinystės išmokas

Galima dar lengviau sumažinti deficitą. Tiesiog jaunomas šeimoms ir bendrai visiems, priklausantiems nuo solidarumo valstybėje, galima padėti nusipirkti bilietus į užsienį. O Vilniuje pastatyti didelį paminklinį akmenį, kad žmonės ilgiau nepamirštų, jog čia buvo Lietuvos valstybė.

2010 m. birželio 15 d., antradienis

Laiškas Lietuvos tėvams

Labas,
Žinau, kaip jūs visi užsiėmę. Žinau, kad visi labai rūpinatės jūsų sveikata. Atkreipkit dėmesį, kad be jūsų biologinės sveikatos, dar egzistuoja jūsų šeimos socialinė sveikata. Kas iš to, jei jūsų skruostai bus, kaip jaunų paršelių, jei jūsų raumenys kels aplinkinių pavydą, bet jūsų vaikams teks skursti dėl jūsų labai progresyvių, labai saugančių jūsų ypatingus nervus, raumenis, patogumus, gyvenimo būdą ir biologinę sveikatą. Aukštasis išsilavinimas tampa būtinybe [1].

1. More Employers to Require Some College, Report Says
By JACQUES STEINBERG
Published: June 14, 2010

The number of jobs requiring at least a two-year associate’s degree will outpace the number of people qualified to fill those positions by at least three million in 2018, according to a report scheduled to be released Tuesday by the Center on Education and the Workforce at Georgetown University.
The report makes clear that some education after high school is an increasing prerequisite for entry into the middle class. In 1970, for example, nearly three-quarters of workers considered to be middle class had not gone beyond high school in their education; in 2007, that figure had dropped below 40 percent, according to the report.
“High school graduates and dropouts will find themselves largely left behind in the coming decade as employer demand for workers with postsecondary degrees continues to surge,” write the report’s authors, led by Anthony P. Carnevale, the center’s director.
And yet the report further underscores a trend evident in recent years in reports from the Bureau of Labor Statistics: sometimes a certificate in a particular trade, a two-year associate’s degree or just a few years of college may be as valuable to one’s career (and income) as a traditional bachelor’s degree. JACQUES STEINBERG