Minios investicijos visoje Europoje atvėrė papildomų galimybių mažoms ir vidutinėms įmonėms gauti kapitalo

 "Jau penkerius metus Europos Komisija ryžtingai siekia Europos kapitalo rinkų sąjungos tikslo. Daug kas vyksta naujose srityse, tokiose kaip sutelktinis finansavimas. Naujas reglamentas dėl Europos sutelktinio finansavimo paslaugų teikėjo (ECSP) galėtų suteikti šį naują postūmį. Tai bus taikoma nuo 2021 m. lapkričio 10 d. ir bus keletas naujovių. 

Pavyzdžiui,  minios investicijų platformos ateityje galės pasiūlyti privatiems investuotojams vertybinių popierių ir paskolų visoje Europoje. Paskolos iš privačių asmenų privatiems asmenims, vadinamasis tarpusavio skolinimas ar labiau į aukas orientuotas sutelktinis finansavimas nėra čia reglamentuojamas. 

Apskritai, tai pirmiausia iš naujo reguliuoja minios investicijas. Kita svarbi naujovė yra tai, kad ateityje emitentai be prospekto per dvylika mėnesių galės įsigyti iki penkių milijonų eurų. Kai kuriose šalyse, įskaitant Vokietiją, buvo įmanoma surinkti iki aštuonių milijonų eurų be prospekto. Kadangi tai buvo tik europinė rekomendacija, ES buvo sukurtas įvairus audinys, kuris dabar yra pakeistas. Vietoj prospekto ateityje bus šešių puslapių informacinis lapas. Nes iki šiol tai Vokietijoje galėjai pasiūlyti tik per banką. „Tai buvo priežastis, dėl kurios ji iki šiol vargu ar vaidino žymesnį vaidmenį Vokietijoje. Sudėtingų sutarčių išlaidos buvo šešių skaitmenų diapazone. Tikimasi, kad galima sutaupyti iki 90 proc. “ 

Svarbiausias pokytis yra galimybė ateityje pasiūlyti investicijas visoje Europoje. Tai atvėrė papildomų galimybių mažoms ir vidutinėms įmonėms gauti kapitalo. „Minios investicijos yra ir nusistovėjusių finansavimo kanalų skaitmeninimas. Verslo angelai, rizikos kapitalo investuotojai, bet ir vis daugiau emitentų namai atrado sau skaitmeninius pardavimus - ypač koronaviruso krizės metu. Minios investicijos išaugo iš startuolių kampo ir tapo įvairesnis “, - sako El Mallouki. O potencialas yra didelis. Įsakymas sukuria pagrindą emisijoms, kurių tūris didesnis, nei anksčiau."

NSGK pirmininkas: Lietuvai reikės keisti komunikaciją dėl Astravo AE

Ką nors kitą Lietuva keisti negali, nes nieko kito neturi, tik komunikaciją. O komunikacija lietuviškai reiškia pliurpalynė. Estai ir latviai turi Astravo elektrą, o mes tęsiam pliurpalynę.

Laikykitės bezdėjimo priemonės

Ji yra dabar svarbiausia ir gali išgelbėti daug gyvybių. Valgykite daugiau žirnių ir pupelių. Jei pasirodantis kvapas ilgai jaučiamas, reiškia, vėdinimas nepakankamas. Koronavirusas pirmiausia perduodamas su oro srovėmis blogai vėdinamose patalpose. Todėl Lietuvos spaudos raginimai skamba naiviai. Pvz., Delfyje rašoma:

"Savo ruožtu, visuomenės sveikatos specialistai ragina žmones laikytis visų koronaviruso infekcijos plitimo prevencijos priemonių – rankų higienos, kosėjimo, čiaudėjimo etiketo, dėvėti asmens apsaugos priemones, paisyti fizinės distancijos ir kita."

Geriau šie žurnalistai ir sveikatos specialistai patys tyliai sau bezdėtų kampelyje. Prie ko čia rankų higiena, jei virusas sklando ore?

Kainos žymiai augs, smarkiai kris arba išliks tokios pačios

  "Ekonomistai pirmiausia sutelkia dėmesį į kritinį įvykį: urbanizuojančios Kinijos - taip pat kitų, mažesnių šalių, ypač Azijos ir Rytų Europos, - atvėrimą ir daugelio milijonų mažai apmokamų darbuotojų įterpimą į globalaus pasaulio prekybos sistemą. Dėl šios padidėjusios darbo jėgos staigiai išaugo prekių ir paslaugų gamyba, o tai darė spaudimą žemyn pasaulinėms kainoms. Tačiau išsivysčiusių šalių darbuotojų atlyginimai dar labiau sumažėjo, kai darbdaviai perkėlė gamybą į užsienį arba iškėlė patikimą grėsmę tai padaryti, todėl kvalifikuoti darbuotojai patyrė didžiausią darbo užmokesčio kritimo naštą, o pajamų nelygybė atitinkamai padidėjo. 

 Šio teigiamo tiekimo šoko pasekmės, kaip rodo p. Goodhartas ir Pradhanas, buvo plataus masto. Kai vidaus darbo užmokestis stovėjo vietoje ar sumažėjo, o investicijos į užsienį išaugo, vietinės investicijos į naujas įmones ir įrenginius stagnavo, o pajamos pasiskirstė dar labiau nevienodai. Didėjančios pasaulinės pasiūlos ir mažėjančios vidaus paklausos derinys taip pat turėjo finansinių padarinių: nuslopinus infliaciją, palūkanų normos nukrito iki istorinių žemumų. Tai yra pasaulis, kurį dabar matome aplink save. 

JAV šiuo metu 10 metų iždo obligacijų pajamingumas yra mažesnis nei 1%; Europos centrinis bankas ima mokestį iš komercinių bankų už indėlių laikymą jame; ir dabar visame pasaulyje yra apie 17 trilijonų dolerių obligacijų, siūlančių neigiamą grąžos normą. Kad ir koks įtikinamas būtų jų praeities tendencijų portretas, šie ekonomistai, ponai Goodhartas ir Pradhanas knygoje „Didysis demografinis apsisukimas“ ketina teigti, kad viskas vėl keisis. 

Iš tiesų jie pastebi, kad naujos tendencijos jau akivaizdžios. Kinijoje urbanizacija lėtėja, o darbingo amžiaus gyventojų skaičius mažėja. Išsivysčiusiose šalyse „išlaikomų asmenų“ ir darbuotojų santykis smarkiai auga, kai kūdikių bumo karta išeina į pensiją. Pensininkai ne tik gyvena ilgiau, bet vyresniame amžiuje vis labiau linkę į demenciją. Didėjant globėjų poreikiui, bus mažiau darbuotojų, galinčių dirbti kitą darbą. Didėjantis išlaikytinių priklausomybės santykis, aiškina p. Goodhartas ir Pradhanas, savaime yra infliacinis, nes „išlaikytiniai“ vartoja, bet negamina. Tuo tarpu darbuotojai greičiausiai suvartos daugiau, nes darbo jėgos trūkumas pakels atlyginimus, o pažengusiose šalyse padidės investicijos, kai įmonės pakeis kapitalu brangesnę darbo jėgą. Trumpai tariant, paklausa augs, net krentant pasiūlos potencialui. Nors naujoji technologija galėtų pakankamai padidinti produktyvumą, kad būtų kompensuotas darbuotojų trūkumas, šie autoriai (cituodami prieštaringas žinomų ekspertų nuomones) atsisako manyti, kad taip bus. 

Ekstrapoliuodami šiuos būsimus pokyčius, p. Goodhartas ir Pradhanas numato pajamų nelygybės mažėjimą - infliacijos ir palūkanų normų didėjimą. Kai kuriems, pavyzdžiui, vargingesniems darbuotojams ir netrukus į pensiją išeinantiems taupytojams, šios permainos akivaizdžiai bus gera žinia. Tačiau jos gali sukelti rimtų problemų vyriausybėms, taip pat privataus sektoriaus agentams, kurie, veikiami žemų palūkanų normų, prisiėmė didesnes skolas. Ponai Goodhartas ir Pradhanas svarsto įvairius požiūrius į skolų viršijimą nepritardami vienai politikai: pvz., skolų restruktūrizavimą ir vyriausybėms didesnius ar naujus mokesčius (pvz., mokesčius už žemę ir angles dvideginį). Sunku nepadaryti išvados, kad autoriai tikisi, kad infliacija bus reikšminga sprendimo dalis, nes lengviau grąžinti paskolas pinigais, kurių vertė yra mažesnė. 

Gali atsitikti ir priešingai. Pastaraisiais metais centriniai bankai, užuot leidę kainoms „natūraliai“ kristi, reaguodami į demografinius pokyčius, priešinosi tokiam kainų kritimui vis agresyviau plėtodamiesi pinigų leidime. Be to, skolinimasis buvo nukreiptas į vartojimą, o ne į produktyvias investicijas. Skolos, tiek valstybinės, tiek privačios, dar prieš pandemiją pasiekė rekordiškai aukštą lygį ir buvo pripažintos „priešpriešiniu vėju“, varžančiu ekonomikos plėtrą. Ekonominiai pandemijos padariniai turėjo skolas dar labiau išplėsti, prisidedant prie skolos perviršio problemos. Blogesni, lengvi pinigai ir lengva galimybė gauti kreditą ilgainiui gali kelti grėsmę finansų sektoriaus stabilumui, nes „pajamingumo paieškos“ pritraukia investuotojus prie rizikingesnių kreditorių. Jei šios sąlygos baigsis kita finansine krize, gali įvykti skolos ir defliacijos spiralė, o ne infliacija "[1].

 

 1. The Perils Of Aging
White, William. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]08 Dec 2020: A.17. 

The prices will grow significantly, fall significantly, or will stay the same

"The authors begin by focusing on a critical event: the opening up of an urbanizing China -- as well of other, smaller countries, especially in Asia and Eastern Europe -- and the insertion of many millions of low-paid workers into the global trading system. This increased workforce sharply increased the production of goods and services, which put downward pressure on global prices. But the wages of workers in advanced countries fell even more as employers moved production offshore or made credible threat to do so. Unskilled and semi-skilled workers bore the brunt of the wage shift, and income inequality rose accordingly.

The ramifications of this positive supply shock, as Messrs. Goodhart and Pradhan show, were wide-ranging. With domestic wages flattened or lowered, and offshore investment beckoning, domestic investment in new plant and equipment stagnated, and income was distributed ever more unequally. The combination of rising global supply and falling domestic demand also had financial effects: With inflation suppressed, interest rates fell to historic lows. This is the world we see around us now. In the U.S., at the moment, the 10-year Treasury yield is less than 1%; the European Central Bank charges commercial banks for holding deposits with it; and there are now around $17 trillion of bonds world-wide offering a negative rate of return.

As convincing as their portrait of past trends may be, Messrs. Goodhart and Pradhan, in "The Great Demographic Reversal," are intent on arguing that things are going to change again. Indeed, they note that the new trends are already becoming evident. Urbanization in China is slowing, and its working-age population is shrinking. In advanced countries, the ratio of "dependents" to workers is rising sharply as baby boomers retire. Retirees are not only living longer but are increasingly prone to dementia at older ages. As the need for caregivers intensifies, there will be fewer workers available for other work.

A rising dependency ratio, Messrs. Goodhart and Pradhan explain, is inherently inflationary, since "dependents" consume but do not produce. Meanwhile, workers are likely to consume more as a shortage of labor pushes up wages, and investment will rise in advanced countries as companies substitute capital for more expensive labor. In short, demand will rise even as supply potential falls. While new technology could increase productivity enough to offset the shortage of workers, the authors (quoting conflicting views by respected experts) refuse to assume that it will.

Extrapolating from these prospective developments, Messrs. Goodhart and Pradhan foresee income inequality narrowing -- and inflation and interest rates going up. To some, like poorer workers and soon-to-retire savers, these shifts will obviously be good news. But they could well cause severe problems for governments as well as for agents in the private sector that, under the influence of low interest rates, have taken on outsize debt. Messrs. Goodhart and Pradhan ponder various approaches to a debt overhang without endorsing any one policy: e.g., debt restructuring and, for governments, higher or new taxes (e.g., taxes on land and carbon). It's hard not to conclude that the authors expect inflation to be a significant part of the solution, since it is easier to pay back loans in dollars that are worth less.

In recent years, central banks, instead of letting prices fall "naturally" in response to demographic shifts, have resisted such a price decline with ever more aggressive monetary expansion. Moreover, the resulting borrowing has gone toward consumption more than productive investments. Debt, both public and private, had hit record high levels even before the pandemic and had been recognized as a "headwind" constraining economic expansion. The economic effects of the pandemic had to be met with still more expansion, adding to the debt-overhang problem. Worse, easy money and easy access to credit can, over time, threaten the stability of the financial sector as the "search for yield" draws investors to riskier creditors. Should these conditions culminate in another financial crisis, a debt-deflation spiral might follow -- not inflation." [1]

1. The Perils Of Aging
White, William. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]08 Dec 2020: A.17.  

Visų Vyriausybių, įskaitant I. Šimonytės, deklaruojamas siekis pakelti technologinį Lietuvos lygį yra melas

 

 " Iki šiol Lietuvoje labai mažai moka biotechnologijų, biechemijos, molekulinės biologijos studijas baigusiesiems.“ Žurnalo „Reitingai“ žurnalistės Jonės Kučinskaitės teigimu, gyvybės mokslų studijos yra labai sunkios, į jas įstoja šimtukininkai, patys gabiausi žmonės, bet jiems po studijų siūlomi atlyginimai yra neadekvatūs. „Kai po sunkių bakalauro studijų gauni tik 600 eurų, o po magistro – 800, tai tikrai nėra tas atlyginimas, dėl kurio vertėtų plėšytis. Kas tada atsitinka? Arba tie žmonės išeina į kokią nors farmaciją, arba, jeigu iki studijų baigimo nespėja sukurti šeimos – emigruoja.“

Lietuvos valstybiniai universitetai nemoka specialistams pragyvenimui reikalingo atlyginimo. Lietuvos verslininkai nėra verčiami konkuruoti dėl gabiausių, todėl taip pat "taupo" atlyginimų sąskaita. Lietuvoje lieka tetukės, ištekėjusios už programistų arba Anušausko, ir užsiimančios daugiausia šeimos reikalais. Gyvybės mokslų technologijose Lietuva tampa užsistovėjusia bala.

Lietuvos teisėsauga nustatė, kad buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas neragino smurtauti, ragindamas sušaudyti

 Nes Arūno Valinsko siūlomas sušaudymas yra labai humaniškas ir švelnus veiksmas. Tikras smurtavimas turėtų būti kažkas drastiško, pavyzdžiui, pririšti prie traktorių ir gyvą suplėšyti į gabalus.