Two arthritis medicines prove effective for covid-19

“GOOD NEWS from covid-19 wards is hard to come by. A relentless surge in infections is overwhelming hospitals around the world. But the results from a clinical trial of two drugs, announced on January 7th, have improved the prognosis for both patients and hospitals.

The drugs in question, tocilizumab and sarilumab, are currently used to reduce inflammation in patients with arthritis. Hyper-inflammation, whereby the immune system goes into overdrive and destroys a patient's organs, is how covid-19 tends to kill. The search for suitable anti-inflammatory drugs to treat it has already turned up one, dexamethasone. This is a cheap steroid that dampens the immune system across the board. Tocilizumab and sarilumab, by contrast, are more focused. They are both antibodies that block the effect of interleukin-6, a protein that stokes the immune response and has been prominent in patients with covid-19.

The trial of tocilizumab and sarilumab enrolled 800 patients admitted to hospital with covid-19 who were ill enough to require transfer to intensive-care units (ICUs). It was conducted in six countries by REMAP-CAP, an international collaboration dedicated to improving treatments for pneumonia, with most of the participants being in Britain. (Britain has an efficient programme of covid-19 drug trials, in which a quarter of patients in hospital with the illness are enrolled.) Half of the volunteers received one of the two drugs on top of the standard treatment, which includes dexamethasone. The other half received only the standard treatment

Both drugs appear to work equally well, though the results are more certain for tocilizumab, an older, more widely available medicine which was, therefore, given to a majority of participants in the new-treatment arm of the trial. Nearly 36% of patients in the standard-treatment group died, compared with 27% of those in the group that also received either tocilizumab or sarilumab--a reduction in the death rate of about a quarter. Moreover, those treated with these drugs recovered faster and were discharged from hospital seven to ten days earlier than would otherwise have been expected. Reductions in hospital stay of this magnitude would free up lots of ICU beds--welcome news in places like Britain and America, where many hospitals are running out of such beds.

Neither drug is cheap, however, so they may be beyond the means of poorer countries. In Britain, a course of treatment costs £750-1,000 (about $1,000-1,400). But the shorter stays in ICUs which that treatment permits more than offset this, for it costs the country's National Health Service (NHS) £2,000 a day to keep a patient in such a unit. Also, in general, those who spend fewer days in intensive care recover faster afterwards and need less rehabilitation.

The NHS will start using tocilizumab immediately for covid-19 patients in ICUs. Hospitals already have stocks and the government is working with Roche, the maker, to increase supplies. For now, Britain has banned exports of both tocilizumab and sarilumab. Whether other countries will follow suit remains to be seen.” [1]

1.    1. "A pair of aces; Repurposing drugs." The Economist, 16 Jan. 2021, p. 66(US).

 

Japonai gali būti dėkingi dėl savo neįprasto ilgaamžiškumo, laikydamiesi subalansuotos dietos

 "TANAKA KANE yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų. Sausio 2 d. ji tapo trečiuoju asmeniu, kuriam sukako 118 metų, teigia akademikų komandos Gerontologijos tyrimų grupė. Ji taip pat yra pirmoji Japonijos pilietė, sulaukusi 118 - bet vargu ar tai bus paskutinė. Šalis turi ilgiausią pasaulyje gyvenimo trukmę ir turi 80 000 šimtamečių. Ponia Tanaka taip pat yra neįprasta dėl kitos priežasties. Ji teigia mėgstanti šokoladą ir gazuotus gėrimus, išskirdama ją iš daugumos tautiečių. Japonijoje jau seniai vienas žemiausių cukraus vartojimo rodiklių yra OECD, daugiausia turtingų šalių klubas. 

Neįprastas Japonijos ilgaamžiškumas dažnai priskiriamas dietai. Vis dėlto mintis, kad šalis prailgino gyvenimo trukmę, visiškai išvengdama nuodėmingų Vakarų kulinarinių malonumų, gali būti pernelyg paprasta. Tiesą sakant, naujausi tyrimai rodo, kad vienas iš jos sėkmės raktų gali būti tai, kad žmonių mityba, laikui bėgant, perėjo prie vakarietiškų valgymo įpročių. 

Japonija ne visada buvo ilgaamžiškumo čempionė. 1970 m. pagal amžių koreguotas mirtingumo lygis buvo vidutinis EBPO. Nors jos vėžio ir širdies ligų lygis buvo palyginti žemas, Japonija taip pat patyrė didžiausią smegenų kraujagyslių mirčių dažnį, kurį sukėlė kraujas, nepasiekiantis smegenų. Tačiau 1970-90 m. Japonijos smegenų kraujagyslių mirtingumas sumažėjo iki EBPO vidurkio. Japonija, turėdama mažai širdies ligų ir insultų, pakilo į ilgaamžiškumo lygos lentelę. Kaip Japonija įveikė smegenų kraujagyslių bėdas? Kai kurie jo laimėjimai tiesiog atspindi geresnį gydymą ir kraujospūdžio sumažėjimą visame pasaulyje, pažymi Thomasas Truelsenas iš Kopenhagos universiteto. Tačiau kita priežastis gali būti dietos. Japonija iš esmės uždraudė mėsą 1200 metų, o mėsos ir pieno produktų vis dar sunaudoja palyginti nedaug. Per didelis jų kiekis gali būti žalingas, nes juose yra sočiųjų riebalų rūgščių, kurios koreliuoja su širdies ligomis. Tyrimai taip pat susiejo daug perdirbtos raudonos mėsos valgymą su didesne insulto rizika. Tačiau per mažai gali būti ir neprotinga, nes jie suteikia cholesterolio, kurio gali prireikti kraujagyslių sienelėms. 

Tyrime, kuriame dalyvavo 48 000 britų, vegetarai buvo neįprastai atsparūs širdies ligoms, tačiau linkę į insultą. 

Teoriškai gyvūninės kilmės maisto trūkumas galėjo prisidėti prie istorinio Japonijos smegenų kraujagyslių mirtingumo. 1960–2013 m., Kai šalies mirtys nuo insultų sumažėjo, jos metinis mėsos suvartojimas padidėjo nuo beveik nulio iki 52 kg vienam asmeniui (45% Amerikos lygio). Tsugane'as Shoichiro iš Tokijo nacionalinio vėžio centro sako, kad jo tautiečiams gali prireikti mėsos ir pieno produktų, kad jų kraujagyslės būtų tvirtos, nors ir ne tiek, kad šie indai užsikimštų. 

Kai kurie empiriniai įrodymai patvirtina šią nuomonę. Viename dešimtojo dešimtmečio straipsnyje nustatyta, kad tose Japonijos dalyse, kuriose dietos pasikeitė, labiausiai sumažėjo smegenų kraujagyslių mirtingumas. Kitas tyrimas, kurio metu 1995–2009 m. buvo stebima 80 000 japonų, parodė, kad insultai dažniausiai būdavo tiems, kurie valgė mažiausiai karbonadų ir grietinėlės. Nors Japonijoje smegenų kraujotakos sutrikimų sumažėjimas galėjo atsirasti dėl kitų priežasčių, šie duomenys rodo, kad mitybos pokyčiai galėjo padėti. "[1]

1."The meat spot; Nutrition and health." The Economist, 16 Jan. 2021, p. 73(US).

The Japanese may owe some of their unusual longevity to a Goldilocks diet

"TANAKA KANE is one of humanity's great outliers. On January 2nd she became the third person ever to turn 118, according to the Gerontology Research Group, a team of academics. She is also the first citizen of Japan to reach 118--but is unlikely to be the last. The country has the world's longest life expectancy, and 80,000 centenarians.

Mrs Tanaka is an outlier for another reason, too. She claims to love chocolate and fizzy drinks, setting her apart from most of her compatriots. Japan has long had one of the lowest sugar-consumption rates in the OECD, a club of mainly wealthy countries.

The unusual longevity enjoyed in Japan is often credited to diet. Yet the idea that the country has extended lifespans by entirely avoiding the West's sinful culinary delights may be too simple. In fact, recent studies imply that one key to its success may be that its people's diets have shifted over time towards Western eating patterns.

Japan was not always a longevity champion. In 1970 its age-adjusted mortality rates were average for the OECD. Although its levels of cancer and heart disease were relatively low, it also had the OECD's highest frequency of cerebrovascular deaths, caused by blood failing to reach the brain.

In 1970-90, however, Japan's cerebrovascular mortality rate fell towards the OECD average. With world-beating numbers on heart disease and fewer strokes, Japan soared up the longevity league table.

How did Japan overcome its cerebrovascular woes? Some of its gains simply mirror better treatments and reductions in blood pressure around the world, notes Thomas Truelsen of the University of Copenhagen.

However, another cause may be diets. Japan largely banned meat for 1,200 years, and still consumes relatively little meat and dairy. Too much of these can be damaging, since they contain saturated fatty acids, which correlate to heart disease. Studies have also tied eating lots of processed red meat to a greater risk of stroke. But too little may be unwise as well, because they provide cholesterol that may be needed for blood-vessel walls. In a study of 48,000 Britons, vegetarians were unusually resistant to heart disease, but prone to strokes.

In theory, a dearth of animal-based food could have contributed to Japan's historical cerebrovascular mortality. In 1960-2013, as the country's deaths from strokes tumbled, its annual meat intake rose from near zero to 52kg per person (45% of America's level). Tsugane Shoichiro of the National Cancer Centre in Tokyo says that his compatriots may need meat and dairy to keep their blood vessels robust--though not so much that those vessels get clogged.

Some empirical evidence supports this view. One paper from the 1990s found that the parts of Japan where diets had changed most also had the biggest drops in cerebrovascular mortality. Another study, which tracked 80,000 Japanese people in 1995-2009, showed that strokes were most common among those who ate the least chops and cream. Although Japan's decline in cerebrovascular deaths could stem entirely from other causes, these data suggest that nutritional shifts may have helped." [1]

1."The meat spot; Nutrition and health." The Economist, 16 Jan. 2021, p. 73(US).

Karantinas sukėlė gerų ir blogų rutinos pokyčių

"Įpročiai gali būti lėtai formuojami. Bet kai jie tai padarys, jie gali įsitvirtinti. Kai darbuotojai grįžo namo per pirmąjį 2020 m. kovo mėnesio karantiną, jie tikriausiai manė, kad pertrauka truks maždaug mėnesį. Jei tai būtų buvę tiesa, sena tvarka netrukus būtų atnaujinta. Jau dešimt mėnesių, kai daugelis darbuotojų reguliariai nevažinėja į biurą. Įsišaknijo nauja tvarka, kurią bus daug sunkiau nutraukti. Kai kurie iš šių naujų įpročių yra blogi, ir jie gali kilti tiek iš vadovų, tiek iš darbuotojų. Biuro programinės įrangos gamintoja „Asana“ apklausė daugiau nei 13 000 žinių darbuotojų (apibrėžiamų kaip tie, kurie dažniausiai dirba prie kompiuterio) aštuoniose šalyse. 

Ji nustatė, kad vidutiniškai 2020 m. darbuotojai dirbo 455 valandas per metus daugiau, nei reikalaujama pagal sutartį, arba maždaug dvi valandas per dieną. Viršvalandžiai beveik padvigubėjo, palyginti su 2019 m. darbuotojai skundėsi, kiek laiko jie praleido susitikimuose ir vaizdo skambučiuose ar atsakydami į žinutes. Galbūt šis priverstinis bendravimas yra vadovo nerimo rezultatas. Baimindamiesi, kad nuotoliniai darbuotojai bus linkę atsipalaiduoti, jie stebėjo savo komandas, kaip nerimastingi tėvai, išvedę mažylį į baseiną. Arba vadovai galėjo pajusti poreikį atrodyti užimti, todėl paskatino juos sušaukti daugiau susitikimų, nei anksčiau. Jie galbūt pateko į bergždžios veiklos ciklą - įmonės žiurkėnus ant rato. Daugelis vadybininkų skundžiasi „Priartinimo nuovargiu“, kai jie skuba nuo vieno vaizdo skambučio prie kito, dažnai bandydami užbaigti ankstesnį susitikimą ir priversdami laukti kitus dalyvius. Ši bloga žinia turi sidabrinį pamušalą. Atsikratykite nereikalingų susitikimų, o produktyvumas turėtų pagerėti. Galbūt vadovai priims savo naujųjų metų sprendimą užduoti klausimą: "Ar šis susitikimas tikrai reikalingas?" Bartleby įstatymas yra tai, kad 80% susirinkimų metu  80% susirinkimų dalyvių laiko sugaištama veltui. Karantinas pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių šią jūsų apžvalgininko hipotezę. Tyrimai rodo, kad vadovai gali praleisti 23 valandas per savaitę susitikimuose. Sutrumpinkite tą laiką perpus ir pagalvokite, kiek dar būtų galima pasiekti. 

Ir tai bus teisinga, kai žmonės grįš į biurą, kaip ir dirbdami nuo savo virtuvės stalo. Pandemija gali būti  susitikimų beprasmiškumo įrodymas. Geriausias pandemijos metu įprastas įprotis buvo lankstumas. Kasdienės kelionės į darbą ir įprasto darbo dieną ritualo atsisakyta. Ir kartu su juo „prakeikimo“  - minties, kad nebent tu nuolat esi matomas, tu nedirbi. Saviizoliuojantys darbuotojai parodė, kad jie laimingai tęs savo darbą, net ir būdami ne prieš bosą. Tyrimų firmos „Gartner“ atlikta personalo vadovų apklausa parodė, kad 65 proc. planavo suteikti darbuotojams lankstumo dėl savo darbo tvarkos net ir pasiskirsčius vakcinoms. Jie prognozavo, kad maždaug pusė darbo jėgos bent dalį laiko norės grįžti į biurą. 

Leisti šį lankstumą yra visiškai prasminga. Pasibaigus uždarymui, daugelis darbuotojų gali mėgautis galimybe pabėgti iš savo namų ir pamatyti savo kolegas gyvai. Jie bus dar laimingesni, jei galės atvykti vieną dieną 10 val., o kitą - 8.30 val., Jei tai atitinka jų vidaus reikalavimus. Ir jei jie nuspręs penktadieniais dirbti namuose, jie nebesijaus tokie kalti, kokie galėjo būti iki pandemijos. Biuras gali būti prieglauda, ​​o ne kalėjimas. Darbdaviai taip pat pasinaudos nauju lankstumu. 

Silvina Moschini, vadovaujanti darbo jėgos valdymo įmonei „TransparentBusiness“, sako, kad firmos pakeis savo veiklos išplėtimo būdą, kur kas labiau pasikliaudamos laisvai samdomais darbuotojais, rangovais ir pardavėjais, nei visu etatu dirbančiais darbuotojais. 

Tvarkant nuotolinių darbuotojų ir laisvai samdomų darbuotojų derinį, vadovams reikės įgyti naujų įpročių. Ponia Moschini sako, kad svarbiausia bus plėtoti „empatinę lyderystę“, kuri suprastų įvairias komandos narių darbo sąlygas. Tai gali apimti mažų dovanų siuntimą; užrakinimo pradžioje ji pasiuntė savo komandai šlepetes, kad jie galėtų jaustis patogiai (tiek protiškai, tiek fiziškai) dirbdami namuose. Susisiekimas su darbuotojais turėtų būti ne griežtas tvarkaraštis, o panašus į nuotaiką, skatinančią vaikus taip dažnai apsilankyti pas senyvus tėvus. Draugiški, neoficialūs kontaktai yra naujas įprotis, kurį vadovai vis tiek turi tobulinti ". [1]

 

1. "Creatures of habit; Bartleby." The Economist, 16 Jan. 2021, p. 51(US)

The lockdown has caused both good and bad changes of routine

"HABITS CAN be slow to form. But when they do, they can become entrenched. When workers headed home during the first lockdown of March 2020, they probably thought the break would last for a month or so. Had that been true, old routines would soon have resumed.

It is now ten months since many employees have made a regular commute into the office. New routines have taken root and those will be much harder to break. Some of these new habits are bad, and they may stem as much from managers as from workers.

Asana, a maker of office software, commissioned a survey of more than 13,000 knowledge workers (defined as those who mostly work at a computer) across eight countries. It found that, on average in 2020, employees were working 455 hours a year more than their contracted requirement, or around two hours a day. That overtime had almost doubled relative to 2019. And much of the excess may not have been necessary; workers complained about the amount of time they spent in meetings and video-calls, or in responding to messages.

Perhaps this forced communication is the result of manager anxiety. Fearful that remote workers will be tempted to slack, they have monitored their teams like an anxious parent who has taken a toddler to a swimming pool.

Or managers may have felt the need to look busy, prompting them to call more meetings than before. They may have trapped themselves in a cycle of futile activity--corporate hamsters on a wheel. Many managers complain of "Zoom fatigue", as they drag themselves from one video-call to another, often keeping other participants waiting as they try to wrap up the previous meeting.

This bad news has a silver lining. Get rid of the needless meetings and productivity should improve. Perhaps managers will make it their new year's resolution to ask the question, "Is this meeting really necessary?" Bartleby's Law is that 80% of the time of 80% of the attendees at meetings is wasted. The lockdowns have provided ample evidence to corroborate your columnist's hypothesis.

Research suggests that executives may spend 23 hours a week in meetings. Cut that time in half and think of how much more might be achieved. And that will be just as true when people return to the office as it is when they work from their kitchen table. The pandemic could provide a wake-up call on meeting futility.

The best habit developed during the pandemic has been flexibility. The ritual of the daily commute and the standard working day has been abandoned. And with it, the curse of "presenteeism"--the idea that, unless you are constantly visible, you are not working. Self-isolating workers have shown they will happily get on with their work, even when not under the beady eye of their boss.

A survey of personnel chiefs by Gartner, a research firm, found that 65% planned to allow employees flexibility on their working arrangements, even after vaccines have been distributed. They predicted that around half the workforce would want to return to the office, for at least part of the time.

Permitting this flexibility makes perfect sense. When lockdowns end, many workers may relish the chance to escape from their homes and see their colleagues in the flesh. They will be even happier if they can arrive at 10am one day, and 8.30am the next, if that suits their domestic requirements. And if they decide to work at home on Fridays, they will no longer feel as guilty as they might have done before the pandemic. The office can be a refuge, not a prison.

Employers will also take advantage of the new flexibility. Silvina Moschini, who runs TransparentBusiness, a workforce-management company, says that firms will change the way they scale up their operations, relying far more on freelancers, contractors and vendors than on full-time employees.

Handling a combination of remote workers and freelancers will require managers to acquire new habits. Ms Moschini says the key will be to develop "empathic leadership" that understands the varied working conditions of team members. This might involve sending small gifts; at the start of the lockdown, she sent slippers to her team so they could feel comfy (mentally as well as physically) working from home.

Contacting workers should not be a matter of a rigid schedule but rather akin to the sentiment that prompts children to check in with elderly parents every so often. Friendly, informal contacts are a new habit that managers must still hone." [1]

 

1. "Creatures of habit; Bartleby." The Economist, 16 Jan. 2021, p. 51(US)

Privatumui pasirinkite šifruotą pokalbių programą

 

 „Šiuo metu dvi programos -„ Signal “ir„ Telegram “- yra nemokamos„ Apple App Store “ir„ Google Play “parduotuvių programėlių atsisiuntimo programos Nr. 1 ir Nr. 2. Per pastarąsias savaites į pokalbių programas susirinko milijonai vartotojų, rodo„ Apptopia “ir Jutiklio bokštas. Yra keletas veiksnių, lemiančių šią bangą. Vienas iš jų yra susirūpinimas dėl „Facebook Inc.“ priklausančios „WhatsApp“ privatumo politikos atnaujinimo. Tuo tarpu prezidento D.Trumpo pašalinimas iš socialinių tinklų po JAV Kapitolijaus riaušių paskatino žmones ieškoti komunikacijos priemonių be moderatorių ir išorinio matomumo. 

 Sausio 7 d. „Tesla Inc.“ generalinis direktorius Elonas Muskas tviteryje parašė „Use Signal“. Dėl vėlesnio vartotojų srauto laikinai sugedo programos telefono numerio tikrinimo sistema. Po kelių dienų „Twitter Inc.“ generalinis direktorius Jackas Dorsey „App Store“ diagramų viršuje paskelbė „Signal“ ekrano kopiją kartu su širdies emotikonais. Tuo pat metu įtakingos paskyros, esančios konservatorių populiariame socialiniame tinkle „Parler“, paragino sekėjus pereiti prie „Telegram“. 

Ką bendro turi „Signal“ ir „Telegram“? Abi yra pokalbių programos siūlo visišką šifravimą, nepriklausomai nuo technologijų kompanijų. Šifruotos susirašinėjimo programos, tokios kaip „Signal“ ir „Telegram“, gali pasiūlyti daugiau saugumo, privatumo ir funkcijų, nei paprastas teksto pranešimas, tačiau jų šifravimo metodai ir duomenų rinkimas skiriasi. „WhatsApp“ ir „Apple Inc.“ „iMessage“ siūlo visišką šifravimą, tačiau savo atitinkamose ekosistemose. 

Gerai įdiegtas šifravimo protokolas pranešimus ir skambučius rodo tik siuntėjui ir numatomam gavėjui. Pranešimo turinys atrodo neaiškus visiems kitiems, įskaitant programų kūrėją, vyriausybę ir jūsų interneto paslaugų teikėją. Svarbu pažymėti, kad šifravimas netrukdo gavėjui persiųsti jūsų žinutę ar padaryti ekrano kopiją, arba kam nors matyti pranešimus, pasiekus jūsų telefoną. Kadangi pokalbių programos nesuderinamos viena su kita, turite visus draugus, šeimos narius ir kolegas pakviesti naudoti tą pačią programą arba nuolat šokinėti tarp jų. "[1]

1. Nguyen, Nicole. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]14 Jan 2021: B.1.

Choose an Encrypted Chat App For Privacy

"Two apps -- Signal and Telegram -- are currently the No. 1 and No. 2 free app downloads in Apple's App Store and Google's Play Store. Millions of users flocked to the chat apps in recent weeks, according to data from Apptopia and Sensor Tower. There are a few factors behind the surge.

One is concern over a privacy-policy update for the Facebook Inc.-owned WhatsApp. Meanwhile, the deplatforming of President Trump from social networks following the U.S. Capitol riot has driven people to seek communication tools without moderators and external visibility.

On Jan. 7, Tesla Inc. Chief Executive Elon Musk tweeted, "Use Signal." A subsequent flood of users caused the app's phone-number verification system to break temporarily. Days later, Twitter Inc. CEO Jack Dorsey published a screenshot of Signal at the top of the App Store charts, along with a heart emoji. At the same time, influential accounts on Parler, the social network popular among conservatives, called on followers to move to Telegram.

What do Signal and Telegram have in common? Both are chat apps that offer end-to-end encryption outside of tech companies' grasp. Encrypted messaging apps like Signal and Telegram can offer more security, privacy and features than plain text messaging -- but their encryption methods and data collection vary. WhatsApp and Apple Inc.'s iMessage offer end-to-end encryption, but within their respective ecosystems.

A well-implemented encryption protocol makes messages and calls visible only to the sender and the intended recipient. The message's content looks like gibberish to everyone else, including the app maker, the government and your internet-service provider.

It's important to note that encryption doesn't prevent the recipient from forwarding your message or taking a screenshot, or from someone seeing messages by gaining access to your phone.

Since chat apps aren't compatible with one another, you have to get all your friends, family and colleagues on the same app -- or constantly hop between them." [1]

1. Nguyen, Nicole. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]14 Jan 2021: B.1.