Nulaužta; Izraelis ir NSO grupė.

 „Ieškinys iš Apple sukelia skausmą prieštaringai vertinamai Izraelio įsilaužimo įmonei.

 

    IZRAELIO KIBERTINIO SAUGUMO pramonė klesti. Liepos mėn. Nacionalinis kibernetikos direktoratas, vyriausybinė agentūra, pranešė, kad šios srities startuoliai surinko 3,4 mlrd. dolerių per 50 atskirų sandorių. Septyni tapo „vienaragiais“ arba privačiomis įmonėmis, kurių vertė ne mažesnė nei 1 mlrd. dolerių.

 

    Tačiau ne visi džiaugiasi gerais laikais. Lapkričio 23 d. „Apple“, stambi išmaniųjų telefonų gamintoja, paskelbė, kad patrauks į teismą  „NSO Group“, 2010 m. įkurtą Izraelio įmonę, buvusia vienaragių klubo nare, kaltindama ją „ galingos valstybės remiamos šnipinėjimo programos pavertimu ginklu prieš klientus“.  Tai buvo paskutinis smūgis per baisius metus įmonei, kuri, nepaisant slapto verslo pobūdžio, tapo viena žinomiausių ir prieštaringiausių Izraelio įmonių.

 

    Nors dauguma kibernetinio saugumo įmonių daugiausia dėmesio skiria gynybai, NSO Group parduoda įsilaužimo programinę įrangą vyriausybėms. Jos geriausiai žinomas produktas „Pegasus“ sukurtas taip, kad būtų galima nepastebimai pasiekti išmaniuosius telefonus. Taikinių pranešimai gali būti nuskaitomi, jų vieta sekama, o mikrofonai ir kameros įjungiama slaptai.

 

    NSO Group teigė, kad savo programinę įrangą eksportuoja tik patikimoms vyriausybėms. Jame teigiama, kad ji išgelbėjo „tūkstančius gyvybių“ ir naudojama, kovojant su „teroristais ir pedofilais“. 

 

Tačiau šių metų pradžioje nutekintame 50 000 telefonų numerių sąraše buvo Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono telefonų numeriai; Roula Khalaf, „Financial Times“ redaktorė; ir šimtai politikų, žurnalistų ir rinkimų kampanijos dalyvių dešimtyse šalių, tokių, kaip Indija, Meksika ir Vengrija.

 

    „Apple“ nėra vienintelė bendrovė, per teismą persekiojanti NSO grupę. Jos priešininkų sąrašas skamba, kaip Silicio slėnio firmų „kas yra kas“. Praėjusiais metais „Microsoft“, „Google“, „VMWare“ ir „Cisco“ pateikė trumpus pareiškimus, palaikančius kitą ieškinį, kurį 2019 m. iškėlė „WhatsApp“, saugaus susirašinėjimo paslauga, priklausanti „Meta“, patronuojančiai „Facebook“ įmonei. Lapkričio 8 d. Amerikos teismas paskelbė, kad ieškinys gali būti tęsiamas, nuspręsdamas, kad NSO grupei netaikomas nacionalinių vyriausybių imunitetas civiliniams ieškiniams.

 

    Izraelio vyriausybė iki šiol rėmė įmonę, naudodama jos pajėgumus kaip būdą sustiprinti ryšius su sąjungininkais. Po tikslinio sąrašo nutekėjimo vyriausybė paskelbė ryžtingai nuobodų pareiškimą, kuriuo skaitytojus patikino, kad eksporto licencijos atitinka tarptautinę teisę. 

 

(Privačiai kai kurie Izraelio eksportuotojai šaipėsi iš pasipiktinimo, kurį sukėlė informacijos nutekėjimas.) 

 

Firmos žinomumas pasitarnavo kaip savotiškas komplimentas Izraelio platesnės technologijų pramonės techniniams gebėjimams.

 

    Tačiau oficiali parama gali atvėsti, nes užsienio vyriausybės prisijungia prie nepasitenkinimo choro, sako Johnas Scottas-Railtonas iš Citizen Lab, kuris yra Toronto universiteto dalis ir atliko daug techninės Pegasus analizės darbų. Lapkričio 3 d. Amerika įtraukė „NSO Group“ į tą patį sankcijų sąrašą, į kurį ištrėmė didelę Kinijos telekomunikacijų įmonę „Huawei“, uždrausdama NSO grupės gaminiuose naudoti amerikietiškas technologijas. 

 

Po to, kai E. Macrono pavardė pasirodė nutekintame sąraše, Izraelio pareigūnai šoko į lėktuvus į Paryžių, kad pabandytų viską sušvelninti.

 

    Atrodo, kad bloga reklama yra bloga verslui. Lapkričio 22 d. kredito reitingų agentūra „Moody's“ sumažino NSO grupės skolos reitingą iki CAA2, vieno iš žemiausių turimų reitingų, ir perspėjo, kad ji gali nemokėti 500 mln.  dolerių paskolų. 

 

„NSO buvo vertinama, kaip naudinga tiek investuotojams, tiek Izraelio vyriausybei, kol jai nebuvo skiriama per daug dėmesio“, – sako Scott-Railton. „Tačiau šiais laikais tai atrodo, kaip investicija, kuri sprogsta visiems į veidą.“ [1]

·  ·  ·  1. "Hacked off; Israel and NSO Group." The Economist, 27 Nov. 2021, p. 50(US).

Hacked off; Israel and NSO Group.

 

"A lawsuit from Apple piles pain on a controversial Israeli hacking firm.

ISRAEL'S CYBER-SECURITY industry is booming. In July the National Cyber Directorate, a government agency, said that startups in the field had raised $3.4bn across 50 separate deals. Seven had become "unicorns", or privately held firms worth at least $1bn.

But not everyone is enjoying the good times. On November 23rd Apple, a big smartphone-maker, announced that it would be suing NSO Group, an Israeli firm founded in 2010 and a one-time member of the unicorn club, accusing it of "weaponising powerful state-sponsored spyware" against its customers. It was the latest blow in an awful year for a firm which, despite the clandestine nature of its business, has become one of Israel's best-known--and most controversial--companies.

 

Whereas most cyber-security firms focus on defence, NSO Group sells hacking software to governments. Its best-known product, Pegasus, is designed to gain undetected access to smartphones. Targets can have their messages read, their locations tracked and microphones and cameras activated clandestinely.

 

NSO Group has said that it exports its software only to trusted governments. It says it has saved "thousands of lives" and is used to combat "terrorists and paedophiles".

 

Yet a list of 50,000 phone numbers considered for targeting, which leaked earlier this year, included those of Emmanuel Macron, France's president; Roula Khalaf, the editor of the Financial Times; and hundreds of politicians, journalists and campaigners in dozens of countries, such as India, Mexico and Hungary.

 

Apple is not the only company pursuing NSO Group through the courts. Its list of opponents reads like a "who's who" of Silicon Valley firms. Last year Microsoft, Google, VMWare and Cisco filed briefs in support of another lawsuit brought in 2019 by WhatsApp, a secure-messaging service owned by Meta, the parent company of Facebook. On November 8th an American court said that lawsuit could go ahead, ruling that NSO Group was not covered by the immunity to civil lawsuits enjoyed by national governments.

Israel's government has, until recently, backed the firm, using its capabilities as a way to boost ties with allies. After the leak of the target list, the government put out a determinedly dull statement assuring readers that export licences complied with international law.

 

(In private some Israeli exporters ridiculed the outrage the leaks provoked.)

 

The firm's notoriety served as a sort of backhanded compliment to the technical abilities of Israel's broader technology industry.

But official support may be cooling as foreign governments join the chorus of displeasure, says John Scott-Railton of Citizen Lab, which is part of the University of Toronto and has done much of the technical-analysis work on Pegasus. On November 3rd America added NSO Group to the same sanctions list to which it has banished Huawei, a big Chinese telecoms firm, barring the use of American technology in NSO Group's products.

 

After Mr Macron's name appeared on the leaked list, Israeli officials jumped on planes to Paris to try to smooth things over.

 

The bad publicity seems to have been bad for business. On November 22nd Moody's, a credit-rating agency, downgraded NSO Group's debt to CAA2, one of the lowest grades available, and warned that it might default on $500m of loans.

 

"NSO was seen as a win-win for both investors and Israel's government so long as it wasn't getting too much attention," says Mr Scott-Railton. "But these days it looks like an investment that's blowing up in everyone's face."" [1]

·  ·  ·  1. "Hacked off; Israel and NSO Group." The Economist, 27 Nov. 2021, p. 50(US).

 

Pjausi ką pasėsi; Maisto taisyklės

"Naujoji JAV valstijos Maino „teisė į maistą“ gali sukelti teisinių iššūkių.

Kaip ir kiekvienas ūkininkas Courtney Hammond, auginantis sodines šilauoges ir spanguoles Vašingtono apygardoje, Maino valstijoje, turi daug rūpesčių. Jis nerimauja dėl oro, invazinių rūšių, nesėkmingų pasėlių ir pasaulinių kainų. Kad laikytųsi federalinių maisto saugos įstatymų, jis turėjo būti apmokytas, tvarkyti kruopščius įrašus, turėti vabzdžių ir graužikų kontrolės planus ir kasdien dokumentuoti savo perdirbimo įrangos sanitariją. Tai didžiulis darbo kiekis, bet tai reiškia, anot jo, „man nereikia jaudintis, kad kas nors susirgs, valgydamas viską, kas palieka mano ūkį“. Dabar jis nerimauja, kad dėl naujo įstatymo gali kilti pavojus jo sunkiam darbui.

 

Anksčiau šį mėnesį 61% rinkėjų nusprendė pakeisti valstijos konstituciją, siekdami užtikrinti, kad visi Maineriai turėtų „teisę į maistą“ – tai pirmasis tokio pobūdžio įstatymas Amerikoje. Pagrindiniai Konstitucijos pataisos šalininkai buvo konservatyvus omarų žvejys, liberalus žalio pieno ekologinis ūkininkas, „Sportsman Alliance“ (medžiotojų grupė) ir Kamberlando apygardos maisto saugumo taryba. Pandemija atskleidė maisto trūkumą Maine. Dabar Maineriai turi „neatimamą teisę į maistą; sodinti, auginti, nuimti derlių, gaminti ir vartoti maistą savo nuožiūra“.

 

Pataisa nuskambėjo nekenksmingai, tačiau skeptikai vertina jos poveikį. Marge Kilkelly, buvusi valstijos įstatymų leidėja, auginanti kalakutus, kiaules ir ožkas, pabrėžia, kad dauguma žmonių mažai žino apie ūkininkavimą: "Tai neįvyksta akimirksniu. Jūs negaunate kalakuto sėklos ir neįdedate vanduens ant jos. Viens, du trys, ten jau kalakutas."

Pakeitimo priešininkai nerimauja, kad jos miglota formuluotė atveria miestams teisinių iššūkių dėl vietos zonavimo ir kitų potvarkių. Rebecca Graham iš Meino savivaldybės asociacijos tikisi, kad viskas, nuo medžioklės įstatymų iki maisto programų, bus ginčijama, o mokesčių mokėtojams tai kainuos didelę sumą pinigų. Tokios taisyklės kaip Portlande, didžiausiame valstijos mieste, leidžiančios gyventojams laikyti ne daugiau, kaip šešias vištas (be gaidžių), gali būti nepaisomos arba ginčijamos teisme – nesvarbu, kad karvės ganosi priekiniuose kiemuose.

Janelle Tirrell, Maino veterinarijos gydytojų asociacijos vadovė, susirūpinusi dėl to, kaip žmonės, neturintys pakankamai galimybių juos prižiūrėti, elgiasi su ūkiniais gyvūnais: žmonės „naudos teisę į maistą, kad pateisintų gyvūnų laikymą mūsų dabartinius įstatymus pažeidžiančiais būdais.“ Kiti numato poveikį aplinkai, pvz., užteršto vandens tiekimą. Kai kurie ūkininkai baiminasi, kad mėgėjai įveis invazines rūšis, kurios gali pakenkti jų pasėliams.

Billy Bob Faulkingham, Respublikonų partijos atstovas, pasisakęs už šią priemonę, nesutinka su šiais rūpesčiais. Jis mano, kad iššūkiai teisme yra mažai tikėtini.  Jis teigia, kad įstatymas suteiks Mainui daugiau nuosavybės teisės į maisto tiekimą: apie 90% valstijos maisto yra importuojama. Užsimindamas apie konstitucinę teisę nešioti ginklą, jis sako: „Aš tai vadinu antruąja maisto pataisu“. Jo partneris kitame koridoriuje, Demokratų valstijos senatorius ir ekologiškas ūkininkas Craigas Hickmanas, sako, kad ne visi ketina pradėti ūkininkauti ar auginti gyvulius, tačiau tai „įkvėps žmones apsipirkti vietoje“ ar net dalintis žeme su kaimynais.

 

Tai sutampa su vietine kultūra. Nepaisant palyginti nedidelės žemės ūkio pramonės, Mainas remia savo gamintojus. Valstybės konstitucija suteikia ūkiams nuosavybės mokesčių lengvatas. Kai kurios bendruomenės moka žmonėms, kad jie dirbtų šių bendruomenių žemę. Valstybė eksperimentuoja su maisto suverenumu. Daugiau, nei šimtas miestų priėmė potvarkius, leidžiančius maisto „savivalda“, leisdami miestams patiems nustatyti maisto produktų taisykles. Gamintojai šiose vietose gali parduoti tiesiogiai pirkėjams, siūlydami, tarkime, nepasterizuotą pieną be licencijos (mėsa ir paukštiena neįtraukiami).

 

Restoranai nuo ūkio iki stalo yra nepaprastai populiarūs. Mainas yra „maisto turizmo“ paskirties vieta. Turistai ten plūsta dėl omarų, šilauogių ir spanguolių. 

 

Julie Ann Smith iš Maine Farm Bureau stebisi, kaip galima užtikrinti maisto saugą be taisyklių. Štai kodėl J. Hammondas taip nerimauja dėl naujosios pataisos. Užteks tik vieno turisto, susirgusio nuo mėgėjų parduodamų šilauogių, kad sugadintų visų Maino ūkininkų biznį, būtent tai neramina, o ne tik „vaikinas su trimis pomidorų augalais verandoje“. [1]

Nelengva susirgti, valgant biurokratijos nepašventintus šviežius obuolius ar nepašventintas šviežias šilauoges. Mažiau maisto kokybę ir tariamai sveikatingumą kontroliuojančios biurokratijos (kaip pvz. sūrių gamyboje ir pardavime Lenkijoje, lyginant su Lietuva) skatina kūrybingumą, plečia įvairesnio, skanesnio ir šviežesnio bei sveikesnio vietinio maisto prieinamumą. Kvaila, kad mums leidžiama pasiruošti maistą sau be jokios kontrolės, bet paruošti maistą kitiems mūsų bendruomenėje - baisus pavojus sveikatai ir gyvybei. Nejaugi?

Iš maisto pardavimui kontrolės uždėtų monopolinių varžtų lobsta daug kas, pradedant Maximos savininku Numa-Numavičiumi, stambiaisiais ūkininkais, baigiant maisto kontrolierių armija. Laikas ir Lietuvoje prisiminti, kad nuo seno turime teisę patys sau ir mūsų bendruomenei pasigaminti maistą. O kontrolieriai ir Numa-Numavičius tegul eina pasieškoti kito, visuomenei naudingo, darbo.

 

·  ·  · 1. "Reaping what you sow; Food rules." The Economist, 27 Nov. 2021, p. 32(US).