„Po ilgo miego
Europos verslo dvasios vėl sujuda.
IDĖJA apie
verslininkams priešišką Europą kažkada atrodė juokinga. Savo 17-ojo amžiaus
piko metu Nyderlandų Rytų Indijos bendrovės apetitas kapitalui buvo toks
aistringas, kad pareikalavo išrasti viešąją akcijų rinką. Tada investuotojai
nesipriešino smurtiniam elgesiui su vietinėmis tautomis. XX amžiaus sandūroje
buvo įkurti tokie milžinai, kaip L'Oréal, daugiausiai uždirbanti šiandienos
grožio imperija, ir Danijos AP Moller Maersk, didžiausia konteinerių gabenimo
linija. Dauguma Vokietijos Mittelstand firmų, darbdavių daugiau, nei pusei visų
šalies darbuotojų, gimė tuo pačiu metu.
Galbūt nenuostabu,
kad dviejų pasaulinių karų sugriautas žemynas XX amžiaus antroje pusėje sukūrė
daug mažiau verslų, turinčių didelį augimą. Tačiau Europa niekada neatgavo savo
apetito sparčiai augančiam verslui kurti. Per pastaruosius tris dešimtmečius
Amerika pagimdė keturis didvyrius – „Google“, „Amazon“, „Tesla“ ir „Facebook“,
dabar žinomus kaip „Meta“, kurių vertė viršijo 1 mlrd. dolerių. Tuo tarpu ne vienas
iš Europos įmonių jaunuolių neišaugo iki 100 mlrd. dolerių. Vieną 2000-ųjų čempioną
„Skype“ 2011 m. už 8,5 mlrd. dolerių įsigijo „Microsoft“. Kitas, „Spotify“,
šiandien vertas tik 48 mlrd. dolerių. SAP, artimiausias dalykas, kurį žemynas turi
lygų technologijų milžinui, buvo įkurtas trejus metus anksčiau, nei „Microsoft“ ir
yra vertas mažiau, nei penkioliktosios jos dalies.
Tačiau pokyčiai
tvyro ore. Rizikos kapitalistai, norintys išgauti kitą „Google“, kol ji vis dar
valdoma nuo steigėjų virtuvės stalų, imasi Europos startuolių. Galima rinktis
iš daugybės kitų. Europos verslininkai, kurie kažkada būtų išvykę į vakarus,
kad pradėtų verslą, dabar greičiausiai pradės veiklą namuose, o ne Silicio
slėnyje.
Naujas kapitalo
antplūdis – pasikeitusios nuotaikos įrodymas. Prieš dešimt metų Europos įmonės
sugriebė mažiau, nei dešimtadalį visų rizikos kapitalo (VC) pinigų, investuotų
pasaulyje, nors Europos dalis pasaulio BVP siekė šiek tiek daugiau, nei
ketvirtadalį. Šiais metais sandorių sudarymo apimtys išaugo daugelyje regionų,
bet ypač Europoje, kuri dabar pritraukia apie 18 % pasaulinio rizikos kapitalo
fondų finansavimo, teigia duomenų teikėjas „Dealroom“.
Šis finansavimas
yra visų laikų didžiausias (žr. Finansai ir ekonomika), o tai padidina Europos
pradedančiųjų įmonių vertę. Žemynas dabar gali pasigirti 65 „vienaragių
miestais“ arba tais, kurie sukūrė privatų startuolį, kurio vertė viršija 1
mlrd. dolerių. Tai daugiau, nei bet kuriame kitame regione.
Ankstesnis žemyno
finansavimo trūkumas atsirado ne dėl grąžos trūkumo. Vertinant pagal bendrą
vertę (investuotojams grąžinti pinigai plius dabartinė portfelio vertė) kaip
rizikingo kapitalo kartotinis, vidutiniam Europos rizikos kapitalo fondui,
įsteigtam per pastaruosius du dešimtmečius, sekėsi iš esmės ne blogiau, nei
vidutiniam amerikietiškam. Nepaisant to, Amerikos rizikos kapitalistai manė,
kad Europa yra „vieta, kur išsivežti savo šeimas vasaros atostogų, o ne kur pradėti verslą“, – sako Danny Rimeris iš „Index Ventures“, rizikos
kapitalo įmonės, kurios būstinė yra San Franciske ir Londone.
Dabar jie balsuoja
kojomis. „Sequoia“, amerikiečių įmonė, kuri anksčiau buvo „Apple“, „Google“,
„WhatsApp“ ir „YouTube“ rėmėja, praėjusiais metais paskelbė, kad atidarys savo
pirmąjį biurą Europoje Londone ir pradėjo įdarbinti vietinius partnerius. Tarp
vietinių investicijų namų kalbama apie tai, kada, o ne ar, kiti amerikietiški rizikos
kapitalistai seks.
Rizikos
kapitalistai vejasi startuolių kartą, kuriai buvo naudingas jų pirmtakų
nutiestas takas. Tokie, kaip „Skype“ ir „Spotify“, galbūt, nepasiekė svaiginančių
savo kolegų amerikiečių vertinimų, tačiau jie parodė, kad įmanoma įkurti
sėkmingą technologijų įmonę Europoje ir greitai ją išplėsti, aiškina Michaelas
Moritzas iš „Sequoia“.
Dabar, sako ponas
Moritzas, „nebėra nusispjauti į tai, jei esi jaunas ir šviesus palikti
universitetą ir prisijungti prie technologijų įmonės, ar mesti studijas ir ją įkurti“. Jie taip pat suteikė startuoliams potencialių darbuotojų ir
valdybos narių, turinčių ankstesnę sparčiai augančių, novatoriškų įmonių
patirtį, grupę.
Patyrusių vadovų
ir patyrusių talentų derinys paskatino Europos įmonių, įkurtų po finansų krizės
griuvėsių, augimą, ir kurios dabar jau subręsta. Dar svarbiau, pažymi Husseinas
Kanji iš Hoxton Ventures, kitos rizikos kapitalo įmonės, tarp jų yra įmonės,
kurios pradeda dominuoti savo atitinkamose nišose. Didžiulę naują socialinių
tinklų kategoriją laimėjo „Facebook“, pažymi jis.
„Dabar „Spotify“
laimi muzikos srautinio perdavimo srityje, „Klarna“ – „pirk dabar, mokėk
vėliau“, o „UiPath“ – robotų procesų automatizavimo srityje – jie visi yra
europiečiai“, – sako jis. Technologijų pasaulyje neproporcingai didelė grąža
pirmiausia tenka įmonėms, todėl Europa yra pernelyg patraukli pasaulio
investuotojams, kad jos nepaisytų.
Bumas apima daug
daugiau, nei kelių didžiausių įmonių. Xavier Niel, milijardierius prancūzų
technologijų įkūrėjas, tapęs investuotoju, sako, kad pakartotiniai įkūrėjai Europoje yra
pagrindiniai. Pasak jo, jie pradeda naujų firmų bangas, turėdami omenyje
„daugiau verslininkų, daugiau talentų, daugiau kapitalo, daugiau sėkmės, tai
yra smagratis“. Rachel Delacour 2015 m. pardavė savo pirmąjį verslą – verslo
analizės platformą „BIME Analytics“ – už 45 mln. dolerių, praėjus šešeriems metams
po to, kai įkūrė ją Monpeljė. Praėjusiais metais ji pradėjo „Sweep“, padedančią
įmonėms sekti anglies dvideginio išmetimą. „Dabar, kai pradedu antrąjį verslą,
iš karto žinau, kad tai gali būti pasaulinė istorija“, – sako ponia Delacour.
Taip pat padeda
tai, kad europiečiai, dirbantys pradedančiose įmonėse, tampa savininkais.
Neseniai „Index Ventures“ atlikta 350 Europos startuolių analizė parodė, kad
vidutiniškai 15–17 % įmonių priklauso darbuotojams. Tai yra daugiau nei 10 %
prieš penkerius metus, nors vis dar yra mažesnis už palyginamąjį 20–23 %
Amerikos startuolių skaičių. Darbuotojų noras gauti dalinį atlyginimą su akcijų
pasirinkimo sandoriais leidžia startuoliams lengviau konkuruoti su didesnėmis
įmonėmis dėl talentų, sako R. Rimeris.
Technologinės
tendencijos taip pat sumažino išlaidas ir leido būsimiems steigėjams pradėti
savo įmones namuose Europoje, o ne išvykti į Kaliforniją. Pradedant internetinį
verslą anksčiau, būdavo nupirkti serverių bankai ir vietos jiems saugoti. Debesų
kompiuterijos atsiradimas reiškia, kad įmonės gali išsinuomoti apdorojimo galią
iš didelio masto debesų, tokių, kaip „Amazon Web Services“, ir išsinuomoti
mažesnius biurus. Pandemija privertė fondų valdytojus sutikti atlikti išsamų
patikrinimą ir sudaryti sandorius per „Zoom“. Tai sumažina geografinio artumo
svarbą.
Virš Europos
verslumo atgimimo kyla du dideli klausimai. Pirmasis yra tai, kokiu mastu į jį
pilamas kapitalas yra išsiliejęs dėl likvidumo, kuris užtvindė rinkas nuo
pandemijos pradžios. Nuo to laiko keturi didžiausi pasaulio centriniai bankai
kartu į pasaulinę finansų sistemą įnešė daugiau nei 9 mlrd. dolerių grynųjų, todėl
sumažėjo obligacijų pajamingumas. Tai nukreipė investuotojus į vis
rizikingesnes turto klases, siekiant grąžos. Ankstyvosios stadijos nuosavybės
investicijos į anksčiau užkalkėjusį žemyną yra geriausias kandidatas.
Centriniams bankams atšaukus stimuliavimą, saugesnio turto pajamingumas pradės
atrodyti ne toks anemiškas, o tai kels pavojų Europos rizikos kapitalo
finansavimui.
Kitas klausimas,
ar dėl bumo Europa kuria savo, amerikietiško stiliaus technologijų didvyrius,
ar vidutinių įmonių grupę, kurią suryja didesni, galbūt ne Europos, pirkėjai.
Tai, savo ruožtu, lems, ar žemyno verslumo akimirka tik įsiplieskia, ar užsidegs
kažkas didesnio. Vyriausybės dešimtmečius kūrė verslo kūrimo katalizavimo
schemas, tačiau atsakymas pasirodo paprastas. „Nėra nieko, kas pranoktų sėkmės
pavyzdžius, kad įkvėptų žmonių pasitikėjimą“, – sako ponas Moritzas.
Šiandieniniai Europos gigantai turi nuspręsti, kiek įkvėpimo suteikti."
[1]