Niksonas Kinijoje, 50 metų

 „1972 m. liudininkai pateikia savo nuomonę apie blogus santykius

 

    Prieš pusę šimtmečio Ričardas Niksonas lošė žaidimą, kuris pateko į istoriją. Šaltą, miglotą vasario rytą jis nusileido Pekine, komunistinio režimo, kurio Amerika oficialiai nepripažino, sostinėje, kad susitiktų su sergančiu Kinijos tironu Mao Dzedongu.

 

    Prezidento motyvai buvo labai vizionieriški. Kinija, kurioje gyvena penktadalis žmonijos, 1972 m. merdėjo piktoje izoliacijoje, jos sienos buvo visiškai uždarytos pasauliui. Beviltiškai skurdžiai jos žmonės šešerius metus praėjo Kultūrinės revoliucijos – ideologinio valymo ir smurto dešimtmetį, kartais artėjant pilietiniam karui. Niksonas, šaltojo karo vanagas, daug metų šmeižęs oponentus švelnumu komunizmui, pradėjo tikėti, kad stabili pasaulinė tvarka turi apimti Kiniją. „Mes tiesiog negalime visam laikui palikti Kinijos už tautų šeimos ribų, kad ten puoselėtume jos fantazijas, puoselėtume neapykantą ir grasintume kaimynams“, – rašė Nixonas 1967 m. Jo vizitas buvo pasaulinė sensacija, tiesiogiai transliuojama televizija. Po daugelio metų tai įkvėpė operą.

 

    Tačiau kartu su kilniomis kalbomis apie Kinijos izoliacijos pabaigą, Nixonas ir jo patarėjas užsienio politikos klausimais Henry Kissingeris taip pat skrido į Kiniją dėl slaptų, ciniškų priežasčių. Kinijai ir Sovietų Sąjungai susiklosčius tokiomis siaubingomis sąlygomis, kad Mao bijojo sovietų invazijos, J. Kissingeris ir jo prezidentas pamatė galimybę geometrinei diplomatijai pakeisti pasaulinę jėgų pusiausvyrą.

 

Jų planuose silpnos Kinijos apkabinimas būtų naudingai sutrikdęs galingą Sovietų Sąjungą.

 

    Jie tikėjosi, kad tai taip pat pagreitins Amerikos karo Vietname pabaigą, nes Šiaurės Vietnamo lyderiai suprato, kad laikas paduoti ieškinį dėl taikos. Į išlaidas buvo įtraukta sąjungininko išdavimas. Nixonas buvo pasirengęs nutraukti diplomatinius ryšius su konkuruojančia Kinijos vyriausybe – nacionalistiniu režimu, kuris pabėgo į Taivaną po pralaimėjimo pilietiniame kare Mao. Sėkmingo vizito kaina 1972 m. buvo bendra deklaracija, Šanchajaus komunikatas, kuriame Amerika „pripažino“, kad „visi kinai“ sutinka, kad Taivanas yra Kinijos dalis, nors ir nesutiko, kad komunistų partija valdytų salą. .

 

    Išslaptinti amerikiečių vizito įrašai atskleidžia didelį pasimėgavimą ciniška realybe. Nixonas ir artimi padėjėjai apskaičiavo kiekvieno veiksmo naudą Amerikai, bet ir prezidento perrinkimo kampanijos naudą. Jie pavydžiai galvojo apie Mao ir jo ministro pirmininko Zhou Enlai spindesį ir subtilumą, nepaisant tuo metu Kinijoje įvykusių baisybių. Praėjus penkiasdešimčiai metų, Kinijos lyderiai atrodo nostalgiški tokiai vertybių neturinčiai diplomatijai, užsimindami, kad ji yra geriausias būdas taisyti siaubingus santykius. Sausio 27 d. Kinijos užsienio reikalų ministro Wang Yi ir Amerikos valstybės sekretoriaus Antony Blinken telefoninio pokalbio skaitymas atkreipia dėmesį į artėjančias Šanchajaus komunikato 50-ąsias metines, neminint Niksono vizito. Wangas citavo komunikato išlygą, kurioje kalbama apie esminių skirtumų tarp Amerikos ir Kinijos socialinių sistemų pažvelgimą į praeitį. Jis sakė Blinkenui, kad būtina sąlyga taikaus sambūvio 1972 m. ar ateityje sąlyga yra tai, kad kiekviena šalis vengia bet kokių „ketinimų pakeisti kitą“. Atrodo, kad Kinijos žinutė yra tokia: jei 1972 m. pateko į istoriją, visa nuopelnė tenka Mao ir Nixono gebėjimui šaltai pasverti nacionalinius interesus, o ne aukštai kalbai apie Kinijos izoliacijos pabaigą.

 

    Kadangi tai buvo niūrus svarbaus įvykio požiūris, Chaguanas paprašė patarimo iš kinų ir amerikiečių, kurie prisimena Niksono-Mao vizitą. 1972 m. vasarį Shi Yinhong, Amerikos ekspertas iš Renmino universiteto, buvo 20 metų. Jis skeptiškai vertina tai, kad romantiškos vizijos apie tautų šeimą sujaudino bet kurį žmogų. Mao nusprendė susitikti su Niksonu ir išeiti iš strateginės izoliacijos kaip apgalvotą žingsnį prieš Sovietų Sąjungą, sako jis. Profesorius Shi įsitikinęs, kad Niksono tikslai buvo taip pat nesentimentalūs: ištraukti Ameriką iš Vietnamo, Kinijai neužpildant regioninio vakuumo, ir susivienyti su Kinija prieš sovietus. Amerikos, Kinijos ir Rusijos jėgų pusiausvyrai pasikeitus neatpažįstamai, jis mato nedaug 1972 m. pamokų, kurios būtų taikomos šiandien. Jis nerimauja, kad net ir atsinaujinęs dėmesys nacionaliniams interesams negali daug padėti, nes Amerika ir Kinija yra pasiryžusios siekti stabilumo „savo sąlygomis“, maksimaliai padidindamos savo galią.

 

    Labai skirtingi prisiminimai jaudina Zha Jianying, kuri 1972 m. buvo 12-metė Pekino moksleivė. Jos tėvas, kaip ir daugelis intelektualų, buvo darbo stovykloje. Ji prisimena skurdus, propagandos kupiną monotoniškumą ir baimę, kad „galbūt tai bus visas likęs mūsų gyvenimas“. Niksono atvykimas iš ilgai demonizuotos Amerikos suteikė pirmą vilties blyksnį, parodydamas, kad „egzistuoja kitoks pasaulis“, sako ponia Zha, dabar gyvenanti Niujorke.

 

    Ideologija, praktiškumas, nusivylimas

 

    Winstonas Lordas, pono Kissingerio padėjėjas, dalyvavo Nixono ir Mao susitikime, kaip užrašų kūrėjas. Jam vizitas buvo susijęs su didele vizija ir realia politika. Jei pradinis Niksono impulsas Kad būtų nutraukta Kinijos izoliacija, nors ponas Kissingeris iš pradžių sutelkė dėmesį į jėgų pusiausvyrą, pora netrukus pasidalijo abiem suartėjimo priežastimis, sako jis. Ponui Lordui, vėlesniam Amerikos ambasadoriui Kinijoje, labai paprasta teigti, kad Šanchajaus komunikatas daugiausia buvo pažadas ignoruoti ideologiją. Jo nuomone, komunikato genialumas slypi dailiai parengtame tekste, dėl kurio buvo atidėtos sunkiai išsprendžiamos problemos, pavyzdžiui, galutinis Taivano statusas, ir, kur įmanoma, buvo leidžiama bendradarbiauti.

 

    Priešingai, diplomatas ir pagrindinis Nixono delegacijos vertėjas Chasas Freemanas teigia, kad Amerika išnaudojo 1972 m. sukurtas galimybes taikiam apsigyvenimui tarp Taivano ir žemyno. Jis ragina Ameriką pastūmėti Taivaną derėtis dėl susitarimo dabar, kad būtų išvengta karo, nors jis pripažįsta, kad Kinijos valdovai atšauktų kai kurias demokratines laisves Taivane. „Labiausiai tikėtina, kad įvykių eiga yra tragiška“, – sako ponas Freemanas.

 

    Prekyba ir žmonių mainai buvo 1972 m. vėlesnė mintis, sako Nicholas Platt, Niksono kelionės diplomatas, vėliau dirbęs pirmajame Amerikos ryšių biure Kinijoje. Laikui bėgant „tos kasdieniškesnės problemos tapo santykiais“, – sako jis, skatinamas „smalsumo galios“ tarp Amerikos ir Kinijos. Ištraukti Kiniją buvo kilnus 1972 m. tikslas. Toks jis ir liko. Tačiau smalsumas tarp Kinijos ir Vakarų blėsta. Artėja liūdna sukaktis“ [1]

 

Liūdna tikrai. Tas vizitas, prasidėjusi po jo prekyba ir žmonių tarpusavio mainai su didžiule Kinija sukūrė pabaisą, kokia Kinija mums yra šiandien. Tai buvo didžiausia klaida Niksono gyvenime.

 

 

·  ·  · 1. "Nixon in China, 50 years on; Chaguan." The Economist, 5 Feb. 2022, p. 39(US).

Nixon in China, 50 years on

 

"Eye-witnesses from 1972 offer their views of a relationship in bad shape

HALF A CENTURY ago Richard Nixon took a gamble that made history. On a cold, hazy February morning, he landed in Beijing, the capital of a communist regime that America did not officially recognise, to meet China's ailing tyrant, Mao Zedong.

The president's stated motives were grandly visionary. China, home to a fifth of humanity, languished in angry isolation in 1972, its borders all but closed to the world. Desperately poor, its people were six years into the Cultural Revolution, a decade of ideological purges and violence at times approaching civil war. Nixon, a cold-war hawk who had spent years smearing opponents as soft on communism, had come to believe that a stable global order must include China. "We simply cannot leave China forever outside the family of nations, there to nurture its fantasies, cherish its hates and threaten its neighbours," Nixon wrote in 1967. His visit was a global sensation, televised live. Years later, it inspired an opera.

Yet alongside noble talk of ending China's isolation, Nixon and his foreign-policy adviser, Henry Kissinger, flew to China for secret, cynical reasons, too. With China and the Soviet Union on such terrible terms that Mao feared a Soviet invasion, Mr Kissinger and his president saw a chance for geometric diplomacy, to realign the global balance of power. In their plans, embracing weak China would usefully unsettle the mighty Soviet Union.

They hoped it would also hasten the end of America's war in Vietnam, as North Vietnamese leaders realised it was time to sue for peace. The costs included betraying an ally. Nixon was ready to end diplomatic ties with a rival Chinese government, the Nationalist regime that had fled to Taiwan after losing a civil war to Mao. The price of a successful visit in 1972 was a joint declaration, the Shanghai communiqué, in which America "acknowledged" that "all Chinese" agree that Taiwan is part of China, though it stopped short of accepting that the Communist Party should run the island.

Declassified American records of the visit reveal much relish for cynical realpolitik. Nixon and close aides calculated the benefits of each move to America, but also to the president's re-election campaign. They sighed about the brilliance and subtlety of Mao and his prime minister, Zhou Enlai, despite the horrors unfolding in China at that time. Fifty years on, China's leaders seem nostalgic for such values-free diplomacy, hinting that it offers the best way of repairing relations that are in dire shape. China's read-out of a telephone call on January 27th between the foreign minister, Wang Yi, and America's secretary of state, Antony Blinken, notes the upcoming 50th anniversary of the Shanghai communiqué, without mentioning Nixon's visit. Mr Wang cited a clause from the communiqué which talked of looking past essential differences in America's and China's social systems. He told Mr Blinken that a pre-requisite for peaceful co-existence, in 1972 or in the future, was each country eschewing any "intention to change the other". China's message seems to be: if 1972 made history, all credit goes to Mao's and Nixon's ability to weigh national interests coldly, and none to lofty rhetoric about ending China's isolation.

That being a bleak take on an important event, Chaguan sought advice from Chinese and Americans who remember the Nixon-Mao visit. Shi Yinhong, an expert on America at Renmin University, was 20 years old in February 1972. He is sceptical that romantic visions about the family of nations moved either man. Mao chose to meet Nixon and emerge from strategic isolation as a calculated move to counter the Soviet Union, he says. Professor Shi is sure that Nixon's aims were similarly unsentimental: to get America out of Vietnam without China filling a regional vacuum, and to align with China against the Soviets. With the balance of power between America, China and Russia changed beyond recognition, he sees few lessons from 1972 that apply directly today. Even a renewed focus on national interests cannot help much, he worries, because America and China are determined to pursue stability "on their own terms", by maximising their respective power.

Very different memories move Zha Jianying, who in 1972 was a 12-year-old schoolgirl in Beijing. Her father, like many intellectuals, was in a labour camp. She recalls a life of shabby, propaganda-filled monotony, and a fear that "maybe this is going to be the rest of our lives". Nixon's arrival, from long-demonised America, offered a first glimmer of hope by showing that "a different world exists", says Ms Zha, now a writer based in New York.

Ideology, practicality, despondency

Winston Lord, an aide to Mr Kissinger, attended the Nixon-Mao meeting as a note-taker. To him the visit involved both grand vision and realpolitik. If Nixon's initial impulse was to end China's isolation, while Mr Kissinger was at first focused on the balance of power, the pair soon shared both reasons for rapprochement, he says. To Mr Lord, later America's ambassador to China, it is a straw man to claim that the Shanghai communiqué was mostly a pledge to ignore ideology. To him, the genius of the communiqué lay in artful drafting which postponed intractable problems, such as Taiwan's final status, while allowing co-operation where possible.

In contrast, a diplomat and lead translator for the Nixon delegation, Chas Freeman, argues that America frittered away opportunities created in 1972 for a peaceful accommodation between Taiwan and the mainland. He urges America to push Taiwan to negotiate a settlement now, to avoid a war, though he concedes that Chinese rulers would roll back some democratic freedoms in Taiwan. "The most likely course of events is tragic," Mr Freeman says.

Trade and people-to-people exchanges were an afterthought in 1972, says Nicholas Platt, a diplomat on Nixon's trip who later served in America's first liaison office in China. In time "those more mundane issues became the relationship," he says, driven by "the power of curiosity" between America and China. Drawing China out was a noble goal in 1972. It remains one. But curiosity between China and the West is fading. A sad anniversary looms." [1]

Sad indeed.  That visit lead to the trade and people-to-people exchanges with huge China, this way creating the monster that China is for us today. That was the biggest mistake in Nixon's life.

 

·  ·  · 1. "Nixon in China, 50 years on; Chaguan." The Economist, 5 Feb. 2022, p. 39(US).

 

Metano misija; Klimato kaita.

 Nukreipimas į stiprių šiltnamio efektą sukeliančių dujų „svarbiausius skleidėjus“ būtų pigus būdas sumažinti naftos ir dujų pramonės poveikį klimatui.

 

    2018 m. VASARIO 15 D. Ohajo valstijoje, Belmonto grafystėje, sprogo dujų gręžinys. Prieš pat 13 val. virš galvos skridęs valstijos greitkelių patrulių sraigtasparnis užfiksavo liepsnų stulpelio ir banguojančių suodžių bei dujų srovę, kylančią aukštai į dangų nuo kalvų. Nors liepsnos netrukus buvo užgesintos,  šulinio anga nebuvo lopoma 20 dienų. Vėlesniame tyrime, naudojant palydovinius duomenis, buvo apskaičiuota, kad per tą laiką buvo išleista apie 58 000 tonų metano, o tai atitinka ketvirtadalį to, kiek, kaip pranešama, kasmet išgauna visa Ohajo naftos ir dujų infrastruktūra, ir daugiau, nei metinis metano išmetimas iš panašių iškastinių medžiagų kuro infrastruktūroje daugumoje Europos šalių.

 

    Metanas yra bespalvės, bekvapės, šiltnamio efektą sukeliančios, dujos, kurios sudaro didžiąją dalį gamtinių dujų, sunaudojamų namams šildyti, maistui gaminti ir elektrai gaminti. Tai taip pat antras pagal dydį visuotinio atšilimo veiksnys po anglies dioksido, dėl kurio nuo pramonės revoliucijos pakilo mažiausiai ketvirtadalis vidutinės pasaulinės temperatūros. Išmetusios metano molekulės suyra maždaug per dešimtmetį, todėl jos nesikaupia atmosferoje taip, kaip anglies dioksidas, kuris gali išlikti šimtus metų.

 

    Todėl metano emisijų mažinimas gali padėti sumažinti bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį atmosferoje ir artimiausiu metu sulėtinti pasaulinio atšilimo tempą. Nesandarios naftos ir dujų infrastruktūros, išskiriančios 22 % visų žmogaus sukeltų metano emisijų, sutvarkymas padėtų pasiekti šiuos tikslus. Tai paskatino pastangas kiekybiškai įvertinti metano nuotėkį.

 

    Remiantis nauju tyrimu, paskelbtu šią savaitę žurnale „Science“, dėl ilgų vamzdynų ir šulinių galvučių sprogimų, kaip nutiko per sprogimą Belmonto apskrityje, kasmet išleidžiama maždaug 8 mln. tonų metano. Tai atitinka nuo 8% iki 12% viso apskaičiuoto kiekio, išleidžiamo iš pasaulinės naftos ir dujų infrastruktūros kiekvienais metais. Taip išsamiai identifikavus ir nubrėžus nuotėkius, tyrimas suteikia galimybę sutelkti dėmesį į šių didelių nuotėkių šalinimą ir pašalinti didelę pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų dalį.

 

    Thomas Lauvaux, atmosferos mokslininkas iš Saclay universiteto Prancūzijoje, ir jo kolegos naudojo vaizdus ir duomenis, surinktus 2019 ir 2020 m., naudojant Troposferos stebėjimo instrumentą (TROPOMI), skraidantį Europos kosmoso agentūros paleistame Žemės stebėjimo palydove. Tyrėjai nustatė daugiau, nei 1800 pavienių „itin spinduliuojančių“ įvykių, kurie apibrėžiami kaip 25 tonos ar daugiau metano per valandą. Kai kurie įvykiai per valandą išmetė kelis šimtus tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, o tai sukėlė šimtus kilometrų besitęsiančius srautus.

 

    Du trečdaliai itin daug teršalų išmetančių įvykių buvo kartu su naftos ir dujų gavybos vietomis ir vamzdynais; likusi dalis buvo iš anglies gamybos, žemės ūkio ar atliekų tvarkymo įrenginių. Turkmėnistanas, sudarantis 1,3 mln. tonų metano per metus, buvo vienas didžiausių šaltinių. Dr Lauvaux ir jo kolegos pažymėjo, kad įvykiai, kuriuos jie dokumentavo, nebuvo įtraukti į nacionalinius išmetamųjų teršalų aprašus ir rodo, kad oficialūs skaičiai gali perpus neįvertinti bendros emisijos. Po Turkmėnistano didžiausios emisijos buvo aptiktos Rusijoje, Amerikoje, Irane, Kazachstane ir Alžyre.

 

    Naujausiame tyrime surinkta 8 mln. tonų metano turi tokį patį atšilimo poveikį kaip ir 18 mln. amerikiečių anglies pėdsakas. Pasak dr. Lauvaux, pašalinus visas šias emisijas, per ateinančius 1–3 dešimtmečius būtų išvengta 0,003–0,007 °C atšilimo.

 

    Stebėjimo gerinimas ir nesandarios infrastruktūros užtaisymas taip pat būtų naudingas iškastinio kuro gamintojams tokiose vietose, kaip Alžyras, Amerika, Kazachstanas, Rusija ir Turkmėnistanas. Tyrėjai apskaičiavo, kad įmonės atsisako nuo 100 iki 400 dolerių pajamų už toną metano, kuris nutekėjo.

 

    Per Jungtinių Tautų COP26 klimato derybas, vykusias praėjusį lapkritį Glazge, daugiau nei 100 šalių lyderiai sudarė paktą iki 2030 m. 30 % sumažinti metano išmetimą pasaulyje. Pigiausias ir ekonomiškiausias būdas tai padaryti bus pataisyti naftos ir dujų infrastruktūrą, pradedant nuo dr. Lauvaux nustatytų savrbiausių teršėjų. Tokie darbuotojai, kaip jis ir kiti duomenų iš naujos kartos palydovų, galinčių aptikti taškinius metano šaltinius, yra svarbūs, siekiant šių pasaulinių ambicijų." [1]

 

Seniai laikas įvesti baudas už mūsų aplinkos teršimą. Dažniausiai tas baudas reikėtų rinkti, kai žmonės perka degalus. Skurdesniems gyventojams reikėtų reguliariai grąžinti, kiek jie sumoka tų baudų. Kompiuterių ir didelių duomenų masyvų laikais tokia tvarka nebūtų sunkiai realizuojama. Na o metaną skleidžiančioms kompanijoms susimokėti baudas sunku nebūtų. Baudos paskatintų pereiti su laiku prie švaresnio gyvenimo būdo tuos, kurie gali sau tai leisti.

1. "Methane mission; Climate change." The Economist, 5 Feb. 2022, p. 72(US).