Body and soul; Montaigne's "Essays".

 

A French philosopher offers a lesson in seeing other points of view

LIKE MANY people, as he grew older Michel de Montaigne paid close attention to the workings of his body. He began to feel the cold in his bones; his servants brought him clothes at night "to warm my feet and stomach". He liked to sleep for eight or nine hours, he tells his readers, and avoided "violent activities" that "bring on sweat". He could not eat even two meals a day without vomiting--but if he skipped one, flatulence and a dry mouth ensued.

These are not the typical musings of a renowned thinker, but Montaigne's "Essays" are not typical works of philosophy. In 1570, after sitting in Bordeaux's parliament for 15 years, Montaigne retired to his chateau (pictured). This self-imposed solitude proved productive. He published two volumes of the "Essays" in 1580 and a third in 1588. In their pages he explores topics ranging from friendship to architecture to child-rearing. His prose weaves together history, personal experience and arguments from his favourite philosophers; anecdotes about his napping schedule are juxtaposed with maxims.

It was Montaigne who popularised the essay genre. The name derives from the French verb essayer, "to try", and Montaigne viewed his chapters as attempts to understand a topic. In "Of Drunkenness", for instance, he examines philosophers' views on booze (Socrates and Cato both enjoyed a tipple). German drinking habits of the 16th century are mentioned several times, as are the author's own tastes. But he never rules on whether drunkenness is right or wrong. Rather, he lays out a range of opinions and lets the reader decide.

Montaigne strove to see the world from other perspectives. In one chapter he recounts various South American customs, such as an unfamiliar drink ("it tastes a bit sharp") and faith in soothsayers. He knew his European readers would find these habits puzzling, so, by way of balance, he delves into the "strangeness" of French society. He recalls a meeting with some South American tribesmen who, on visiting Rouen in the 1560s, asked why, in Charles IX, the French had a king who was ten years old.

The writer admits that his "Essays" are a personal undertaking rather than an authoritative, objective study. "Reader," he confides, "I myself am the subject of my book." The immediate context included the Wars of Religion that had engulfed France. Conflict between Protestants and Catholics ravaged Bordeaux--the philosopher's siblings were on opposing sides--yet he resisted polarisation. For his time, Montaigne's determination to consider other viewpoints was unusual. It still is.

The "Essays" document a changeable mind as well as a changing body. After the first editions were published, Montaigne edited them extensively, often adding entire paragraphs--which sometimes completely contradicted his original points. He read more books of philosophy, his opinions evolving with each. He contemplated his own mortality, which reshaped his outlook too. The "Essays" are the product of a questing intellect, which rejected dogma in favour of something more nuanced and original.” [1]

·  ·  · 1. "Body and soul; Montaigne's 'Essays'." The Economist, 26 Mar. 2022, p. 81(US).

Geriausios knygos, kurias reikia skaityti, norint suprasti finansinius nusikaltimus; kaip pavogti

 "Finansinis nusikaltimas yra toks pat senas, kaip pinigai. Sukčiai svajojo apie Ponzi schemas šimtmečius prieš tai, kai Charlesas Ponzi davė joms savo vardą. 

 

Tačiau XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje finansinių gudrybių mastai, apimtis ir sudėtingumo lygis išaugo, nes globalizacija paskatino ofšorinių finansų augimą, o ypač anoniminių fiktyvių įmonių ir patikos fondų naudojimą, siekiant apglėbti nedorą veiklą, savo ruožtu, paskatino vyriausybių vykdomus susidorojimus, nors ir žiaurius, taip pat nutekinimus, tokius, kaip Panamos dokumentai. 

 

Tačiau, kaip liudija naujausi skandalai nuo 1mdb iki Wirecard, kova už finansinės paslapties ir jos sukeliamo gudrumo panaikinimą yra toli gražu nelaimėta. Štai penkios knygos, padėsiančios suprasti, kodėl.

 

    Lobių salos. Autorius Nicholas Shaxson. Palgrave Macmillan; 272 puslapiai; 18,99 dolerių. Vintage; £10,99

    Nors jai jau daugiau, nei dešimtmetis, tai tebėra geriausia įžanga į mokesčių rojų pasaulį arba „slaptumo jurisdikciją“, kaip Nicholasas Shaxsonas, finansų žurnalistas, tapęs kampanijos veikėju, mieliau jas vadina. 

 

Jis ypač gerai vertina Didžiosios Britanijos „antrąją imperiją“: jos užjūrio teritorijų tinklą nuo Džersio ir Gernsio iki Britų Mergelių salų ir Kaimanų salų, kurių augimą lėmė Sičio ir Volstryto pinigininkai, norintys sukurti mokesčių ir reguliavimo sistemą. -nemokama "kitur". Viena po kitos einančios Didžiosios Britanijos vyriausybės, susirūpinusios, kad kitu atveju tokiems postams prireiktų subsidijų, juos skatino. 

 

Knyga yra vienas geriausių pradmenų apie tai, kaip veikia „niekadėjų“ pabėgimo transporto priemonės. Jos dažnai naudojamos svaiginančiuose deriniuose ir įvairiose jurisdikcijose, siekiant numesti tyrėjus nuo kvapo pėdsako.

 

    Despoto turto valdymo vadovas. Autorius J.C. Sharman. Kornelio universiteto leidykla; 274 puslapiai; 29,95 dolerių ir 23,99 £

 

    Knyga, į kurią verta atkreipti dėmesį, kai kalbama apie „didžiąją korupciją“: kleptokratų lyderių ir jų bičiulių vykdomą nacionalinio turto vagystę, dažnai neturtingose ​​(nors ir turtingose ​​išteklių) šalyse. Tai yra tema, kurią autorius, Kembridžo universiteto profesorius žino taip pat gerai, kaip ir bet kas, praleidęs beveik du dešimtmečius, tyrinėdamas ofšorinius finansų centrus ir miglotas įmonių struktūras, naudojamas paslėpti neteisėtai įgytą naudą. 

 

Kodėl, klausia jis, taip sunku priversti kleptokratus atsakyti? Didelė problemos dalis yra ta, kad finansiniai nusikaltimai kerta sienas – pinigai, pavogti, tarkime, iš Libijos, paprastai keliauja į pasaulinį turą ofšorinėje erdvėje, kol atsiduria Londono nuosavybėje arba Šveicarijos banko saugykloje. Tuo tarpu policijos darbas daugiausia yra nacionalinis. Norint susigrąžinti turtą, būtinas tarpvalstybinis bendradarbiavimas, kurio vis dar iš esmės nėra. 

 

Jasonas Sharmanas įtikinamai ragina vyriausybes susivienyti, kad išspręstų „suverenių valstybių pasaulyje būdingus tarptautinių teisinių veiksmų sunkumus“. Pirmą kartą peržiūrėjome jo knygą 2017 m.

 

    Butleris pasauliui. Autorius Oliveris Bullough. Šv. Martyno spauda; 288 puslapiai; 28,99 dolerių. Profilių knygos; £20

 

    Ne visi mokesčių rojai yra nusėti delnais. Kaip paaiškinama šioje naujoje patyrusio tiriamojo žurnalisto knygoje, Didžioji Britanija yra ne tik pasaulinio ofšorinio tinklo centras, bet ir milžiniška finansų skalbykla. Oliveris Bulloughas teigia, kad taip yra suplanuota: Didžioji Britanija po Antrojo pasaulinio karo priėmė sprendimą, kai jos imperija nyksta, ir išsikovoti naują vaidmenį, kaip laisvo tarptautinio kapitalo namų. Šios liokajų paslaugos labiausiai akį traukė Rusijos oligarchams ir kitiems Vladimiro Putino bičiuliams. 

 

Jokia kita šalis nesiūlo panašaus įgalinimo priemonių; nuo bankų ir teisininkų iki viešųjų ryšių firmų ir kitų „reputacijos valdytojų“. 

 

Knyga taip pat pakelia dangtį, kaip neaiškios, iš pažiūros nekenksmingos įmonių formos, tokios kaip „Škotijos komanditinė ūkinė bendrija“, gali apnuodyti finansinį šulinį. Pasirodžius „Butler to the World“, peržiūrėjome ją atskirame straipsnyje. Ankstesnė autorės knyga „Pinigų šalis“, turas po pasaulio pinigų plovimo centrus, yra toks pat informatyvus ir linksmas skaitymas.

 

    Amerikos kleptokratija. Autorius Casey Michel. Šv. Martyno spauda; 368 puslapiai; 29,99 dolerių. Rašto rašytojas; £18,99

 

    Amerika pirmavo, pasauliui kovojant su tarpvalstybiniais finansiniais nusikaltimais – nuo  ​​mokesčių vengimo iki terorizmo finansavimo. Tačiau jai nepavyko sutvarkyti savo namų. Casey Michelis mikroskopu stebi šią veidmainystę ir tiria šimtus milijardų gudrių dolerių, skraidančių per Niujorko nuosavybę, Majamio finansų centrą, priedangos įmones Delavere ir trestus Pietų Dakotoje. Valstijoje registruoti Amerikos patikos fondai tapo vienu didžiausių korumpuoto kapitalo talpyklų, net jei federaliniai įstatymai  pagaliau privertė duoti daugiau skaidrumo toms žalvario plokščių įmonėms, kuriose Delaveras jau seniai specializuojasi. Norėdami atidžiau pažvelgti į pirmosios valstijos languotą finansų istoriją, rekomenduojame „Koks reikalas su Delaveru? Hal Weitzman (Princeton University Press).

 

    Milijardo dolerių banginis. Tomas Wrightas ir Bradley Hope'as. Hachette knygos; 416 puslapių; 18,99 dolerių. Rašto rašytojas; £9,99

 

    Siaubinga kleptokratijos atvejo analizė, skirta 4,5 mlrd. dolerių vertės 1mdb, Malaizijos valstybinio investicijų fondo, grobstymui. Skandalas, į kurį įstrigo ne tik nacionaliniai politikai ir jų maištininkai, bet ir Holivudo didvyriai bei Volstryto smarkūs veikėjai, ypač Goldman Sachs. Knyga pakelia dangtį, kaip baltieji nusikaltėliai naudojasi finansiniu sudėtingumu ir pačiais įstatymais, ypač britų šmeižto ir privatumo įstatymais, siekdami sulaikyti žurnalistus, informatorius ir kitus, siekiančius atskleisti jų nuodėmes; ir apie pavojingą pagundą finansinius nusikaltimus laikyti be aukų dėl jų abstraktaus pobūdžio: iš 1mdb pasisavinti milijardai paprastiems malaiziečiams reiškė mažiau mokyklų, ligoninių ir kitų viešųjų paslaugų. Knygoje taip pat pabrėžiami nusivylimai, susiję su nusikaltėlių įtraukimu į baudžiamąją atsakomybę. Nepaisant didžiausių Amerikos, Singapūro, Šveicarijos ir kelių kitų šalių valdžios pastangų, įtariamas vagystės sumanytojas Jho Low (neigęs nusikaltimą) tebėra laisvėje." [1]

    1. "The best books to read to understand financial crime; How to steal it." The Economist, 11 July 2022, p. NA.

The best books to read to understand financial crime; How to steal it.

"Financial crime is as old as money. Hucksters were dreaming up Ponzi schemes centuries before Charles Ponzi gave his name to the ruse. Where there has been tax, there has been evasion. The looting of national coffers is as time-honoured as politics itself. But the late 20th and early 21st centuries saw an explosion in the scale, scope and level of sophistication of financial shenanigans, as globalisation fuelled the growth of offshore finance, and particularly the use of anonymous shell companies and trusts to shroud nefarious activity. This, in turn, has sparked a crackdown, albeit a fitful one, by governments--as well as leaks like the Panama Papers. However, as recent scandals from 1mdb to Wirecard attest, the battle to end financial secrecy and the dodginess it engenders is far from won. Here are five books to help you understand why.

Treasure Islands. By Nicholas Shaxson. Palgrave Macmillan; 272 pages; $18.99. Vintage; £10.99

Though it is more than a decade old, this remains the best introduction to the world of tax havens--or "secrecy jurisdictions", as Nicholas Shaxson, a financial journalist turned campaigner, prefers to call them. He is particularly good on Britain's "second empire": its network of overseas territories, from Jersey and Guernsey to the British Virgin Islands and Cayman Islands, whose growth was driven by moneymen from the City and Wall Street looking to create a tax- and regulation-free "elsewhere". Successive British governments, worried that such outposts would otherwise need subsidies, encouraged them. The book is one of the best primers on how the ne'er-do-wells' getaway vehicles work. They are often used in dizzying combinations and across jurisdictions to throw investigators off the scent.

The Despot's Guide to Wealth Management. By J.C. Sharman. Cornell University Press; 274 pages; $29.95 and £23.99

The book to turn to for the lowdown on "grand corruption": the theft of national wealth by kleptocratic leaders and their cronies, often in poor (albeit resource-rich) countries. It is a subject the author, a professor at Cambridge University, knows as well as anyone, having spent close to two decades studying offshore financial centres and the murky corporate structures used to hide ill-gotten gains. Why, he asks, is it so difficult to hold kleptocrats accountable? A big part of the problem is that financial crime straddles borders--money stolen from, say, Libya, typically goes on an offshore world tour before ending up in London property or a Swiss bank vault. Policing, meanwhile, is predominantly national. Recovering assets requires cross-border co-operation that is still largely absent. Jason Sharman makes a compelling case for governments to come together to solve the "inherent difficulty of international legal action in a world of sovereign states". We first reviewed his book in 2017.

More Summer reads* How to watch the Tour de France from afar* A Nicaraguan writer reflects on exile from a dictatorship* The global rise of Super Mario* Our Bartleby columnist picks beach reads for business folk* The multitudes of memories contained in a Maid-Rite sandwich

Butler to the World. By Oliver Bullough. St Martin's Press; 288 pages; $28.99. Profile Books; £20

Not all tax havens are palm-fringed. As this new book by a seasoned investigative journalist explains, Britain, as well as being the centre of a global offshore web, is itself a giant financial laundromat. Oliver Bullough argues that this is by design: Britain made a decision after the second world war, as its empire dwindled, to carve out a new role as a home for footloose international capital. These butlering services extended most eye-catchingly to Russian oligarchs and other cronies of Vladimir Putin (and probably the man himself, via proxies). No other country offers a comparable array of enablers; from banks and lawyers to public-relations firms and other "reputation managers". The book also lifts the lid on how obscure, seemingly innocuous corporate forms, such as the "Scottish limited partnership", can poison the financial well. We reviewed "Butler to the World" on publication. The author's previous book "Moneyland", a tour of the world's money-laundering hubs, is an equally informative and entertaining read.

American Kleptocracy. By Casey Michel. St Martin's Press; 368 pages; $29.99. Scribe; £18.99

America has led the world in combating cross-border financial crime, from tax evasion to the funding of terrorism. But it has failed to get its own house in order. Casey Michel holds a microscope to this hypocrisy, examining the hundreds of billions of dodgy dollars sloshing through New York property, Miami's financial centre, shell companies in Delaware and trusts in South Dakota. State-registered American trusts have become one of the biggest receptacles for corrupt capital, even as federal lawmakers have at last forced more transparency on the sorts of brass-plate companies in which Delaware has long specialised. For a closer look at the First State's chequered financial history, we recommend "What's the Matter with Delaware?" by Hal Weitzman (Princeton University Press).

Billion Dollar Whale. By Tom Wright and Bradley Hope. Hachette Books; 416 pages; $18.99. Scribe; £9.99

A rip-roaring case study in kleptocracy, focused on the $4.5bn looting of 1mdb, a Malaysian state investment fund. A scandal that ensnared not only national politicians and their bag-men but also Hollywood bigwigs and Wall Street heavy-hitters, most notably Goldman Sachs. The book lifts the lid on how white-collar criminals use financial complexity and the law itself, especially British libel and privacy laws, to stymie journalists, whistle-blowers and others seeking to expose their sins; and on the dangerous temptation to see financial crime as victimless because of its abstract nature: the billions misappropriated from 1mdb meant fewer schools, hospitals and other public services for ordinary Malaysians. The book also highlights the frustrations involved in bringing perpetrators to book. Despite the best efforts of authorities in America, Singapore, Switzerland and several other countries, the heist's suspected mastermind, Jho Low (who has denied wrongdoing), remains at large.” [1]

·  ·  ·  1. "The best books to read to understand financial crime; How to steal it." The Economist, 11 July 2022, p. NA.

Dronų greitkelis; nepilotuojama aviacija

„Nauja laisvė skristi tarp miestų

 

    Nuo to laiko, kai prieš daugiau, nei dešimtmetį jie pradėjo sūkuriuoti ir sklandyti, maži autonominiai dronai iš mėgėjų žaidimo virto rizikos kapitalistų svajonių daiktais. 

 

Bepiločiai orlaiviai dabar atlieka daugybę komercinių užduočių: tikrina infrastruktūrą, apžiūri pasėlius, filmuoja vaizdo įrašus, gabena medicinos reikmenis, o kai kur atgabena pirkinius ir pristato picas. 

 

Tačiau tokius skrydžius griežtai riboja aviacijos reguliavimo institucijos, siekdamos išvengti avarijų, ypač susidūrimų su pilotuojamais orlaiviais. Didžiosios Britanijos vyriausybė nusprendė, kad atėjo laikas dronams suteikti dangaus laisvę su didžiausiu pasaulyje „supergreitkeliu“.

 

    Šią schemą paskelbė verslo sekretorius Kwasi Kwartengas Farnborough oro parodos atidaryme liepos 18 d., kaip dalį priemonių, skirtų aviacijos ir kosmoso naujovėms skatinti. „Skyway“ projektu žinomas 265 km (165 mylių) bepiločių orlaivių greitkelis per ateinančius dvejus metus sujungs oro erdvę virš Redingo, Oksfordo, Milton Keinso, Kembridžo, Koventrio ir Regbio. Vėliau šis koridorius galėtų būti išplėstas iki Sautamptono ir į rytus iki Ipsvičo.

 

    Kad ir kaip naudingi, komerciniai dronai šiuo metu neturėtų būti skraidinami už operatoriaus regėjimo linijos arba BVLOS, kaip tai žinoma. Ilgiems skrydžiams tai padidina išlaidas, nes maršrute reikalingi antžeminiai pilotai ir stebėtojai. Didžiosios Britanijos civilinės aviacijos administracija (CAA) leido kai kuriems BVLOS skrydžiams be tokių apribojimų, tačiau procedūros gali būti sudėtingos ir gali apimti netoliese esančios oro erdvės uždarymą. Pastarųjų bandymų metu „Royal Mail“ gabeno laiškus į Scilio salas ir Orknio salas, o NHS skraidino chemoterapinius vaistus iš Portsmuto į Vaito salą.

 

    Kaip ir kitose šalyse, CAA laikosi nuostatos, kad jei įmonės nori vykdyti reguliarius BVLOS skrydžius, jų dronai turi sugebėti aptikti ir išvengti lėktuvų ir vienas kito, kaip tai daro, įgulas turintys, orlaiviai. Kuriama speciali įranga, skirta dronams tai padaryti, tačiau tai padidins išlaidas ir padidins dažnai mažų mašinų svorį. 

 

Paskirto greitkelio idėja yra ta, kad užuot dėjus tokį rinkinį į dronus, jį būtų galima montuoti ant žemės; ši įranga stebėtų ir bendrautų su mašinomis, automatizuotų skrydžius, kad jie būtų užbaigti saugiai.

 

    Projektą „Skyway“ remia įmonių konsorciumas, įskaitant „Altitude Angel“, automatizuoto oro eismo valdymo specialistą, kuris išbandė idėją su 8 km dronų koridoriumi Temzės slėnyje. Kitas partneris yra BT, kuris savo telekomunikacijų tinklu siekia susieti greitkelį su bepiločių orlaivių operatoriais, kurie dažnai naudoja mobiliųjų įrenginių programėles, kad galėtų skristi su savo mašinomis. BT taip pat pritaikys žemės jutiklius prie kai kurių savo mobiliųjų telefonų stulpų.

 

    Dronų operatoriai turėtų būti registruoti, kad galėtų naudotis greitkeliu. Jis būtų įrengtas mažame aukštyje, žemiau Didžiosios Britanijos judrių skrydžių koridorių, kur lėktuvai priartina. Tačiau jis būtų skirtas aptikti bendrąją aviaciją, kad lengvieji orlaiviai ir sraigtasparniai galėtų saugiai pereiti greitkelį. Aptikus galimą konfliktą, dronui būtų nurodyta pakeisti skrydžio trajektoriją ar net nusileisti. Operatoriai būtų informuoti ir prireikus galėtų rankiniu būdu valdyti savo droną. Kai kuriais skaičiavimais, iki 2030 m. Didžiojoje Britanijoje gali šurmuliuoti beveik 900 000 komercinių dronų; jei taip, penktadienio popietę greitkelis gali būti toks pat judrus kaip M25. Be kamščių“. [1]

·  ·  · 1. "A motorway for drones; Unmanned aviation." The Economist, 23 July 2022, p. 55(US).