How to Fight Back Against the Inhumanity of Modern Work

"“It is easy for me to imagine,” wrote Wendell Berry in his 2000 book, “Life Is a Miracle,” “that the next great division of the world will be between people who wish to live as creatures and people who wish to live as machines.” I quote this a lot because so many of our social problems spring from a resistance to the glorious yet limited state of being human. And increasingly our work and workplaces are shaped by this same inclination.

Digital technology offers new ways to force human labor into the mold of machines rather than allowing work to be part of the creative capacity and flourishing of unique persons. Workers are not necessarily “wishing,” as Berry states, to live as always-on, limitless, sleepless, unemotional machines. But at times they are forced to perform as though they are.

An August piece in The Times described how digital monitoring, which was meant to keep workers productive, has resulted in hyper-controlled environments, to the point that employees couldn’t chat with co-workers or go to the bathroom without fear. In one egregious example, hospice chaplains were assigned productivity points for how many visits to the dying they could squeeze into a day. There’s hardly a better example of Berry’s warning than treating the dying as tasks given to worker widgets evaluated on a point scale.

Productivity monitoring affects both white-collar and lower-wage workers. “In lower-paying jobs, the monitoring is already ubiquitous,” The Times reported, “not just at Amazon, where the second-by-second measurements became notorious, but also for Kroger cashiers, UPS drivers and millions of others.”

According to The Times, “Eight of the 10 largest private U.S. employers track the productivity metrics of individual workers, many in real time.”

The jobs site Indeed reported in 2021 that 61 percent of remote workers and 53 percent of on-site workers found it more difficult to “unplug” from work during off hours than before the pandemic began. Nearly 40 percent of all workers said they check emails outside of regular work hours every day. Derek Thompson made a compelling case in The Atlantic that despite all the talk of “quiet quitting,” it’s mostly a fad and a fake idea, the kind of thing the very online latch onto to have something to talk about. Worker productivity has not really decreased.

Yet Thompson also says that the neologism is a stand-in for more essential “chronic labor issues, such as the underrepresentation of unions or a profound American pressure to be careerist.”

When a careerist culture meets a digital revolution that allows unlimited access to work, something’s got to give. And in America, that something tends not to be work demands but is instead the human soul. The rise of digital technology requires us, as a culture, to re-examine what it means for work to be humane. As we do so, we stand on the shoulders of those who came before us in the labor movement. They offer us a model for how to begin this re-examination.

The Industrial Revolution in the 18th and 19th centuries birthed the labor movement, which attempted to curb the excesses of capitalism and new technology. There was a time when hunter-gatherers and then farmers worked only as much as they needed to survive, which, according to a report by NPR, was often less than 40 hours a week. With the introduction of factories, work hours grew longer and less flexible. The labor movement fought to change both culture and policy to limit our work weeks, and the 40-hour week eventually became a norm. What’s clear is that people didn’t suddenly become lazy and want to work less. Instead, a change in technology created a new way of work that demanded a response. We find ourselves facing this again with today’s digital revolution.

In the early labor movement, a broad and diverse base of religious people found common cause around Sabbath laws. These laws (often called blue laws) are now usually seen as examples of antiquated, puritanical, even theocratic impulses: prim religious people running around trying to make sure no one enjoys a beer on a Sunday afternoon. Advocates of Sabbatarianism, however, saw their work as an act of resistance to greed and a fight for the laborer.

When Philip Schaff, a 19th-century Swiss German theologian, immigrated to the United States, he was impressed by the ability of ideologically disparate religious groups to collaborate politically to solve social ills. For Schaff and many others, a key issue in the burgeoning industrialist economy of the North was the preservation of time for worship, rest and family life to preserve the dignity of the worker. They looked to Sabbath laws, in part, to help achieve this. Schaff stressed that keeping the Sabbath wasn’t merely a religious observance but served a civic function. It was a practical way, through time itself, to treat workers as valuable humans with whole lives to be lived.

In an 1863 address to the National Sabbath Convention, Schaff argued that “Sabbath rest” is necessary for both body and soul; that it preserves “health, wealth and the temporal happiness and prosperity of individuals and communities.” He went on to say that “our energy and restless activity as a nation, our teeming wealth and prosperity and our very liberty makes the Sabbath a special necessity for us.” He called Sabbath laws a check and limit to the “degrading worship of the almighty dollar.” “Take away the Sabbath,” Schaff said, “and you destroy the most humane and democratic institution,” which is made particularly for “the man of labor and toil, of poverty and sorrow.”

I don’t expect us to put blue laws back on the books. I understand that most Americans — including religious Americans — no longer observe a strict day of rest. I also understand, of course, that the Sabbath lands on different days for different religious traditions. Still, with the boundaryless work of the digital age, with consumer pressure for retail stores and e-commerce companies to remain open at all times, and with our unholy worship of productivity and convenience, the spirit of these laws is more needed than ever before. What practices now limit “our restless activity as a nation”? What resources are there in our culture to curb the “degrading worship of the almighty dollar”?

At the very least, workers ought to be able to completely shut off from work one day a week or more — no email, no notifications, nothing. My family attempts to avoid all digital devices from Saturday night to Sunday night, some weeks with greater success than others. This aids our goals for our Sabbath day: rest, play, worship and delight. This practice has shaped our family life, our work, our habits and our very bodies.

We also need to ensure that productivity monitoring doesn’t trump the kinds of trust and human connectedness — knowing and caring for one another — that are necessary for people to thrive in work environments. And intrinsic to the logic of the early Sabbatarian movement was a mandate for a living wage — hourly workers need to be paid enough to afford to have a day off a week and not be forced to string together multiple jobs just to survive.

The theologian Marva Dawn, who wrote “Keeping the Sabbath Wholly,” would talk about not just taking a weekly day of rest but also cultivating a “Sabbath way of life” — a life where a healthy rhythm of work and rest characterize each day and each week, a life where we can do good, hard, meaningful work and then truly leave it behind. This is the kind of life I want for myself and for every other glorious, limited human being.

Tish Harrison Warren (@Tish_H_Warren) is a priest in the Anglican Church in North America and the author of “Prayer in the Night: For Those Who Work or Watch or Weep.”"

Macronas trikdytojas ieško krypties link ES nepriklausomybės

„Jis nori vesti vieningą Europą į nepriklausomybę. Tačiau pasaulis pasikeitė aplink jį.

 

PARYŽIUS. Nuolatinio judėjimo žmogus, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas atsidūrė nerimą keliančioje būsenoje. Praėjus penkiems mėnesiams po antrosios ir paskutinės penkerių metų kadencijos, jis nori užbaigti savo palikimą, bet, atrodo, nežino, kuriuo keliu judėti. Kai balandį buvo perrinktas, jis pažadėjo „naują erą“, tačiau naujos jo galios ribos ir pakopinės krizės išstūmė pertvarką iš darbotvarkės.

 

E. Macronas, kurio kiekvienas instinktas yra pulti, buvo įstumtas į gynybinį pritūpimą. Jo vyriausybė milžiniškomis sąnaudomis apribojo dujų ir elektros kainų padidėjimą, kuris kitais metais pasiektų 120 proc. Ji rekvizavo naftos perdirbimo gamyklų darbuotojus, siekdama nutraukti streiką, dėl kurio degalinėse susidarė mylių ilgio eilės.

 

E. Macronas, netekęs absoliučios parlamentinės daugumos, kurią turėjo per pirmąją kadenciją, ieško naujų būdų susisiekti su neramiąja tauta, kuriai smogė sankcijos Rusijai ir vieno kairiųjų lyderio grasinimai panaikinti 1789 m. revoliuciją, E. Macronas atrodo dvejojantis. Tačiau nepaisant visko, jis neprarado savo ambicijų perdaryti pasaulį.

 

Būdamas 44 metų, jis vadovaujasi plačia darbotvarke: sukurti naują Prancūziją stiprios ir autonomiškos Europos centre, emancipuotą nuo Jungtinių Valstijų, ištrauktą iš iškastinio kuro priklausomybės, išlaisvintą nuo kraštutinių dešiniųjų perėmimo grėsmės – tautą, kuri smogia virš savo svorio ir kontroliuoja jos XXI amžiaus likimą.

 

„Esu apsėstas vieno dalyko“, – šį mėnesį pokalbyje su saujele žurnalistų sakė E. Macronas. „Manau, kad mūsų pareiga mūsų vaikams yra palikti jiems tokią pat pasirinkimo laisvę, kaip ir mes. Tai gerai valdo. Jei rytoj jūsų pasirinkimus riboja tie, kuriuos darote šiandien, jums nepavyko.

 

Tačiau išorinės ir vidinės grėsmės tai laisvei auga. Būsimas Europos lyderis susiduria su pertvarkytu žemynu. Jo svorio centras pasislinko į rytus; ji gyvena branduolinio karo grėsmės šešėlyje, nors ir tolimoje.

 

„Mes nenorime pasaulinio karo“, – praėjusią savaitę socialiniame tinkle „Twitter“ rašė E. Macronas po valandos trukmės televizijos interviu, kuriame tvirtino, kad „kai tik prireiks, kalbėsiu su Vladimiru Putinu“, turėdamas omenyje Rusijos prezidentą.

 

Namuose prancūzų universalistiniam modeliui, grindžiamam idėja, kad visuomenė visiems piliečiams, nepaisant jų etninės priklausomybės ar religijos, pasiūlys lygias galimybes ir gerovės apsaugą, susidūrė su socialiniu lūžiu, pandemija ir pragyvenimo išlaidų krize. Macronas kalbėjo apie „didžiojo perversmo amžių“.

 

„Jis silpnesnis, bet nemanau, kad jo ambicijos mažesnės“, – sakė rašytojas ir politikos apžvalgininkas Alainas Duhamelis. „Jis vis dar mano, kad yra vienintelis Prancūzijoje, turintis drąsių, strateginių idėjų.

 

Bet ar šalis gali keistis? „Prancūzija turi 150 nepasitenkinimo atspalvių“, – sakė ponas Duhamelis. „Klausimas, ar vyrauja pesimistinė melancholija ar vulkaninis pyktis.

 

„Atgal į mokyklą“, kaip vadinamas rugsėjį grįžimas į darbą iš vasaros atostogų, buvo ramesnis nei prognozuota. Tačiau streikas, paralyžiavęs penkias aktyviai veikiančias Prancūzijos kuro perdirbimo gamyklas ir sandėlius, staiga padidino nacionalinį nerimą.

 

Uždaras yra stiprus: benzino trūkumas paveikia daugiau, nei 60 procentų prancūzų šeimų, auga infliacija, sparčiai auga naftos įmonių pelnas ir sunkumų patiriantys namų ūkiai. Geltonųjų liemenių sukilimą 2018 m. įžiebė pasiūlytas dyzelinio kuro mokesčių padidinimas. Šių protestų šmėkla vis dar sklando. E. Macronas nėra suinteresuotas kartoti.

 

Prancūzijos naftos milžinės „TotalEnergies“ darbuotojai, supykę dėl 52 procentų padidėjusio bendrovės vadovo atlygio, pareikalavo jiems padidinti 10 procentų, kad būtų atsižvelgta į infliaciją ir perskirstytų netikėtą „Total“ pelną.

 

E. Macrono opozicija ėmėsi protestų. „Tikiuosi, kad tai yra ta kibirkštis, kuri pradeda visuotinį streiką“, – radijui „Franceinfo“ sakė pirmaujanti žaliųjų partijos parlamento narė Sandrine Rousseau. Vienas buvo iškviestas antradienį.

 

Jeanas-Lucas Mélenchonas, kairiųjų lyderis, svajojantis kažkaip atleisti E. Macroną, sekmadienį vedė dešimtis tūkstančių žmonių į eitynes ​​„prieš brangias pragyvenimo išlaidas“. Jis ragino protestuotojus būti įkvėptais moterų, kurios, įsiutusios dėl brangstančios duonos, 1789 m. spalį žygiavo į Versalį, pradėdamos revoliuciją.

 

Tikimasi šiek tiek vitriolio. Antros Prancūzijos prezidentų kadencijos yra retos – E. Macrono yra pirmoji per du dešimtmečius – ir apskritai nepatenkinamos. Jacques'as Chiracas tapo žinomas, kaip „neveikiantis karalius“, o François Mitterrandas – kaip „nykstantis monarchas“.

 

E. Macronas labai nori išvengti panašaus likimo. Jo košmaras yra tai, kad jį pakeis nacionalistė, prieš imigrantus nusiteikusi, Marine Le Pen, kaip prezidentą Baracką Obamą pakeitė Donaldas J. Trumpas. Jos partija „Nacionalinis mitingas“ dabar turi 89 vietas 577 vietų Nacionalinėje Asamblėjoje.

 

„Jei Le Pen sektų jį, tai reikštų nesėkmę“, – sakė rašytojas ir komentatorius Philippe'as Labro.

 

Tik tai, kas nulems sėkmę - kitas reikalas.

 

„Nėra aiškios linijos“, – sakė politologė Chloé Morin. „Šis antrasis terminas dar nėra iššifruojamas. Macronas nerado būdo, kuriuo norėtų būti prisimintas.

 

Pirmyn ir atgal blaškymasis, dėl kurio jis pelnė „tuo pačiu metu“ prezidento vardą, dabar aprėpia ir jo apranga: vieną dieną juodas megztinis sužadina „naują blaivumą“ šiltai apsirengu ir mažiau skiriant šildymui, ir klasikinis tamsus  mėlynas kostiumas ir kaklaraištis.

 

Panašu, kad kas antrą dieną E. Macronas telefonu bendrauja su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, žadant prancūzų paramą ir perspėjant apie eskalavimą. Praėjusį mėnesį jis skrido tiesiai iš Niujorko, kur įspėjo Jungtines Tautas apie pasirinkimą tarp „karo ir taikos“, į Sen Nazerą Prancūzijos Atlanto vandenyno pakrantėje, kur gyrė jūrų vėjo turbinas.

 

„Jei norime sujungti autonomiją su kova su klimato kaita, turime gaminti daugiau elektros Europos žemėje“, – pokalbyje su žurnalistais sakė E. Macronas. „Taigi mums reikia daugiau branduolinės energijos, daugiau atsinaujinančių energijos šaltinių ir didesnio energijos vartojimo efektyvumo.

 

Tačiau Vokietija nusprendė palaipsniui atsisakyti branduolinės energijos, net jei ji dvejoja dėl kelių paskutinių savo reaktorių likimo. Vadovauti trapiai 27 valstybių Europos Sąjungai niekada nėra lengva.

 

Angelai Merkel pasitraukus iš Vokietijos kanclerės pareigų, E. Macronas atrodė tam geriausiai pasirengęs, tvirtindamas, kad vieninga Europa turi būti galia pasaulyje, nubrėžianti savo vidurio kursą tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos, kartu išlikdama kaip lyderė ir NATO sąjungininkė.

 

Tačiau E. Macrono įsitikinimas, kad Rusijai galiausiai turi būti rasta vieta naujoje Europos strateginėje architektūroje, jei norima pasiekti stabilumą, Lenkijoje ar Baltijos šalyse nėra mėgstamas. Vašingtone į tai taip pat žiūrima skeptiškai. Antakius pakėlė ir dažni jo pokalbiai su V. Putinu.

 

E. Macronas mano, kad Jungtinės Valstijos yra pernelyg konfrontuojančios su Kinija, o ši politika, jo nuomone, stumia Pekiną prie Maskvos glėbio.

 

Sulaukęs 11 metų, kai griuvo Berlyno siena, jis tiki, kad Rusijos nuoskauda tęsiasi nuo NATO palaikymo po Šaltojo karo pabaigos. Tautose kaip ir žmonėse, jis mėgsta sakyti, užgniaužtas pyktis iškyla paviršiuje.

 

Vienas dalykas aiškus: E. Macronas išliks trikdytoju. Jo nuomone, „gausos pabaiga“ dabar kankina pasaulį, kuris taip pat yra destabilizuotas dėl galios vakuumo, lydinčio Amerikos susitraukimą. Jo nuomone, būtų aplaidumas nepergalvoti visko, pradedant strategine tvarka ir baigiant Europos anglies dioksido neutralumo didinimu.

 

Ar prancūzai jį seks – atviras klausimas. Jo planuojamas pensijų pertvarkymas, dėl kurio pensinis amžius būtų padidintas iki 64 metų arba 65 metų nuo 62 metų, tikrai susidurs su piktu nepaisymu. Didelė Ipsos rinkos tyrimų grupės ir jos partnerių apklausa, paskelbta šį mėnesį dienraštyje Le Monde, parodė, kad 36 procentai gyventojų buvo „pikti“, o 58 procentai – „nelaimingi“. 

 

Vėlgi, nepasitenkinimas yra beveik amžina prancūzų nacionalinė nuotaika.

 

Tuo pačiu metu išaugo parama Europos Sąjungai – tik 28 procentai žmonių mano, kad Prancūzijos narystė yra blogas dalykas, palyginti su 40 procentų 2014 m. Sankcijos Rusijai paskatino Europą. Pagrindinis tikėjimas Europos integracija buvo viena iš nuolatinių E. Macrono mąstymo dalių.

 

Apie dabartinį E. Macrono elgesį gruodį vyksiančio valstybinio vizito Vašingtone išvakarėse jaučiamas Čerčilijoniškas „kraujas, triūsas, ašaros ir prakaitas“. Tai bus pirmasis bet kurio lyderio valstybinis vizitas nuo Bideno pirmininkavimo pradžios – tai yra seniausio Jungtinių Valstijų aljanso ilgalaikės stiprybės ir svarbos ženklas.

 

Macronas, daug dirbęs, kad amerikietiškų technologijų naujovių kultūra atneštų į Prancūziją, tvirtai palaikė liberalią demokratiją, laisvę ir teisinę valstybę tuo, ką prezidentas Bidenas dažnai vadina „posūkio tašku“ – tuo metu stiprėjantis kraštutinių dešiniųjų nacionalizmas ir autoritarizmas Europoje ir kitur.

 

„Galų gale, tai žmonių sąžinė, kuri mus gelbsti demokratijoje“, – susitikime su žurnalistais sakė E. Macronas. „Iššūkis mano tautiečiams ir visiems europiečiams yra įsitikinti, kad demokratija, diskusijos, europietiška mintis ir solidarumas įveiks krizę ir sukurs mūsų ateitį.

 

Galbūt tie žodžiai kada nors apibrėš E. Macrono palikimą: ketverius metus D. Trumpo Amerikoje laikęsis linijos už tam tikrą europietišką idėją, kuriai kėlė grėsmę V. Putino Rusija ir tyčiojamasi.

 

Dar per anksti pasakyti, bet ne per anksti, kad E. Macronas svarstytų apie savo vietą istorijoje.

 

„Kaip ir Obama, Macronas ilgai gyvens su savo paveldu“, – sakė ponia Morin. „Jis jaunystės pasmerktas jo apmąstymams. Ir todėl jis turi apie tai pagalvoti."

 

 

 

Macron the Disrupter Seeks Direction to EU Independence

"He wants to lead a united Europe to independence. But the world has changed on him.

PARIS — A man of perpetual motion, President Emmanuel Macron of France finds himself in an uneasy state of drift. Five months into his second and final five-year term, he wants to forge his legacy, but seems unsure which way to move. He promised “a new era” when re-elected in April, but new limits on his power and cascading crises have nudged the transformative off the agenda.

Mr. Macron, whose every instinct is to play offense, has been pushed into a defensive crouch. His government, at enormous cost, has capped gas and electricity price increases that would otherwise hit 120 percent by next year. It has requisitioned refinery workers in an attempt to break a crippling strike that has led to mile-long lines at gas stations.

Deprived of the absolute parliamentary majority he had in his first term, seeking new ways to connect with a restive nation, buffeted by sanctions on Russia and threats from one leftist leader to outdo the 1789 revolution, Mr. Macron seems hesitant. But despite everything, he has lost none of his ambition to remake the world.

At 44, he nurses a sweeping agenda: to build a new France at the heart of a strong and autonomous Europe, emancipated from the United States, delivered from fossil fuels, freed from the threat of a far-right takeover — a nation that punches above its weight and controls its 21st-century fate.

“I am obsessed with one thing,” Mr. Macron said this month in a conversation with a handful of journalists. “I believe our duty toward our children is to leave them with the same freedom of choice as us. That is governing well. If your choices are limited tomorrow by those you make today, you have failed.”

Yet, external and internal threats to that freedom grow. The would-be leader of Europe faces a continent reconfigured. Its center of gravity has shifted eastward; it lives in the shadow of the threat, however remote, of nuclear war.

“We do not want a World War,” Mr. Macron wrote this past week on Twitter after an hourlong TV interview in which he insisted that “whenever it’s necessary, I will speak to Vladimir Putin,” referring to the Russian president.

At home, the French universalist model, based on the idea that society would offer equal opportunity and welfare protection to all citizens, irrespective of ethnicity or religion, has been challenged by social fracture, the pandemic and a cost-of-living crisis. Mr. Macron has spoken of an “age of great upheaval.”

“He is weaker, but I do not believe his ambition is smaller,” said Alain Duhamel, an author and political commentator. “He still thinks he is the only one in France to have bold, strategic ideas.”

But is the country amenable to change? “France has 150 shades of discontent,” Mr. Duhamel said. “The question is whether pessimist melancholy or volcanic anger prevails.”

The “rentrée,” as the September return to work from summer vacations is called, has been calmer than predicted. But the strike that has paralyzed five of France’s active fuel refineries and depots has abruptly crystallized national unease.

The brew is potent: gasoline shortages affecting more than 60 percent of French families, rising inflation, soaring oil company profits and struggling households. It was a proposed hike in diesel fuel taxes that ignited the Yellow Vest uprising in 2018. The specter of those protests still hovers. Mr. Macron has no interest in a rerun.

Workers at the French oil giant TotalEnergies, incensed by a 52 percent jump in the compensation of the company’s chief executive, have demanded a 10 percent raise to take account of inflation and redistribute Total’s windfall profits.

Mr. Macron’s opposition has seized on the protests. “I hope this is the spark that begins a general strike,” Sandrine Rousseau, a leading Green Party member of Parliament, told Franceinfo radio. One has been called for Tuesday.

Jean-Luc Mélenchon, the leftist leader who dreams of somehow unseating Mr. Macron, led tens of thousands of people on a march on Sunday “against the high cost of living.” He had urged protesters to be inspired by the women who, furious over the soaring cost of bread, marched on Versailles in October 1789, ushering in the revolution.

Some of the vitriol is to be expected. Second terms for French presidents are rare — Mr. Macron’s is the first in two decades — and generally unhappy. Jacques Chirac became known as the “idle king,” and François Mitterrand as the “declining monarch.”

Mr. Macron is desperate to avoid a similar fate. His nightmare is that he will be succeeded by the nationalist, anti-immigrant Marine Le Pen, rather as President Barack Obama was succeeded by Donald J. Trump. Her party, the National Rally, now holds 89 seats in the 577-seat National Assembly.

“If Le Pen followed him, that would spell failure,” said Philippe Labro, an author and commentator.

Just what will define success is another matter.

“There is no clear line,” said Chloé Morin, a political scientist. “This second term is not yet decipherable. Macron has not found the way in which he wants to be remembered.”

The back-and-forth that earned him the sobriquet of the “at the same time” president now extends to his attire: a black turtleneck one day, to evoke the “new sobriety” of keeping warm with less heating, and his classic dark blue suit and tie the next.

Every other day, it seems, Mr. Macron is on the phone with President Volodymyr Zelensky of Ukraine promising French support against Russia while warning against escalation. He flew directly last month from New York, where he had warned the United Nations of the choice between “war and peace,” to Saint-Nazaire on the French Atlantic coast, where he lauded marine wind turbines.

“If we want to combine autonomy with fighting climate change, we need to produce more electricity on European soil,” Mr. Macron said in the conversation with journalists. “So we need more nuclear power, more renewables and more energy efficiency.”

But Germany has opted to phase out nuclear power, even if it is hesitating over the fate of its last few reactors. Leading the fractious 27-nation European Union is never easy.

Since the departure of Angela Merkel as chancellor of Germany, Mr. Macron has seemed best placed to do so, insisting that a united Europe must be a power in the world, charting its own middle course between the United States and China, while remaining a NATO ally.

But Mr. Macron’s conviction that a place must ultimately be found for Russia in a new European strategic architecture if stability is to be achieved is not shared in Poland or the Baltic States. It is also viewed with some skepticism in Washington. His frequent conversations with Mr. Putin have also raised eyebrows.

Mr. Macron sees the United States as too confrontational toward China, a policy that he believes pushes Beijing toward Moscow’s embrace.

Aged 11 when the Berlin Wall fell, he believes festering Russian grievance goes all the way back to the maintenance of NATO after the Cold War’s end. In nations as in people, he likes to say, repressed anger surfaces.

One thing is certain: Mr. Macron will remain a disrupter. For him, “the end of abundance” now afflicts a world that is also destabilized by the power vacuum accompanying American retrenchment. It would be a dereliction, in his view, not to rethink everything from the strategic order to making Europe carbon-neutral.

Whether the French will follow him is an open question. His planned pension overhaul that would push the retirement age to 64 or 65 from 62 is certain to meet angry defiance. A major survey by the Ipsos market research group and its partners, published this month in the daily newspaper Le Monde, indicated that 36 percent of the population was “angry” and 58 percent “unhappy.” Then again, discontent is a near-perennial French national mood.

At the same time, support for the European Union surged, with only 28 percent of people believing French membership is a bad thing, compared with 40 percent in 2014. Sanctions on Russia have galvanized Europe. A core belief in European integration has been one constant in Mr. Macron’s thinking.

There is a touch of Churchillian “blood, toil, tears and sweat” about Mr. Macron’s current demeanor, on the eve of a state visit to Washington in December. This will be the first state visit by any leader since the start of the Biden presidency, a sign of the enduring strength and importance of the United States’ oldest alliance.

Mr. Macron, who has worked hard to bring the culture of American tech innovation to France, has been steadfast in his support for liberal democracy, freedom and the rule of law at what President Biden often calls an “inflection point” — a time of rising extreme-right nationalism and authoritarianism in Europe and elsewhere.

“In the end, it is the conscience of people that saves us in a democracy,” Mr. Macron said in the meeting with journalists. “The challenge before my compatriots and all Europeans is that they be convinced that democracy, debate, European thought and solidarity will overcome the crisis and constitute our future.”

Perhaps those words will one day define Mr. Macron’s legacy: to have held the line for a certain European idea threatened by Mr. Putin’s Russia and derided for four years in Mr. Trump’s America.

It is far too early to say, but not too soon for Mr. Macron to be considering his place in history.

“Like Obama, Macron will live for a long time with his heritage,” Ms. Morin said. “He is condemned by his youth to its contemplation. And so he needs to think about it.””

 

https://www.nytimes.com/2022/10/16/world/europe/macron-france.html?action=click&module=Well&pgtype=Homepage&section=World%20News

Kinija laikosi „nulinio koronaviruso“ politikos

"Kinijos lyderis Xi Jinpingas sekmadienį sugriovė bet kokias viltis, kad „nulinio koronaviruso“ politika, kuria siekiama pašalinti koronaviruso infekcijas brangiai kainuojančiais karantinais, baigsis artimiausiais mėnesiais.

 

Ponas Xi tvirtino, kad komunistų partija pradėjo „visišką žmonių karą, kad sustabdytų viruso plitimą“. Kinijos vadovybė padarė viską, ką galėjo, kad apsaugotų žmonių sveikatą, sakė jis, iškeldama „žmones ir jų gyvybes aukščiau visko“. Jis neužsiminė, kaip griežtos priemonės stabdo ekonomikos augimą ir vargina gyventojus.

 

P. Xi pabrėžė, kad „nulinis Covid“ išgelbėjo gyvybes. Atrodė, kad jo atsisakymas reikštų nepaisyti žmogaus gyvybės.

 

Ši žinia, kurią p. Xi perdavė partijos kongrese, sustiprino naujausią propagandą, kurią anksčiau šią savaitę paskelbė valstybinė žiniasklaida, siekdama atremti stiprėjančias spėliones, kad po susirinkimo Kinija gali panaikinti savo griežtus pandemijos apribojimus.

 

Likusiam pasauliui, kur veiksmingesnės vakcinos ir gydymas sumažino mirčių nuo Covid-19 skaičių, Kinijos požiūris nebėra prasmingas.

 

Tačiau Kinija vis dar bando suvaldyti virusą, nors tai darosi vis sunkiau, vadovaudamasi vyraujančia nuomone, kad atsipalaidavimas būtų per pavojingas pažeidžiamiems piliečiams, pavyzdžiui, pagyvenusiems žmonėms, ir priblokštų jos trapią ligoninių sistemą.

 

Ponas Xi sekmadienį taip pat pakartojo įprastą susilaikymą, kad Kinija pelnė tarptautinį pripažinimą dėl savo savarankiško požiūrio į Covid, sustiprindama jos įtaką tarptautinėje arenoje.

 

Šis teiginys buvo teisingas pandemijos pradžioje, kai Kinija buvo giriama už tai, kad viruso plitimui sustabdyti taikė plačiai paplitusius karantinus, sakė Užsienio santykių tarybos pasaulinis sveikatos ekspertas Yanzhong Huangas. Iki 2021 m. Uhano miestas, vos metais anksčiau buvęs naujojo koronaviruso epicentras, likusiam pasauliui suteikė žvilgsnį į pasaulį po pandemijos, kai gyventojai tęsė savo gyvenimą, o kitos šalys kovojo su niokojančiais protrūkiais.

 

Tačiau anksčiau šiais metais per Kinijos nulinę Covid tvirtovę įsiveržė labiau užkrečiamas „Omicron“ variantas, todėl pareigūnai turėjo imtis vis griežtesnių priemonių, kad įvykdytų nuolatinį tikslą – neužkrėsti virusu. Dėl šio požiūrio Kinija buvo izoliuota nuo pasaulio ir smarkiai pakenkė jos ekonomikai.

 

„Tarptautinė pagarba Pekino Covid reagavimo metodui greitai ir labai sumažėjo, o tai pakirto Kinijos minkštąją galią, ypač Vakarų pasaulyje“, – sakė p. Huangas.

 

Namuose taip pat daugėja įrodymų, kad žmonių kantrybė Kinijos požiūriui į kovą su Covid mažėja. Nacionalinis masinių bandymų reikalavimas, kuris turėjo sumažinti spaudimą, neveikia, nes pareigūnai suskubo užrakinti vis daugiau miestų.

 

Be ekonomikos, ekspertai suabejojo, kaip ponas Xi pasisuks nuo politikos, kuri beveik trejus metus dominavo 1,4 mlrd. žmonių gyvenime.

 

„Nulinis Covid nėra nieko pozityvaus ar siekiamo“, – sakė Strateginių ir tarptautinių studijų centro Kinijos ekspertas Jude'as Blanchette'as.

 

Vietoj to, tai yra Damoklo kardas, kuris kabo virš visų galvų, sakė ponas Blanchette ir pridūrė: „Jūs žinote, kad jums liko vos keli atvejai nuo užrakinimo“."

 

Mes Vakaruose norėtume, kad kinai nustotų daryti nulinį Covid'ą ir laiku pradėtų gaminti mums kalėdines dekoracijas. Tačiau mūsų atsainus požiūris į Covid turi pasekmių. Milijonai mirusiųjų nuo Covido Vakaruose, pūvantys lavonai sugedusiuose šaldytuvuose didžiųjų Vakarų miestų, tokių kaip Niujorkas, gatvėse smarkiai sumažino vakariečių pasitikėjimas savo elitu (žr. tylų pasitraukimą iš darbo).

China is sticking to its ‘zero Covid’ policy.

Chinese leader Xi Jinping on Sunday dashed any hopes that the “zero Covid” policy — which attempts to eliminate coronavirus infections with costly lockdowns — would end in the coming months.

Mr. Xi argued that the Communist Party had waged an “all out people’s war to stop the spread of the virus.” China’s leadership had done everything it could to protect people’s health, he said, putting “the people and their lives above all else.” He made no mention of how the stringent measures are holding back economic growth and frustrating residents.

Mr. Xi emphasized that “zero Covid” has saved lives. To abandon it, he seemed to suggest, would be to disregard human life.

The message — delivered by Mr. Xi at the party congress — reinforced a flurry of recent propaganda published by state media earlier this week to counter mounting speculation that China might loosen its tough pandemic restrictions after the gathering.

To the rest of the world, where more effective vaccines and treatment have lessened the death toll from Covid-19, China’s approach no longer makes sense.

But China is still trying to contain the virus even as it becomes increasingly hard to do, guided by a prevailing thought that loosening up would be too dangerous for vulnerable citizens like the elderly and would overwhelm its fragile hospital system.

Mr. Xi on Sunday also repeated a common refrain that China has won international acclaim for its go-it-alone approach to Covid, bolstering its influence on the international stage.

This claim was true early on in the pandemic, when China was lauded for using widespread lockdowns to stop the spread of the virus, said Yanzhong Huang, a global health expert at the Council on Foreign Relations. By 2021 the city of Wuhan, the epicenter of the new coronavirus just a year earlier, offered the rest of the world a glimpse of a post-pandemic world as residents went on with their lives while other countries were battling devastating outbreaks.

But as a more infectious Omicron variant broke through China’s zero Covid fortress earlier this year, officials have had to enforce increasingly stringent measures to fulfill its ongoing goal to keeping the virus out. The approach has left China isolated from the world and taken a grim toll on its economy.

“International reverence for Beijing’s Covid response approach has rapidly and significantly decreased, which has undermined China’s soft power, especially in the Western world,” said Mr. Huang.

There is also growing evidence at home that people’s patience for China’s approach to fighting Covid is waning. A nationwide mass testing requirement that was supposed to ease the pressure is not working as officials have rushed to lock down more and more cities.

Beyond the economy, experts have questioned how Mr. Xi will pivot away from a policy that has dominated the lives of 1.4 billion people for nearly three years.

“There is nothing positive or aspirational about zero Covid,” said Jude Blanchette, a China expert at the Center for Strategic and International Studies.

Instead, it’s a sword of Damocles that hangs over everyone’s head, Mr. Blanchette said, adding, “you know you’re just a few cases away from a lockdown.”"

We, in the West, would love to for the Chinese stop doing zero Covid, proceed making on time Christmas decorations for us. Our relaxed approach to Covid has consequences though. Millions of dead from Covid in the West, rotting bodies in broken refrigerators on the streets of major  Western cities like New York markedly reduced the trust of Westerners to their elite (see quiet quitting of jobs).