Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2023 m. kovo 1 d., trečiadienis

Government 'Picking Winners' Holds Risks

"The rollout of the federal $53 billion semiconductor subsidy program dubbed Chips on Tuesday marks a historic embrace by the U.S. of "industrial policy" -- the explicit use of government resources to foster favored sectors.

There is a reason such forays have been rare in the U.S. Governments seldom know better than markets which technologies will succeed, and often burden the effort with objectives having nothing to do with helping the targeted industry thrive.

Such reservations are fading. Geopolitical competition, a pandemic-driven attention to supply shortages, and the transition to zero-carbon energy have governments everywhere putting their thumbs on the scale of industrial development. Chips is one of two such U.S. efforts approved last year, along with the Inflation Reduction Act, which pours billions of dollars into electric vehicles and other green energy.

History suggests that in the U.S., industrial policy has been most likely to succeed with a well-defined objective, such as putting a man on the moon or developing a Covid vaccine. It has been least successful when aimed at reversing economic decline or pursuing scattershot social and regional development objectives.

The program documents released Tuesday suggest Commerce Secretary Gina Raimondo has both learned from that history yet risks repeating some of its mistakes.

Industrial policy, often called "picking winners," is sometimes seen as un-American by elevating the judgment of politicians and bureaucrats over that of the free market. The U.S. has a long history of intervening to support particular industries. Alexander Hamilton, the first Treasury secretary, favored protection for U.S. manufacturers to help them compete with the U.K.

In the 1950s and 1960s the Pentagon and the National Aeronautics and Space Administration helped draw capital into nascent technologies, from jets to lasers. In need of semiconductors to guide ballistic missiles and the Apollo spacecraft, they were early customers for the likes of Texas Instruments Inc. and Fairchild Semiconductor International Inc., whose top engineers went on to found Intel Corp.

This model of industrial policy via "induced demand" was replicated with considerable success by the Trump administration with Operation Warp Speed, which spent billions of dollars financing the development and purchase of experimental Covid-19 vaccines. The result: several highly effective vaccines using breakthrough technology such as messenger RNA now being repurposed for other diseases, including cancer.

Along the way, the U.S. accumulated many examples of failed industrial policy. Efforts to develop supersonic airliners and fast-breeder nuclear reactors flopped. A flat-panel-display factory that Taiwan's Foxconn Technology Group promised to erect in Wisconsin at former President Donald Trump's urging remains unbuilt. Congress and presidents repeatedly turned to tariffs, quotas and other trade measures to protect industries deemed vital to the national interest. President John F. Kennedy used quotas to protect textiles. Mr. Trump used tariffs to protect steel and aluminum. The result has usually been higher prices for U.S. consumers and continued decline for the industry.

The lesson is that industrial policy is most likely to succeed when the goal is narrowly defined and leverages private sector incentives.

It is less likely to succeed when it is used to solve several social goals disconnected from the industry's economic viability.

Former Treasury Secretary Larry Summers, generally a skeptic of government intervention, says, "I like industrial policy advisers how I like generals. The best generals are the ones who hate war the most but are willing to fight when needed. What I worry about is the people who do industrial policy love doing industrial policy."

Many Republican legislators, generally reluctant to intervene in markets, joined Democrats in supporting Chips because of the industry's unique character. 

Semiconductors are vital to civilian and military technology, but in recent decades a growing share of their fabrication moved to China, South Korea, and Taiwan. That leaves the U.S. acutely dependent on one potentially hostile (China) and two geopolitically vulnerable locations. Treasury Secretary Janet Yellen has referred to this vulnerability as an "externality," economist-speak for a cost, like pollution, that doesn't enter a private actor's calculus, thus justifying government intervention.

Commerce officials say they have taken these points on board. The funding criteria Ms. Raimondo laid out Tuesday target specific types of semiconductors that are vital to national security and for which production capacity is lacking either in the U.S. or its allies. That, they said, sends a clear signal to private industry where to put its resources. The criteria make it clear projects must be commercially viable once Chips funding ends, and encourages the development of two new industry clusters of suppliers, deemed essential for a viable ecosystem.

But in other ways, the Biden administration is pursuing broader social goals, the sort of mission creep that can undermine success. Funding recipients must provide "affordable, accessible, reliable, and high-quality child care for both facility and construction workers," pay union-scale wages for construction and, preferably, use unionized labor.

They can't use federal subsidies to pay dividends or buy back stock. They can't enter into joint ventures or licensing agreements in China. They will have to share windfall profits with the federal government.

By adding to recipients' costs and reducing their financial flexibility, they make the program less attractive to companies. A lack of participation would undermine the goals of Chips.

To be sure, these conditions haven't dampened interest yet. Commerce officials note many chip companies already provide child care and pay high wages, and that some criteria, like union wages and buyback limitations, are required by the enabling legislation. They say the windfall profit-sharing keeps applicants honest about how much subsidy they need.

These companies have alternatives. Japan, the European Union, South Korea, Taiwan, Canada and India are all offering or considering offering incentives of their own for chip production, and China's ambitions haven't slackened.

This highlights a final risk: when so many countries pursue the same industrial policy, it is harder for any one to succeed. 

With so much public money chasing chip factories, a glut could materialize. 

Ms. Raimondo said she's talking to U.S. allies to avoid that. While good in theory, it remains to be seen if such coordination can be achieved in practice. [1]

1. Analysis: Government 'Picking Winners' Holds Risks
Ip, Greg.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 01 Mar 2023: A.1.

 

Sanctions work, though not on the Russians, only on us

It turns out that imposing economic sanctions on a large, rich and globally integrated country is like fishing for a giant whale with a small fish rod. Only those who sanction can suffer. Well, we suffered. Our prices have risen. Central banks, fighting those rising prices, are driving us into crisis. The only way to avoid serious political consequences is to lift the sanctions.

 

     "Economist A. Izgorodinas noticed that the data of the State Data Agency show that in January 2023 the volume of production of Lithuanian industry decreased at a similar pace as in December (-9.1% in December, -9.7% in January).

 

     "Here I would single out the furniture sector, where in 2023 in January during the year (compared to January 2022), production volumes decreased by 25 percent. Of course, the monthly production indicators have a tendency to jump, but it is still an indicator that shows the low demand for non-essential goods in the main export markets of Lithuania.

 

     Even more eloquent is the EC's monthly survey of EU companies. Seasonally adjusted EC data show that in 2023 in February, the opinion of Lithuanian industrial companies about the volume of orders was worse than during the peak of COVID-19, in addition, the same survey shows that Lithuanian industrial companies are increasingly producing products for storage - stocks of manufactured products are growing rapidly. This is also a good indicator of faltering demand," he wrote on Facebook.

 

     A. Izgorodinas added that since the Lithuanian industry exports most of its production, actual industry data and surveys of Lithuanian producers indicate a slowdown in consumption in the main Lithuanian export markets.

 

     "Assessing the surveys of Lithuanian industrial companies, I will not be surprised if in the near future the production trends in Lithuanian industry will deteriorate even more", he taught.

 

     The economist added that stubborn inflation in the US and the euro zone is also a cause for concern.

 

     "Recently published inflation indicators for the US and individual eurozone countries (France, Spain) show that inflation remains too high in both the US and the eurozone. US and European central banks are likely to continue to raise interest rates. 

 

The interest pause period moves from the spring to the second half of 2023 half a year Central banks basically have two options.

 

     Capitulate and admit that slowing down inflation to 2 percent. will fail or continue to raise interest rates aggressively, thus causing a deeper recession but slowing inflation rates.

 

     Personally, I think the second scenario is much more likely than the central banks capitulating.

 

     This means that we may have a more significant contraction of demand in the US and the Eurozone, with a corresponding impact on Lithuania's exporting sectors and, ultimately, on the domestic consumption market. We will see the impact of the aggressive monetary policy on the economies of the US and the Eurozone especially in the second half of this year", concluded A. Izgorodinas."

 


Sankcijos veikia, tik ne rusus, o mus

Pasirodo, kad taikyti ekonomines sankcijas stambiai, turtingai ir, integruotai pasaulyje, šaliai yra tas pats, kaip su mažai žuvelei skirta meškere gaudyti milžinišką banginį. Nukentėti gali tik sankcionuojantieji. Va mes ir nukentėjome. Mūsų kainos sukilo. Centriniai bankai, kovodami su tomis kylančiomis kainomis varo mus į krizę. Vienintelis būdas išvengti sunkių politinių pasekmių - panaikinti sankcijas.

"Ekonomistas A. Izgorodinas pastebėjo, kad Valstybės duomenų agentūros duomenys rodo, jog 2023 m. sausį Lietuvos pramonės gamybos apimtys mažėjo panašiu tempu kaip gruodį (-9,1 proc. gruodį, -9,7 proc. sausį).

„Čia išskirčiau baldų sektorių, kur 2023 m. sausį per metus (lyginant su 2022 m. sausiu) gamybos apimtys sumažėjo 25 proc. Aišku, mėnesio gamybos rodikliai turi tendenciją šokinėti, bet visgi tai yra indikatorius, parodantis žemą ne pirmo būtinumo prekių paklausą pagrindiniuose Lietuvos eksporto rinkose.

Dar iškalbesnė yra EK atlikta mėnesinė ES įmonių apklausa. Sezoniškai išlyginti EK duomenys rodo, kad 2023 m. vasarį Lietuvos pramonės įmonių nuomonė apie užsakymų apimtis buvo prastesnė nei COVID-19 piko metu, be to ta pati apklausa rodo, kad Lietuvos pramonės įmonės vis labiau gamina produkciją į sandėlį – sparčiai auga pagamintos produkcijos atsargos. Tai – taipogi geras indikatorius apie šlubuojančią paklausą“, – feisbuke rašė jis.

A. Izgorodinas pridūrė, kad kadangi Lietuvos pramonė didžiąją dalį savo produkcijos eksportuoja, faktiniai pramonės duomenys ir Lietuvos gamintojų apklausos rodo apie lėtėjantį vartojimą pagrindiniuose Lietuvos eksporto rinkose.

„Vertindamas Lietuvos pramonės įmonių apklausas, nenustebsiu jei artimiausiu metu gamybos tendencijos Lietuvos pramonėje dar pablogės“, – dėstė jis.

Ekonomistas pridūrė, kad nerimą kelia ir užsispyrusi infliacija JAV ir euro zonoje.

„Pastaruoju metu paskelbti JAV ir atskirų euro zonos valstybių (Prancūzijos, Ispanijos) infliacijos rodikliai rodo, kad infliacija tiek JAV, tiek euro zonoje lieka pernelyg aukšta. JAV ir Europos centriniai bankai, tikėtina, toliau didins bazines palūkanas. Palūkanų pauzės laikotarpis nusikelia iš pavasario į antrąjį 2023 m. pusmetį. Centriniai bankai iš esmės turi dvi opcijas.

Kapituliuoti ir pripažinti, kad sulėtinti infliacijos iki 2 proc. nepavyks arba toliau agresyviai kelti palūkanas, tokiu būdu sukelti didesnį ekonomikos nuosmukį bet sulėtinti infliacijos tempus.

Asmeniškai manau, kad antro scenarijus tikimybė yra gerokai didesnė nei centrinių bankų kapituliavimo tikimybė.

Tai reiškia, kad galime turėti ženklesnį paklausos susitraukimą JAV ir euro zonoje, su atitinkamu poveikiu Lietuvos eksportuojantiems sektoriams ir galų gale ir vidaus vartojimo rinkai. Agresyvios pinigų politikos poveikį JAV ir euro zonos ekonomikoms ypač matysime antrąjį šių metų pusmetį“, – apibendrino A. Izgorodinas."


2023 m. vasario 28 d., antradienis

Dirbtinio intelekto technologijų įmonės šiuolaikinei armijai suteikia naują formą

 „Didžioji dalis Ukrainoje naudojamos Vakarų karinės įrangos skamba pažįstamai bet kuriam XX a. armijos studentui: „žemė-oras“ raketos, prieštankiniai ginklai, raketų paleidimo įrenginiai ir haubicos. Tačiau Ukrainos Vakarų informacinių technologijų, įskaitant dirbtinį intelektą, naudojimas ( ai) ir autonominės stebėjimo sistemos, taip pat turėjo galingą, nors ir mažiau matomą, poveikį Rusijos pajėgoms. Komerciniai pardavėjai aprūpina Ukrainos kariuomenę palydovais, jutikliais, nepilotuojamais bepiločiais orlaiviais ir programine įranga. Produktai teikia daugybę mūšio lauko duomenų, kurie sutrumpinami į programas padėti kariams ant žemės nusitaikyti į priešą. Vienas amerikiečių gynybos pareigūnas juos dėkingai vadina „Uber artilerija“.

 

     Už šios naujos karo formos slypi keletas netradicinių Amerikos technologijų protų.

 

     Visi žino apie Eloną Muską, kurio raketų kompanija „SpaceX“ suteikė „Starlink“ palydovus Ukrainai (nors dabar jis apribojo prieigą iš mūšio lauko).

 

     Jūsų apžvalgininkas neseniai susitiko su dar dviem ikonoklastiniais verslininkais. Vienas iš jų yra 30-metis Palmeris Luckey, 2017 m. įkūręs įmonę „Anduril“, kuri gamina stebėjimo bokštus, dronus, nepilotuojamus povandeninius laivus ir juos palaikančią dirbtinio intelekto sistemą, vadinamą Lattice. Su savo firminiais šlepetėmis, havajietiškais marškinėliais jis yra netipiškas gynybos rangovas (galvoje iškyla Tony Starkas, „Marvel“ įtaisų apsėstas „Geležinis žmogus“). Tačiau startuolis jau krato tradicinį karinių pirkimų modelį Amerikoje. Per savo trumpą gyvenimą ji laimėjo kontraktus Amerikoje ir Australijoje. Ji teikia autonomines sistemas Ukrainai. Kai paskutinį kartą buvo surinkta pinigų gruodį, ji buvo įvertinta 8,5 mlrd. dolerių.

 

     Kitas – Aleksas Karpas, ekscentriškas filosofijos daktaras su Einšteiną primenančia plaukų šluotele. (Ponas Karpas buvo pagrindinės The Economist bendrovės valdybos narys.) Palantir, jo Denveryje įsikūrusi programinės įrangos įmonė, kuria skaitmeninę infrastruktūrą, kad padėtų klientams valdyti daugybę duomenų, nesvarbu, ar tai būtų saugumo grėsmės, sveikatos priežiūros sistemos ar gamyklų našumas. . Kaip ir „SpaceX“, jis ėmė ieškoti civilių ir karinių iniciatyvų nuo tada, kai prieš du dešimtmečius įkūrė jį. Jis pateikia drąsius teiginius. Palantiras, anot jo, pakeitė Ukrainos kariuomenės nusitaikymą į priešą ir netgi kovos su terorizmu pobūdį. Jis pripažįsta, kad jos programinė įranga išgelbėjo milijonus gyvybių per COVID-19 pandemiją. Galbūt ne visa tai yra evangelijos tiesa (Britanijos žurnalistų aprašymas, kurį jis pateikia, spoksodamas į Schumpeterį, "blogi dantys, sunkūs klausimai" yra tik pusė tiesos). Vis dėlto beveik nekyla abejonių, kad Palantiras remia Ukrainą tiek vietoje, tiek kaip NATO žvalgybos tinklo dalis. Vasario 13 d., kai ji pranešė apie savo pirmąjį ketvirčio pelną ir J. Karpas užsiminė, kad jo įmonė gali būti įsigijimo tikslas, jos rinkos vertė pakilo iki 21 mlrd. dolerių.

 

     Abu vyrai iškirpti iš panašaus audinio. Jie yra Silicio slėnio renegatai. Jie kritikuoja didžiąsias technologijas už tai, kad jos atsisakė istorinio ryšio su Amerikos gynybos sistema. Jie apgailestauja dėl spartaus civilių ir karinių pajėgų susiliejimo Kinijoje tempo, kuris, jų manymu, gali kelti grėsmę Vakarams. Didesniu ar mažesniu mastu jie yra susiję su Peteriu Thieliu, dešiniuoju rizikos kapitalistu. Ponas Thielis vadovauja Palantir, o jo įkūrėjų fondas buvo ankstyvas Andurilo rėmėjas (abu vardai atspindi jo meilę J.R.R. Tolkienui). Kai kuriems tai daro juos siaubingais. Vis dėlto, naudojant skirtingus verslo modelius, abu pabrėžia, kaip sklerotiška tapo tradicinė „pagrindinio“ gynybos kontraktų sistema. Jie siūlo intriguojančias alternatyvas.

 

     Kaip pagrindinis rangovas, Anduril parduoda tik kariniams klientams. Tačiau skirtingai, nei gynybos milžinai, tokie, kaip Lockheed Martin ir Northrop Grumman, jis tai daro prisiimdamas visą mokslinių tyrimų ir plėtros (MTEP) riziką ant savo pečių. Ponas Luckey yra gimęs novatorius. Paauglystėje jis išrado virtualios realybės ausines „Oculus“, kurias vėliau pardavė „Facebook“ už 3 mlrd. dolerių. Pasivaikščiokite su juo per ore naudojamų ir povandeninių prietaisų arsenalą, eksponuojamą Andurilo būstinėje Pietų Kalifornijoje, ir jo nerimastingumas matosi, kai jis aiškina, kad prietaisai yra beveik stulbinantys.

 

     Jo verslo nuovoka ne ką mažiau aštri. Jis ir jo vadovai neturi laiko tradicinei Pentagono „išlaidų plius“ viešųjų pirkimų sistemai. Nors to gali prireikti dideliems projektams, tokiems, kaip naikintuvai ir orlaivių vežėjai, jie sako, kad apskritai tai iškraipo paskatas ir sukuria rizikingą, brangų ir lėtai judantį gynybinį žmogeliuką. Užuot laukęs vyriausybinių sutarčių, Anduril kuria tai, ko, jo manymu, gynybos departamentams reikia, ir naudoja kartotinę gamybą bei taupią tiekimo grandinę, kad gamintų greitai ir palyginti pigiai.

 

     Tai arši konkurencija. Palyginti su „Prolix“, daug „PowerPoint“ reikalaujančių pasiūlymų dėl svarbiausių sutarčių, „Anduril“ mėgsta „susišaudymą“ arba konkursus, kuriuose Gynybos departamentas (DoD) išbando komercinius produktus tarpusavyje. Jo sėkmės rodiklis yra didelis. 2020 metais laimėjo didelę sutartį dėl stebėjimo bokštų tiekimo prie Amerikos sienos su Meksika. Praėjusiais metais ji iš DoD gavo 1 mlrd. dolerių užsakymą. Ji stato autobusų dydžio povandenines transporto priemones, skirtas patruliuoti Australijos vandenyse. Nors yra „Amerika pirmiausia“ kryžiuočių elementas, susijęs su ponu Luckey, jis nepalieka abejonių, kad Anduril ketina tapti dideliu ir pelningu verslu.

 

     Stropų valdovai

 

     „Palantir“ preliminariai pradėjo siekti šio statuso, tačiau naudodamas „dvejopo naudojimo“ verslo modelį. Tai tinka privatiems klientams ir vyriausybėms (nors tik toms, kurios draugiškos Amerikai). Tiek mūšio lauke, tiek versle jos programinė įranga leidžia greitai priimti sprendimus. Kitos dvejopo naudojimo įmonės vis dažniau laimi gynybos sutartis. Pentagono gynybos inovacijų padalinys, įkurtas 2015 m., remia didelį komercinių technologijų, tokių, kaip dirbtinis intelektas, autonomija ir integruotos sistemos, naudojimą, kad būtų galima greičiau reaguoti į pasaulines grėsmes.

 

     Ukraina yra geras bandymų poligonas. Tai taip pat geras panašumas. Technologijų Davidų kova prieš Amerikos karinį-pramoninį Galijotą panaši į technologijomis palaikomų Ukrainos karių, kovojančių su audringa Rusijos galia." [1]

 

·  ·  ·1.  "AI-wielding tech firms are giving a new shape to modern warfare." The Economist, 18 Feb. 2023, p. NA.