Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2023 m. balandžio 2 d., sekmadienis

How the Iraq war bent America's army out of shape.

"THE IRAQ war began on March 21st 2003, when Baghdad's night sky lit up with American guided bombs and tracer fire. "This will be a campaign unlike any other in history," promised General Tommy Franks, the cigar-chomping commander of US Central Command (CENTCOM), "a campaign characterised by shock, by surprise…and by the application of overwhelming force." America's air-and-ground assault quickly overwhelmed Iraq's hapless armed forces. But in the years that followed, it overwhelmed the American military, too, leaving it bent out of shape for the accelerating competition with China.

The American-led coalition conquered Baghdad in just over three weeks, a remarkable display of raw military power against what was then the world's fourth-largest standing army. But in the years that followed America was sucked into a campaign of nation-building and counter-insurgency against armed groups, including Sunni jihadists, disaffected members of Saddam Hussein's Baath Party and Shia militants. Barack Obama, then president, pulled American troops out in 2011, only to send many back after Islamic State, an al-Qaeda splinter, tore through northern Iraq and Syria in 2014. Around 2,500 American troops remain today.

These campaigns put an enormous strain on America's army. For the first six years of the war, the number of American troops in Iraq rarely fell below 120,000 (see chart). At the peak of "the surge" in 2007—a spike in troops to combat a raging insurgency—the number was far higher. And as Iraq wound down, the war in Afghanistan ramped up: 98,000 troops were deployed there at that conflict's peak in 2011. Mobilisation on this scale required implementing what many soldiers called a "backdoor draft": a stop-loss policy of forcing soldiers to extend their service. Between 2002 and 2008 more than 58,000 soldiers were affected.

The intense pace of operations had a wider impact on American forces, as a paper published in 2009 by the Centre for Strategic and Budgetary Assessments, a think-tank, warned. By 2007 the share of army recruits with high-school diplomas had fallen to 79%, the lowest level for 25 years. A growing number of volunteers were being given waivers for criminal records, obesity or other issues. In 2006 there were more than 34,000 people with "moral waivers" serving in the American armed forces, more than a fifth of all enlisted soldiers.

Those in the field were run ragged. Instead of deploying one unit in every three, allowing time for recuperation and training, the army was forced to deploy one in every two. Army trucks worked at ten times their peace-time rate, the Abrams tank was flogged six times as hard and the Chinook helicopter three times, all in harsh desert conditions that resulted in frequent breakdowns and shortened the lifespan of the equipment.

Worse still, all of that came at a crucial period for America's global position. In the decade prior to its invasion of Iraq, China's military spending roughly doubled. In the decade that followed, it quadrupled. Meanwhile America frittered away extraordinary resources. The cost of military operations in Iraq since 2003 runs to more than $800bn on a conservative estimate, and into the trillions on more expansive measures.

The problem was not just profligacy. For more than a decade, despite a much-touted effort by the Obama administration to effect a "pivot" of American strategy to Asia and the Pacific, America's armed forces devoted the bulk of their intellectual and organisational efforts to the irregular warfare they faced in Iraq and Afghanistan. Officers gained combat experience, to be sure. But they were feted for writing manuals on counter-insurgency, rather than pondering tank battles in Europe or naval warfare in Asia.

"A vast number of navy and marine officers could be trusted to explain the intricacies of every street in Baghdad," says Eric Sayers of the American Enterprise Institute, another think-tank, and a former consultant for Indo-Pacific Command, America's military command for Asia, "but far fewer came to know much at all about the military and diplomatic geography of maritime South-East Asia."

Special forces prioritised assassination and abduction over traditional sabotage and raiding. Air superiority was taken for granted, and air defences were neglected. The war caused a "crushing aircraft readiness crisis" in the air force "from which it has yet to recover", says Mark Montgomery, a retired rear-admiral. Tank skills atrophied. "Over the last nine years of doing irregular warfare we have eviscerated the Armour Corps to the point of its extinction," lamented Gian Gentile, then a serving army colonel, in 2010, exaggerating only slightly. Mr Gentile questioned whether armour, artillery and infantry could still work together in what America calls brigade combat teams.

China watched and learnt. Though the People's Liberation Army was awed by the speed and decisiveness of America's thrust to Baghdad, it carefully noted America's reliance on large bases, secure logistics and assured access to satellites. It methodically invested in tactics and capabilities—like ballistic missiles, anti-satellite weapons and cyberwarfare—designed to puncture this American way of war. "Many of these reforms have been bred out of the American experience in Iraq," noted a report by the Centre for a New American Security, a think-tank, in 2008 (one of the authors was Kurt Campbell, who now serves as President Joe Biden's top Asia official).

Even after Donald Trump's national defence strategy of 2018 formally reoriented America's armed forces to the threat from China, a shift largely endorsed by the Biden administration, the Pentagon was slow to shed this legacy. It had proved unwilling "to fully come to grips with the reality that its principal competitors are no longer regional threats such as the Iraqs and Yugoslavias of the world", wrote Chris Dougherty, one of the authors of that strategy, in 2019. "The erosion of US military advantage vis-à-vis China and Russia was a symptom of this infection."

This is slowly beginning to change. The events in Ukraine has sharpened the Pentagon's focus on high-intensity warfare. It is shifting from brigades to larger divisions, and is now training Ukraine in the sort of combined-arms warfare that was neglected for years. It is also rebalancing resources. On March 14th the Pentagon projected a cut of $5bn to CENTCOM's budget and a reduction of more than 6,000 of the command's troops. A Pacific Deterrence Initiative to bolster bases and air defences in Asia now exceeds $9bn, more than the defence budget of Thailand or Indonesia. American preparations for a possible war over Taiwan look more serious than ever. But these efforts were delayed by years. The "diversion of attention is a cost we are still paying and only time can help resolve", says Mr Sayers. Many Asian allies remain unconvinced that America can break old habits.

"For much of the past two decades, Washington's focus on the Middle East has reduced military readiness, distorted force-structure priorities and, until recently, left the joint force ill-equipped and unable to prepare adequately for high-end military competition with a peer adversary," concluded a scathing assessment of Asian security trends published by the International Institute for Strategic Studies, a think-tank, in June. A war that was waged in 2003 partly to awe adversaries and cement American military primacy has left long-lasting scars on the victor.” [1]

 

Since Russia and China are nuclear powers, war with them is impossible. Therefore, dreams of preparing for such a war are naive fantasies and an unnecessary waste of resources.

 

·  ·  ·  1. "How the Iraq war bent America's army out of shape." The Economist, 21 Mar. 2023, p. NA.

 

 

Ar Vakarų įmonės tampa mažiau globalios?

  „Prieš dvylika mėnesių Rusija prisijungė prie gėdingo šalių sąrašo – greta Šiaurės Korėjos ir Kubos – kur vartotojams nesuteikia „Coca-Cola“ džiaugsmo. Amerikiečių gėrimų milžinė sustabdė savo veiklą ten po naujausių sankcijų Rusijai. Prieš trisdešimt metų kai Coca-Cola išsiplėtė Rusijoje po Sovietų Sąjungos žlugimo, pasaulinės prekybos kliūtys buvo griaunamos. Šiandien jos statomos iš naujo – ir ne tik Rusijoje.

 

     Pranešama, kad Amerikos iždo departamentas rengia planus sustabdyti investicijas į pažangiausias technologijas priešiškose šalyse.

 

      Ji jau uždraudė Kinijai parduoti pažangius mikroprocesorius ir lustų gamybos įrangą.

 

     Kinijos ir Amerikos prekyba gali visiškai nutrūkti, jei Kinija mėgdžios Rusijos karingumą santykiuose su savo pačios geidžiama kaimyne Taivanu. 

 

Tuo pat metu Amerika skiria pusės trilijono dolerių subsidijas, siekdama sugrąžinti namo puslaidininkių, elektromobilių ir švarios energijos tiekimo grandines. Tikimasi, kad Europos Sąjunga bet kurią dieną pristatys stambią panašių saldiklių pakuotę.

 

     Veikiant, kaip tarptautinei įmonei, visada buvo sunkumų – nuo koordinavimo tarp laiko juostų iki reguliavimo režimų kratinio. 

 

Naujausios globalizuotos prekybos įtampos, kurias sukelia geopolitinė įtampa ir augantis protekcionizmas, kelia keblių klausimų Vakarų korporatyviniams milžinams, kurie buvo vieni didžiausių globalizacijos naudos gavėjų. Pirmieji jų atsakymai nubrėžia XXI amžiaus Vakarų daugianacionalinės įmonės kontūrus. Ji mažiau priklauso nuo Kinijos ir labiau priklauso nuo nematerialaus turto, pavyzdžiui, programinės įrangos ir patentų. Tačiau apskritai tai ne mažiau pasaulinė.

 

     Vakarų įmonės pradėjo plisti į pasaulį 1600-aisiais, kai Europos kolonijinės prekybos namai (dažnai žiauriai) veržėsi už senojo žemyno, ieškodami komercinių galimybių.

 

     Iki XX amžiaus pradžios pasaulinės tiesioginių užsienio investicijų (TUI) – apytikslis tarptautinio verslo paplitimo rodiklis – svyravo ties 10 % pasaulio BVP.

 

     Tada, maždaug tuo metu, kai rusai pradėjo gerti vietoje pagamintą koką, Vakarų pasaulio pasaulio keliautojai patyrė savo gazuotų gėrimų poveikį. 

 

Laisvesnė prekyba, mažesnės siuntimo išlaidos ir geresnės ryšių technologijos leido jiems tapti tikrai globalesniais. Parduotuves jie steigia visur, kur rastų pigesnės darbo jėgos, mažesnių mokesčių ar naujų klientų. 

 

2010-ųjų pradžioje pasaulinės TUI atsargos sudarė 30 % pasaulinės produkcijos. Vakarų verslas sudarė 78 proc. šio kiekio. Vidutinė Amerikos tarptautinė įmonė turėjo keliolika dukterinių įmonių užsienyje.

 

     Per pastarąjį dešimtmetį viskas pradėjo keistis. Amerikos ir Europos bendrovės pradėjo prarasti dalį savo užsienio fizinio krūvio. Po 2007–2009 m. pasaulinės finansų krizės ir po jos kilusių euro zonos skolų muštynių nukentėję bankai sumažino savo užsienio verslą. Ir nauji konkurentai, ypač iš Kinijos, pradėjo mesti iššūkį Vakarų įmonėms. Pavyzdžiui, keturi iš penkių didžiausių išmaniųjų telefonų prekių ženklų Indijoje dabar yra kiniški. Praėjusiais metais Kinija aplenkė Vokietiją ir buvo antra pagal dydį automobilių eksportuotoja pasaulyje, atsilikusi tik nuo Japonijos.

 

     Nuo 2010 m. į biržos sąrašus įtrauktų Amerikos ir Europos kompanijų pardavimai užsienyje išaugo vos 2 % per metus, nuo 8 % 2000 m. ir 10 % 1990 m. (žr. 1 diagramą). Tarptautinės įmonės į TUI atsargas įtraukė mažiau užsienio gamyklų. Remiantis Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencija, metiniai Amerikos ir Europos užsienio investicijų srautai (neįskaitant reinvestuotų pajamų) sumažėjo nuo didžiausio 659 mlrd. dolerių 2015 m. iki 216 mlrd. dolerių 2021 m. prieš COVID-19 jas beveik visiškai panaikino 2020 m. 2010–2021 m. Vakarų dalis pasaulio TUI sumažėjo nuo 78% iki 71%. Tipiška Amerikos tarptautinė įmonė dabar turi tik devynias antrines įmones užsienyje.

 

     Šiai tendencijai pritaria politikai abiejose Atlanto pusėse. Jie kalba apie vidaus gamybos renesansą ir vis labiau bando sulaikyti Kiniją, Vakarų gamyklą, tapusią prieše. Mėnesio išlaidos gamyklų statybai Amerikoje pasiekė 10,9 mlrd. dolerių, ty 55% daugiau nei praėjusiais metais. ES tikisi, kad jos naujos subsidijos turės panašų poveikį.

 

     „America Inc.“ ir „Europe SA“ taip pat atvėsta Kinijai – tiek gamintojams, tiek prekiaujančioms savo gaminiams. Remiantis BEA duomenimis, Amerikos tarptautinių įmonių gamyklų ir įrangos vertė Kinijoje pasiekė aukščiausią tašką 2018 m. Vakarų politikai gali prisiteisti už šį pokytį, tačiau didesnė priežastis gali būti brangesnė Kinijos darbo jėga. Nuo 2010 m. gamybos atlyginimai Kinijoje padidėjo keturis kartus – nuo 2 dolerių per valandą iki daugiau nei 8 dolerių nominaliąja verte.

 

     Kalbant apie Kinijos rinką, ji išlieka svarbi kai kuriems sektoriams. Pavyzdžiui, Vakarų puslaidininkių bendrovės apie 30 % savo pardavimų gauna iš Kinijos. Tačiau lustų gamyba kainuoja tik 400 mlrd. iš 12 trn. dolerių pardavimų užsienyje, kuriuos parduoda biržos sąraše esančios Vakarų bendrovės (žr. 2 diagramą). Pažvelkite į visas pramonės šakas, ir, pasak investicijų banko Morgan Stanley, Kinija yra atsakinga už mažiau, nei aštuntadalį, Vakarų įmonių pajamų iš užsienio – daug mažesnė dalis nei Amerikos ir Europos pardavimai už Atlanto ar likusioms besiformuojančioms šalims pasaulyje (žr. 3 diagramą). 

 

Tik 8 % visų Europos įmonių pajamų gaunama iš Kinijos. Amerikos kolegoms šis skaičius yra 4%. 

 

Remiantis BEA duomenimis, 2017–2020 m. Amerikos tarptautinių įmonių pardavimai Kinijoje buvo vienodi. Indijoje per tą patį laikotarpį jie išaugo 6 % per metus.

 

     Taigi, Vakarų tarptautinės įmonės tampa mažiau kiniškos. Tačiau būtų klaidinga daryti išvadą, kad jie virsta namisėdomis. Pasak Arendo Kapteyno iš UBS, tiek, kiek vyksta produkcijos „perkėlimas“ iš Kinijos, tai dažniausiai apsiriboja siauru palankių sektorių rinkiniu. Bendra gamybos apimtys išlieka mažesnės, nei buvo prieš finansų krizę Amerikoje, o Europoje, pakoregavus pagal infliaciją, beveik nepakito.

 

     Iš tiesų, Vakarų verslas atrodo priešingas nuo pasaulio pavargusiam. Amerikos įmonės gali turėti vidutiniškai ketvirtadaliu mažiau dukterinių įmonių užsienyje, nei prieš dešimtmetį, tačiau sumažėjimą daugiau, nei kompensavo, užsienyje veikiančių įmonių skaičius. Šis skaičius išaugo nuo 2 300 2010 m. iki daugiau nei 4 600 2020 m., rodo BEA duomenys. Kovo 13 d. buvo pranešta, kad Amerikos greitojo maisto tinklas Chick-fil-A planuoja išleisti 1 mlrd. dolerių plėtrai Azijoje ir Europoje.

 

     Didžiausios įmonės turi didelę veiklą užsienyje. Detroito automobilių gamintoja „General Motors“ vis dar turi daugiau, nei 100, antrinių įmonių užsienyje. Dauguma naujųjų „Chick-fil-A“ užsienio valgytojų galės nuplauti sumuštinius su vištiena su Coca-Cola, kuri ir toliau malšina troškulį daugiau, nei 200, šalių ir teritorijų.

 

     Vakarų verslas neatsisako ir užsienio produkcijos. „Apple“ ir „Adidas“ vis dažniau savo „iPhone“ ir sportbačius atitinkamai perka iš geopolitiškai palankių vietų, tokių, kaip Indija ir Vietnamas, kur atlyginimai yra maždaug trečdaliu mažesni, nei Kinijoje. Šį mėnesį Elonas Muskas paskelbė, kad „Tesla“ statys naują gamyklą Monterėjaus mieste (Meksika) – kitoje mažo darbo užmokesčio vietoje, o tai papildomai privalės būti šalia automobilių kompanijos namų, esančių kitoje Teksaso sienos pusėje.

 

     Pasaulis vis dar yra tavo kolos skardinė

 

     Tie pasaulio keliautojai vis dažniau ieško ne tik pigaus rankų darbo.

 

     Technologijų pažanga reiškia, kad daugelio įmonių produktyviausias turtas dabar yra ne fizinė įranga ir pastatai, o nematerialūs turtai, tokie, kaip kompiuterių programos ir patentai.

 

     Tai padidina investicijų į talentus grąžą, ypač ten, kur išsilavinusios darbo jėgos atlyginimai mažesni, nei Vakaruose. 

 

Tokios technologijos, kaip spartesnis plačiajuostis ryšys, vaizdo skambučiai ir debesų kompiuterija leidžia lengviau, nei bet kada, pasinaudoti šiuo talentu. Richardas Baldwinas iš Ženevos absolventų instituto prognozuoja, kad baltųjų apykaklių darbo perkėlimas į užsienį taps naujos globalizacijos bangos, panašios į gamybos sklaidą ankstesniais dešimtmečiais, pagrindu.

 

     Tarptautinės įmonės jau pradėjo plačiau galvoti apie tai, kokias užduotis galima atlikti už jūros, pažymi Jimit Arora iš Everest grupės, konsultacinės įmonės, Amerikos tarptautinių įmonių išlaidos moksliniams tyrimams ir plėtrai (MTEP) pigių sąnaudų šalyse 2010–2020 m. padvigubėjo (žr. 4 diagramą).

 

     Praėjusį lapkritį orlaivių gamintojas „Boeing“ paskelbė, kad Indijos Bangalore, didžiausiame už Amerikos ribų, pastatys 200 mln. vertės tyrimų ir vystymo centrą. Amerikos technologijų gigantai, tokie, kaip „Alphabet“, „Amazon“ ir „Microsoft“, taip pat atidarė MTEP centrus mieste. Taip pat ten yra „Walmart“, galingiausias Amerikos prekybos centrų tinklas, ir „Rolls-Royce“, britų orlaivių variklių gamintoja.

 

     Nematerialaus turto svarba tik didės, kai verslas visoje ekonomikoje iš naujo atsivers skaitmeninei erai. Vokietijos pramonės milžinė „Siemens“ jau vadina save „technologijų įmone“, orientuota į skaitmeninius modeliavimus, duomenų analizę ir pan. „Walmart“ dabar dirba apie 25 000 technologijų specialistų, o tai prilygsta bendrai „Pinterest“, „Snap“, „Spotify“ ir „Zoom“ – keturių technologijų numylėtinių – darbo jėgai.

 

     Kadangi programinės įrangos kūrimas yra brangus, bet pigus atkurti, didelės įmonės, galinčios paskirstyti fiksuotas plėtros išlaidas, turi vis didesnį konkurencinį pranašumą. Ir tarptautinės įmonės gali paskirstyti šias išlaidas plačiausiai.

 

     1990–2021 m. Amerikos ir Europos bendrovių, kurių pardavimas yra mažesnis, nei 1 mlrd. dolerių, vidutinė akcinio kapitalo grąža sumažėjo nuo 8% iki 4%. Įmonėms, kurių pajamos siekia 10 mlrd. USD ar daugiau, šis rodiklis išaugo nuo 12 % iki 18 % (žr. 5 diagramą). O būti dideliam yra lengviau, jei esi tarptautinis. 2021 m. Amerikos ir Europos biržos bendrovės, kurių pajamos viršija 10 mlrd. dolerių, uždirbo vidutiniškai 43 % savo pardavimų užsienyje, o tų, kurių pardavimai nesiekia 1 mlrd. dolerių - tik 32 proc. Kitaip tariant, pasaulinis pasiekiamumas yra svarbesnis, nei bet kada. Ambicingi besiformuojančios rinkos  varžovai spaudžia jiems ant kulnų, trauktis nėra išeitis Vakarų įmonių čempionams." [1]

 

·  ·  · 1. "Are Western companies becoming less global?" The Economist, 18 Mar. 2023, p. NA.