American and Chinese scientists are decoupling, too.

 

"THERE ARE lots of ways to measure China's rise. It is the world's second-biggest economy, its biggest manufacturer and its biggest creditor. In 2021 it passed another milestone. That year, for the first time, Chinese scientists published more papers than their counterparts in America or the European Union (see chart 1). It is not just the quantity that is improving. The Nature Index, run by the publishers of the journal of the same name, tracks contributions to the world's best-regarded health and natural-sciences journals. Chinese researchers rank first in the natural sciences, and second overall.

Cause for celebration, no doubt, in Beijing. In Washington, though, the news may have been less welcome. America increasingly dismayed by China's rise—and especially its growing scientific and technological prowess. Under Donald Trump, the previous Republican president, and Joe Biden, the current Democratic one, it has imposed tariffs, rules and subsidies designed to hobble China's high-tech firms while boosting its own. China has retaliated, moving against some big American tech companies. Twenty years ago, politicians endorsed globalisation and free trade. Now "decoupling", national security and "friend-shoring" are the hot topics.

Conscious uncoupling

Academia is not immune. New rules and chilly politics in both countries are making it harder for researchers to collaborate. In August America agreed on a temporary, six-month extension for a landmark scientific co-operation agreement signed in 1979. Several American politicians want the deal scrapped entirely, claiming in an open letter that, by collaborating with Chinese researchers, America was "fuelling its own destruction."

The strains can be seen in the figures. In 2020 the number of papers jointly written by American and Chinese researchers fell for the first time. It fell again the following year, the most recent for which data are available, though it is still rising for some other countries, such as Britain. The number of visas America awards to Chinese students and academics is down as well, to around a third of its peak in 2015 (see chart 2). Scientifically as well as politically, the countries are drawing apart.

The Science and Technology Agreement, as the 1979 pact is called, was the first bilateral treaty signed between America and China after they re-established diplomatic relations. Several landmark studies have come under its umbrella. A long-running project following 285,000 Chinese women, begun in 1983, helped demonstrate that folic acid could prevent spina bifida, a rare birth defect. These days folic acid is added to flour, bread, cereal and other staple foods; pregnant women are encouraged to take more. Co-operation in influenza research helps anticipate which strains of flu are likely to be dominant each year, improving vaccines.

Even superpower rivals can agree that medical research is a good thing. But China's advances in other areas of science, such as computing, materials science and AI, have made American policymakers uneasy. Critics argue that science in China has benefited from American academic transparency and know-how—but that China has not always returned the favour. Doubters also point to China's policy of "civil-military fusion", in which the fruits of civilian research are scrutinised for any useful military applications.

China retorts that America's worries about national security have led to the unfair targeting of Chinese researchers at American universities. One frequent target of complaint is the Department of Justice's "China Initiative", which ran between 2018 and 2022 and was designed to investigate alleged instances of Chinese technological espionage. But cases seem to have been thin on the ground. The initiative investigated at least 150 academics of Chinese origin, but managed to secure only a handful of convictions. Some were for less offences such as grant fraud.

Some of the investigations have become very public fiascos, as with the case of Gang Chen, a well regarded mechanical engineer of Chinese origin who is now at the Massachusetts Institute of Technology. Dr Chen was arrested in 2021. He spent a year on academic leave before all the charges against him were dropped. Other researchers have been sacked by their universities and found themselves on no-fly lists. Academics say the initiative led to an atmosphere of suspicion and mistrust.

China, meanwhile, has national-security concerns of its own, which can likewise impede co-operation. Rules introduced in recent years all but prohibit the export of many different kinds of data. Officials have banned the collection of genomic data by non-Chinese entities, for instance. Foreign social-science researchers are rarely given access to economic and social surveys without a friend in the government. The rules are vague, leaving even researchers keen to work with colleagues overseas unsure what they are allowed to share.

A cooling of ties will make life harder for both sides. Chinese academics will find it harder to get experience in American universities, which still dominate the world rankings in almost every subject. And because China is now a scientific power in its own right, with cutting-edge researchers in several fields, American science will suffer, too.

The benefits of collaboration are "significant," and benefit American institutions slightly more than Chinese ones, says Jonathan Adams, who tracks academic information at Clarivate, a data provider. A study published in 2020 by Jenny Lee and John Haupt at the University of Arizona, found that, when papers co-written with Chinese scientists were excluded, the number of American publications in science and engineering fell slightly between 2014 and 2018.

Give me your brainy masses

America's scientific pre-eminence has been built at least partly on its ability to attract the world's best. Before the pandemic around 16% of graduate students in science, technology, engineering and mathematics at American universities were Chinese. The grad students of today often become the professors of tomorrow. Like Dr Chen, many Chinese students choose to stay in America after completing their degrees. That is something America's leaders should be keen to encourage.” [1]

1. "American and Chinese scientists are decoupling, too." The Economist, 11 Oct. 2023, p. NA.

 

Prasidėjo pasaulinė atotrankos reakcija prieš klimato politiką

  „Turime būti geri mūsų planetos valdytojai. Tačiau tai nereiškia, kad turiu atsisakyti savo benzininės transporto priemonės ir vairuoti elektrinę transporto priemonę su akumuliatoriumi iš Kinijos“, – rugsėjo 22 d. sakė Mičigano Respublikonų partijos pirmininkė Kristina Karamo. "Demokratai bando „įtikinti mus, kad jei necentralizuosime valdžios vyriausybėje, planeta mirs. Tai atrodo kaip viena didžiausių aferų [nuo Darvino evoliucijos]."

 

     Būtų pagunda atmesti ponią Karamo, kaip nereikšmingą nukrypimą, bet ji nėra nesvarbi. Ji atstovauja ekstremaliam judėjimo sparnui, kuris sparčiai auga visame pasaulyje: atakai prieš klimato politiką. Vienas iš labiau žinomų jos linksmybių gali būti kitas Amerikos prezidentas. Rugsėjo 27 d. Donaldas Trumpas pasakė: „Galite būti lojalūs amerikiečių darbui arba aplinkosaugos pamišusiems, bet iš tikrųjų negalite būti lojalūs abiem... Apgavikas Joe [Bidenas] stoja į kairiųjų pamišėlių pusę, kurie tai padarys, sunaikins automobilių gamybą ir sunaikins pačią mūsų šalį“.

 

     Rugsėjo 20 d. Rishi Sunak, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, paskelbė susilpninantis nulinius teršimo tikslus, įskaitant penkeriems metams atidėjęs draudimą prekiauti naujais benzininiais automobiliais. Dviem savaitėmis anksčiau Vokietija pateikė pasiūlymą dėl griežtų ekologiškų namų šildymo taisyklių nukėlimo į ateitį. Prancūzija patyrė didžiulius protestus prieš aukštas kuro kainas ir vieną dieną gali būti išrinkta prezidente Marine Le Pen, kuri apgailestauja dėl vėjo jėgainių ir mano, kad energijos perėjimas turėtų būti „daug lėtesnis“. Amerikoje klimato kaita tapo kultūros ir karo mūšio lauku: neseniai vykusiuose debatuose dėl respublikonų kandidatų į prezidentus tik vienas pripažino, kad žmogaus sukelta klimato kaita yra tikra.

 

     Kokia rimta kliūtis pasauliniam anglies dvideginio išmetimui yra visa tai? Michaelas Jacobsas iš Šefildo universiteto Didžiojoje Britanijoje mato priežasčių atsargiam optimizmui. Didžiausia pasaulyje teršalų išmetanti šalis Kinija supranta, kad reikia dekarbonizuoti, ir daug investuoja į saulės ir vėjo energiją. Antra pagal dydį teršalų išmetanti šalis Amerika, valdant Bidenui, pasuko žaliai. Brazilija atleido atogrąžų miškus naikinantį prezidentą; Australija atsisakė anglį puoselėjančio ministro pirmininko. Beveik ketvirtadaliui išmetamų teršalų dabar taikoma anglies dvideginio kaina. O inovacijų tempai įspūdingi. Prieš dvejus metus Tarptautinė energetikos agentūra, pasaulinė institucija, apskaičiavo, kad beveik 50 % išmetamųjų teršalų kiekio, kurio reikia, norint iki 2050 m. pasiekti nulį, būtų gaunama naudojant technologijas, kurių komerciškai dar nebuvo galima įsigyti. Rugsėjį ji pranešė, kad šis skaičius sumažėjo iki 35%.

 

     Politinės povandeninės srovės yra mažiau raminančios. Rinkėjai supranta, kad visos pasaulio ekonomikos pertvarkymas bus žlugdantis. Kai kurie – mažuma – ginčija, kad vyksta žmogaus sukelta klimato kaita. Kiti prieštarauja tam tikroms politikos sritims, taikomoms šiai problemai spręsti, nes dėl to paprastiems piliečiams tenka patirti išlaidų arba vargo į pertemptą kasdienį gyvenimą. Kai kurie, ypač pagyvenę žmonės, visiškai nemėgsta pokyčių, ypač kai tai reiškia, kad šiandien reikia šurmulio mainais į naudą, kurios jie gali nesulaukti. Net ir tų, kurie sutinka, kad reikia imtis veiksmų, skiriasi požiūriai į tai, kas turėtų prisiimti naštą. Daugelis norėtų, kad tai užkristų kam nors kitam.

 

     Atrodo, kad per pastarąjį miškų gaisrų sudegintą dešimtmetį supratimas apie klimato kaitos pavojus išaugo. Amerikos ekspertų grupės „Pew“ atliktose 12 turtingų šalių apklausose respondentų, kurie teigė, kad tai „didelė grėsmė“, dalis išaugo visose šalyse, išskyrus Pietų Korėją, kur ji jau buvo didelė (žr. 1 diagramą). Aiški dauguma visur, išskyrus Izraelį, sutiko su šiuo apibūdinimu. Tačiau tai nereiškia, kad jie nori mokėti daugiau mokesčių, kad padėtų užkirsti kelią klimato kaitai (žr. 2 diagramą). Apklausų vykdytojo „Ipsos“ 29 šalyse atliktoje apklausoje tik 30 % respondentų teigė, kad būtų pasirengę susimokėti.

 

     Išstūmimas

 

     Bene labiausiai nerimą kelia tai, kad atsivėrė partizanų spraga net mokslo klausimais. Visose 14 turtingų šalių, kurias 2022 m. apklausė Pew, politiniai dešinieji žmonės klimato kaitą laikė didele grėsme rečiau, nei kairieji (žr. 3 diagramą). Australijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje skirtumas buvo labai didelis: nuo 22 iki 44 procentinių punktų. Amerikoje tai buvo stulbinantys 63 taškai. Nauja „YouGov“ apklausa „The Economist“ parodė, kad nors 87% Bideno rinkėjų manė, kad klimato kaitą sukėlė žmogaus veikla, tik 21% Trumpo rinkėjų sutiko.

 

     Demokratinėse valstybėse toks susiskaldymas turi pasekmių. (Viešoji nuomonė taip pat svarbi diktatūrose, tačiau tai nepatenka į šio straipsnio taikymo sritį.) Turtingose demokratijose, ypač, nesutarimus dėl klimato didina populistiniai politikai, kurie imasi realių problemų (pvz., išlaidų ir trikdžių) ir jas perdeda, teigdami, kad, žaliąją politiką taikantis, elitas nesirūpina eiliniais vairuotojais, nes elitas į darbą važiuoja dviračiu.

 

     Populizmas paprastai kenkia veiksmingai klimato politikai keliais būdais. Pirma, populistai dažnai skeptiškai žiūri į ekspertus. Kai žmonės sako „pasitikėkite ekspertais“, – siūlo ponia Karamo, jie iš tikrųjų turi omenyje: „Jūs esate per kvaila, kad priimtumėte sprendimus dėl savo gyvenimo“.

 

     Antra, populistai įtariai žiūri į pasaulines institucijas ir užsieniečius. „Kiekviena subsidija, kurią skiriame elektromobilių gamintojui, iš tikrųjų yra subsidija [Kinijos komunistų partijai], nes nuo jų, kaip kilpa ant kaklo, priklausome nuo baterijų“, – sako Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus Vivekas Ramaswamy. Toks požiūris kenkia klimato kaitos mažinimui, tvirtina Danas Fiorino iš Amerikos universiteto Vašingtone, nes „klimato politika yra tiek užsienio santykių, tiek ekonominės politikos reikalas“.

 

     Trečia, populistai skatina žmones patikėti, kad elitas rengia sąmokslą prieš juos, taip įtraukdami į viešąjį gyvenimą paranoją ir apsunkindami kompromisus. D. Trumpas elektromobilius reklamuoja, kaip grėsmę amerikietiškam gyvenimo būdui, ir tai daro taip, kad jo gerbėjai būtų įniršę ir garsiai juoktųsi.

 

     "Sako, laimingiausia diena, kai perkate elektromobilį, yra pirmosios dešimt minučių, kai juo važiuojate, o po to apima panika, nes nerimaujate. Kur, po velnių, aš gausiu mokestį už tai, kad jį išlaikyčiau. kas vyksta? Panika!" Jis pasakė gamyklos darbuotojams Mičigane. „Jei norite nusipirkti elektromobilį, tai visiškai gerai... Tačiau neturėtume versti vartotojų pirkti elektrines transporto priemones... Nėra tokio dalyko, kaip teisingas perėjimas prie jūsų gyvenimo būdo pabaigos“.

 

     Jei D. Trumpas būtų perrinktas 2024 metais, jis dar kartą pasitrauktų iš Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos. Jis taip pat atšauktų vykdomuosius nurodymus dėl tokių dalykų, kaip metano išmetimas. Tikriausiai jis negalėtų panaikinti didžiojo Bideno klimato įstatymo (klaidinančiai vadinamo Infliacijos mažinimo įstatymu), kuris apima milžiniškas subsidijas, kurios yra populiarios tiek raudonųjų, tiek mėlynųjų valstijų gavėjams. Bet jis paskirs biurokratus, kurie galėtų trukdyti jį įgyvendinti. Bent jau Amerika nustotų siūlyti lyderystę klimato kaitos srityje lemiamu momentu, sako ponas Markey. „Negalite pamokslauti nuosaikumo nuo baro kėdės. Negalite liepti kitoms šalims elgtis teisingai, jei jūs, kaip šalis, to nedarote".

 

     Panašūs argumentai prieš želdynus įsigalėjo ir Europoje. Net ten, kur populistinės partijos nėra valdžioje, jos gali jai daryti įtaką. Švedijoje, kur tik 4% žmonių teigia, kad klimato kaita „nėra grėsmės“, centro dešiniųjų valdančioji koalicija per pastaruosius metus kelis kartus sumažino mokesčius iškastiniam kurui. Viena iš priežasčių yra ta, kad ji negali priimti biudžeto be populistinių Švedijos demokratų, kurie turi 20 proc. parlamento vietų, paramos. Populistai nori pigesnių degalų. Taip elgiasi ir daugelis Švedijos rinkėjų.

 

     Švedijos „Facebook“ grupė „Fuel Rebellion“ gali pasigirti 600 000 narių. Peder Blohm Bokenhielm, vienas iš jos lyderių, sako, kad automobiliai „visada buvo didelė jo gyvenimo dalis“. Jo tėvas į Švediją importavo amerikietiškus „Mustang“ ir „Corvette“. Pirmasis jo žodis vaikystėje buvo „automobilis“. Jis taip pat turi praktinių priežasčių prieštarauti dideliems degalų mokesčiams. Mažame Švedijos kaimelyje „nėra parduotuvių, o tik du autobusai per dieną“, – sako jis. "Jei norite nusipirkti bakalėjos, jums reikia automobilio." Įkrovimo punktai dar ne visur, o automobilio atstumas yra svarbus šalyje, kur kelionės ilgos ir įstrigti sniege yra pavojinga. Ir neverskite žmonių džiaugtis dėl namų šildymo išlaidų didinimo. Politikai, kurie palaiko aukštas degalų kainas, „apsunkina žmonių gyvenimą ten, kur žmonės nori gyventi“, sako J. Bokenhielmas.

 

     Teisingas kelias?

 

     Šiais metais Vokietijoje kietųjų dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) pakilo balsavimuose ir gerai pasirodė spalio 8 d. vykusiuose žemių rinkimuose, smerkdama valdančiosios koalicijos, kurią sudaro Žaliųjų partija, energetikos politiką. Jame rašoma, kad jie „nuskurdins“ šalį. AfD yra išstumta pagrindinių partijų, tačiau centro dešinieji pasiskolina jos kalbėjimo taškus.

 

     Žalieji pakenkė savo reikalams, planuodami ekologišką namų šildymą padaryti beveik privalomą, kol neužteks kvalifikuotų montuotojų šilumos siurbliams įrengti. Namų savininkai stengėsi rezervuoti prekybininkus. Rugsėjo mėn. vyriausybė atsitraukė ir pratęsė terminą, tačiau politinė žala buvo padaryta.

 

     Dabar Vokietijoje žaliuosius puola ne tik griežtoji dešinė. Jų mitingai buvo apmėtyti akmenimis, kiaušiniais ir įžeidinėjimais. Martinas Huberis iš Krikščionių socialinės sąjungos (CSU), pagrindinės centro dešinės partijos Bavarijoje, „The Economist“ sakė, kad viskas, ką daro žalieji, yra Verbotsgesetze (įstatymai, kurie draudžia dalykus). Mitinge Andechse, gražiame kaime, esančiame už 40 km nuo Miuncheno, CSU vadovas Markusas Söderis keliais dūriais patraukė žmones iš „Oktoberfest“ minios. Kai staiga sustiprėjo šviesos, jis šmaikštavo: „Taigi, bent jau jie vis dar siunčia mums elektrą iš Berlyno“. Pagyvenęs rėmėjas sakė: "Aš šildau mano namus malkomis. Kaip galiu sau leisti tai pakeisti ir kodėl turėčiau senatvėje?"

 

     Ne jų puodelis arbatos

 

Didžiojoje Britanijoje konservatorių ministras pirmininkas perėmė pagrindines populistines temas. Praėjusį mėnesį pasakytoje kalboje J. Sunakas pabrėžė, kad pritaria išmetamųjų teršalų mažinimui, tačiau pasmerkė Didžiosios Britanijos klimato tikslų nustatymą „be jokių prasmingų demokratinių diskusijų apie tai, kaip mes to pasieksime“. (Jo partija valdo nuo 2010 m.) Jis taip pat apgailestavo, kad žalioji politika prives prie to, kad „atsiras nepriimtinų išlaidų“. Jis įvardijo konkrečias, bauginančias sumas. „Šeimai, gyvenančiai name sublokuotame Darlingtone, išankstinė [šilumos siurblio] kaina gali būti apie 10 000 GBP (12 200 dolerių).

 

     Jis pažadėjo atsisakyti planų, kurie niekada nebuvo rimtai svarstyti: „mokesčiai už mėsos valgymą... privalomas automobilių dalijimasis [ir] vyriausybės diktatas surūšiuoti šiukšles į septynias skirtingas šiukšliadėžes“. Ir jis žaidė nacionalisto korta. „Kai mūsų pasaulinės emisijos dalis yra mažesnė, nei 1 proc., kaip gali būti teisinga, kad Didžiosios Britanijos piliečiams... liepiama aukoti dar daugiau, nei kitiems? (Britai sudaro mažiau, nei 1% pasaulio gyventojų.)

 

     „Rishi žaidžia su ugnimi“, – sako Michaelas Grubbas iš Londono universiteto koledžo. Įmonės trokšta nuspėjamos politikos, kad galėtų planuoti ilgalaikę perspektyvą. „Klimato kaita taps kultūros karo dalimi, pakenks investuotojų pasitikėjimui."

 

     Jamesas Pattersonas iš Utrechto universiteto Nyderlanduose teigia, kad kai aplinkosaugininkai per daug žengia į priekį, kartais įvyksta žalingos reakcijos; pavyzdžiui, taikant tokią prievartinę politiką, kad daugelis žmonių ją laiko neteisėta. Tai atsitiko Nyderlanduose. Nauja populistinė partija BoerBurgerBeweging (Ūkininkų ir piliečių judėjimas) išgarsėjo, kai vyriausybė pradėjo bausti ūkius, išmetančius per daug azoto.

 

     Azotas nėra šiltnamio efektą sukeliančios dujos; problema ta, kad dideli intensyvūs Nyderlandų ūkiai jo pagamina pakankamai (iš trąšų ir karvių), kad iškiltų grėsmė svarbiems gamtos rezervatams. Vyriausybė nori išpirkti ūkininkus, todėl gyvulių skaičius sumažės penktadaliu, ar net per pusę. Toks valdingumas sukėlė kaimišką įniršį – traktorių protestai ir ūkiai visoje šalyje plevėsavo su nacionaline vėliava aukštyn kojomis. Ūkininkų ir piliečių judėjimas šiais metais per provincijos rinkimus gavo 20 % balsų – šalyje, kurioje ūkininkauja tik 2,2 % žmonių. Lapkričio 22 d. vyksiančiuose visuotiniuose rinkimuose aplinką tausojančios partijos tikisi smogimo.

 

     Daugumoje besivystančių šalių klimato kaita vidaus politikoje yra mažiau skaldanti tema, nei turtingose šalyse. Elitas apie tai diskutuoja – vyriausybės nori gauti kompensaciją už pramoninio pasaulio praeityje išmetamus teršalus ir pritraukti investicijų, pereinant prie energijos. Tačiau per rinkimus Indijoje ar Afrikoje šia tema beveik nekalbama.

 

     Tačiau besivystančių šalių rinkėjai dar jautresni pragyvenimo išlaidų augimui, nei turtingųjų šalių rinkėjai. Taigi, jie dažnai priešinasi politikai, kuri, jų nuomone, pakenks jų biudžetui. Dėl šios priežasties sunku sumažinti subsidijas iškastiniam kurui, kurios, pasak TVF, 2022 m. siekė 1,3 mlrd. dolerių (1,3 proc. pasaulio BVP).

 

     Tokia dalomoji medžiaga yra tokia populiari, kad jų daroma žala aplinkai retai yra pakankamai motyvas, kad vyriausybės galėtų jų atsikratyti. Naujasis Nigerijos prezidentas Bola Tinubu šiemet atsisakė subsidijos kurui ne todėl, kad skatino žmones mažiau išskirti anglies dioksidą, o todėl, kad benzino pardavimas žemesnėmis, nei rinkos, kainomis bankrutuoja iždą. 2022 m. tai kainavo 10 mlrd. dolerių, todėl valstybinei naftos įmonei nieko neliko federalinei vyriausybei, iš kurios ji paprastai yra didžiausia bankroto priemonė. Panaikinus subsidiją viešosioms paslaugoms atsilaisvina milijardai, o šalutinis poveikis – mažinti išmetamų teršalų kiekį. Tačiau yra spaudimas ją atkurti. Kylant naftos kainoms, kai kurie baiminasi, kad subsidijos bus tyliai vėl įvestos.

 

     Kelios vidutines pajamas gaunančios šalys, pavyzdžiui, Indonezija ir Indija, degina daugiau iškastinio kuro, net bandydamos iš naujo išrasti save, kaip žaliąsias galias. Indijos vyriausybė planuoja tris kartus padidinti atsinaujinančios elektros energijos gamybos pajėgumus iki dešimtmečio pabaigos. Ji taip pat paskelbė moratoriumą naujoms anglies jėgainėms ir siekia tapti didele žaliojo vandenilio gamintoja. Tai gera žinia, bet atrodo, kad ją bent jau taip pat skatina susirūpinimas energetiniu saugumu, kaip ir klimato kaita: praėjusių metų žaliojo vandenilio strategijoje minimas planas iki 2047 m. tapti „nepriklausoma nuo užsienio energijos“ iki tikslo pasiekti „grynąjį nulį“ iki 2070 m. Ir nepaisant moratoriumo naujoms anglies gamykloms, Indijos anglies gamyba pernai išaugo 14,8%.

 

     Nacionalinio saugumo argumentai gali paskatinti ekologiškas investicijas. Vėjo jėgainių statymas gali sumažinti priklausomybę nuo energijos importo, o tai akcentuoja daugelis politikų. Tačiau jei tokie argumentai taip pat paskatins vyriausybes statyti kliūtis užsienio indėliui, energijos perkėlimas bus brangesnis.

 

     Žvelgiant iš žaliosios perspektyvos, didžioji vidutines pajamas gaunanti šalis, kuri per pastaruosius metus labiausiai patobulėjo, tikriausiai, yra Brazilija. Tačiau tai taip pat yra sudėtinga. Vadovaujant prezidentui Luizui Inácio Lula da Silva, kuris pradėjo eiti pareigas sausio mėn., miškų naikinimas Amazonėje per pirmuosius aštuonis metų mėnesius sumažėjo 48 %, palyginti su tuo pačiu 2022 m. laikotarpiu, kai vadovavo jo miško ruošos mėgėjas pirmtakas Jairas Bolsonaro. Tačiau Lula taip pat pritaria valstybinės naftos įmonės Petrobras siekiui iki 2030 m. padidinti gavybą nuo 2,9 mln. barelių per dieną iki 5,2 mln. Ir jo žalieji planai sulaukė pasipriešinimo. Kongrese 347 iš 594 įstatymų leidėjų priklauso žemės ūkio verslo frakcijai, kurios nariai nerimauja, kad žalieji blokuoja plėtrą. Kongresas apribojo Aplinkos ministerijos galias.

 

     Sėja nepasitenkinimą

 

     Daugumoje besivystančių šalių nuliniai tikslai yra tolima ateitis ir rinkėjų dar nebuvo prašoma didelių aukų, kad juos pasiektų. Daugeliui didesnį nerimą kelia pati klimato kaitos padaryta žala. Pavyzdžiui, 74 % indų teigia patyrę visuotinio atšilimo padarinius, o 2011 m. jų skaičius padidėjo 50 %, rodo Jeilio universiteto atlikta apklausa. „Dėl didelio karščio ir liūčių praradome derlių, o per pastaruosius kelerius metus situacija pablogėjo“, – sako Shiv Kumari, ūkio darbuotojas Delyje, kurio laukus šią vasarą užtvindė. Tokia trauma reiškia didesnę paramą ekologiškai politikai: 55 % indų teigia, kad Indija turėtų nedelsdama sumažinti išmetamų teršalų kiekį, nelaukdama, kol kitos šalys imsis veiksmų, o 2011 m. jų buvo 36 %.

 

     Pasauliniu mastu inovacijos ilgainiui sušvelnins niurzgimą, sukeliantį tiek daug kovos su klimatu reakcijų. „Daugelyje ekonomikos dalių švarūs produktai jau yra pigesni, nei nešvarūs, o tos dalys tik didės ir didės“, – sako Nicholas Sternas iš Londono ekonomikos mokyklos. Tačiau labai svarbu, kaip greitai tai įvyksta. Daugelis ekologiškų technologijų reikalauja didelių išankstinių investicijų, o tai yra sunkiau, kai palūkanų normos yra didelės. Tai ypač paliečia neturtingąjį pasaulį. "Pažvelkite į Afriką. Jei mokate 15% palūkanų, vėjo ir saulės energija nėra pigesnė už iškastinį kurą elektrai gaminti, nors jie yra pigesni - 7% arba 8%, - sako profesorius Sternas. Jis siūlo pritraukti daugiašalius skolintojus, kad jie pritrauktų kitus finansavimo šaltinius. „Nerealiausias ir pavojingiausias dalykas būtų eiti lėtai“, – sako jis." [1]

 

1. "The global backlash against climate policies has begun." The Economist, 11 Oct. 2023, p. NA.

The global backlash against climate policies has begun.

""We need to be good stewards of our planet. But that doesn't mean I need to do away with my gas vehicle and drive an electric vehicle with a battery from China," said Kristina Karamo, the chair of the Republican Party in Michigan, on September 22nd. America's Democrats, she warned, are trying to "convince us that if we don't centralise power in the government, the planet is gonna die. That seems like one of the biggest scams [since] Darwinian evolution."

It would be tempting to dismiss Ms Karamo as an irrelevant crank, but she is not irrelevant. She represents an extreme wing of a movement that is gathering pace around the world: a backlash against pro-climate policies. One of its more familiar cheerleaders could be America's next president. On September 27th Donald Trump said: "You can be loyal to American labour or you can be loyal to the environmental lunatics but you can't really be loyal to both…Crooked Joe [Biden] is siding with the left-wing crazies who will destroy automobile manufacturing and will destroy our country itself."

On September 20th Rishi Sunak, Britain's prime minister, announced a weakening of net-zero targets, including a five-year delay of a ban on the sale of new petrol cars. Two weeks earlier, Germany kicked a proposal for stringent green home-heating rules years into the future. France has seen huge protests against high fuel prices, and could one day elect as president Marine Le Pen, who deplores wind farms and thinks the energy transition should be "much slower". In America climate change has become a culture-war battleground: at a recent debate for Republican presidential candidates, only one admitted that man-made climate change is real.

How serious an obstacle is all this to curbing global carbon emissions? Michael Jacobs of the University of Sheffield in Britain sees reasons for cautious optimism. The world's biggest emitter, China, understands the need to decarbonise and is investing massively in solar and wind. The second-biggest emitter, America, has taken a green turn under Mr Biden. Brazil has sacked a rainforest-slashing president; Australia has ditched a coal-coddling prime minister. Nearly a quarter of emissions are now subject to carbon pricing. And the pace of innovation is impressive. Two years ago the International Energy Agency, a global body, estimated that nearly 50% of the emissions reductions needed to reach net zero by 2050 would come from technologies that were not yet commercially available. In September it said that number had fallen to 35%.

The political undercurrents are less reassuring. Voters are realising that remaking the entire global economy will be disruptive. Some—a minority—dispute that man-made climate change is under way. Others object to certain policies deployed to tackle it, because they impose costs on ordinary citizens, or add hassles to their overstretched daily lives. Some, particularly the elderly, do not like change at all, especially when it means fuss today in return for benefits they may not live to see. Even among those who accept that action is needed, views differ as to who should shoulder the burden. Many would prefer it to fall on someone else.

Awareness of the dangers of climate change seems to have risen over the past wildfire-charred decade. In polls of 12 rich countries by Pew, an American think-tank, the share of respondents who said it was a "major threat" rose in every country except South Korea, where it was already high (see chart 1). Clear majorities everywhere bar Israel agreed with this description. Yet this does not mean they are willing to pay more taxes to help prevent climate change (see chart 2). In a survey of 29 countries by Ipsos, a pollster, only 30% of respondents said they would be willing to cough up.

Crowding out

Perhaps most alarmingly, a partisan gap has opened even on scientific questions. In all of the 14 rich countries surveyed by Pew in 2022, people on the political right were less likely to see climate change as a major threat than those on the left (see chart 3). In Australia, Canada, Germany, the Netherlands and Sweden the gap was very large: between 22 and 44 percentage points. In America it was a gobsmacking 63 points. And a new poll by YouGov for The Economist found that whereas 87% of Biden voters believed that climate change was caused by human activity, only 21% of Trump voters agreed.

In democracies such divisions have consequences. (Public opinion matters in dictatorships, too, but that is beyond the scope of this article.) In rich democracies, especially, divisions over climate are aggravated by populist politicians, who take real problems (such as cost and disruption) and exaggerate them, while claiming that the elite who impose green policies don't care about ordinary motorists because they cycle to work.

Populism tends to undermine effective climate policy in several ways. First, populists are often sceptical of experts. When people say "trust the experts", suggests Ms Karamo, they really mean: "You are too stupid to make decisions about your life."

Second, populists are suspicious of global institutions and foreigners. "Every subsidy we award to an electric-vehicle manufacturer is really a subsidy to the [Chinese Communist Party], because we depend on them, like a noose around our neck, for the batteries," says Vivek Ramaswamy, a Republican presidential candidate. Such attitudes are bad for climate mitigation, argues Dan Fiorino of the American University in Washington, DC, because "climate policy is as much a matter of foreign relations as it is of economic policy."

Third, populists encourage people to believe that the elite are plotting against them, thus adding paranoia to public life and making compromise harder. Mr Trump frames policies to promote electric cars as a threat to the American way of life, and does so in ways that make his fans bristle with rage and laugh out loud.

"They say the happiest day when you buy an electric car is the first ten minutes you're driving it, and then, after that, panic sets in because you're worried. Where the hell am I gonna get a charge to keep this thing going? Panic!" he told workers in Michigan. "If you want to buy an electric car that's absolutely fine...But we should not be forcing consumers to buy electric vehicles…There's no such thing as a fair transition to the end of your way of life."

If Mr Trump is re-elected in 2024, he would once again pull out of the Paris Agreement on climate change. He would also roll back executive orders on such things as methane emissions. He would probably not be able to repeal Mr Biden's big climate law (misleadingly called the Inflation Reduction Act), which involves huge subsidies that are popular with recipients in red states as well as blue ones. But he would appoint bureaucrats who could obstruct its implementation. At a minimum, America would cease to offer leadership on climate change at a crucial moment, says Mr Markey. "You cannot preach temperance from a barstool. You cannot tell other countries to do the right thing if you as a country are not."

Similar arguments against greenery have taken root in Europe, too. Even where populist parties are not in government, they can influence it. In Sweden, where only 4% of people say climate change is "not a threat", the centre-right ruling coalition has nonetheless cut taxes on fossil fuels several times in the past year. One reason is that it cannot pass a budget without support from the populist Sweden Democrats, who have 20% of parliamentary seats. The populists want cheaper fuel. So do lots of Swedish voters.

"Fuel Rebellion", a Swedish Facebook group, boasts 600,000 members. Peder Blohm Bokenhielm, one of its leaders, says cars "have always been a big part" of his life. His father imported American Mustangs and Corvettes to Sweden. His first word as a child was "car". And he has practical reasons for objecting to high fuel taxes, too. In a small Swedish village "there are no shops, and just two buses a day," he says. "If you want to buy groceries, you need a car." Charging points are not yet everywhere, and a car's range matters in a country where journeys are long and getting stranded in the snow is hazardous. And don't get people started on the cost of home-heating. Politicians who keep high fuel prices in place are "making it harder for people to live where they want to live", Mr Bokenhielm says.

The right way?

In Germany this year the hard-right Alternative for Germany (AfD) has risen in the polls—and did well in state elections on October 8th—by lambasting the energy policies of the ruling coalition, which includes the Green Party. It says they will "impoverish" the country. The AfD is ostracised by mainstream parties, but the centre-right borrows its talking-points.

The Greens hurt their own cause with a plan to make green home-heating almost mandatory before there were enough skilled installers to install heat pumps. Householders struggled to book tradesmen. The government backed down in September and extended the deadline—but the political damage had been done.

Now in Germany it is not just the hard right that bashes the Greens. Their rallies have been pelted with stones, eggs and insults. Martin Huber of the Christian Social Union (CSU), the main centre-right party in Bavaria, told The Economist that all the Greens do is make Verbotsgesetze (laws that forbid things). At a rally in Andechs, a pretty village 40km from Munich, the head of the CSU, Markus Söder, drew guffaws from a beered-up Oktoberfest crowd with a series of jabs. When the lights suddenly brightened he quipped: "So at least they are still sending us electricity from Berlin." An elderly supporter said: "I heat my house with wood. How can I afford to change this, and why should I in my old age?"

Not their cup of tea

In Britain, the Conservative prime minister has adopted the main populist themes. In a speech last month, Mr Sunak stressed that he favours curbing emissions, but decried the way Britain's climate goals had been set "without any meaningful democratic debate about how we get there". (His party has been in power since 2010.) He also lamented that green policies "will impose unacceptable costs". He named specific, frightening sums. "For a family living in a terraced house in Darlington, the upfront cost [of a heat pump] could be around £10,000 ($12,200)."

He vowed to scrap plans that have never seriously been considered: "taxes on eating meat…compulsory car-sharing [and] a government diktat to sort your rubbish into seven different bins". And he played the nationalist card. "When our share of global emissions is less than 1%, how can it be right that British citizens are...told to sacrifice even more than others?" (Brits are less than 1% of the global population.)

"Rishi is playing with fire," says Michael Grubb of University College London. Businesses crave predictable policies in order to plan for the long term. "Making climate change part of a culture war will undermine investor confidence."

James Patterson of Utrecht University in the Netherlands argues that anti-green backlashes sometimes occur when environmentalists overreach; for example, by enacting policies so coercive that many people deem them illegitimate. This has happened in the Netherlands. A new populist party, the BoerBurgerBeweging (Farmer-Citizen Movement), shot to prominence when the government began to penalise farms emitting too much nitrogen.

Nitrogen is not a greenhouse gas; the problem is that big intensive Dutch farms produce enough of it (from fertiliser and cowpats) to threaten important nature reserves. The government wants to buy out farmers, leading to a reduction in the number of livestock of between a fifth and a half. Such bossiness has provoked rustic rage, with tractor protests and farms across the country flying the national flag upside down. The Farmer-Citizen Movement took 20% of the vote in provincial elections this year—in a country where only 2.2% of people farm. At a general election on November 22nd the more eco-friendly parties are expecting a thumping.

For the most part in developing countries, climate change is a less divisive topic in domestic politics than it is in rich ones. The elite discuss it—governments want to be compensated for the industrialised world's past emissions and to attract investment for the energy transition. But during elections in India or Africa the topic is barely mentioned.

However, voters in developing countries are even more sensitive to rises in the cost of living than those in rich countries. So they often resist policies that they think will batter their budgets. Hence the difficulty of cutting fossil-fuel subsidies, which were a staggering $1.3trn (1.3% of global GDP) in 2022, according to the IMF.

Such handouts are so popular that the harm they do to the environment is seldom motive enough for governments to get rid of them. Nigeria's new president, Bola Tinubu, scrapped a fuel subsidy this year not because it encouraged people to burn carbon, but because selling petrol at below-market prices was bankrupting the treasury. In 2022 it cost $10bn, leaving the state oil firm with nothing left for the federal government, of which it is usually the biggest bankroller. Abolishing the subsidy frees up billions for public services, with the happy side-effect of reducing emissions. However, there is pressure to reinstate it. As oil prices rise, some fear a subsidy will be quietly reintroduced.

Several middle-income countries, such as Indonesia and India, are burning more fossil fuels even as they try to reinvent themselves as green powers. India's government plans to triple renewable-electricity-generation capacity by the end of the decade. It has also declared a moratorium on new coal plants and aims to become a big producer of green hydrogen. This is good news, but seems to be driven at least as much by worries about energy security as climate change: last year's green-hydrogen strategy mentions a plan to be "energy independent" by 2047 before the target to achieve "net zero" by 2070. And despite the moratorium on new coal plants, Indian coal production grew by 14.8% last year.

National-security arguments can be a spur to green investment. Building wind farms can reduce dependence on energy imports, which is a point that many politicians emphasise. But if such arguments also spur governments to erect barriers to foreign inputs, it will make the energy transition more costly.

From a green perspective, the big middle-income country that has improved the most in the past year is probably Brazil. Yet it, too, is complicated. Under President Luiz Inácio Lula da Silva, who took office in January, deforestation in the Amazon in the first eight months of the year fell by a cumulative 48% compared with the same period in 2022, when his logger-loving predecessor, Jair Bolsonaro, was in charge. However, Lula also supports a push by Petrobras, the state oil firm, to increase output from 2.9m barrels a day to 5.2m by 2030. And his green plans have met resistance. In Congress 347 out of 594 lawmakers belong to the agri-business caucus, whose members fret that greens block development. Congress has curbed the powers of the environment ministry.

Sowing discontent

In most developing countries, net-zero targets are far in the future and voters have not yet been asked to make big sacrifices to reach them. For many, the harm wrought by climate change itself is a bigger worry. A massive 74% of Indians, for example, say they have experienced the effects of global warming, up from 50% in 2011, according to a survey by Yale University. "We've lost crops because of extreme heat and rains and it has got worse in the past few years," says Shiv Kumari, a farm labourer in Delhi whose fields were flooded this summer. Such trauma translates into greater support for green policies: 55% of Indians say India should reduce its emissions immediately without waiting for other countries to act, up from 36% in 2011.

Globally, innovation will eventually ease the grumbles that drive so much of the anti-climate backlash. "The clean is already cheaper than the dirty in many parts of the economy, and those parts will just get bigger and bigger," says Nicholas Stern of the London School of Economics. But it matters immensely how fast this happens. Many green technologies require hefty upfront investment, which is harder when interest rates are high. This particularly affects the poor world. "Look at Africa. If you pay 15% interest, wind and solar are not cheaper than fossil fuels for generating electricity, though they are cheaper at 7% or 8%," says Professor Stern. He suggests supercharging multilateral lenders to crowd in other sources of finance. "The most unrealistic and dangerous thing of all would be to go slow," he says.” [1]

1. "The global backlash against climate policies has begun." The Economist, 11 Oct. 2023, p. NA.

Greitai prekyboje pasirodys skraidantis automobilis, kuriuo galės naudotis visi

   „Elektra varomi vertikalaus kilimo ir tūpimo (eVTOL) orlaiviai – skraidantys automobiliai, neprofesionalui – idėja, kurios laikas dar neatėjo, bet sparčiai artėja. Daugelis firmų grūmėsi tarpusavyje, siūlydamos dizainus. Tai svyruoja nuo padidintų multirotorinių bepiločių orlaivių, daiktų, primenančių standžius vorų tinklus, iki fiksuotų sparnų/sraigtasparnių hibridų. Tačiau nė vienas iš jų nebus į Jetsoną panašus šeimos sedanas su tėčiu (ar net mama) prie valdymo pultų. Jomis skraidantys asmenys turės turėti piloto licenciją. Dauguma, tikriausiai. iš pradžių bus naudojami, kaip taksi.

 

     Viena įmonė, priešingai, laikėsi savo ginklų ir įgyvendino savo pradinį projektą, siekdama sukurti kažką, ką žmonės galėtų įsigyti ir išbandyti patys.

 

     Helix yra vienvietė transporto priemonė, todėl „skraidantis motociklas“ gali būti tikslesnis pavadinimas. Tačiau jį kruopščiai sukūrė jo gamintojas Pivotal, įsikūręs Silicio slėnyje, kad atitiktų Amerikos taisykles, taikomas labai lengviems orlaiviams. Tai reiškia, kad bet kas, turintis piloto licenciją ar ne, gali skristi juo virš neužstatytų teritorijų. Dėl to nuo kitų metų tie, kurių sofos nugarėlė yra prikimšta 190 000 dolerių, galės užsisakyti asmeniniam naudojimui, tačiau pristatymo jie negalės priimti iki birželio mėn.

 

     Tai buvo plaukuotas važiavimas. „Pivotal“, žinomą, kaip „Opener“ iki spalio 5 d., dieną, kai buvo paskelbta „Helix“, įkūrė kanadietis Marcusas Lengas. Ponas Lengas yra inžinierius mechanikas. 2011 m., sukūręs ir pardavęs gamybinę įmonę, jis atsidūrė laisvėje. Jis sako, kad jis visada domėjosi skrydžiais, o kai kurie jo atlikti skaičiavimai leido manyti, kad, žmogų gabenantis, laivas būtų pakeltas elektriniu būdu, naudojant variklius, maitinamus iš ličio jonų baterijų, turėtų veikti.

 

     Taip jis sukūrė prototipą ir nuskraidino jį savo namo sode Warkworth mieste, Ontarijo valstijoje. Jis pavadino jį BlackFly. Tai buvo (ir tebėra, nes saugomas įmonės muziejuje) beveik tiesiogine prasme sandarinimo vaško ir virvelės. Lėktuvo korpusą sudarė anglies pluošto statramsčiai, bent vienoje vietoje laikomi lazdele, kurią azijiečiai naudoja valgymui. Propeleriai buvo mediniai. Jis pakilo į orą tik vieną kartą. Tačiau šis skrydis buvo pirmasis žmogaus, atlikto eVTOL laive.

 

     Po dvylikos metų, po ilgo blaškymosi, įmonė mano, kad turi kažką tinkamo pardavimui. Pakeliui, be vietos, pavadinimo ir numanomo gaminio pavadinimo bei dažymo pakeitimo ("Helix" daugiausia yra baltas, su raudona juostele), ji taip pat pasikeitė. Ponas Lengas 2022-aisiais perdavė vadeles Kenui Karklinui, anksčiau dirbusiam karinių bepiločių orlaivių gamybos įmonėje „AeroVironment“.

 

     Vis dėlto perkrikštytas orlaivis per daugelį metų mažai pasikeitė. Atramos, kurios kartu laikė originalą, buvo pakeistos monokokiniu (angliškai, monocoque [1] korpusu). Lazdelė dingo. Tačiau jis vis tiek turi dvi poras sparnų, vieną priekinį ir vieną užpakalį, ir aštuonis sraigtus (po du kiekviename sparne), o tai reiškia, kad jis neaiškiai primena suspaustą raidę H, kai matomas danguje iš apačios. O važiuoklės nėra. Vietoj to, jo pilvas yra išlenktas taip, kaip primena kuprotojo banginio, todėl nusileidęs jis svyruoja iki stabilumo.

 

     Piloto licencija ar ne, pirkėjai vis tiek turės bent šiek tiek mokytis, kad galėtų skristi Helix. Pivotal primygtinai reikalauja to, ypač todėl, kad nerimauja, kad ankstyva avarija būtų katastrofiška pardavimams. Dėl tos pačios priežasties laivo programinė įranga neleis pilotui daryti nieko, kas netelpa į jo aerodinaminės saugos voką. Ir jei, nepaisant to, kas nors nepavyksta, jame yra parašiutas. Stipriai patraukite atitinkamą rankenėlę ir sprogstamasis užtaisas išsprogdins jį iš fiuzeliažo, leisdamas jo stogeliui atsidaryti ir nunešti orlaivį į terra firmą.

 

     Didžiausias „Helix“ greitis yra garbingas 100 km/h, tačiau jo atstumas – tik 30 km.

 

     O degalų papildymas yra šiokia tokia kančia. Pripildymas iš elektros tinklo trunka 4,5 valandos, tačiau speciali didelės galios sistema, panaši į tas, kurios naudojamos elektromobiliams, gali sutrumpinti tai iki 75 minučių. Tada dar ne visai Jetsonai. Bet galimas žingsnis ant kelio ar, galbūt, aukščiau." [2]

    

1. "Monocoque yra konstrukcinė technika, kai į įtempius reaguoja plona membrana arba medžiagos apvalkalas (kaip kiaušinio lukšto), o ne sijų rinkinys. Tokios konstrukcijos yra standžios lenkimui ir lengvos, todėl idealiai tinka svoriui jautrioms transporto priemonėms, pvz., kaip lėktuvai“.

2. "A flying car that anyone can use will soon go on sale." The Economist, 10 Oct. 2023, p. NA.

A flying car that anyone can use will soon go on sale.

"Electrically powered vertical-take-off-and-landing (eVTOL) aircraft—flying cars, to the layman—are an idea whose time has not quite yet come, but is fast approaching. Many firms are jostling with each other, offering designs that range from scaled-up multirotor drones, via things which resemble rigid spiders' webs, to fixed-wing/helicopter hybrids. None of these, however, will be Jetson-like family saloons with dad (or even mum) at the controls. Those flying them will require a pilot's licence. Most will probably be used initially as sky-going taxis.

One company has, by contrast, stuck to its guns and carried through its original project to create something which people can purchase and pilot themselves. 

Helix is a single-seat vehicle, so "flying motorbike" might be a more accurate appellation. It has, however, been carefully crafted by its maker, Pivotal, based in Silicon Valley, to be within America's rules for microlight aircraft. That means anyone, pilot's licence or not, can fly it over non-built-up areas. As a result, from next year those with $190,000 stuffed down the back of the sofa will be able to order one for personal use—though they will not be able to take delivery until June.

It has been a hairy ride. Pivotal, known as Opener until October 5th, the day Helix was announced, was founded by Marcus Leng, a Canadian. Mr Leng is a mechanical engineer. In 2011, having built up and sold a manufacturing company, he found himself at a loose end. He had, he says, always been interested in flight, and some back-of-the-envelope calculations he made suggested that electric lift-off of a human-carrying craft, using motors powered by the lithium-ion batteries that were then becoming fashionable, ought to work.

He thus built a prototype and flew it in the garden of his house in Warkworth, Ontario. He called it BlackFly. It was (and still is, for it is preserved in the company's museum) almost literally a thing of sealing-wax and string. The airframe consisted of carbon-fibre struts held together in at least one place by a chopstick. The propellers were wooden. It rose into the air but once. That flight was, though, the first ever made by a human being in an eVTOL craft.

Twelve years later, after much tinkering, the firm thinks it has something marketable. On the way, besides changing its location, its name, and the name and livery of its putative product (Helix is largely white, with a red go-faster stripe), it has also changed boss. Mr Leng handed over the reins in 2022, to Ken Karklin, who had previously worked for AeroVironment, a maker of military drones.

The rebaptised aircraft has, nevertheless, changed little in its fundamentals over the years. The struts which held the original together have been replaced by a monocoque [1] body. The chopstick is gone. But it still sports two pairs of wings, one fore and one aft, and eight propellers (two on each wing), meaning it vaguely resembles a squashed "H" when seen in the sky from below. And there is no undercarriage. Instead, its belly is curved in a way reminiscent of a humpback whale's, so it rocks to stability after landing.

Pilot's licence or not, buyers will still need to undertake at least some training to fly a Helix. Pivotal insists on this—not least because it worries that an early accident would be catastrophic for sales. For the same reason, the craft's software will stop the pilot doing anything that does not fit inside its aerodynamic-safety envelope. And if, despite this, something does go wrong, it is fitted with a parachute. Pull the appropriate knob hard and an explosive charge will blast this clear of the fuselage, allowing its canopy to open and carry the aircraft to terra firma.

The Helix's top speed is a respectable 100kph, but its range is only 30km. 

And refuelling it is a bit of a pain. Filling up from the mains takes 4½ hours, though a special high-power system similar to those employed for electric cars can bring that down to 75 minutes. Not yet quite the Jetsons, then. But a possible step on—or perhaps above—the road.” [2]

1. "Monocoque is a structural technique in which stresses are reacted by a thin membrane or a shell of material, rather than a collection of beams. Such structures are stiff in bending, and light, and are therefore ideal for weight-sensitive vehicles such as airplanes."

2. "A flying car that anyone can use will soon go on sale." The Economist, 10 Oct. 2023, p. NA.