Bet koks karas nėra gražus: Izraelio karo Gazoje teisingumas priklausys nuo to, kaip jis baigsis

  „Kai Jungtinės Valstijos ir jų Artimųjų Rytų sąjungininkės pradėjo karą prieš „Islamo valstybę“ Irake ir Sirijoje, kampanijoje nebuvo nieko švaraus ar chirurginio.

 

     Atkovojant Mosulą iš „Islamo valstybės“ kovotojų, kovoje, kuri tęsėsi nuo 2016 m. rudens iki kitos vasaros, žuvo nuo 9 000 iki 11 000 miesto gyventojų, remiantis „Associated Press“ pranešimu, o maždaug trečdalis žuvo per JAV vadovaujamą koalicijos ir Irako oro bombardavimą. Daugelis tų aukų vėlesnėse medicininėse ataskaitose buvo tiesiog apibūdintos, kaip „suspaustos“.

 

     2021 m. mano kolegos iš šio laikraščio pranešė apie JAV smogikų grupę, kuri „paleido dešimtis tūkstančių bombų ir raketų prieš „Islamo valstybę“ Sirijoje“, bet taip pat „vengė apsaugos priemonių ir ne kartą žudė civilius“ 10 kartų daugiau, nei panašus oro karas Afganistane.

 

     Kai 2018 metų rudenį Vakarų žurnalistai pasiekė Raką Sirijoje, de facto Islamo valstybės sostinę, jie rado „karo iškreiptų pastatų ir sudužusio betono dykvietę“ (cituojant NPR ataskaitą), kurioje net 80 proc. miesto konstrukcijų buvo sugriauta arba netinkama gyventi.

 

     Apie šias karo ypatybes buvo plačiai pranešta, o susijusios karinės strategijos vėliau buvo kritikuojamos. Tačiau regione nebuvo masinio judėjimo prieš amerikiečių vadovaujamą „genocidą“, dabartinio pykčio prieš Izraelio kampaniją prieš „Hamas“ Gazoje ekvivalento, nebuvo susideginimų prie Baltųjų rūmų nekaltų žuvusiųjų Rakoje arba Mosule vardu.

 

     Šis skirtumas rodo vieną suprantamą izraeliečių ir Izraelio draugų atsaką į bet kokią plačią kritiką dėl žydų valstybės karinės kampanijos Gazoje. Ne tik tai, kad, jų požiūriu, pasaulis ir Vakarų žiniasklaida paprastai ignoruoja visas krizes, agresijas ir realias etninio valymo kampanijas, kad Izraelis taptų ypatingu priešu ir atpirkimo ožiu. Pasauliui viskas gerai su aiškiu dabartinės kampanijos atitikmeniu – su amerikiečių ginklais, remiančiais šlifuojantį karą prieš fanatišką islamistų judėjimą, paliekant griuvėsius miestuose ir tūkstančius žuvusių – tol, kol fanatiškasis islamo judėjimas žudė krikščionis, jazidus ir musulmonus.

 

     Bet jei islamistinė organizacija skerdžia, prievartauja ir grobia žydus, kaip Hamas padarė spalio 7 d., tada (jie tvirtina) nukrenta naujas standartas: karo taisyklės staiga tampa daug griežtesnės, negalima reikalauti besąlygiško pasidavimo, jums reikia paliaubų dabar.

 

     Šis skundas atspindi esminį dabartinės padėties bruožą: Izraelis yra įvairių ideologijų susikirtimo taške: ne tik atviro antisemitizmo, bet ir platesnio antibaltumo bei antikolonijinio diskurso kairėje politinio spektro pusėje, kuri traktuoja Izraelį, kaip kaltą, nesvarbu, ką gali padaryti jo priešai.

 

     Tačiau analogijoje kampanijai prieš „Islamo valstybę“ taip pat galima įžvelgti moralinę Izraelio pastangų problemą, kurios dar neišsprendė penki karo mėnesiai. Buvusio konflikto metu JAV ne tik bandė pašalinti teroristinę organizaciją nuo valdžios; tačiau bendradarbiavo su sąjungininkais ir regioninėmis jėgomis – Irako valstybe, kurdais ir Sirija, kurios turėjo teisėtų pretenzijų į teritoriją, kurią užgrobė ir užkariavo „Islamo valstybė“.

 

     Tai buvo labiau tiesa Irake, nei Sirijoje, o dėl Vidurinių Rytų, įvairiose pretenzijosenebuvo nieko ypač švaraus. Tačiau visada buvo gana aišku, kad jei pavyks sutriuškinti „Islamo valstybę“, kitoje pusėje laukia tikėtini politiniai susitarimai, o ne pasirinkimas tarp gryno chaoso ir amerikiečių Irako okupacijos pakartojimo.

 

     Kol kas nežinome, ar Izraelis gali panašiai sutriuškinti „Hamas“, ir tikrai nežinome, kas nutiks, jei tai padarys. Pastarosiomis dienomis „The Wall Street Journal“ paskelbė ilgą straipsnį, kuriame pabrėžiami „Hamas“ nuostoliai, bet ir jo atsparumas, viltis „po karo išbristi iš Gazos griuvėsių, paskelbti istorinę pergalę, atlaikius Izraelio ugnies jėgą, ir pretenduoti į Hamaso vadovavimą Palestinos nacionaliniam reikalui“. Tuo tarpu Benjamino Netanyahu vyriausybė ką tik išleido vieno puslapio principų lapą, skirtą pokario metui, lapą, kuris, labdaringai tariant, rodo, kad Izraelis nė iš tolo nenumano, kaip Gazos ruožas būtų tvariai valdomas, jei „Hamas“ būtų visiškai išardytas ir nugalėtas.

 

     Dėl karų teisingumo ar neteisybės galima ginčytis iš anksto, tačiau tai dažnai išryškėja tik jų galutiniuose žaidimuose. Tada sužinosite, ar teisingi ketinimai dera su priemonėmis jiems įgyvendinti, ar neišvengiamos kančios buvo vertos pasiekto tikslo.

 

     Karas gali būti daugiau ar mažiau pragariškas, tačiau bet koks bandymas sugriauti tankiai apgyvendintus miestus valdantį teroristinį režimą turi ir nepaaiškinamą aspektą. Šia prasme didžioji dalis Izraelio karo – strategija, jei ne visada konkreti taktika – yra tai, kas pateisinama kampanija prieš tokį priešą neišvengiamai atrodo.

 

     Tačiau jo draugai turėtų pripažinti, kad be kelio į pergalę ir taiką karas gali būti pateisinamas ir vis tiek gali būti neteisingas." [1]

 

Paprastai pasakius, jei ten, Gazoje, yra vietiniai gyventojai, kurie niekada nesusitaikys su Izraelio okupacija, tai Izraelio karas tik sukelia interneto dėka antikolonializmo bangą pasaulyje, todėl Izraelis niekada nepasieks taikos jo sąlygomis. Kuo daugiau Izraelis daro, tuo giliau Izraelis grimzta į pasaulio panieką ir pralaimėjimą. Reikia ieškoti diplomatinės išeities.

1. The Justice of Israel’s War in Gaza Will Depend on How It Ends: Ross Douthat.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 2, 2024.

Any War Is Not Pretty: The Justice of Israel’s War in Gaza Will Depend on How It Ends

"When the United States and its Middle Eastern allies went to war against the Islamic State in Iraq and Syria, there was nothing clean or surgical about the campaign.

Retaking Mosul from the Islamic State’s fighters, a struggle that ran from the fall of 2016 through the following summer, left between 9,000 and 11,000 inhabitants of the city dead, according to an Associated Press report, with about a third killed by the U.S.-led coalition and Iraqi air bombardments. Many of those victims were simply described as “crushed” in the subsequent medical reports.

In 2021, my colleagues at this newspaper reported on a U.S. strike cell that “launched tens of thousands of bombs and missiles against the Islamic State in Syria,” but also “sidestepped safeguards and repeatedly killed civilians,” at a rate 10 times that of similar air warfare in Afghanistan.

When Western journalists reached Raqqa in Syria, the Islamic State’s de facto capital, in the fall of 2018, they found a “wasteland of war-warped buildings and shattered concrete” (to quote an NPR report), in which as many as 80 percent of the city’s structures were destroyed or uninhabitable.

These features of the war were widely reported, and the military strategies involved were subsequently criticized. But there was no mass movement against an American-led “genocide” in the region, no equivalent of the current rage against the Israeli campaign against Hamas in Gaza, no self-immolations in front of the White House on behalf of the innocents dead in Raqqa or Mosul.

This difference informs one understandable response from Israelis and friends of Israel to any sweeping criticism of the Jewish state’s military campaign in Gaza. It’s not just that, from their perspective, the world and the Western media generally ignore all manner of crises, aggressions and actual campaigns of ethnic cleansing in order to make Israel a special enemy and scapegoat. It’s that the world is fine with a clear equivalent of its current campaign — with American arms supporting a grinding war against a fanatical Islamist movement, leaving cities leveled and thousands dead — so long as the fanatical Islamic movement killed Christians, Yazidis and Muslims.

But if an Islamist organization slaughters and rapes and kidnaps Jews, as Hamas did on Oct. 7, then (they argue) a new standard drops: The rules of engagement are suddenly much stricter, you can’t demand unconditional surrender, you need a cease-fire now.

This complaint captures an essential feature of the current situation: Israel sits at an intersection point for various ideologies: not just overt anti-Semitism but also the wider anti-whiteness and anticolonial discourse on the left that treat it as presumptively guilty, no matter what its enemies might do.

But in the analogy to the campaign against the Islamic State you can also see the moral problem for the Israeli effort, which has not yet been resolved by five months of war. In the former conflict, the United States wasn’t just trying to remove a terrorist organization from power; it was cooperating with allies and regional powers — Iraqi, Kurdish and Syrian — that had legitimate claims to the territory that the Islamic State had seized and conquered.

This was more true in Iraq than in Syria, and this being the Middle East, there was nothing especially clean about the various claims and claimants. But it was always fairly clear that if you could crush the Islamic State, there were plausible political settlements waiting on the other side, rather than a choice between pure chaos and rerunning the American occupation of Iraq.

So far we don’t know if Israel can similarly crush Hamas, and we definitely don’t know what will happen if it does. In recent days The Wall Street Journal published a long reported piece highlighting Hamas’s losses but also its resilience, its continued hope “to emerge from the rubble of Gaza after the war, declare a historic victory by outlasting Israel’s firepower, and claim the leadership of the Palestinian national cause.” Meanwhile, Benjamin Netanyahu’s government just released a one-page sheet of principles for the war’s aftermath that, to put it charitably, suggests that Israel isn’t anywhere close to figuring out how Gaza would be sustainably governed should Hamas be fully dismantled and defeated.

The justice or injustice of wars can be argued in advance, but it’s often only apparent in their endgames. That’s when you find out if righteous intentions are matched by the means to bring them to fruition, if the inevitable suffering was worth the objective gained.

War can be more or less hellish, but there is an unrefinable aspect to any attempt to dismantle a dug-in terrorist regime governing densely populated cities. In that sense, much of Israel’s war — the strategy, if not always the specific tactics — is what a justifiable campaign against such an enemy inevitably looks like.

But its friends should recognize that without a path to victory and peace, a war can be justifiable and still end up not being just." [1]

 In simple words, if there are natives there in Gaza who will never accept Israeli occupation, then Israel's war is only causing a wave of anti-colonialism in the world thanks to the Internet, so Israel will never achieve peace on its terms. The more Israel does, the deeper Israel sinks into world scorn and defeat. A diplomatic solution must be sought.

1. The Justice of Israel’s War in Gaza Will Depend on How It Ends: Ross Douthat.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 2, 2024.
 

Produktyvumas: kaip neatrodyti užimtam

„Lėtas produktyvumas

     Parašė Cal Newportas

     Portfelis, 256 puslapiai, 30 dolerių

 

     „Noriu išgelbėti žinių darbą, – rašo Cal Newport, – ir pertvarkyti jį į kažką tvaresnio ir humaniškesnio.“ Knygoje „Lėtas produktyvumas“ ponas Newportas pastebi, kad biuro darbuotojams trūksta aiškaus produktyvumo standarto, o performatyvus užimtumas, kuris dabar atsirado, negali tapti gerų rezultatų pavyzdžiu. Turėdami galimybę savarankiškai valdyti savo darbo krūvius, žinių darbuotojai dažnai užpildo savo dienas žemiausiais vaisiais. Lengviau „užsikalbėti apie el. pašto gijas, o vėliau nusileisti ir sukurti drąsią naują strategiją“, – pažymi autorius, „negu tik susimąstyti.“

 

     Jis siūlo, kad tik naujas mąstymas galėtų atremti „dehumanizuojantį pseudoproduktyvumo gniaužtą“. 

 

Jis siūlo tris paprastus principus: darykite mažiau dalykų; dirbkite natūraliu tempu; ir būkite apsėsti kokybe. 

 

Daugelis jo strategijų bus žinomos 2016 m. išleistos jo knygos „Gilus darbas“ skaitytojams, o čia esanti retorika rezonuoja su augančiu popandeminių knygų kanonu, kuriame teigiama, kad reikia daryti mažiau.

 

     P. Newportas, Džordžtauno universiteto kompiuterių mokslų profesorius ir septynių ankstesnių knygų apie produktyvumą autorius, rekomenduoja išlaikyti savo laiko kontrolę. Dažnai tam reikia apgalvotai atsiriboti nuo kitų poreikių: išsaugokite valandas be susitikimų, žaiskite ir „kartą per mėnesį pamatykite vakarėlį“, sukurkite viešai prieinamą užduočių sąrašą, kad bendradarbiams nereikėtų prašyti atnaujinimų.

 

     Jis taip pat ragina biuro darbuotojus imituoti „sezoniškumą“, kuriuo mėgaujasi kadenciją turintys profesoriai, slapta planuojant „poilsio projektą“ po didesnio verslo pasiekimo. Turėtume leisti, kad atskiros užduotys užtruktų ilgiau – dvigubai numatytą projekto laiką, siūlo jis, bet ir įvertinti pasiekimus platesniu mastu, kontekstualizuojant asmeninį tobulėjimą pagal penkerių metų planą.

 

     P. Newportas save apibūdinantis „protingos savipagalbos“ stiliumi bando pakelti bendrą patarimų vadovą. Įtraukdamas pasakojimo epizodus iš maždaug trijų dešimčių rašytojų, mokslininkų ir muzikantų biografijų, jis rodo, kad galima pasimokyti iš autorės Jane Austen, dainininkės Jewel, fiziko - teoretiko Richardo Feynmano ir kitų gyvenimo. Deja, tai yra pratimas, kuris dažnai padeda rasti pamokų ten, kur jų nėra, ir retai prilygsta banaliems patarimams, tokiems, kaip „mažiau gali pasiekti geresnių rezultatų“.

 

     „Dirbkite poetiškai“, – ragina p. Newportas, ir stenkitės „labiau natūraliau“ ir „spindėjimui palankiomis sąlygomis“. Aukštas standartas, galbūt. Vis dėlto jo optimizmas, kad darbuotojai sukurs „stebuklingą“ vieną pirmadienį be susirinkimo, suteikia energijos – netgi gyvybiškai svarbus.

     --

     Ponia Shang yra buvusi Roberto L. Bartley bendradarbė WSJ.“ [1]

 

1. REVIEW --- Books -- Short Cuts: Productivity: How Not To Look Busy. Shang, Claire.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 02 Mar 2024: C.12.