„Kai Jungtinės Valstijos ir jų Artimųjų Rytų sąjungininkės pradėjo karą prieš „Islamo valstybę“ Irake ir Sirijoje, kampanijoje nebuvo nieko švaraus ar chirurginio.
Atkovojant Mosulą iš „Islamo valstybės“ kovotojų, kovoje, kuri tęsėsi nuo 2016 m. rudens iki kitos vasaros, žuvo nuo 9 000 iki 11 000 miesto gyventojų, remiantis „Associated Press“ pranešimu, o maždaug trečdalis žuvo per JAV vadovaujamą koalicijos ir Irako oro bombardavimą. Daugelis tų aukų vėlesnėse medicininėse ataskaitose buvo tiesiog apibūdintos, kaip „suspaustos“.
2021 m. mano kolegos iš šio laikraščio pranešė apie JAV smogikų grupę, kuri „paleido dešimtis tūkstančių bombų ir raketų prieš „Islamo valstybę“ Sirijoje“, bet taip pat „vengė apsaugos priemonių ir ne kartą žudė civilius“ 10 kartų daugiau, nei panašus oro karas Afganistane.
Kai 2018 metų rudenį Vakarų žurnalistai pasiekė Raką Sirijoje, de facto Islamo valstybės sostinę, jie rado „karo iškreiptų pastatų ir sudužusio betono dykvietę“ (cituojant NPR ataskaitą), kurioje net 80 proc. miesto konstrukcijų buvo sugriauta arba netinkama gyventi.
Apie šias karo ypatybes buvo plačiai pranešta, o susijusios karinės strategijos vėliau buvo kritikuojamos. Tačiau regione nebuvo masinio judėjimo prieš amerikiečių vadovaujamą „genocidą“, dabartinio pykčio prieš Izraelio kampaniją prieš „Hamas“ Gazoje ekvivalento, nebuvo susideginimų prie Baltųjų rūmų nekaltų žuvusiųjų Rakoje arba Mosule vardu.
Šis skirtumas rodo vieną suprantamą izraeliečių ir Izraelio draugų atsaką į bet kokią plačią kritiką dėl žydų valstybės karinės kampanijos Gazoje. Ne tik tai, kad, jų požiūriu, pasaulis ir Vakarų žiniasklaida paprastai ignoruoja visas krizes, agresijas ir realias etninio valymo kampanijas, kad Izraelis taptų ypatingu priešu ir atpirkimo ožiu. Pasauliui viskas gerai su aiškiu dabartinės kampanijos atitikmeniu – su amerikiečių ginklais, remiančiais šlifuojantį karą prieš fanatišką islamistų judėjimą, paliekant griuvėsius miestuose ir tūkstančius žuvusių – tol, kol fanatiškasis islamo judėjimas žudė krikščionis, jazidus ir musulmonus.
Bet jei islamistinė organizacija skerdžia, prievartauja ir grobia žydus, kaip Hamas padarė spalio 7 d., tada (jie tvirtina) nukrenta naujas standartas: karo taisyklės staiga tampa daug griežtesnės, negalima reikalauti besąlygiško pasidavimo, jums reikia paliaubų dabar.
Šis skundas atspindi esminį dabartinės padėties bruožą: Izraelis yra įvairių ideologijų susikirtimo taške: ne tik atviro antisemitizmo, bet ir platesnio antibaltumo bei antikolonijinio diskurso kairėje politinio spektro pusėje, kuri traktuoja Izraelį, kaip kaltą, nesvarbu, ką gali padaryti jo priešai.
Tačiau analogijoje kampanijai prieš „Islamo valstybę“ taip pat galima įžvelgti moralinę Izraelio pastangų problemą, kurios dar neišsprendė penki karo mėnesiai. Buvusio konflikto metu JAV ne tik bandė pašalinti teroristinę organizaciją nuo valdžios; tačiau bendradarbiavo su sąjungininkais ir regioninėmis jėgomis – Irako valstybe, kurdais ir Sirija, kurios turėjo teisėtų pretenzijų į teritoriją, kurią užgrobė ir užkariavo „Islamo valstybė“.
Tai buvo labiau tiesa Irake, nei Sirijoje, o dėl Vidurinių Rytų, įvairiose pretenzijosenebuvo nieko ypač švaraus. Tačiau visada buvo gana aišku, kad jei pavyks sutriuškinti „Islamo valstybę“, kitoje pusėje laukia tikėtini politiniai susitarimai, o ne pasirinkimas tarp gryno chaoso ir amerikiečių Irako okupacijos pakartojimo.
Kol kas nežinome, ar Izraelis gali panašiai sutriuškinti „Hamas“, ir tikrai nežinome, kas nutiks, jei tai padarys. Pastarosiomis dienomis „The Wall Street Journal“ paskelbė ilgą straipsnį, kuriame pabrėžiami „Hamas“ nuostoliai, bet ir jo atsparumas, viltis „po karo išbristi iš Gazos griuvėsių, paskelbti istorinę pergalę, atlaikius Izraelio ugnies jėgą, ir pretenduoti į Hamaso vadovavimą Palestinos nacionaliniam reikalui“. Tuo tarpu Benjamino Netanyahu vyriausybė ką tik išleido vieno puslapio principų lapą, skirtą pokario metui, lapą, kuris, labdaringai tariant, rodo, kad Izraelis nė iš tolo nenumano, kaip Gazos ruožas būtų tvariai valdomas, jei „Hamas“ būtų visiškai išardytas ir nugalėtas.
Dėl karų teisingumo ar neteisybės galima ginčytis iš anksto, tačiau tai dažnai išryškėja tik jų galutiniuose žaidimuose. Tada sužinosite, ar teisingi ketinimai dera su priemonėmis jiems įgyvendinti, ar neišvengiamos kančios buvo vertos pasiekto tikslo.
Karas gali būti daugiau ar mažiau pragariškas, tačiau bet koks bandymas sugriauti tankiai apgyvendintus miestus valdantį teroristinį režimą turi ir nepaaiškinamą aspektą. Šia prasme didžioji dalis Izraelio karo – strategija, jei ne visada konkreti taktika – yra tai, kas pateisinama kampanija prieš tokį priešą neišvengiamai atrodo.
Tačiau jo draugai turėtų pripažinti, kad be kelio į pergalę ir taiką karas gali būti pateisinamas ir vis tiek gali būti neteisingas." [1]
Paprastai pasakius, jei ten, Gazoje, yra vietiniai gyventojai, kurie niekada nesusitaikys su Izraelio okupacija, tai Izraelio karas tik sukelia interneto dėka antikolonializmo bangą pasaulyje, todėl Izraelis niekada nepasieks taikos jo sąlygomis. Kuo daugiau Izraelis daro, tuo giliau Izraelis grimzta į pasaulio panieką ir pralaimėjimą. Reikia ieškoti diplomatinės išeities.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą