Bidenas, atsisveikindamas su šiuo pasauliu, bando užkurti branduolinį pasaulinį karą

 

"Vienos iš populiariausių tinklalaidžių visame pasaulyje autorius Joe Roganas viename iš jos epizodų užsipuolė Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį ir sukritikavo dabartinį Baltųjų rūmų šeimininką Joe Bideną už leidimą Kyjivui amerikietiškomis raketomis atakuoti taikinius Rusijos teritorijoje.

Kas tas Joe Roganas ir ką tiksliai jis pasakė

J. Roganas – vienos iš populiariausių tinklalaidžių „The Joe Rogan Experience“, kurią galima žiūrėti „YouTube“ ir klausyti „Spotify“, kūrėjas. Kiekvienas tinklalaidės epizodas įprastai surenka milijonus peržiūrų – sėkmę pirmiausia lemia paties J. Rogano kaip žmogaus, nevyniojančio žodžių į vatą ir įgarsinančio viską, kas tik užeina ant liežuvio, įvaizdis, rašo BBC.

Savo karjerą jis pradėjo kaip „stand up“ komikas, tačiau Jungtinėse Valstijose išpopuliarėjo tik pradėjęs komentuoti boksą. Buvo vadinamas vienu iš geriausių MMA (mišriųjų kovos menų) kovų komentatorių. Būtent J. Rogano tinklalaidėje suktinę žolės parūkė technologijų magnatas Elonas Muskas – šis epizodas internete plito tarsi virusas.

J. Roganas taip pat skleidė nepagrįstas sąmokslo teorijas apie vakcinų nuo koronarivuso sąmokslą, tokiomis kalbomis paskatinęs Amerikos roko legendas Neilą Youngą ir Joni Mitchell reikalauti „Spotify“ platformą pašalinti jų muziką. JAV prezidento rinkimuose J. Roganas atvirai palaikė Donaldą Trumpą.

Praėjusio penktadienio epizode su prodiuseriu Scottu Storchu jis ėmė keikti Ukrainos prezidentą V. Zelenskį, nes šis, jo manymu, kartu su prezidentu Joe Bidenu provokuoja Trečiąją pasaulinį karą.

„Zelenskis sako, kad Putinas persigandęs. Eik po velnių! Žmonės, eikite po velnių! Jūs, po velnių, tuoj pradėsite Trečiąją pasaulinį karą!“ – siautėjo J. Roganas (originale jis sakė „f*** you“ – kitaip tariant, panaudojo patį populiariausią angliškų keiksmą).

Tinklalaidės kūrėjas omenyje turėjo faktą, kad neseniai Jungtinės Valstijos leido Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms amerikietiškomis raketos ATACMS smūgiuoti į taikinius Rusijos teritorijos gilumoje.

Rusijos valdžios duomenimis, ATACMS raketomis Ukraina apšaudė Briansko ir Kursko sritis. Be to, Maskva tikina, kad ukrainiečiai Kursko srityje atakavo ir britų raketomis „Storm Shadow“.

Reaguodama į eskalaciją, kaip sakė Rusijos prezidentas V. Putinas, Rusijos kariuomenė karinei gamyklai Dnipro mieste smogė nauja balistine vidutinio nuotolio raketa „Orešnik“.

„Jie (Rusija) pirmą kartą istorijoje paleido tarpžemyninę balistinę raketą!“ – tinklalaidėje pažymėjo J. Roganas.

Tiesa ta, kad „Orešnik“ – vidutinio nuotolio balistinė raketa, tad jos klasifikuoti, kaip tarpžemyninės balistinės raketos nevalia, nors ji, galimas dalykas, ir buvo sukurta RS-26 „Rubež“ komplekso, kuriam iš tiesų naudojamos tarpžemyninės balistinės raketos, pagrindu.

„Tai pirmasis kartas, kai tokią panaudojo! Kažkokia suknista beprotybė, nes tokios raketos gali nešti branduolines galvutes. Sėskite prie derybų stalo, išsiaiškinkite ir apsiraminkite, liaukitės žudę visus iš eilės!“ – toliau plūdosi J. Roganas.

„Mes balsavome už Trumpą. Ir jis nori užbaigti šią nesąmonę. Tikėkimės, kad jam pavyks“, – pridūrė turinio kūrėjas.

Jungtinių Valstijų prezidentu išrinktasis D. Trumpas žada konfliktą Ukrainoje užbaigti per parą, tačiau, kaip ketina tą padaryti, nepatikslina.

D. Trumpo kritikai nuogąstauja, kad jis gali pabandyti spausti Kyjivą daryti teritorinių nuolaidų ir įšaldyti konfliktą Ukrainai nepalankiomis sąlygomis. Ukrainos valdžia atmeta abu scenarijus. V. Zelenskis anksčiau yra sakęs, kad šių metų rudenį buvo susitikęs ir produktyviai pasikalbėjo su D. Trumpu, kuris jo išsakytai pozicijai neprieštaravo.

Retorika apie „Trečiąjį pasaulinį karą“ ir „branduolinį karą“ pastaruoju metu itin aktyviai sklinda iš žinomų D. Trumpo šalininkų burnų.

Visai neseniai skandalingasis televizijos laidų vedėjas Tuckeris Carlsonas, šiais metais kalbinęs Rusijos prezidentą V. Putiną, J. Bideno sprendimą leisti Ukrainai smogti taikiniams Rusijos viduje pavadino žingsniu, „padėjusiu pradžią karštam karui su pačia pavojingiausia pasaulio valstybe“. „Visi mes labai arti prapulties“, – tinkle „X“ parašė žurnalistas."

All Those Bankers With All Their Emissions Are Not Needed, And Even Harmful To Humanity

"Atlas of Finance

By Dariusz Wojcik et al.

Yale, 240 pages, $40

We should not, or so we are told, judge a book by its cover, but when that book is an "Atlas of Finance" -- and one of the two people featured on its cover, a clever tribute to banknotes, is Karl Marx (the other, reassuringly, is Adam Smith) -- it's reasonable to think that the image hints at what may be lurking inside.

The tone is set in the book's introduction, in which Dariusz Wojcik, its "lead author and project manager," rejects the proposition that, despite its "transformative power . . . finance is indispensable to humanity." 

Thus, before "the plunderous West showed up on their shores," indigenous Australians used barter and "prospered" for some 50,000 years in unity with their environment, its flora and fauna. 

"As such," according to Mr. Wojcik, "money and finance can be seen as the scissors that cut the umbilical cord connecting us to Mother Nature." 

To the extent that is true, we owe money and finance our thanks. Had our species remained dependent on such a reliably unreliable and frequently lethal parent, today's remarkable human flourishing would not even have made it into our dreams.

Mr. Wojcik, a professor of financial geography at the National University of Singapore, has been aided by a collective of eight co-authors, a cartographer and a design editor, nearly all of whom are drawn from academia. The book's subtitle promises to map the "global story of money." But the tale tends to be one in which the vault is half-empty. In his introduction, Mr. Wojcik acknowledges the importance of finance in our rise from "groups of hunter-gatherers" to participants in today's "global and digital networks," but he frets that we are "destroying the natural resources necessary for our sustenance." This ignores the success of human ingenuity in repeatedly finding new resources (and making better use of old ones), thus enabling us to survive and very much more than that. Later in the "Atlas" the authors claim that Marx's "warnings about money alienating people from each other and their environment are timeless." They are?

The book's ideological slant is effectively sharpened by its brevity, which is compounded by the space taken up by its numerous charts and maps. For example, whether due to space constraints, ideology or both, the account of the eurozone crisis is as flawed as it is superficial. There is no proper discussion of the way the origins of that disaster lay in the very establishment of the euro, which represented a triumph of technocratic politics over market economics. That would be an awkward truth for this book's authors -- no fans, seemingly, of laissez-faire -- to admit.

The pressure for concision, and the writers' obvious confidence that their beliefs are self-evidently correct, cause them to rely too often on assertion rather than argument. The commentary that accompanies a map showing the flow of remittances from foreign workers to relatives back home concludes with the statement that "the key task will be ensuring that remittances translate into fair, equitable, and sustainable development for those most in need." It will?

The narrative set out in the "Atlas" has plenty of room for exploitation, chicanery and inequity. But capitalism fueled by finance, as even cover-boy Marx and his henchman Engels conceded in the "Manifesto of the Communist Party," "has accomplished wonders far surpassing Egyptian pyramids, Roman aqueducts and Gothic cathedrals." Such wonders go largely unexplored in this book, as does the contribution made to them by finance's excesses. The "Atlas" could have included a map focused on the enormous and rapid expansion of the British railway network in the 1840s, much of it funded by a speculative boom (followed by a bust, but the railway lines endured). Instead, readers must make do with the inevitable depiction of a tulip.

Inequality is highlighted, but the extraordinary growth in and broadening of human prosperity over the last century is not. Both would have had their place in a more evenhanded work. Similarly, climate change's grim specter makes regular appearances, but there is almost nothing to explain the Industrial Revolution (why there, why then?) or to illustrate its spread or the extraordinary benefits it brought in exchange for all those emissions.

For all that, in its text and ingenious, often beautifully executed illustrations (which typically combine a map with "data visualizations" of one sort or another), the "Atlas" contains a wealth of information, on subjects ranging from high-frequency trading to the role of Edmond Halley (of comet fame) as a pioneer of actuarial science. One or two of the book's charts are a touch difficult to decipher -- more so, take it from me, for the colorblind. But those are the exceptions. Some offer a master class in the use of design as exposition, including one that illustrates the unpromising-sounding topic of maritime risk-sharing with unexpected and elegant panache. One map shows the vast swath of territory in which hoards of Roman coins have been found, revealing both the empire's internal cohesion and its external reach (hoards have been discovered as far away as India). A second flags how far China's Belt and Road Initiative extends across the world, although no mention is made in the text of the frequent criticism that the BRI is a form of "creditor imperialism."

In his introduction to the "Atlas" Mr. Wojcik writes of his hope that it becomes a resource for (among others) "regulators and policymakers." Given his wish that this could help in the process of reharnessing "the power of finance for the common good" (whatever that may be), that would be better avoided.

---

Mr. Stuttaford is the editor of National Review's Capital Matters." [1]

One starts wandering if Andrew Stuttaford will sing praises to all those emissions of capitalism if all those emissions end up starting to kill him.

 1. REVIEW --- Books: The Wealth Of Nations On the Go. Stuttaford, Andrew.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Nov 2024: C.8.

Tyrinėdama evoliuciją, ji išvedė naminius augintinius iš lapių

 „Kaip iš tikrųjų vilkai, tykantys prie senovės žmonių laužų, virto mopsais ir kakapūnais, miegančiais mūsų lovose?

 

 66 metus Liudmila Trut stengėsi tai išsiaiškinti. Atokiame lapių fermoje Sibire rusų evoliuciniai genetikai atliko nepaprastą mokslinį eksperimentą, siekdami atskleisti procesą, kurio metu kažkas laukinio virsta kažkuo paklusniu.

 

 Trut, kuri mirė spalio 9 d., būdama 90 metų, savo karjerą skyrė tam, kad tūkstantmečius trukusį prijaukinimo procesą suspaustų į vieną gyvenimą – Trut gyvenimą – kad būtų galima metodiškai jį stebėti.

 

 Liudmila Nikolaevna Trut gimė 1933 m. lapkričio 6 d., visai šalia Maskvos ir užaugo Antrojo pasaulinio karo sunkumų apsuptyje. Nepaisant to, ji prisiminė, kad jos motina išsaugodavo nedidelį kiekį jų maisto davinio, kad galėtų šerti beglobius šunis.

 

 1958 m., studijavus gyvūnų fiziologiją Maskvos valstybiniame universitete, Trut susipažino su Dmitrijumi K. Beliajevu, patyrusiu mokslininku, kuris ketino tapti Rusijos Citologijos ir genetikos instituto direktoriumi. Jis sukūrė keistą ir ambicingą planą. „Jis man pasakė, kad nori iš lapės padaryti šunį“, – rašė Trutas knygoje „Kaip prisijaukinti lapę (ir sukurti šunį)“ – 2017 m., kartu su Lee Alanu Dugatkinu.

 

 Beliajevo hipotezė buvo ta, kad fizinių savybių rinkinys, būdingas prijaukintoms rūšims, bet ne jų laukinėms rūšims, įskaitant garbanotus ar banguotus plaukus, susuktas uodegas ir lanksčias ausis, iš esmės keliavo autostopu genetiškai, nes žmonės veisė šias rūšis, kad būtų prijaukintos. Trumpai tariant, mūsų protėviai norėjo sukurti gyvūną, kuris elgtųsi tam tikru būdu, bet, galiausiai, ir atrodytų taip pat.

 

 Beliajevas patikrino šią hipotezę, imituodamas ilgą prisijaukinimo procesą su sidabrinėmis lapėmis, artimais vilkų giminaičiais, prie kurių jis turėjo prieigą, nes tyrinėjo, kaip jie galėtų pagaminti geresnius kailinius, o tai yra pelningas sovietų vyriausybės eksportas.

 

 Tai buvo precedento neturintis įsipareigojimas, kuriam jis norėjo, kad Trut vadovautų. Taip pat buvo pavojinga. Genetika Sovietų Sąjungoje Stalino laikais buvo pasmerkta, kaip griaunantis Vakarų pseudomokslas. Daugelis genetikų, įskaitant vyresnįjį Beliajevo brolį, buvo išsiųsti mirti į darbo stovyklas arba nužudyti.

 

 Net praėjus keleriems metams po Stalino mirties, Beliajevas buvo priverstas užmaskuoti jo projekto tikslą, kaip fiziologijos tyrimą, suderintą su jo oficialiais tyrimais. Trut, suvokusi, koks svarbus gali būti darbas, neišsigando rizikos.

 

 Tuo metu ji visą gyvenimą praleido Maskvoje ar aplink ją ir tik neseniai ištekėjo už aviacijos mechaniko Vladimiro Truto ir susilaukė naujagimio. (Vladimiras mirė 2007 m.; jų dukra Marina Diyomina išgyvena Trut.) Nepaisant to, tą pavasarį trijų asmenų šeima kartu su Trut mama persikėlė į Sibiro miestą Novosibirską, kur žiemos temperatūra įprastai siekia minus 30 Farenheito.

 

 Trut apkeliavo atokias kailių fermas ir surinko 130 paklusniausių lapių, kokias tik galėjo rasti. Įvertinusi jų temperamentus, ji surūšiavo juos pagal paklusnumą. (Šis metodas buvo susijęs su 2 colių storio apsaugine pirštine ištiesimu į lapės narvus ir matuojant, kaip kiekvienas gyvūnas nori nukramtyti tavo pirštus.) Ji kartu išvedė pačias švelniausias lapes, o paskui kartu išvedė pačius švelniausius jų palikuonis – – ir toliau, agresyviai supaprastinant ir pagreitinant procesą, kuris priešistoriniais laikais būtų vykęs atsitiktiniau.

 

 Iki ketvirtos kartos keli jaunikliai sukrėtė Trut, vizgindami uodegą, jai priėjus. Po dviejų kartų jauni gyvūnai „nekantriai ieškojo kontaktų su [žmonėmis], ne tik mojavo uodegą, bet ir verkšleno, vaikščiojo ir laižė šuniui būdingu būdu“, – rašė Trutas 2009 m. straipsnyje.

 

 Tuo tarpu fiziniai pokyčiai taip pat įsitvirtino: lapių snukiai pamažu tapo apvalesni ir trumpesni, jų ausys nulinko, o uodegos susiraito, atspindėdamos vilkų metamorfozę į šunis. Trut ir jos kolegos taip pat stebėjo gyvūnų hormonų lygio ir neurochemijos pokyčius. Trut įgijo daktaro laipsnį genetikoje, kai ji vykdė projektą ir mokėsi chirurginiu būdu persodinti embrionus iš prijaukintų lapių motinų į agresyvias, kad parodytų, jog elgesio pokyčiai yra gamtos, o ne auklėjimo funkcija.

 

 Iki 15-osios lapių kartos tiek daug gyvūnų atrodė, kaip šuniukai, kad Trutas susimąstė, ar galėtų gyventi su jais kaip su augintiniais. „Ir taip, – rašė ji vėliau su Dugatkinu žurnale „Scientific American“, – 1974 m. kovo 28 d. su Pušinka (rus. „minkštas kamuoliukas“) apsigyvenome kartu. Nedideliame fermos namelyje lapė „gulėdavo prie mano kojų ir laukdavo, kol pakasysiu jai kaklą. Jei trumpam išeidavau iš namų, Pušinka kartais atsisėsdavo prie lango ir žiūrėdavo laukan, kada grįšiu“. Naktį Pušinka įšokdavo į Trut lovą prisiglausti. Po kelerių metų viena Truto darbuotojų laikinai parsivežė į namus lapę, vardu Koka, ir ji su vyru išmokė ją sugrįžti pas juos, kai jie švilpia.

 

 Trut įprastai davė Beliajevui, kuris numatė studiją, visus nuopelnus. Tačiau Dugatkinas, Trut bendraautorius, pažymėjo, kad ji eksperimentą vykdė daug metų, kai 1985 m. mirė jos viršininkas, ir jo vadovavimas oficialiai atiteko jai.

 

 Dugatkinas sakė, kad ji yra ne tik reikli ir intuityviai talentinga mokslininkė, bet ir turinti dovaną atlikti reikalus. „Ji buvo kieta, kaip nagai“, – sakė jis – vos penkių pėdų ūgio moteris, kuri, kai Dugatkinas pirmą kartą lankėsi ūkyje, nė nemanė, kad sunku, kai lįsdavo per daugiau, nei dviejų pėdų sniegą, kad galėtų jam parodyti.

 

 Kartu su mielomis lapėmis Trut ūkyje, pasirinktame agresyvumui, užaugino antrą lygiagrečią lapių populiaciją: būrį nepaklusnių, bjaurių gyvūnų, tokių pat demoniškų, kaip kiti buvo mieli. Operacijoje apsilankę žurnalistai dažnai apibūdindavo ėjimą į kitą tvartą, kaip nusileidimą į nusikalstamą pasaulį. („Aš vis dar sapnuoju košmarus“, - sakė Dugatkinas.)

 

 2010 m. dokumentiniame filme „Dogs Decoded“ Trut demonstruoja šias piktavališkas lapes. Kai ji eina aptvarų eilėmis, visi gyvūnai loja ant jos ir beatodairiškai veržiasi į priekį, trinktelėdami savo kūnus į metalinius strypus.

 

 Kažkaip Trut viena įkando. „Aš net narvo neatidariau“, – per vertėją į kamerą pasakoja ji. „Aš ką tik iškėliau ranką, ir ji sugebėjo mane įkąsti per grotas! Ji šypsosi – suintriguota, net sužavėta, ką šios būtybės sugeba. Tada, apvyniojusi žaizdą tvarsčiu, ji tęsia kelionę.“ [1]

 

1. REVIEW --- Obituaries: Researching Evolution, She Bred Foxes Into Pets --- The Russian geneticist helped show that choosing the tamest wild animals to reproduce, generation after generation, can produce domesticated animals within a human lifetime. Mooallem, Jon.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Nov 2024: C.6.