Not All Germans Are Suicidal and Stupid: Why Germany Is Still Divided When It Comes to Russia

 

 

Did Germany's refusal to buy cheap Russian energy and growth of China cause deindustrialization of Germany?

Yes, the end of cheap Russian energy and rising competition from China are significant contributing factors to Germany's deindustrialization. The loss of affordable Russian gas has drastically increased energy costs for German manufacturers, while China's growing industrial and technological competitiveness, particularly in key sectors like automotive, has eroded German market share and profitability. These issues are compounded by Germany's slow energy transition (Energiewende) and other structural challenges.

 

Impact of the loss of Russian energy

 

    Higher energy costs: Germany was heavily reliant on cheap Russian natural gas for its energy-intensive industries. After Russia cut off supply, energy prices soared, making it difficult for German manufacturers to compete.

    Business model disruption: The loss of cheap energy has fundamentally damaged the business model for many German companies, especially in the chemical and steel sectors.

    Shift away from cheap energy: While Germany has sought alternative energy sources, including more expensive liquefied natural gas (LNG), this has not fully compensated for the loss of the pipeline gas.

 

Impact of Chinese competition

 

    Market share erosion: Germany's automotive industry, a major pillar of its economy, is struggling to keep pace with the rapid advancements and lower costs of Chinese rivals.

    Forced technology transfer: German companies have been pressured to form joint ventures in China, which has led to the transfer of crucial technology to local competitors.

    Factory closures: Some German automakers have been forced to shut down factories in Germany for the first time due to intense competition from Chinese manufacturers.

 

Other contributing factors

 

    Slow energy transition: The simultaneous shutdown of nuclear power plants and a slow rollout of renewable energy infrastructure, even after decades of investment, has created an energy supply gap and further driven up costs.

    Structural issues: Other contributing factors include burdensome regulations, an aging workforce, and a slow digital transformation.

 

 

“Many East Germans are more sympathetic toward Moscow than their western compatriots, reflecting decades of Soviet ties and disillusionment since reunification.

 

When Judith Enders was a young girl in the dying days of the old East Germany, she would walk her dog in the forest, where she would often encounter young Soviet soldiers fishing at the local lake.

 

“We couldn’t really talk and mostly communicated by gesturing, but we clearly liked each other,” Ms. Enders said, recounting how the soldiers — who were occupying her country — shared their catch with her dog and gave her little chocolates, whose wrapper featured the iconic Russian bear Mishka.

 

Today she teaches political science at the Alice Salomon University of Applied Sciences Berlin. “We saw them as our friend, our big brother,” she added, with a smile that indicated how naïve that was.

 

She told the story to help explain why many people in the former East Germany still hold a lingering affinity for Russia.

 

Thirty-five years after German reunification, that nostalgia continues to be fueled by the failure to fully integrate the east, where even today citizens are still poorer and more likely to be unemployed than their compatriots in the west.

 

The Berlin Wall is gone and the heavily mined no man’s land that once divided the country has been turned into a nature preserve. But when it comes to attitudes toward Russia, the border between east and west remains remarkably clear.

 

Many in East Germany have a more nuanced view of the conflict in Ukraine and are cautious about backing Ukraine or imposing sanctions on Russia.

 

Polls show East Germans are less likely to favor military aid or NATO membership for Ukraine and are more likely to believe that Kyiv should give up land for peace with Russia. More in the East also believe that the West and Ukraine carry some of the blame for the conflict.

 

This persistent sympathy has complicated the German government’s efforts to counter the imagined Russian threat, and it has allowed the far-right Alternative for Germany party to win over voters in the east with what it bills as pro-peace, anti-armament campaigns.

 

The East German view is part of a varied landscape of opinion toward Moscow in the states that were once part of the Soviet empire. Rulers of Poland and the Baltic States are, for instance, much more hostile to Moscow while Hungary has been sympathetic.

 

But if East Germany were still its own country, it would be among the most understanding of Russia of the former eastern bloc states in northern Europe.

 

Some experts say this has as much to do with developments after German reunification as it does with the ties that built up over decades of Soviet occupation.

 

Jörg Morré, a historian who has specialized on German-Soviet relations, calls the phenomenon a “post-Socialist community of shared destiny.”

 

Time has made hearts grow fonder, he said, especially as reunification and the ascent of a Western capitalist system failed to live up to its promise for many.

 

But what made the former East Germany unique is that its citizens could look to their wealthy compatriots in West Germany for immediate comparison — and overwhelmingly felt that they had lost out. When they started to feel like losers from reunification, a new kinship with Moscow was born.

 

Silke Satjukow, a German historian, says that the abrupt Soviet exit, which was completed by 1994, made matters worse by undoing the established local economy.

 

The fact that the withdrawal was peaceful, however, also helped prepare the ground for today’s nostalgia.

 

The general view has become rosier, Ms. Satjukow said, partly because people were now free to project their own values and hopes on their former occupiers. “We still have the idea that the Russians are our friends, and this idea was able to survive because we’ve not been able to verify,” she said.

 

Steffen Mau, a sociologist who has studied German reunification, said that East Germans today tend to have limited contact with Russians, so their views are based on an era just after the collapse of the Soviet Union when Moscow was aspiring toward an open and democratic society.

 

“I do believe that it is a form of Soviet nostalgia, and East Germans have not realized that the character of the Soviet Union, of old Russia, has changed dramatically since the 1990s,” he said.

 

Even after events in Ukraine, sympathies in the east for Russia remained strong, recalled Dr. Morré, the historian, who is also the director of a museum in East Berlin on the site of Germany’s final World War II capitulation.

 

The museum has a permanent exhibition on Nazi war crimes committed during the German invasion of Russia and has long been a focal point for German-Russian comity.

 

When he decided to raise the Ukrainian flag in solidarity, he said, the reaction from neighbors and museum patrons was clear: “We want you to take that flag down.”” [1]

 

1. Why Germany Is Still Divided When It Comes to Russia. Schuetze, Christopher F.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 7, 2025.

Trumpas sugrąžina riaumojančius dvidešimtuosius, buvusius prieš šimtą metų. Pagirios gali būti žiaurios

 

„Prezidento Trumpo Helovino vakarėlis „Mar-a-Lago“, kurio tema buvo „Didžiasis Getsbis“, atkūrė tos istorijos palaido laikotarpio dekadenciją: minioje mirgėjo plunksnomis pasipuošę atvartai; paauksuoti ir onikso dekoro elementai; lengvai apsirengusios moterys, pozuojančios didžiulėje šampano taurėje. Ši apreiškianti akimirka daug pasako apie tai, kur esame šiandien – ir į ką galėtume žengti toliau.

 

Prieš šimtmetį išleistas F. Scotto Fitzgeraldo „Didysis Getsbis“ užfiksavo perkaitusios ekonomikos, atsidūrusios ant žlugimo ribos, kultūrą. Kaip Jay'us Gatsby krito iš turtų viršūnės į gėdingą mirtį, taip 1920-ieji riaumojo nuo finansinio pertekliaus, kol rinkos nuskendo 1929 m. Volstrito krachoje. Po to sekė Didžioji depresija, kurios pasekmės pasaulio ekonomikai pasirodė esančios pražūtingos.

 

Šiandien vėl šokame link naujų akcijų rinkos aukštumų. Spekuliaciniai pinigai vėl plūsta į rizikingas investavimo schemas, o dirbtiniam intelektui ir kriptovaliutoms skiriamos stulbinančios pinigų sumos. Tačiau užuot pasiklausę šimtmečio sunkiai įgytų pamokų, Trumpo administracijos finansų reguliuotojai imasi palaidos politikos, kad išlaikytų sėkmę.

 

Prieš 100 metų įvykę finansiniai pertekliai moko mus, kokios didelės gali būti aplaidžios mūsų rinkų priežiūros išlaidos. Kai sargybiniai miega, sukčiai klesti; jų įnirtingas nerealaus pelno šventimas pumpuoja putas į rinką; galiausiai, panikos ir skausmo apimtas, burbulai sprogsta. Kadangi šio ciklo etapai kartojasi, turime nuspręsti, ar įsikišti dabar, ar vėliau išvalyti netvarką.

 

Panašumų tarp 1920-ųjų ir 2020-ųjų yra daug – ir jie grėsmingi. 1920-ųjų ekonomika klestėjo, o Amerika atsigavo po mirtinos pandemijos, 1918 m. gripo. Amerikiečiai naudojosi mokėjimo dalimis planais – šiandien visur esančių „pirk dabar, mokėk vėliau“ planų internetinėse kasose pirmtaku – kad dosniai leistų pinigus vartojimo prekėms, ir investavo pinigus į naujas spekuliacines investicijas. Automobilių ir telefonų akcijos buvo to meto sparčiai augančios technologijų investicijos; „Tesla“ ir „Apple“ yra dvi iš mūsų.

 

Vyraujanti palūkanų norma buvo apie 5 procentus, kaip ir šiandien. Ir kaip ir šiandien, daugybė amerikiečių pasinaudojo lengvai prieinamu kreditu ir visur esančiomis akcijų brokerių paslaugomis, kad spekuliuotų finansais. 1929 m. „New York Times“ redaktorius citavo vieno didelio laikraščio finansų ekspertą, kuris teigė, kad „didžiulė armija, kuri kasdien lošia akcijų rinkoje“, apima, redaktoriaus žodžiais tariant, „moterį neprofesionalią spekuliantę“, kurios rinkos prekybos dalis, remiantis vienu vertinimu, išaugo nuo mažiau nei 2 procentų iki 35 procentų. Šis pirkimo antplūdis nuo 1919 iki 1929 m. per dešimtmetį akcijų rinką padidino daugiau nei šešis kartus – augimo tempą mūsų rinka iš tikrųjų viršijo per pastaruosius trejus metus.

 

Nickas Carraway'us, „Didžiojo Getsbio“ pasakotojas, buvo obligacijų pardavėjas. Šiandien jis galėtų dirbti kriptovaliutų biržoje arba „Robinhood“ – populiarioje programėlėje, leidžiančioje naujokams lažintis dėl finansinių galimybių kaip žaidime savo išmaniuosiuose telefonuose. Robinhood uždirba nemažai pinigų iš palūkanų, kurias jos vartotojai moka skolindamiesi pinigų dar daugiau investicijų įsigyti. Investavimas su marža, kaip ši praktika vadinama, buvo pagrindinis šuolio, kuris 1920-aisiais rinkas pakėlė į pavojingas aukštumas, šaltinis. O kai akcijų kainos pradėjo kristi, maržos reikalavimai – reikalavimas grąžinti paskolas parduodant akcijas, jei reikia – buvo pagrindinis kracho pagreitis.

 

2020-aisiais Amerika neturėjo jokių federalinių vertybinių popierių reguliavimo institucijų, siūlydama nenugalimas pagundas šarlatanams.

 

Tai buvo Charleso Ponzi era, kurio pavardė tapo klasikinės piramidės schemos sinonimu, kurioje neįtikėtina grąža gaunama tik vagiant naujų investuotojų lėšas. Šiandien analogiška naujovė yra kriptovaliutų „kilimėlio traukimas“, kai investuotojai vilioja istorijomis apie stratosferinę naujų žetonų grąžą, o reklamuotojams dingus su turtu, jiems lieka mažai arba nieko.

 

Neturėdami federalinių taisyklių, kurios priverstų finansų patarėjus atskleisti esminius faktus apie savo pasiūlymus, jie galėtų lengvai apgauti mažas šeimas investuotojus, kad šie pirktų beverčius. investicijos išpūstomis kainomis. Kita afera buvo susijusi su patarėjais, perkančiais akcijas, nukreipiančiais savo fondą į jas investuoti ir pelnančiais iš jų kainos kilimo. Kylanti banga pakėlė net ir mažiausiai plaukiojančius finansinius konteinerius.

 

Galiausiai, netvarumas negali būti tvarus. Nuo 1929 iki 1932 m. akcijų rinka krito 77 procentais, o pasaulio ekonomika smuko į Didžiąją depresiją, o nedarbas ir nepakankama mityba smarkiai išaugo. 1932 m. savižudybių skaičius pasiekė aukščiausią lygį per visą užfiksuotą istoriją.

 

Tokio masto finansinis žlugimas išmokė Ameriką svarbių pamokų, įskaitant apdairaus reguliavimo poreikį. Franklinas D. Ruzveltas, kuris tapo prezidentu surinkęs 472 iš 531 rinkikų balsų ir gavęs įgaliojimus pradėti savo „Naująjį kursą“, pasirašė daugybę įstatymų, siekdamas atkurti pasitikėjimą Amerikos  finansų sistema, įskaitant vertybinių popierių įstatymus, kurie sukūrė federalines taisykles, ir agentūrą – Vertybinių popierių ir biržos komisiją – skirtą jų vykdymui.

 

Pagrindinis šių taisyklių tikslas buvo užtikrinti, kad kiekvienas, prašantis investicijų iš visuomenės, praneštų pasauliui apie savo veiklą ir būtų laikomas atsakingu, jei praleistų svarbią informaciją arba iš esmės neteisingai pateiktų faktus. Bet kuri įmonė, kuri nuspręstų neskelbti tokios informacijos, turėtų apriboti savo veiklą iki nedidelio skaičiaus investuotojų arba patyrusių investuotojų, kurie galėtų patys savimi pasirūpinti. Ši politika dešimtmečius veikė nepaprastai gerai, ištraukdama Amerikos kapitalo rinkas iš rusenančiųjų griuvėsių ir tapdama didžiausiomis, giliausiomis ir efektyviausiomis pasaulyje.

 

Prieš ketverius metus ekonomistas Robertas Shilleris išreiškė susirūpinimą dėl akcijų rinkos aukštumų, tačiau padarė išvadą, kad „nėra jokios ypatingos priežasties“ tikėtis rinkos griūties, „tokios pat didelės kaip 1929 m. krizė“, nes „vyriausybė ir FED parodė, kad yra daug labiau įgudusios išvengti užsitęsusių recesijų nei jų pirmtakai“. Šiandien, kai S&P 500 indeksas yra daugiau nei 60 procentų aukštesnis nei tą dieną, kai ponas Shilleris paskelbė savo perspėjimą, turėtume įsiklausyti į buvusio Federalinio rezervo pirmininko Williamo McChesney Martino žodžius, kuris perspėjo, kad rinkos valdytojai turi būti pasirengę būti „palydovais“, kurie gali įsakyti „pašalinti punšo dubenį kaip tik tada, kai vakarėlis iš tikrųjų įkaista“.

 

Ponas Trumpas įsakė pašalinti lydinčius asmenis. Nuo sausio mėnesio jo administracija atleidžia reguliavimo institucijas ir energingai griauna apsauginius barjerus, kurie devynis dešimtmečius užtikrino mūsų rinkų klestėjimą.

 

Pirmą kartą per šimtmetį SEC rimtai svarsto, kaip leisti įmonėms ir fondams parduoti investicijas masėms amerikiečių be registracijos ar atskleidimo. Administracija netgi skatina individualius pensininkus skirti savo gyvenimo santaupas egzotiškiems finansiniams pasiūlymams, pavyzdžiui, privataus kapitalo fondams. Privataus kapitalo fondai, kaip rodo pavadinimas, yra pagarsėję savo neskaidrumu, o tai reiškia, kad pensininkai mažai žino apie tai, į ką investuoja. Baltieji rūmai ir privačių fondų lobistai teigia, kad ši politika „demokratizuos“ prieigą prie alternatyvaus turto ir skatins „geresnę grąžą“. Tačiau toks planas, kuriame nėra nei informacijos, nei apsaugos, reikalingos investuotojams apsaugoti nuo rimtos ekonominės rizikos, yra toks pat įtikinamas, kaip ir planas „demokratizuoti“ smegenų operacijas.

 

Ponas Trumpas taip pat leidžia finansų reguliuotojams atrofuotis: penkių asmenų Žaliavų ateities sandorių prekybos komisija, kuriai ši administracija pavedė prižiūrėti didelę kriptovaliutų ir prognozavimo rinkų dalį, sumažėjo iki vieno nario. Tik du iš penkių įstatymų numatytų Vertybinių popierių ir biržos komisijos (SEC) narių dirba įprastomis kadencijomis; vienintelė likusi demokratų paskirta narė Caroline Crenshaw yra savo kadencijos pabaigoje ir perspėja, kad agentūros politika yra „neapgalvotas reguliavimo džengos žaidimas“.

 

Agentūros pirmininkas paskelbė „naują dieną SEC“. Tačiau visoje agentūroje gestų lemputės: darbuotojų skaičius sumažintas 16 procentų (gerokai daugiau nei 10 procentų tiesiogine prasme), ketvirtinės ataskaitos yra nebereikalingos, o formos, kuriose pateikiama informacija apie tamsius rinkos kampelius, yra nuolat atidedamos.

 

Tuo tarpu ponas Trumpas negailestingai ragina Federalinį rezervų banką sumažinti palūkanų normas. Tai, kaip ir 1920-aisiais, galėtų pernelyg stimuliuoti ir taip jau kilnią akcijų rinką. O visi tie pinigai, vaikydamiesi per mažai prekių, veda prie infliacijos – problemos, kuri išsivysto ilgiau ir yra pražūtinga, kai atsiranda. Ponas Trumpas gali nebebūti prezidentas, kai ateis laikas pateikti tą įstatymo projektą. Kol kas jo administracija spaudžia akceleratorių, išjungdama priekinius žibintus. Ir kaip Fitzgeraldas mus perspėjo kulminacinėje „Didžiojo Getsbio“ scenoje, siaubingos pasekmės kyla iš automobilių avarijų artėjant tamsai.

 

Ponui Trumpui galbūt reikėtų skirti akimirką prisiminti, kad nei romanas, nei 1920-ieji nesibaigė gerai. Išmintingos taisyklės yra gausos šaltinis. Gerai reguliuojamos sistemos pritraukia vartotojus, lygiai taip pat, kaip gerai reguliuojamos rinkos pritraukia investuotojus. Ši administracija teigia taip susirūpinusi dėl neteisėtumo, kad dislokuoja kariuomenę kovai su Amerikos piliečiais mūsų pačių miestuose, tuo pačiu metu pašalindama mūsų finansų rinkose patruliuojančius policininkus. JAV kapitalo rinkos tapo didžiausiomis pasaulyje ne nepaisant reguliavimo, o dėl jo.

 

 

Williamas Birdthistle'as yra teisės profesorius Čikagos universiteto Teisės mokykloje ir nuo 2021 iki 2024 m. dirbo JAV vertybinių popierių ir biržos komisijos Investicijų valdymo skyriaus direktoriumi.“ [1]

 

1. Trump Is Bringing Back the Roaring Twenties. The Hangover Could Be Brutal.: Guest Essay. Birdthistle, William A.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 7, 2025.

Trump Is Bringing Back the Roaring Twenties. The Hangover Could Be Brutal

“President Trump’s Halloween party at Mar-a-Lago, set to the theme of “The Great Gatsby,” reenacted the decadence of that story’s licentious era: befeathered flappers shimmying in the crowd; gilded and onyx décor; scantily clad women posing in an enormous champagne coupe. The revelatory moment says so much about where we stand today — and what we could be lurching into next.

 

Published a century ago, F. Scott Fitzgerald’s “The Great Gatsby” captured the culture of an overheated economy on the brink of demise. Just as Jay Gatsby fell from the height of fortune to an ignominious death, the 1920s roared with financial overindulgence until the markets drowned in the Wall Street crash of 1929. The Great Depression followed, and the consequences for the global economy proved calamitous.

 

Today we find ourselves again dancing toward new highs in the stock market. Speculative money is once more pouring into risky investment schemes, with staggering sums of money being thrown at artificial intelligence and cryptocurrencies. But rather than heed a century of hard-won lessons, the Trump administration’s financial regulators are embracing dissolute policies to keep the punch flowing.

 

The financial excesses of 100 years ago teach us how high the costs of negligent oversight of our markets can be. When sentinels sleep, fraudsters flourish; their frenzied celebration of unreal profits pumps froth into the market; ultimately, with panic and pain, bubbles will burst. As stages of that cycle are recurring, we must decide whether to intervene now — or to mop up the mess later.

 

The parallels between the 1920s and the 2020s are numerous — and ominous. The 1920s economy boomed while America recovered from a deadly pandemic, the flu of 1918. Americans used installment plans — the precursor to today’s ubiquitous “buy now, pay later” plans at online checkouts — to spend liberally on consumer products, and they poured money into speculative new investments. Automobile and telephone stocks were the high-flying tech investments of their day; Tesla and Apple are two of ours.

 

The prevailing interest rate was around 5 percent, as it is today. And as with today, masses of Americans took advantage of easy credit and ubiquitous stock brokerages to speculate in finance. In 1929, a New York Times editor quoted a major newspaper’s financial expert who said that the “huge army that daily gambles in the stock market” had come to include, in the editor’s words, “the woman nonprofessional speculator,” whose share of market trading grew by one estimate from less than 2 percent to 35 percent. That influx of buying from 1919 to 1929 drove the stock market up more than six-fold over the decade — a growth rate our market has actually surpassed over the past three years.

 

Nick Carraway, the narrator of “The Great Gatsby,” was a bond salesman. Today he might work for a crypto exchange or Robinhood, the popular app that allows neophytes to bet on financial options like a game on their smartphones. Robinhood makes a good deal of money from the interest its users pay to borrow money to buy yet more investments. Investing on margin, as this practice is known, was a major source of the surge that drove markets to perilous heights in the 1920s. And when stocks began to fall, margin calls — the demands for loans to be repaid by selling the stocks, if necessary — were a major accelerant of the crash.

 

In the ’20s, America did not have any federal securities regulators, offering irresistible temptations to charlatans.

 

It was the era of Charles Ponzi, whose last name became synonymous with the classic pyramid scheme in which outlandish returns are delivered only by pilfering the funds of new investors. Today’s analogous innovation is the cryptocurrency “rug pull,” in which investors are lured by stories of stratospheric returns on new tokens, only to be left with little or nothing when the promoters disappear with the assets.

 

Without federal rules to force financial advisers to disclose essential facts about their offerings, they could easily dupe mom-and-pop investors into buying worthless investments at inflated prices. Another racket involved advisers buying a stock, directing their fund to invest in it and profiting from its rise in price. A rising tide lifted even the least seaworthy financial tubs.

 

Ultimately, the unsustainable cannot be sustained. Between 1929 and 1932, the stock market dropped 77 percent, and the global economy staggered into the Great Depression while unemployment and malnutrition spiked. In 1932, suicide rates soared to their highest in recorded history.

 

Financial failure on such a massive scale taught America important lessons, including the need for prudent regulation. Franklin D. Roosevelt, who swept into the presidency with 472 of 531 electoral votes and a mandate to launch his New Deal, signed waves of legislation to restore confidence in the American financial system, including the securities laws that created federal rules and an agency — the Securities and Exchange Commission — dedicated to their enforcement.

 

The chief mandate of those rules was to ensure that anyone soliciting investment from the public told the world about their operations — and was held responsible if they omitted crucial information or materially misstated the facts. Any companies that chose not to release such information would have to limit their pitch to small numbers of investors or to sophisticated investors who could fend for themselves. This policy has worked spectacularly well for decades, pulling America’s capital markets out of the smoldering ruins of devastation to become the largest, deepest and most efficient in the world.

 

Four years ago, the economist Robert Shiller expressed concern about the stock market’s lofty heights, but he concluded that there was “no particular reason” to expect a market collapse “as bad as the 1929 crash” because “the government and the Fed have shown themselves to be far more adept in staving off prolonged recessions than their predecessors.” Today, with the S&P 500 over 60 percent higher than it was the day Mr. Shiller issued his warning, we should be heeding the words of the former Federal Reserve chairman William McChesney Martin, who warned that market stewards must be willing to serve as the “chaperone” who can order “the punch bowl removed just when the party was really warming up.”

 

Mr. Trump has been ordering the chaperones removed. Since January, his administration has been firing regulators and vigorously tearing down the guardrails that have kept our markets thriving for nine decades.

 

For the first time in a century, the S.E.C. is seriously exploring how to allow firms and funds to sell investments to masses of Americans without registration or disclosure. The administration is even encouraging individual retirees to vouchsafe their life savings to exotic financial offerings like private equity. Private equity is, as the name suggests, notoriously opaque, which means retirees would know little about what they’re investing in. The White House and the private fund lobby argue that this policy will “democratize” access to alternative assets and promote “better returns.” But such a plan, which comes with neither the information nor the protections needed to defend investors from serious economic risks, is as compelling as a plan to “democratize” brain surgery.

 

Mr. Trump is also allowing financial regulators to atrophy: The five-person Commodity Futures Trading Commission, tasked by this administration to oversee significant portions of the crypto and prediction markets, has dwindled to a single member. Only two of five statutorily mandated S.E.C. commissioners are serving in their normal terms; the lone remaining Democratic appointee, Caroline Crenshaw, is in her post-expiration grace period, and warning that the agency’s policies are “a reckless game of regulatory Jenga.”

 

The agency’s chair has declared “a new day at the S.E.C.” But the lamps are going out all over the agency: Staff has been cut by 16 percent (substantially more than the 10 percent of a literal decimation), quarterly reports are on the chopping block and forms that provide intelligence about dark corners of the market are being repeatedly deferred.

 

Meanwhile, Mr. Trump is relentlessly browbeating the Federal Reserve to lower interest rates. That could also, as it did in the 1920s, overstimulate an already-lofty stock market. And all that money chasing too few goods is what leads to inflation — a problem that takes longer to develop and is devastating when it arrives. Mr. Trump may no longer be president when that bill comes due. For now, his administration is stamping on the gas while turning off the headlights.And as Fitzgerald warned us in the climactic scene of “The Great Gatsby,” terrible consequences come from automobile accidents in the gathering darkness.

 

Mr. Trump may want to take a moment to recall that neither the novel nor the 1920s ended well. Wise rules are a source of abundance. Well-regulated systems attract users, just as well-regulated markets attract investors. This administration professes to be so concerned about lawlessness that it is deploying troops to confront American citizens in our own cities, while it removes the constables patrolling our financial markets. The U.S. capital markets became the world’s largest not despite regulation, but because of it.

 

William Birdthistle is a law professor at the University of Chicago Law School and served as director of the Division of Investment Management at the U.S. Securities and Exchange Commission from 2021 to 2024.” [1]

 

1. Trump Is Bringing Back the Roaring Twenties. The Hangover Could Be Brutal.: Guest Essay. Birdthistle, William A.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 7, 2025.

Vilkų era

„Jaučiuosi taip, lyg didžiąją savo gyvenimo dalį būčiau praleidęs skaitydamas niūrius tyrimus apie autoritarines asmenybes. Juos rašo tokie žmonės kaip aš, kurie niekina autoritarizmą, ir juose gausu pažįstamų psichologinių diagnozių: autoritaras kilęs iš meilės neturinčių namų; jis yra patyčių auka, kurią veda slaptas nesaugumas; jis yra psichopatas, nejaučiantis kitų skausmo. Tačiau šie tyrimai niekada iš tikrųjų nepasako, kaip patys autoritarai mato save.

 

Praėjusį mėnesį italų kilmės šveicarų eseistas da Empoli išleido negrožinės literatūros knygą „Plėšrūno valanda“, kurioje aprašomi ir vilkai, valdantys vyriausybes, ir tie, kurie vadovauja technologijų įmonėms.

 

Štai keletas dalykų, kuriuos sužinojau apie tai, kaip autoritarai naudojasi valdžia.

 

Spektaklio menininkai. Tokie žmonės kaip Trumpas nėra politikai; jie yra menininkai, kuriantys alternatyvias realybes. Jie pasakoja istorijas, išgalvoja alternatyvius faktus, vaidina kasdienes dramas, kuria parodomuosius teismus ir iš naujo išranda religijas – jie kuria pasaulį. Jų pasaulyje žmonės, kurie jautėsi pažeminti, dabar dominuoja ir žemina kitus. Daugelis Amerikos darbininkų klasės rinkėjų jautėsi dešimtmečius žeminami pakrantės elito. Šiame alternatyviame pasaulyje kenčia snobai. Žmonės remia autoritarinį režimą ne todėl, kad jiems patinka ta ar kita politika, bet todėl, kad jie pritaria autoritarinio režimo meninei vizijai. Tokie performanso menininkai kaip Trumpas gali būti nesąžiningi, įžeidžiantys ir pasipiktinę, tačiau yra viena taisyklė: jie niekada neturi būti nuobodūs.

 

 

Kariai ir biurokratai. Autoritarinių vilkų galvose istorija yra manichėjų kova. Ji vyksta ne tarp kairiųjų ir dešiniųjų ar turtingųjų ir vargšų; ji vyksta tarp karių ir niekšų. Kariai save laiko stipriaisiais, plieniniais vyrais ir moterimis, agresijos meistrais. Jie yra tokie vyrai, kokius matėte Respublikonų nacionaliniame suvažiavime – Dana White'as, Hulk Hoganas – tokie vyrai, su kuriais vaidina Pete'as Hegsethas ir J. D. Vance'as. Kariai atpažįsta vienas kitą – AfD Vokietijoje; Jairas Bolsonaro Brazilijoje. Juose yra užuomina į laukinį gyvūną: nėra taisyklių, nėra ribų, tik džiunglių įstatymai.

 

 

Jų akimis, biurokratai yra „PowerPoint“ žmonės, kurie studijavo teisę (kaip ir kiekvienas demokratų kandidatas į prezidentus nuo 1980 m.) – silpnuoliai, atsiskyrę nuo kitų prabangiose konferencijose, kur jie užkandžiauja užkandžiais ir neturi susidurti su žiauria realybe. Jie laikomi išsekusiais tipais, kurie ima apmokamas tėvystės atostogas, žavisi ES ir, įbauginti, ištaria savo įvardžius.

 

Vienas iš Trumpo politinių privalumų, savo naujoje knygoje pažymi da Empoli, yra tas, kad jis niekada nematomas skaitantis knygą. Ekspertai nieko nesupranta, o jis juos niekina. „Jis niekada nemini skaičių. Jo kalba kalba apie gyvenimą, apie mirtį, apie garbę, apie šalį.“ Tokiu būdu jis pozicionuoja save prieš „buhalterius, siekiančius šlovės, mažus vyrukus, kurie mano, kad politika susiveda į verslo tarybos valdymą. Tai visai ne tai. Politika turi tik vieną tikslą: spręsti vyrų baimes.“

 

Vertikalumas. Išsilavinę klasės atstovai mėgsta, kai viskas vyksta horizontaliai. Mums patinka egalitarinės manieros ir laisvalaikio apranga, bet nepatinka didingos, paauksuotos pokylių salės. Kita vertus, vilkas atkuria vertikalumą. Jis yra virš jūsų, didinguose rūmuose, dideliame biure, vadovauja kitiems ir dominuoja žemiau esančių.

 

Ko žmonės nori, kai įvyksta teroristiniai išpuoliai, kai infliacija prasiskverbia į ekonomiką, kai pasaulis nuolat keičiasi? Autoritariniai žmonės supranta, kad jie puls pas bet ką, kas atkurs tvarką, valdžią, hierarchiją ir kontrolę. Kaip rašo da Empoli, „Vertikali valdžia siūlo vienintelį patenkinamą atsakymą, vienintelį, kuris gali nuraminti žmogaus nerimą, kai jis susiduria su pasaulio žiaurumu.“

 

Nenuspėjamumas. Vilkas centralizuoja valdžią ir kelia baimę aplinkiniams. Jis žaidžia nesibaigiančius dominavimo žaidimus. Jo pagalbininkai kyla ir krenta pagal jo užgaidas. Jis niekada nepripažįsta klaidų. Jis nenuspėjamas, nes niekas taip greitai nepaverčia žmonių paklusniais, kaip atsitiktinės bausmės grėsmė. Bet kuris technokratas gali padaryti tai, ko tikimasi, bet vilkas yra neapgalvotų veiksmų meistras: Trumpas paskelbia prekybos karą pasauliui. Vilkas paveldėjo sistemas su procedūromis ir normomis, bet vilkas veikia rankiniu perkrovimu. Žmogaus smegenys yra užprogramuotos sutelkti dėmesį į netikėtumus, todėl niekada negalima nusisukti.

 

Smurto veiksmų išaiškinimas. Vilkas turi parodyti, kad yra didysis gynėjas. Tai reiškia, kad jis turi parodyti, jog žiauriai naikina blogio jėgas, o jei jėgos nėra pakankamai didelės ar grėsmingos, jis turi jas perdėti. Trumpas persekioja imigrantus ir tariamus narkotikų kontrabandininkus iš Venesuelos.

 

Pykčio kurstymas ir valdymas. Bet kurioje visuomenėje visada yra didelis pykčio ir pasipiktinimo lygis. Vilkas turi rasti tinkamus atpirkimo ožius, kad galėtų valdyti ir nukreipti tą pyktį. Trumpas atsisuko prieš Muską, nes kam gi patinka vaikinas, kuris ką tik gavo 1 trilijono dolerių atlyginimą? Atpirkimo ožiai gali būti įvairūs – nuo ​​elitinių universitetų iki tokių, kaip demokratų prokurorai, korumpuoti Kinijos ar Saudo Arabijos režimų generolai, bet jie bus surasti. Didelė visuomenės dalis nori, kad aukštuomenė būtų pažeminta.

 

Skaitmeninis Somalis. Realiame pasaulyje vis dar gali galioti tam tikros taisyklės, kurios palaiko tvarką. Tačiau internete – anarchija. Tai sąlygos, kurias JAV armijos reindžeriai ir Delta pajėgų operatoriai rado filme „Juodojo vanago žlugimas“. Vilkai remia viską ar bet ką, kas sukelia chaosą: kibernetines atakas, ekstremistus, kriptovaliutų kritimus, dezinformaciją ir giliuosius melus. Antifa, antisemitai ar grouperiai – visi jie vienodai naudingi. Kiekvienas, kas maksimaliai padidina chaosą, didina visuomenės poreikį vilkiškai apsaugai.

 

Didybė. Vilkų galvose informacijos amžiaus elitas turi sudžiūvusias sielas. Jie buvo apmokyti būti pragmatiškais, naudą maksimaliai siekiančiais dronais. Jie siūlo rinkėjams, kurie kreipiasi į lyderius dėl materialistinių užkandžių – čia mokesčių lengvata, ten studentų paskolų programa. Vilkai save laiko tais, kurie nepamiršo, kaip būti žmogumi. Jie kalba apie didybę. Jie tiki, kad žmonės nori patirti draugiškumą ir stiprybę. Jie siūlo tiems žmonėms išsivadavimą iš trivialumo, svajonių apie šlovę ir garbę. Padarykite Ameriką vėl didžią. Kinijos šimtmetį. Dievo šlovę.

 

Visame šiame straipsnyje autoritarus vadinu vilkais. Turiu tai omenyje kaip įžeidimą – plėšrūnais, kurie niokoja pasaulį. Tačiau autoritarai tai priima kaip komplimentą. Jie žino, kad yra vilkai! Tačiau jie tiki, kad pasauliui reikia vilkų, kad apsaugotų gerus, padorius žmones nuo negailestingų, išgalvotų žmonių, kurie yra jų tikrieji priešai. Ir štai kaip autoritarizmas minta savimi: kuo daugiau vilkų pasaulyje, tuo labiau kiekviena tauta turi rasti savąjį.“ [1]

 

1. The Season of the Wolves: David Brooks.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 7, 2025.

The Time of the Wolves

“I feel as if I’ve spent large parts of my life reading dreary studies on authoritarian personalities. These are written by people like me, who despise authoritarianism, and they are filled with the familiar psychological diagnoses: The authoritarian comes from a loveless home; he is a bully driven by secret insecurity; he is a psychopath who does not feel others’ pain. But these studies never actually tell you how the authoritarians see themselves.

 

Last month da Empoli, who is an Italian Swiss essayist, came up with a nonfiction book, “The Hour of the Predator,” which describes both the wolves who run governments and those who run tech companies.

 

Here are a few things I’ve learned about how authoritarians exercise power.

 

Performance artists. People like Trump are not politicians; they are artists who create alternate realities. They tell stories, invent alternative facts, enact daily dramas, construct show trials and reinvent religions — they build a world. In their world, the people who felt humiliated are now dominant and doing the humiliating. Many working-class American voters have felt humiliated by coastal elites for decades. In this alternative world, the snobs suffer. People support an authoritarian not because they like this or that policy but because they embrace the authoritarian’s artistic vision. Performance artists like Trump can be dishonest, offensive and outrageous, but there is one rule: They must never be boring.

 

Warriors and bureaucrats. In the minds of the authoritarian wolves, history is a Manichaean struggle. It’s not between left and right or rich and poor; it’s between the warriors and the weenies. The warriors see themselves as the strong ones, the men and women of steel, the masters of aggression. They are the kinds of men you saw at the Republican National Convention — Dana White, Hulk Hogan — the kinds of men Pete Hegseth and JD Vance are playacting at. The warriors recognize one another — the AfD in Germany; Jair Bolsonaro in Brazil. There’s a hint of the wild animal to them: no rules, no limits, just the law of the jungle.

 

The bureaucrats, in their eyes, are the PowerPoint people, who went to law school (like every Democratic presidential nominee since 1980) — the weaklings who have segregated themselves at fancy conferences where they nibble canapés and don’t have to encounter brutal reality. They are seen as emasculated types who take paid paternity leave, admire the E.U. and get intimidated into telling you their pronouns.

 

One of Trump’s political strengths, da Empoli notes in his new book, is that he is never seen reading a book. The experts understand nothing, and he scorns them. “He never mentions numbers. His language speaks of life, of death, of honor, of country.” In this way, he positions himself against “accountants looking for glory, little men who think that politics boils down to running a business council. That’s not what it is at all. Politics has just one goal: to address men’s terrors.”

 

Verticality. Educated class types like everything to be horizontal. We like egalitarian manners and casual clothing and dislike grandiose, gilt-edged ballrooms. The wolf, on the other hand, re-establishes verticality. He is above you, in a grand palace, in a big office, commanding others and dominating those beneath him.

 

What do people want when terrorist attacks occur, when inflation seeps into the economy, when the world is in flux? The authoritarian understands that they will rush to anyone who will re-establish order, authority, hierarchy and control. As da Empoli writes, “Vertical power offers the only satisfactory answer, the only one that can appease man’s anxiety when exposed to the world’s ferocity.”

 

Unpredictability. The wolf centralizes power and generates fear among those around him. He plays endless dominance games. His acolytes rise and fall on his whim. He never admits error. He is unpredictable because nothing reduces people to submission as quickly as the threat of random punishment. Any technocrat can do the expected thing, but the wolf is the master of reckless action: Trump declares a trade war on the world. The wolf has inherited systems with procedures and norms, but the wolf operates on manual overdrive. The human brain is programmed to focus on the unexpected, so you can never turn away.

 

Clarifying acts of violence. The wolf needs to show he is the great protector. That means he needs to show himself savagely destroying the forces of evil, and if the forces aren’t big enough or threatening enough, he has to exaggerate them. Trump goes after immigrants and alleged drug smugglers from Venezuela.

 

Stoking and managing anger. There is always a high level of anger and resentment in any society. The wolf needs to find the right scapegoats in order to manage and direct that anger. Trump turned on Musk because who really likes a guy who just got a $1 trillion dollar pay package? Scapegoats can range from elite universities to Democratic prosecutors to the corrupt generals in the Chinese or Saudi regimes, but they will be found. Large portions of the public want the high to be brought low.

 

Digital Somalia. The real world may still have some rules that preserve order. But online, it’s anarchy. It’s the conditions the U.S. Army Rangers and Delta Force operators found in the movie “Black Hawk Down.” The wolves support anything or anyone who will bring chaos: cyberattacks, extremists, crypto crashes, misinformation and deep fakes. Antifa, antisemites or groypers — they’re all equally useful. Anybody who maximizes chaos increases public demand for wolfish protection.

 

Greatness. In the minds of the wolves, information-age elites have shriveled souls. They have been trained to be pragmatic, utility-maximizing drones. They offer voters turned to leaders for materialistic snack food — a tax credit here, a student loan program there. The wolves see themselves as those who have not forgotten how to be a human being. They talk about greatness. They believe that the people want to experience camaraderie and strength. They offer those people a release from triviality, dreams of glory and honor. Make America Great Again. A Chinese century. God’s glory.

 

Throughout this column I’ve been calling the authoritarians wolves. I mean it as an insult — predators who are ravaging the world. But the authoritarians take it as a compliment. They know they are wolves! But they believe the world needs wolves to protect the good, decent people from the ruthless fancy people who are their actual enemies. And here’s how authoritarianism feeds on itself: The more wolves there are in the world, the more each nation needs to find its own.” [1]

 

1. The Season of the Wolves: David Brooks.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 7, 2025.

Naujos, dirbtiniu intelektu paremtos, įmonės be darbuotojų pranoksta konkurencijoje ir taip sunaikina mūsų įmones: masiniai atleidimai baugina, bet, tikriausiai, nėra dirbtinio intelekto apokalipsės ženklas

„Nepaisant baimių, kad „Amazon“ ir kiti darbdaviai jau keičia darbuotojus robotais, perėjimas prie dirbtinio intelekto, greičiausiai, bus kitoks.

 

Praėjusį mėnesį „Amazon“ paskelbus apie 14 000 įmonės etatų panaikinimą, buvo pateiktas nerimą keliantis įspėjimas tiems, kurie nerimauja, kad galėjo ateiti dirbtinio intelekto apokalipsė.

 

Dirbtinis intelektas „leidžia įmonėms diegti inovacijas daug greičiau nei bet kada anksčiau“, – viešai paskelbtoje įmonės žinutėje darbuotojams rašė vyresnysis viceprezidentas. Vadovas teigė, kad norėdami realizuoti šį potencialą, „esame įsitikinę, kad turime būti organizuoti efektyviau, su mažiau sluoksnių“.

 

Šis pranešimas kartu su kitomis atleidimų iš tokių bendrovių kaip „Target“, UPS, „Microsoft“ ir IBM naujienomis paskatino kai kuriuos teigti, kad ekonomika įžengė į dirbtinio intelekto skatinamos restruktūrizacijos laikotarpį.

 

Tačiau dirbtinio intelekto apokalipsė greičiausiai dar neatėjo. Nors technologijos galėjo atlikti netiesioginį vaidmenį kai kuriuose etatų mažinimuose, ekspertai teigia, kad perėjimas prie dirbtinio intelekto valdomos darbo vietos greičiausiai nesukels didelio masto atleidimų iš darbo, kai darbdaviai atsisakys žmonių ir pasirinks mašinas.

 

Tikėtina, kad perėjimas bus laipsniškesnis, daugeliu atvejų įvyks todėl, kad naujos įmonės, sukurtos išnaudoti dirbtinį intelektą, atima rinkos dalį iš labiau įsitvirtinusių įmonių, kurios jį lėčiau priima.

 

„Naujose įmonėse tai bus plačiai pritaikoma“, – sakė Mertas Demireris, M.I.T. ekonomistas. „Visada būna taip, kad kuo mažesnis gamybos procesas, tuo lengviau jį pakeisti.“

 

Tarp įsitvirtinusių įmonių, technologijų pramonės įmonės, regis, yra labiausiai pažengusios dirbtinio intelekto diegimo srityje. Tokie darbdaviai kaip „Amazon“, „Microsoft“ ir „Google“ savo baltųjų apykaklių darbuotojams suteikė daug dirbtinio intelekto įrankių, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto asistentus, kurie siūlo kodo eilutes, vadinamuosius agentus, kurie gali generuoti ištisas kompiuterinių programų dalis, ir pokalbių robotus, kurie gali rengti atmintinių ir ataskaitų juodraščius.

 

Tačiau „Amazon“ darbuotojai, kur paskelbti atleidimai paveikė mažiau nei 5 procentus įmonių darbuotojų, teigia, kad šių įrankių diegimas skirtingose ​​komandose ir organizacijose buvo nevienodas. Ir iki šiol atrodo, kad atleidimai iš darbo ir įmonių išpirkimai didelėse technologijų įmonėse nebuvo tiesiogiai nulemti baltųjų apykaklių darbo vietų automatizavimo.

 

„Mes manome, kad tam tikru momentu dirbtinis intelektas leis mums padidinti produktyvumą iki tokio lygio, kad mums reikės mažiau darbo jėgos, bet mes dar to nepasiekėme, ir tai nėra reikšminga“, – teigė Gilas Luria, investicinio banko „D.A. Davidson“ analitikas, kuris vertina „Microsoft“ ir „Amazon“.

 

Vietoj to, pridūrė jis, bendrovės, regis, mažina išlaidas iš dalies tam, kad išlaikytų stabilias bendras pelno maržas, tuo pačiu išleisdamos dešimtis milijardų dolerių dirbtinio intelekto infrastruktūrai, pavyzdžiui, duomenų centrams. Darbuotojų skaičiaus mažinimas yra būdas įtikinti akcininkus, kad bendrovės „investuoja atsakingai“, sakė p. Luria.

 

„Amazon“ teigė, kad skirtingos bendrovės savo investicijas į dirbtinį intelektą finansuoja skirtingais būdais ir kad nors kai kurios negali sau leisti tokių investicijų, „Amazon“ gali.

 

Dirbtinio intelekto įrankių naudojimas už technologijų įmonių ribų, atrodo, yra dar mažiau intensyvus. Neseniai konsultacinės bendrovės „McKinsey“ atliktoje apklausoje beveik 80 procentų įmonių teigė, kad naudoja generatyvinį dirbtinį intelektą, tačiau maždaug tiek pat įmonių teigė, kad įrankiai reikšmingai nepaveikė jų pajamų. Šią vasarą MIT tyrėjų paskelbtame tyrime buvo pasiekta panaši išvada. išvada, kad kitose pramonės šakose, išskyrus technologijų ir žiniasklaidos, dėl dirbtinio intelekto įvyko „nedidelių struktūrinių pokyčių“.

 

Kai kuriais atvejais darbuotojų atleidimas labiau susijęs ne su jų darbo automatizavimu šiandien, o su lošimu, kad jų nebereikės ateityje. Per pastaruosius kelerius metus daugelis darbdavių užsiėmė „darbo jėgos kaupimu“ – laikė darbuotojus, kurių jiems nebereikia, nes po metų ar dvejų jie gali jų prireikti ir nenori vargti juos samdydami iš naujo. Tačiau atsižvelgiant į galimybę, kad dirbtinio intelekto pažanga sumažins darbuotojų poreikį pagal tą tvarkaraštį, šios įmonės jaučiasi drąsiau juos atleisdamos.

 

„Visas darbo jėgos kaupimo motyvas yra tas, kad jums reikės darbuotojų, kai paklausa vėl atsigaus“, – sakė Benjaminas Friedrichas, darbo ekonomistas iš Šiaurės vakarų universiteto Kelloggo vadybos mokyklos. „Norite būti pasiruošę veikti.“

 

Tačiau mažai tikėtina, kad didelės, įsitvirtinusios įmonės per ateinančius metus ar dvejus galės pakeisti dirbtinį intelektą dideliam skaičiui darbuotojų. Viena iš priežasčių yra ta, kad didelės įmonės iš prigimties yra lėtos ir biurokratiškos, permąstydamos savo darbo procesus. „McKinsey“ ataskaitoje pastebėta, kad daugelio įmonių flirtas su dirbtiniu intelektu apėmė „nesusijusių mikroiniciatyvų, kurios kentėjo nuo „riboto koordinavimo“, gausą“.

 

Tačiau svarbesnė priežastis susijusi su gilesniu konservatizmu: įsitvirtinusios įmonės linkusios naudoti naujas technologijas tam, ką visada darė, tik šiek tiek greičiau ir pigiau“, – teigė Andrew McAfee, pagrindinis M.I.T. Sloan vadybos mokyklos mokslininkas. „Jos nėra linkusios permąstyti visos savo struktūros.“

 

Priešingai, naujos įmonės dažnai klausia, kaip geriausiai organizuotis pradedant nuo nulio, be darbuotojų ar ritualų, kuriuos naujos technologijos paverčia nebeaktualiais.

 

Dr. McAfee, kuris taip pat yra dirbtinio intelekto startuolio „Workhelix“ įkūrėjas, kaip pavyzdį pateikė gamyklų elektrifikaciją, prasidėjusią XIX a. pabaigoje. Pasak jo, per pirmuosius kelis elektrifikacijos dešimtmečius daugelis gamyklų savininkų tiesiog pradėjo maitinti savo mašinas elektra, o ne garais. Tačiau jie nereorganizavo savo procesų. Tik tada, kai verslininkai pergalvojo gamyklą, įtraukdami naujus išplanavimus ir naujus procesus, tokius kaip surinkimo linijos, elektra atnešė didžiulį produktyvumo padidėjimą.

 

Tikėtina, kad kažkas panašaus nutiks ir su dirbtiniu intelektu: ilgas nedidelių pokyčių laikotarpis įsitvirtinusiose įmonėse, kol naujos įmonės galiausiai pakeis darbo personalo aprūpinimo ir organizavimo būdą.

 

Pavyzdžiui, teisinėje srityje didelės įmonės jau seniai dislokavo partnerių ir kelių asocijuotų asmenų komandas, klientams už kiekvieno teisininko paslaugas apmokestindamos valandiniu įkainiu. Tačiau kai kurie verslininkai neseniai įkūrė įmones, kurios vienam klientui naudojasi gerokai mažesniu teisės ekspertų skaičiumi, o juos remia dirbtiniu intelektu.

 

„Profesionalių paslaugų įmonės vis dar paprastai veikia pagal laiko ir medžiagų sąnaudomis pagrįstą verslo modelį, kuris neskatina naudoti dirbtinio intelekto darbo valandoms mažinti“, – teigė Omaras Harounas, vadinamosios dirbtinio intelekto pagrindu veikiančios advokatų kontoros „Eudia Counsel“ patronuojančiosios bendrovės generalinis direktorius.

 

„Mes iš tikrųjų bandome įrodyti, kad vienas žinių darbuotojas gali atlikti 10 žmonių darbą.“” [1]

 

1. Mass Layoffs Are Scary, but Probably Not a Sign of the A.I. Apocalypse. Scheiber, Noam.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 7, 2025.

New, AI-Based, Companies with No Employees Out-Compete and Kill Our Companies: Mass Layoffs Are Scary, but Probably Not a Sign of the A.I. Apocalypse

“Despite fears that Amazon and other employers are already replacing workers with bots, the A.I. transition is likely to play out differently.

 

Amazon’s announcement last month that it was cutting 14,000 corporate positions included an alarming warning for those worried that the artificial intelligence apocalypse may have arrived.

 

A.I. is “enabling companies to innovate much faster than ever before,” a senior vice president wrote in a message to employees that the company shared publicly. And to realize this potential, the executive suggested, “we’re convinced that we need to be organized more leanly, with fewer layers.”

 

The announcement, combined with other layoff news from companies like Target, UPS, Microsoft and IBM, has prompted some to suggest that the economy has entered a period of A.I.-driven restructuring.

 

But the A.I. apocalypse is probably not here just yet. While the technology may have played an indirect role in some of the downsizing, experts say the transition to an A.I.-powered workplace most likely won’t entail large-scale layoffs in which employers dump humans in favor of machines.

 

Rather, the transition is likely to be more gradual, in many cases occurring as new companies, built to exploit A.I., take market share from more established companies that are slower to embrace it.

 

“Widespread adoption is going to happen at the new firms,” said Mert Demirer, an economist at M.I.T. “It’s always the case that the smaller the production process, the more the process is easier to change.”

 

Among established companies, those in the tech industry appear to be furthest along in adopting artificial intelligence. Employers like Amazon, Microsoft and Google have made a number of A.I. tools available to their white-collar employees, such as A.I. assistants that suggest lines of code, so-called agents that can generate whole sections of computer programs, and chatbots that can produce drafts of memos and reports.

 

But employees at Amazon, where the announced job cuts affected less than 5 percent of corporate workers, say the adoption of these tools has been uneven across different teams and organizations. And thus far, the layoffs and buyouts at big tech companies do not appear to have been driven by the automation of white-collar jobs directly.

 

“We do think that at some point A.I. tools will allow us to enhance productivity to a point that we’re going to need less labor, but we’re not there yet, not in any significant way,” said Gil Luria, an analyst who covers Microsoft and Amazon for the investment bank D.A. Davidson.

 

Instead, he added, the companies appear to be making the cuts partly to hold their overall profit margins steady while they spend tens of billions of dollars on A.I. infrastructure like data centers. Cutting back on employees is a way to convince shareholders that the companies are “investing in a responsible manner,” Mr. Luria said.

 

Amazon said that different companies were funding their A.I. investments in different ways, and that while some couldn’t afford their investments, Amazon could.

 

The use of A.I. tools appears to be even less intensive outside technology companies. In a recent survey by McKinsey, the consulting firm, almost 80 percent of companies reported using generative A.I., but about the same number reported that the tools had not significantly affected their earnings. A study released this summer by researchers at M.I.T. reached a similar conclusion, finding that industries other than technology and media showed “little structural change” as a result of A.I.

 

In some cases, laying off workers is less about automating their jobs today than gambling that they won’t be needed in the future. Over the past few years, many employers have engaged in “labor hoarding” — hanging on to workers they no longer need because they may have use for them in a year or two and don’t want to go through the trouble of hiring again. But given the possibility that advances in A.I. will reduce the need for workers on that timetable, these companies feel more comfortable laying them off.

 

“The whole motive of labor hoarding is that you’re going to need workers when demand picks up again,” said Benjamin Friedrich, a labor economist at Northwestern University’s Kellogg School of Management. “You want to be ready to go.”

 

It’s unlikely, however, that big established companies will be able to substitute A.I. for large numbers of workers over the next year or two. One reason is that big companies are by their nature plodding and bureaucratic when reimagining their work processes. The McKinsey report observed that many companies’ flirtation with A.I. had involved “a proliferation of disconnected micro-initiatives” that suffered from “limited coordination.”

 

But a more important reason has to do with a deeper conservatism: Established companies tend to use new technology to do what they’ve always done, only somewhat faster and less expensively, said Andrew McAfee, a principal research scientist at M.I.T.’s Sloan School of Management. They don’t tend to rethink their entire structure.

 

By contrast, new companies often ask how best to organize themselves when starting from scratch, without the employees or rituals that the new technology renders obsolete.

 

Dr. McAfee, who is also a founder of Workhelix, an A.I. start-up, cited the electrification of factories that began in the late 19th century as an example. During the first few decades of electrification, he said, many factory owners simply began powering their machines with electricity rather than steam. But they didn’t reorganize their processes. It was only when entrepreneurs reimagined the factory to incorporate new layouts and new processes like assembly lines that electricity brought enormous productivity gains.

 

Something similar is likely to play out with A.I.: a long period of marginal changes at established companies before new businesses eventually change the way work is staffed and organized.

 

In the legal profession, for example, large firms have long deployed teams of partners and several associates, billing clients for each lawyer’s services at an hourly rate. But some entrepreneurs have recently started companies that rely on vastly fewer legal experts per client, supporting them with A.I. instead.

 

“Professional services firms are still generally operating on a time- and materials-based business model, which disincentivizes using A.I. to cut hours,” said Omar Haroun, chief executive of the parent company of Eudia Counsel, a so-called A.I.-native law firm.

 

“We’re actually trying to prove that one knowledge worker can do the work of 10.”” [1]

 

1. Mass Layoffs Are Scary, but Probably Not a Sign of the A.I. Apocalypse. Scheiber, Noam.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 7, 2025.