Poligonai mus supriešina ir taip katastrofiškai padidina pavojų Lietuvai: „dvi Lietuvos“ ir rinkimų žemėlapis

“Vakar Vilniaus ir kitų didmiesčių gyventojai stebėjo Kapčiamiesčio poligono protestus ir neabejotinai kraipydami galvas savęs ir kitų klausė, kodėl tie žmonės protestuoja. Juk yra akivaizdu, kad poligono reikia Lietuvos saugumui sustiprinti. Gal jie savo Tėvynės nemyli, gal priešams tarnauja, kodėl taip nepasitiki savo valstybe ir kariuomene. Taigi, kas jiems ir mums visiems atsitiko, kad nesugebame susivienyti net grėsmės akivaizdoje.

 

Jei tikrai norime geriau suprasti, kodėl kyla Kapčiamiesčio poligono protestai, siūlyčiau pasiremti profesoriaus Andreso Rodriguezo-Pose į akademinį pasaulį įneštu terminu, analitiniu konceptu – „nepasitenkinimo geografija“ (angl. geography of discontent), kurį profesorius pirmąkart pristatė straipsnyje „Vietų, kurios neturi reikšmės, kerštas (ir ką su tuo daryti)“ (angl. „The revenge of the places that don’t matter (and what to do about it)“), 2018 m. Šis akademinis tekstas jau pasitarnavo siekiant išsiaiškinti tokius politinius ir socialinius reiškinius, kaip augantis populizmas, protesto balsai per rinkimus, didėjanti politinė poliarizacija, kylančios anti-sisteminės jėgos ir galiausiai akivaizdžiai parodė, kad tam tikros geografinės vietos sistemingai pralaimi globaliame pasaulyje ir tai atsispindi politiniame žemėlapyje.

 

Terminas „nepasitenkinimo geografija“ padeda suprasti tokius reiškinius kaip Brexit (Anglija: Londonas vs. provincija), Donaldo Trumpo sėkmę JAV rinkimuose (JAV: pakrantės vs. „Rūdžių juosta“, buvęs pramoninis, bet dabar apleistas JAV regionas), populistinių partijų augimą Europoje ir atsakyti į klausimą, kodėl tarp ekonomikos augimo ir visuomenės pasitenkinimo negalima dėti lygybės ženklo.

 

Lietuvos kontekste terminas „nepasitenkinimo geografija“ turi labai konkretų, dažnai politiniuose debatuose linksniuojamą vardą – „Dvi Lietuvos“. Deja, bet tai nėra tik metafora. Tai – auganti ekonominė ir vertybinė praraja tarp klestinčio Vilniaus (ir kelių kitų didmiesčių) bei regionų, kurie jaučiasi palikti už borto. Konfliktas dėl karinių poligonų steigimo vietovėse kaip Kapčiamiestis – tobulas šios atskirties pavyzdys.

 

Norėdami iš esmės suprasti, kodėl žmonės protestuoja Kapčiamiestyje ar Rūdninkuose, turime pažvelgti ne į karinius žemėlapius, o į ekonominius ir politinius.

 

Ir jeigu nuoširdžiai pavartysime Lietuvos ekonominius žemėlapius, pamatysime vaizdą, kuris nebus labai malonus didmiesčio gyventojo akiai. Žemėlapiai parodys žiojėjančią didelę ekonominę prarają. Įvardijant tiksliau: rodys Šveicariją Vilniuje ir stagnaciją regione.

 

Tokio žemėlapio egzistavimą patvirtina Lietuvos statistika. Ji sako, kad pagal BVP vienam gyventojui Vilnius jau viršija ES vidurkį (siekia apie 110–120 proc.). Čia koncentruojasi investicijos, aukštųjų technologijų sektorius ir valstybės valdymas. Tuo tarpu regionai, pagal tuos pačius Lietuvos statistikos žemėlapius, o tiksliau – daugelis regionų (pvz., Tauragės, Marijampolės, Alytaus apskritys) pagal BVP vienam gyventojui tesiekia vos 50–60 proc. ES vidurkio.

 

Kaip tai veikia mąstymą? Vilniuje gyvenantis žmogus (politikos formuotojas) poligoną mato kaip abstrakčią nacionalinio saugumo būtinybę. Tuo tarpu Lazdijų rajono (kur yra Kapčiamiestis) gyventojui miškas nėra tik „teritorija pratyboms“. Tai dažnai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis (uogos, grybai, kaimo turizmas), nes pramonės ten nėra.

 

Trumpai pavarčius ekonominį Lietuvos žemėlapį, pabandykime suprasti, kodėl Kapčiamiesčio atvejis gali būti lengvai apibrėžiamas terminu „nepasitenkinimo geografija“.

 

Protestai prieš poligonus Kapčiamiestyje (arba anksčiau Žygaičiuose, Rūdninkuose) kyla ne todėl, kad vietiniai žmonės yra nepatriotiški. Jie kyla dėl jausmo, kurį aprašė profesorius A. Rodriguezo-Pose, kad sprendimai „nuleidžiami iš viršaus“, neatsižvelgiant į vietos bendruomenę.

 

O mechanizmas veikia taip, kad centras (Vilnius) priima sprendimą remdamasis makro lygmens logika (Vokietijos brigados dislokavimas, gynyba nuo Rusijos). Sostinėje tai suvokiama kaip „savaime suprantamas gėris“. Tuo tarpu periferija (Kapčiamiestis) jaučia mikro lygmens kaštus. Žmonės sako: „Vilnius atima mūsų žemę, mūsų ramybę, sugriauna mūsų turizmo verslą ir nieko neduoda mainais“. Natūralu, kad taip nesutampant nei požiūriams, nei interesams kyla konfliktas. Vietiniai gyventojai jaučiasi traktuojami ne kaip piliečiai, su kuriais tariamasi, o kaip „kliūtis“ valstybiniams planams. Tai sukuria naratyvą: „Jie (elitas Vilniuje) mūsų negirdi, jie mus aukoja“.

 

Tai klasikinis „nepasitenkinimo geografijos“ pavyzdys: nauda yra nacionalinė (jaučiama centre), o kaina – lokali (mokama regiono gyventojų).

 

O dabar, kai dar kartą tik atidžiau žvilgtelėjome į makro ir mikro ekonominį Lietuvos žėmėlapį ir įsitikinome, remiantis terminu „nepasitenkinimo geografijos“, kad kapčiamiestiečiams iš poligono kaži kokios naudos nebus, bet Vilniuje nauda svariai jausis, pereikime prie paskutinio čia aptariamo – politinio Lietuvos žemėlapio.

 

Taigi, kaip „nepasitenkinimo geografija“ atsispindi lietuviškuose Lietuvos rinkimų rezultatuose. Mano asmenine nuomone, ši ekonominė ir komunikacinė atskirtis tiesiogiai perbraižo Lietuvos politinį žemėlapį. Kiekvienuose Seimo rinkimuose matome ryškią tendenciją, kurią politologai vadina „miestai prieš regionus“.

 

„Laimėtojų“ balsai (Mėlyna/Geltona spalvos) reiškia, kad Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir užsienio lietuviai dažniausiai balsuoja už dešiniąsias, liberalias partijas (TS-LKD, Laisvės partija, Liberalų sąjūdis). Šios partijos kalba apie globalizaciją, žmogaus teises, vakarietišką integraciją – temas, kurios aktualios pasiturintiems miestiečiams.

 

Tuo tarpu „Nepatenkintųjų“ balsai (Žalia/Raudona/Margos spalvos) reiškia, kad regionai balsuoja už partijas, kurios žada „apginti paprastą žmogų“, „nubausti elitą“ arba „grąžinti tvarką“. Čia dominuoja LVŽS (Valstiečiai), LSDP (Socialdemokratai) arba nauji politiniai dariniai (pvz., R. Žemaitaičio „Nemuno aušra“ ar anksčiau – Darbo partija).

 

Tokio Lietuvos politinio žemėlapio ryšys su poligonais reiškia, kad politikai, renkami regionuose (vienmandatėse apygardose), dažnai tampa aršiais poligonų kritikais, net jei jų partijos vadovybė Vilniuje pritaria gynybos stiprinimui. Jie supranta, kad jų rinkėjas yra tas įpykęs ūkininkas ar miškininkas, kuris jaučiasi „Vilniaus nuskriaustas“.

 

Viską susumavus galime daryti išvadą, kad gale dienos visi sumokame savo saugumu. O Kapčiamiesčio ir kitų regionų protestai tik rodo, kad Lietuvoje yra susidariusi pavojinga tendencija. Kai Lietuvos regionuose gyvenančių žmonių atskirtis yra didelė, net egzistenciniai valstybės klausimai (gynyba) tampa socialinio konflikto įkaitais.

 

„Nepasitenkinimo geografija“ Lietuvoje reiškia, kad kol Lietuvos regionai jausis ekonomiškai nesaugūs ir politiškai neišgirsti, bet kokia iniciatyva iš Vilniaus – ar tai būtų poligonas, ar mokesčių reforma, ar švietimo tinklo pertvarka – bus sutinkama su įtarumu ir pasipriešinimu.”