Making Sense of Dollars and Cents

“Learned, lively and often irreverent, David McWilliams’s “The History of Money” is rich with surprising details about currency, then and now.

 

THE HISTORY OF MONEY: A Story of Humanity, by David McWilliams

 

I have seen the best minds of my generation watch “The Wizard of Oz” synced to the Pink Floyd album “The Dark Side of the Moon”; dress in blue gingham as Dorothy for Halloween; and pay no attention to the man behind the curtain. But have they considered it as an allegory of class struggle?

 

In “Yellow Brick Road,” the most enchanting chapter in his new book about how money came to be, David McWilliams revives a theory first proposed by the historian Henry Littlefield. In the 1900 L. Frank Baum novel that inspired the movie, the road represents the Gold Standard. The Tin Man is an industrial worker whose wages are going down. The Cowardly Lion is the Democratic-Populist presidential candidate William Jennings Bryan. And so on.

 

At a moment of political earthquake for the actual Emerald City of New York, when we’re all Venmoing and Zelleing and Apple-paying as though living in a video game, “The History of Money” just hits different. Like an arrow into the ticking heart of capitalism and its discontents.

 

To McWilliams, money is funny, quite literally. He wants to show it warm and vibrating, not cold and clanky. A former central bank economist from Dublin — “a white, almost pink, Irishman” — he now, like seemingly every finance bro on the planet, has a podcast, and also hosts an economics and stand-up comedy festival and has written several other books.

 

His latest is learned but lively, even whimsical, with a short foreword by the writer Michael Lewis, who is described by the author as “charitable and empathetic to the last” — a nice way of saying he was maybe a little soft on the crypto-criminal Sam Bankman-Fried.

 

Divided into five fast-moving sections, “The History of Money” starts with the Ishango Bone, reputed to be the first “commercial tallystick,” discovered in Congo, and comes, continentally at least, full circle to M-Pesa, a flourishing Kenyan currency based on phone credits.

 

McWilliams writes with extra zest about the ancient Roman general Vespasian, who paid his legionnaires with coins backed by salt — hence the origin of the word “salary” — and, upon becoming emperor, levied attendants in public bathrooms, who collected urine, then prized for its cleaning abilities (even of teeth).

 

When his son Titus found this particular taxation practice gross, the father responded: “Pecunia non olet.” Money does not smell.

 

Johannes Gutenberg is presented as a naughty wingman in the invention of the printing press that changed the world. Of this “bounder” perpetually in debt, McWilliams writes, “From a risk perspective, let’s just say J.G. wasn’t triple-A, more a walking junk bond.”

 

And James Joyce was not just some monk of literary modernism scribbling in a garret, but a businessman who gave Ireland its first cinema, the Volta, in 1909.

 

“Why do we still find it hard to accept that these two roles — the artist and the entrepreneur — ­ are not mutually exclusive?” McWilliams wonders. “Commerce and art have always gone hand in hand, yet over a hundred years after Joyce’s ‘Ulysses’ introduced the world to a new sort of novel, the lazy idea of the indigent creative set against the uninspired businessperson, the ingenious bohemian versus the tedious bourgeois, remains as powerful as ever.”

 

He shows how writing and money have always been tightly intertwined, from cuneiform to letters of indulgence to check writing — anyone else miss the satisfying rrrip of tearing off a check? I haven’t seen any other economist mentally hopscotch from the Bankman-Fried scandal to “The Bubble,” the satirical 1720 poem by Jonathan Swift.

 

Despite its title, “The History of Money” is not an encyclopedic volume, but an opinionated, irreverent parsing of currency’s charms. It could not possibly be comprehensive — money is one of those subjects, like air or water, that are sort of everywhere and everything, arising and ebbing and flowing — but it is idiosyncratic and interesting.

 

What, you wanted guidance through our weird, new, not-in-Kansas-anymore world of the Melania Meme? Donald J. Trump and Brexit are dispatched in less than a sentence about quantitative easing. The prospective trillionaire Elon Musk is unmentioned. McWilliams does have harsh words for Bitcoin generally, which he believes is “a financial lobby group more than a new form of money,” a kind of fiscal Esperanto.

 

He argues that the elected officials who rise and fall, the appointees and experts who seem to be in charge and to be responsible for our collective successes and crises, are really just not.

 

“The business cycle is nothing more than the collective expression of human nature, vacillating between optimism and pessimism,” he writes. “We get giddy together; we get depressed together. The ‘together’ bit is the key.”

 

THE HISTORY OF MONEY: A Story of Humanity | By David McWilliams | Holt | 416 pp. | $32.99” [1]

 

1. Making Sense of Dollars and Cents: Nonfiction. Jacobs, Alexandra.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 9, 2025.

Izraelio akademikai izoliuojami, nepaisant paliaubų Gazoje

 

 

„Izraelio universitetų boikotai, daugiausia primesti Europoje, nuo karo pradžios padaugėjo ir atspindi Izraelio tarptautinę izoliaciją dėl jo elgesio Gazoje.

 

El. laiškai atkeliavo savaitę prieš konferenciją, juose 23 Izraelio akademikams buvo pranešta, kad jie kviečiami dalyvauti virtualiame Europos archeologų asociacijos susitikime, tačiau tik tuo atveju, jei slėps savo profesines tapatybes. „Reikia vengti bet kokio paminėjimo apie ryšį su Izraelio institucija ar finansavimo agentūra“, – nurodyta asociacijos valdybos pranešime.

 

Šis sprendimas, kuris buvo priimtas dėl asociacijos ryšių su Izraeliu sustabdymo dėl karo Gazoje, pribloškė Guy D. Stiebelą, Izraelio archeologijos tarybos pirmininką ir ilgametį ekspedicijos, kasinėjančios senovės Masados ​​tvirtovę, vadovą.

 

„Jūs nusiplovėte rankas, nuraminote sąžinę ir dabar galite žiūrėti į veidrodį su įspūdžiu, kad kažką padarėte“, – piktame laiške valdybai atkirto Tel Avivo universiteto vyresnysis dėstytojas dr. Stiebelis. „Ar sustojote savęs paklausti, kokių pokyčių, iš tikrųjų, pasiekėte savo sprendimu?“

 

Spausta Izraelio, valdyba rugsėjį, dieną prieš konferencijos pradžią, savo veiksmus pavadino „skubotais ir neteisingai įvertintais“. Tačiau pradinis jos atsakas atspindėjo plačiai paplitusius boikotus prieš Izraelio universitetus ir akademikus, daugiausia iš Europos institucijų, kurie smarkiai išaugo per dvejus metus trukusį karą Gazoje ir tęsiasi po praėjusį mėnesį pasiektų trapių paliaubų.

 

Niekas nesitiki, kad boikotai greitai baigsis.

 

„Jie gali nurimti, jie gali būti mažesnio masto, bet jie vienaip ar kitaip tęsis“, – sakė Emmanuelis Nahshonas, darbo grupės, kovojančios su aštuonių Izraelio universitetų boikotais, vadovas. Pasak jo, darbotvarkė „iš tikrųjų yra delegitimizuoti Izraelį“.

 

Europos universitetų pareigūnai teigia, kad boikotai yra pateisinami dėl Jungtinių Tautų komisijos ir daugelio žmogaus teisių grupių pateiktų kaltinimų Izraeliui įvykdžius genocidą Gazoje.

 

Izraelis šiuos kaltinimus neigia. Europos pareigūnai taip pat teigia, kad Izraelio universitetai bendradarbiauja su šalies gynybos pramone.

 

Izraelio universitetų technologijos „buvo panaudotos palestiniečių žudymui“, – sakė Barselonos universiteto prorektorius Raulis Ramosas, aiškindamas, kodėl jo vadovaujama institucija praėjusiais metais paskelbė apie Izraelio universitetų ir kitų institucijų boikotą.

 

Tačiau jis teigė, kad universitetas ir toliau palaikys ryšius su atskirais Izraelio studentais ir tyrėjais.

 

Izraelio universitetų pareigūnai atkerta, kad daugelis akademinių institucijų labai kritikuoja ministro pirmininko Benjamino Netanyahu vykdomą karo vykdymą. Jie teigia, kad boikotai yra pastangos nutildyti nepritarimą.

 

Jie taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Europos ir Jungtinių Valstijų universitetai bendradarbiauja su savo šalių gynybos pramone ir kad Izraeliui taikomi kitokie standartai.

 

„Išskirti Izraelį yra absurdiška“, – sakė Ben Guriono prezidentas prof. Danielis Chamovitzas. Negevo universitetas.

 

„Mūsų vyriausybė mus laiko priešais“, – pridūrė profesorius Chamovitzas, kuris rugpjūtį mitinge Tel Avive paragino nutraukti karą ir grąžinti įkaitus.

 

Mėnesį anksčiau penkių Izraelio universitetų, įskaitant Hebrajų universitetą ir Weizmanno mokslo institutą, prezidentai išsiuntė atvirą laišką ponui Netanyahu, ragindami jį sustabdyti bado krizę Gazoje.

 

„Izraelio universitetai yra nepriklausomi“, – sakė Uri Sivanas, Izraelio technologijų instituto „Technion“, Izraelio aukštųjų technologijų bumo variklio ir svarbaus gynybos pramonės partnerio, prezidentas, kuris taip pat pasirašė laišką. „Mes nesame valstybiniai universitetai.“

 

Boikotai yra pavyzdys, kaip Izraelis vis labiau izoliuojasi tarptautiniu mastu dėl savo elgesio kare Gazoje, kurį įžiebė „Hamas“ vadovaujamas išpuolis prieš Izraelį 2023 m. spalio 7 d. Per tą išpuolį žuvo beveik 1200 žmonių, o apie 250 buvo paimti įkaitais.

 

 

Prasidėjęs karas, įskaitant Izraelio bombardavimą Gazoje, nusinešė daugiau nei 67 000 palestiniečių gyvybių, teigia vietos sveikatos apsaugos pareigūnai. Skaičiai neatskiria kovotojų ir civilių gyventojų.

 

 

Pasipiktinimas dėl Gazos paskatino Izraelio sąjungininkus raginti įkurti Palestinos valstybę, staigų Izraelio palaikymo sumažėjimą tarp amerikiečių ir daugybę kultūrinių boikotų, įskaitant kai kurių Holivudo filmų kūrėjų ir aktorių vykdomą Izraelio pramogų pramonės boikotą.

 

 

Buvęs Izraelio diplomatas Nahshonas teigė, kad karo metu apie 50 universitetų, institucijų ir akademinių grupių Europoje visiškai arba iš dalies nutraukė bendradarbiavimą su Izraelio universitetais. Gegužės mėnesį Izraelio parlamentui pateiktoje ataskaitoje jo darbo grupė teigė surinkusi daugiau nei 700 akademinių boikotų atvejų, įskaitant visišką studijų nutraukimą. universitetų bendradarbiavimas, studentų mainų programų pabaiga ir atsisakymai skirti Izraelio akademikams tyrimų stipendijas. Jis apskaičiavo, kad tokių atvejų dabar yra daugiau nei 1000.

 

Pasak jo, visos institucijos boikotai daugiausia vyksta tarp Belgijos, Nyderlandų, Italijos ir Ispanijos universitetų.

 

Gento universitetas Belgijoje, laikomas judėjimo lyderiu, tęsia visų Izraelio universitetų boikotą po spalio 10 d. paliaubų. Amsterdamo universitetas, kuris kovo mėnesį sustabdė studentų mainų programą su Hebrajų universitetu, paliaubas pavadino „vilties blyksniu“, tačiau teigė, kad „taikos ir teisingumo negalima pasiekti vienu susitarimu“. Spalio 15 d. jis paskelbė, kad nepradės jokio naujo bendradarbiavimo su Izraelio akademinėmis institucijomis.

 

„Nepriklausomos tarptautinės organizacijos nustatė, kad vyksta genocidas“, – el. laiške teigė Amsterdamo universiteto atstovas Bobas Muntenas. „Be to, mūsų bendruomenėje yra platus sutarimas, ir dėl to neveiklumas yra nepakeliamas.“

 

Tačiau jis teigė, kad jo universitetas, kaip ir Barselonos universitetas, palaikys ryšius su atskirais Izraelio studentais ir tyrėjais.

 

Izraelio akademikai teigė, kad juos neramina ir kitos priemonės, be boikotų. Kai kurios šalys reikalauja pašalinti Izraelį iš „Horizon Europe“ – pagrindinės Europos Sąjungos mokslinių tyrimų finansavimo programos, kuri per pastarąjį dešimtmetį Izraeliui skyrė milijardus eurų.

 

Jungtinėse Valstijose nėra panašių universitetų masto boikotų prieš Izraelį, nors 2024 m. Amerikos universitetų miesteliuose kilo antiizraelietiškos demonstracijos. Nuo tada prezidento Trumpo spaudimo kampanija Amerikos universitetams, siekiant panaikinti antisemitizmą universitetų miesteliuose, turėjo tai, ką Tel Avivo universiteto viceprezidentė prof. Milette Shamir pavadino „didžiuliu gydomuoju poveikiu“.

 

Tačiau daugelis protestuotojų teigia, kad jų kritikos Izraelio karo pastangoms nereikėtų painioti su antisemitizmu. O Trumpo administracijos kritikai teigia, kad ji iš dalies naudoja antisemitizmą kaip pretekstą susidoroti su tuo, ką laiko kairiųjų pažiūrų Amerikos elitinės akademinės bendruomenės ideologija.

 

Harvardo universitetas, kuris derasi su Baltaisiais rūmais, siekdamas išsaugoti milijardus dolerių federalinio finansavimo, liepą paskelbė apie naują studijų užsienyje programą su Ben Guriono universitetu ir podoktorantūros stipendiją Izraelio tyrėjams Harvardo medicinos mokykloje.

 

Šis pranešimas buvo paskelbtas praėjus mėnesiui po to, kai Trumpo administracija pareiškė, kad Harvardo universitetas pažeidė federalinį pilietinių teisių įstatymą, nes nesiėmė veiksmų prieš žydų studentų priekabiavimą ir „sudarė sąlygas antisemitizmui plisti“ universiteto miestelyje.

 

Europoje Izraelio akademikai teigia, kad boikotai, kurių ištakos siekia prieš du dešimtmečius vykusį Boikoto, Investicijų Atsisakymo ir Sankcijų judėjimą, taip pat baudžia arabus, nes apie 19 procentų Izraelio universitetų studentų yra Izraelio arabai, kurie sudaro maždaug 21 procentą visų gyventojų.

 

Ben Guriono universiteto profesorius Chamovitzas teigė, kad boikotai buvo ypač skausmingi, nes jie atrodė kaip bausmė Izraeliui po spalio 7 d. išpuolių.

 

Jo universitetas yra už 40 kilometrų nuo Gazos sienos, o išpuolių dieną, kai mokykloje buvo pertrauka dėl Sukoto šventės, žuvo 75 studentai, profesoriai ir kiti universiteto bendruomenės nariai. „Iš pradžių sakiau, kad dalyvausiu kiekvienose laidotuvėse“, – „The New York Times“ sakė jis praėjus kelioms dienoms po išpuolių. „Tada sužinojau, kiek jų buvo.“

 

Tel Avivo universiteto profesorė Shamir, kalbėjusi telefonu iš Berlyno, teigė, kad ten susitiko su kai kuriais universiteto akademiniais partneriais iš Vokietijos, kad išsiaiškintų, ar galėtų pradėti daugiau projektų. Izraelio ir Vokietijos akademikų bendradarbiavimas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai vokiečių mokslininkai iš Maxo Plancko draugijos, pavadintos vokiečių fiziko teoretiko ir Nobelio premijos laureato vardu, 1959 m. išvyko į pažintinę kelionę į Weizmanno institutą Rehovote, Izraelyje.

 

Tikslai buvo partnerystė ir inovacijos, taip pat ir tai, ar mokslas galėtų padėti atkurti santykius po Holokausto. Netrukus prasidėjo dešimtmečius trukę moksliniai mainai tarp dviejų šalių.

 

Profesorė Shamir teigė, kad šiandien jos universitetas bendradarbiauja su Vokietija daugiau nei bet kuri kita šalis, išskyrus Jungtines Valstijas. „Vokietija iš tiesų buvo išimtis Europoje“, – sakė ji.“ [1]

 

1. Israeli Academics Find Themselves Isolated Despite Gaza Cease-Fire. Bumiller, Elisabeth.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 9, 2025.

Israeli Academics Find Themselves Isolated Despite Gaza Cease-Fire

 

 

“Boycotts of Israeli universities, largely imposed in Europe, have multiplied since the start of the war and reflect Israel’s international isolation over its conduct in Gaza.

 

The emails arrived a week before the conference, informing 23 Israeli academics that they were welcome to participate in a virtual meeting of the European Association of Archaeologists — but only if they hid their professional identities. “Any mention of affiliation to an Israeli institution or funding agency must be avoided,” the message from the association’s board instructed.

 

The decision, part of a suspension of the association’s ties with Israel because of the war in Gaza, stunned Guy D. Stiebel, the chairman of the Israel Archaeological Council and longtime director of an expedition excavating the ancient fortress of Masada.

 

“You have whitewashed your hands, soothed your conscience, and may now look in the mirror with the impression that you have done something,” Dr. Stiebel, a senior lecturer at Tel Aviv University, shot back in an angry letter to the board. “Did you stop to ask yourselves what change your decision has truly achieved?”

 

The board, under pressure from Israel, ended up reversing its action as “rushed and misjudged” the day before the conference began, in September. But its initial response reflected widespread boycotts against Israeli universities and academics, mostly by European institutions, that grew sharply during the two-year war in Gaza and are continuing after a shaky cease-fire reached last month.

 

No one expects the boycotts to end anytime soon.

 

“They may subside, they may be of a lesser amplitude, but they will continue to subsist one way or another,” said Emmanuel Nahshon, the head of a task force fighting against the boycotts for Israel’s eight universities. The agenda, he said, “is really to delegitimize Israel.”

 

Officials at European universities say the boycotts are justified because of accusations that Israel has committed genocide in Gaza made by a United Nations commission and many human rights groups.

 

Israel denies those accusations. The European officials also say Israeli universities collaborate with the country’s defense industry.

 

Technology from Israel’s universities “was going to be used in order to kill Palestinian people,” said Raúl Ramos, the vice rector of the University of Barcelona, explaining why his institution announced a boycott of Israeli universities and other institutions last year.

 

He said, however, that the university would continue relationships with individual Israeli students and researchers.

 

Israeli university officials counter that many academic institutions have been highly critical of Prime Minister Benjamin Netanyahu’s prosecution of the war. They say the boycotts amount to an effort to silence dissent.

 

They also point out that universities in Europe and the United States collaborate with their nations’ defense industries and that Israel is being held to a different standard.

 

“By singling out Israel, it’s ridiculous,” said Prof. Daniel Chamovitz, the president of Ben Gurion University of the Negev.

 

“Our government sees us as the enemy,” added Professor Chamovitz, who in August called for a stop to the war and a return of the hostages at a rally in Tel Aviv.

 

The month before, the presidents of five Israeli universities — including Hebrew University, and the Weizmann Institute of Science — sent an open letter to Mr. Netanyahu calling on him to stop the hunger crisis in Gaza.

 

“Israeli universities are independent,” said Uri Sivan, the president of the Technion-Israel Institute of Technology, the engine behind Israel’s high tech boom and a crucial partner in its defense industry, who also signed the letter. “We’re not government universities.”

 

The boycotts are an example of how Israel has become increasingly isolated internationally over its conduct in the war in Gaza, which was ignited by the Hamas-led attack on Israel on Oct. 7, 2023. That attack killed nearly 1,200 people, with roughly 250 people taken hostage.

 

The resulting war, including Israel’s bombardment of Gaza, has killed more than 67,000 Palestinians, local health authorities say. The numbers do not distinguish between combatants and civilians.

 

Outrage over Gaza has led to calls from Israel’s allies for a Palestinian state, a seismic drop in support for Israel among Americans and myriad cultural boycotts, including of Israel’s entertainment industry by some Hollywood filmmakers and actors.

 

Mr. Nahshon, a former Israeli diplomat, said some 50 universities, institutions and academic groups in Europe ended cooperation with Israeli universities either fully or partly during the war. In a report to the Israeli Parliament in May, his task force said it had compiled more than 700 instances of academic boycotts, including total cutoffs of university-to-university collaborations, the end of student exchange programs and refusals to award Israeli academics research grants. He estimated there were now more than 1,000 such cases.

 

The institutionwide boycotts, he said, are largely among universities in Belgium, the Netherlands, Italy and Spain.

 

Ghent University in Belgium, considered a leader of the movement, is continuing its boycott of all Israeli universities after the Oct. 10 cease-fire. The University of Amsterdam, which suspended a student exchange program with Hebrew University in March, called the cease-fire “a glimmer of hope” but said “peace and justice cannot be achieved with a single agreement.” On Oct. 15, it announced that it would enter into no new collaborations with Israeli academic institutions.

 

“Independent international bodies have determined that genocide is taking place,” Bob Munten, a spokesman for the University of Amsterdam, said in an email. “Furthermore, there is broad consensus within our community and beyond that inaction is untenable.”

 

But he said his university, like Barcelona, would maintain relationships with individual Israeli students and researchers.

 

Israeli academics said they were worried about other measures beyond boycotts. There are demands from some countries to remove Israel from Horizon Europe, the European Union’s major research funding program, which over the past decade has sent billions of euros to Israel.

 

In the United States, there are no similar universitywide boycotts against Israel, although anti-Israel demonstrations erupted on American college campuses in 2024. Since then, President Trump’s pressure campaign on American universities to stamp out campus antisemitism has had what Prof. Milette Shamir, the vice president of Tel Aviv University, called “a huge healing effect.”

 

But many protesters say their criticism of Israel’s war effort is not to be confused with antisemitism. And critics of the Trump administration say it is using antisemitism in part as an excuse to crack down on what it sees as the left-wing ideology of American elite academia.

 

Harvard, which is in talks with the White House trying to preserve billions of dollars in federal funding, in July announced a new study abroad program with Ben Gurion University and a postdoctoral fellowship for Israeli researchers at Harvard Medical School.

 

The announcement was made a month after the Trump administration said Harvard had violated federal civil rights law by failing to address the harassment of Jewish students and had “enabled antisemitism to fester” on campus.

 

In Europe, Israeli academics say the boycotts, which have roots from two decades ago with the Boycott, Divestment and Sanctions movement, are also punishing Arabs because some 19 percent of university students in Israel are Israeli Arabs, who make up roughly 21 percent of the general population.

 

Professor Chamovitz of Ben Gurion University said the boycotts were particularly painful because they felt like punishment for Israel after the Oct. 7 attacks.

 

His university is 25 miles from the Gaza border and on the day of the attacks, when the school was on break for the Sukkot holiday, 75 students, professors and others in the university’s community were killed. “At first I said I was going to go to every funeral,” he told The New York Times days after the attacks. “Then I found out how many.”

 

Professor Shamir of Tel Aviv University, who spoke by phone from Berlin, said she was meeting there with some of the university’s German academic partners to see if she could start more projects. Collaboration between Israeli and German academics began after World War II, when German scientists from the Max Planck Society, named for the German theoretical physicist and Nobel laureate, went on a 1959 exploratory trip to the Weizmann Institute in Rehovot, Israel.

 

The goals were partnership and innovation but also to see if science could help heal relations after the Holocaust. Decades of scientific exchanges between the two countries soon began.

 

Professor Shamir said that today her university has more collaborations with Germany than any other country beyond the United States.

 

“Germany has really been the exception in Europe,” she said.” [1]

 

1. Israeli Academics Find Themselves Isolated Despite Gaza Cease-Fire. Bumiller, Elisabeth.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 9, 2025.