Who Coupled with Whom in the Ice Age: Human Women Preferred Neanderthal Men

 

They still would prefer Neanderthal men today, we regret to report. May be, this is why we are starting to die out too. They just don't like Homo sapiens men so much in order to deal with them. And if we don't interact enough, we don't have many children.

 

“FRANKFURT.

 

On average, Central Europeans carry around two percent Neanderthal genes in their genetic makeup.

 

For although *Homo sapiens*—and *Homo neanderthalensis*, the early human form that went extinct around 40,000 years ago—are anatomically regarded as distinct species, they were capable of producing fertile offspring together. And indeed, they did just that. This occurred once, around 250,000 years ago in the Near East—where *H. sapiens* had made its first foray out of Africa—and again between 50,000 and 40,000 years ago, when the non-Neanderthal branch of our ancestors advanced into Ice Age Central Europe.

 

Since *Homo sapiens* appears to have played the more active role in these migratory movements, one might assume that events unfolded much as they often did later in history: conquering *sapiens* males behaved in a predictably toxic manner during their conquests, helping themselves to the female population they encountered. Now, researchers led by geneticist Alexander Platt of the University of Pennsylvania have published a study in the journal *Science* suggesting that, in the vast majority of cases, encounters between the two species must actually have been clearly one-sided. However, the dynamic was precisely the opposite: the pairings predominantly involved male Neanderthals and females of anatomically modern humans.

 

With their analysis, Platt and his colleagues originally set out to determine why our X chromosomes—one of the two chromosomes that determine a person's sex—contain far fewer Neanderthal genes than our other chromosomes. They hypothesized that *sapiens* genes located there might have had a negative impact on the survival of the hybrid offspring. If so, the Neanderthal DNA of individuals dating back to the initial interbreeding event 250,000 years ago should already have exhibited a particularly low proportion of such genes. Yet, analyses of ancient genetic remains in Neanderthal bones from Russia and Croatia revealed the opposite: Neanderthal X chromosomes contained a particularly high amount of *sapiens* DNA—a relative excess of 62 percent.

 

The researchers can rule out the effects of natural selection as the cause of this pattern. Theoretically, it would be possible to explain these results by positing a surplus of women or men, respectively, within the two populations. However, the simpler—and, in the view of Alexander Platt and his colleagues, therefore far more probable—explanation is a strong preference among Neanderthal men for women of *sapiens* lineage.

 

This does not imply, however, that it was the Neanderthals who abducted *sapiens* beauties. Indeed, there is no other archaeological evidence whatsoever of interpersonal violence between members of the two groups. Moreover, it is equally possible that men of Neanderthal descent were simply more attractive to our Ice Age female ancestors than were "purebred" *Homo sapiens* males. The latter scenario would be even more likely if, within the genus *Homo* at that time, mating dynamics still followed the pattern typically observed in the animal kingdom—where it is the females who ultimately make the choice.” [1]

 

1. Wer mit wem in der Eiszeit: Neandertaler-Männer bevorzugten Menschenfrauen. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 28 Feb 2026: 9.    ULF VON RAUCHHAUPT

Trade Secrets: Why a Standard Employment Contract No Longer Protects?

 

"In business, the most valuable assets often do not have a physical form – these are customer lists, materials from negotiations with customers and agreed terms of cooperation, pricing models, strategic plans, software code or unique business solutions.

 

This is information that is valued because it is not available to competitors. However, many managers still live with the belief that employees understand what is confidential. In reality, such an approach based on trust does not work: in the event of a dispute, it is the employer who has the responsibility to prove that trade secrets have been clearly defined, disclosed in a way that is understandable to the employee and protected.

 

The protection of confidential information is not a matter of trust, but of systematic legal, organizational and technological work. Both legal regulations and case law clearly state that the employer must define what constitutes his trade secrets and familiarize the employee with it.

 

The boundary between confidentiality and public information

 

How to clearly draw the line between what is confidential and what is not in a company? First of all, the employer must prepare a list of trade secrets and familiarize the employee with it. The list of trade secrets should be as complete and detailed as possible, because a common mistake of employers is to impose extremely abstract obligations on employees.

 

For example, such confidentiality provisions as: “The employer’s trade secret consists of all information that the employee has acquired during the performance of his/her job functions” are often found. However, the employer’s interests would be much more strongly protected by a detailed list of trade secrets – clearly itemized information that the employer considers to be a trade secret. For example, commercial offers provided to customers, product pricing, contact details of customers’ employees who make responsible decisions obtained during work.

 

It is not uncommon for the work rules, which the employee agrees to when signing the employment contract, to contain an abstract provision that the employee undertakes to protect the information constituting the employer's commercial secret, which is listed in the list of commercial secrets. In such cases, employees sign only the employment contract, but do not sign either the work rules or the list of commercial secrets. Then, during a dispute, it would be more difficult for the employer to prove that the employee was clearly informed of what constitutes commercial secrets.

 

It is recommended to clearly stipulate the employee's obligation to protect commercial secrets in the employment contract or additional agreement, and to provide the list of commercial secrets as an annex to the contract, each page of which the employee would sign.

 

It is important to note that the measures to protect information constituting a commercial secret must be not only legal, but also technical and organizational. For example, if information constituting a trade secret is stored in internal document management or data storage systems (e.g. SharePoint, Google Drive), password-protected access to it should be granted only to those employees who have committed in writing to protect trade secrets. In addition, the employer should organize the dissemination of trade secrets responsibly - trade secrets should be provided only to those of its employees who need such information to perform their job functions.

Remote work and digital tools only strengthen the need for protection

 

Today, working from home is completely common, but in such cases it becomes more difficult to control the protection of confidential data.

 

Therefore, in addition to the measures already mentioned, additional restrictions on the use of information related to the specifics of the employer's activities are necessary. For example, a ban on placing confidential data on external Internet platforms - artificial intelligence tools, translators or document format conversion programs.

 

It is also necessary to establish the procedure for using work tools provided by the employer: an obligation to work only with equipment provided by the employer, from a designated location, and a ban on connecting to public Wi-Fi networks.

 

It is also important to provide for a ban on transferring employer activity data to personal accounts (for example, personal e-mail) and a ban on working using equipment other than that provided by the employer.

 

These bans are particularly significant because disputes often occur in legal practice when an employee transfers confidential information to a personal e-mail during work and later moves to work for a competitor. In such a case, the employer proves the leakage of information, and the employee claims that such a practice was allowed and necessary in the company when working remotely.

 

If the contract clearly establishes a ban on storing such data in personal accounts or using personal equipment, it would be much easier for the employer to prove the leakage of confidential information in the event of a dispute.

What to do today to have peace of mind tomorrow

 

What can any company, even the smallest, do today to ensure that its business information is secure tomorrow?

 

First, prepare a detailed list of trade secrets and familiarize employees with it in writing. It should indicate all confidential and commercially valuable information. It is also possible to provide for an obligation to protect trade secrets even after the termination of the employment relationship (for example, 1-2 years).

 

Secondly, provide for a sanction for the disclosure of trade secrets. It must be realistic and correspond to the nature of the possible violation. For example, if a company generates an annual turnover of 500 thousand euros and provides a fine of 100 thousand euros for the disclosure of any confidential information, it is likely that such a sanction would be considered disproportionate and would not be enforceable.

 

Third, ensure practical protection of confidential information - set passwords in data storage systems, and provide access to confidential information only to those employees who need it and who are committed to protecting it.

 

Confidential information in the company will always be protected by timely training and clear information provided to employees working with trade secrets, which provides employees with knowledge of what to do and what not to do when working with data held by the employer.”

 

 

Komercinės paslaptys: kodėl standartinė darbo sutartis nebeapsaugo?

 

 

"Versle vertingiausias turtas dažnai neturi fizinės formos – tai klientų sąrašai, su klientais vykdytų derybų medžiaga ir sutartos bendradarbiavimo sąlygos, kainodaros modeliai, strateginiai planai, programinis kodas ar unikalūs veiklos sprendimai.

 

Tai informacija, kuri yra vertinama, nes nėra prieinama konkurentams. Vis dėlto daugelis vadovų iki šiol gyvena įsitikinimu, kad darbuotojai supranta, kas yra konfidencialu. Realybėje toks pasitikėjimu grįstas požiūris neveikia: kilus ginčui būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad komercinės paslaptys buvo aiškiai apibrėžtos, darbuotojui suprantamai atskleistos ir saugomos.

 

Konfidencialios informacijos apsauga yra ne pasitikėjimo, o sistemingo teisinio, organizacinio ir technologinio darbo klausimas. Tiek teisiniame reglamentavime, tiek teismų praktikoje labai aiškiai nurodyta, kad darbdavys turi apibrėžti, kas sudaro jo komercines paslaptis, ir su tuo supažindinti darbuotoją.

Riba tarp konfidencialumo ir viešos informacijos

 

Kaip aiškiai nubrėžti ribą, kas įmonėje yra slapta, o kas – ne? Visų pirma, darbdavys turi parengti komercinių paslapčių sąrašą ir su juo supažindinti darbuotoją. Komercinių paslapčių sąrašas turėtų būti kuo išsamesnis ir detalesnis, nes dažna darbdavių klaida – itin abstraktūs įpareigojimai darbuotojams.

 

Pavyzdžiui, neretai pasitaiko tokios konfidencialumo nuostatos kaip: „Komercinę darbdavio paslaptį sudaro visa informacija, kurią darbuotojas įgijo darbo funkcijų vykdymo metu.“ Visgi darbdavio interesus gerokai stipriau apsaugotų detalus komercinių paslapčių sąrašas – aiškiai papunkčiui įvardyta informacija, kurią darbdavys laiko komercine paslaptimi. Pavyzdžiui, klientams teikiami komerciniai pasiūlymai, prekių kainodara, darbo metu gauti klientų atsakingų sprendimus priimančių darbuotojų kontaktiniai duomenys.

 

Nereta klaida, kai darbo tvarkos taisyklėse, su kuriomis darbuotojas sutinka pasirašydamas darbo sutartį, būna abstrakti nuostata, jog darbuotojas įsipareigoja saugoti darbdavio komercinę paslaptį sudarančią informaciją, kuri įvardyta komercinių paslapčių sąraše. Tokiais atvejais darbuotojai pasirašo tik darbo sutartį, tačiau nepasirašo nei darbo tvarkos taisyklių, nei komercinių paslapčių sąrašo. Tuomet ginčo metu darbdaviui būtų sudėtingiau įrodyti, kad darbuotojas buvo aiškiai supažindintas su tuo, kas sudaro komercines paslaptis.

 

Darbo sutartyje ar papildomame susitarime rekomenduotina aiškiai numatyti darbuotojo pareigą saugoti komercines paslaptis, o komercinių paslapčių sąrašą pateikti kaip priedą prie sutarties, kurio kiekvieną lapą darbuotojas pasirašytų.

 

Svarbu paminėti, kad komercinę paslaptį sudarančios informacijos apsaugos priemonės turi būti ne tik teisinės, bet ir techninės bei organizacinės. Pavyzdžiui, jei komercinę paslaptį sudaranti informacija laikoma vidinėse dokumentų valdymo ar duomenų saugojimo sistemose (pvz., „SharePoint“, „Google Drive“), slaptažodžiu apsaugota prieiga prie jų turėtų būti suteikiama tik tiems darbuotojams, kurie raštu įsipareigojo saugoti komercines paslaptis. Be to, darbdavys turėtų komercinių paslapčių sklaidą organizuoti atsakingai – komercines paslaptis turėtų suteikti tik tokiems savo darbuotojams, kuriems tokia informacija būtina darbo funkcijų vykdymui.

Nuotolinis darbas ir skaitmeniniai įrankiai būtinybę apsisaugoti tik sustiprina

 

Šiandien visiškai įprasta dirbti iš namų, tačiau tokiais atvejais kontroliuoti konfidencialių duomenų apsaugą tampa sudėtingiau.

 

Todėl, be jau minėtų priemonių, būtini su konkrečia darbdavio veiklos specifika susiję papildomi ribojimai dėl informacijos naudojimo. Pavyzdžiui, draudimas konfidencialius duomenis talpinti į išorines interneto platformas – dirbtinio intelekto įrankius, vertėjus ar dokumentų formato konvertavimo programas.

 

Taip pat būtina nustatyti darbdavio suteikiamų darbo priemonių naudojimo tvarką: įpareigojimą dirbti tik su darbdavio suteikta įranga, iš nustatytos vietos ir draudimą jungtis prie viešų „Wi-Fi“ tinklų.

 

Svarbu numatyti ir draudimą persiųsti darbdavio veiklos duomenis į asmenines paskyras (pavyzdžiui, asmeninį el. paštą) bei draudimą dirbti naudojant kitą techniką, nei suteikta darbdavio.

 

Šie draudimai ypač reikšmingi, nes teisinėje praktikoje dažnai pasitaiko ginčų, kai darbuotojas darbo metu konfidencialią informaciją persiunčia į asmeninį el. paštą, o vėliau pereina dirbti pas konkurentą. Tokiu atveju darbdavys įrodinėja informacijos nutekinimą, o darbuotojas teigia, kad tokia praktika įmonėje buvo leidžiama ir reikalinga dirbant nuotoliniu būdu.

 

Jei sutartyje aiškiai įtvirtintas draudimas tokius duomenis kaupti asmeninėse paskyrose ar naudoti asmeninę techniką, ginčo atveju darbdaviui būtų gerokai lengviau įrodyti konfidencialios informacijos nutekinimą.

Ką padaryti šiandien, kad rytoj būtumėte ramūs

 

Ką šiandien gali padaryti bet kuri, net ir mažiausia įmonė, kad jau rytoj jos verslo informacija būtų saugi?

 

Pirma, parengti detalų komercinių paslapčių sąrašą ir su juo supažindinti darbuotojus raštu. Jame nurodyti visą slaptą ir komercinę vertę turinčią informaciją. Taip pat galima numatyti pareigą komercines paslaptis saugoti ir po darbo santykių pabaigos (pavyzdžiui, 1–2 metus).

 

Antra, numatyti sankciją už komercinių paslapčių atskleidimą. Ji turi būti realistiška ir atitikti galimo pažeidimo pobūdį. Pavyzdžiui, jei įmonė generuoja 500 tūkst. eurų metinę apyvartą ir už bet kokios slaptos informacijos atskleidimą numato 100 tūkst. eurų baudą, tikėtina, kad tokia sankcija būtų laikoma neproporcinga ir jos prisiteisti nepavyktų.

 

Trečia, užtikrinti praktinę slaptos informacijos apsaugą – nustatyti slaptažodžius duomenų saugojimo sistemose, o prieigą prie slaptos informacijos suteikti tik tiems darbuotojams, kuriems ji būtina ir kurie yra įsipareigoję ją saugoti.

 

Konfidencialią informaciją įmonėje visada padės apsaugoti laiku atlikti mokymai ir su komercinėmis paslaptimis dirbantiems darbuotojams suteikta aiški informacija, kuri suteikia darbuotojams žinių apie tai, ką daryti bei ko nedaryti dirbant su darbdavio turimais duomenimis.”

 

 

JAV ieško būdų numušti droną, neišleidžiant 1 milijono dolerių

„JŪRŲ STOTIS LEOVIGILDO GANTIOQUI, Filipinai. – Ant kalnagūbrio, iš kurio atsiveria vaizdas į Pietų Kinijos jūrą, JAV jūrų pėstininkai taktinėmis transporto priemonėmis nusitaikė į link jų kylantį fiksuoto sparno droną. Transporto priemonių patrankos šaudė, iš ginklų kilo dūmų kamuoliai. Po kelių bandymų jūrų pėstininkai pataikė į taikinį, o dronas nukrito į jūrą.

 

„Praleido kelis šūvius“, – sakė štabo seržantas Noah Konie. „Bet galiausiai jis vis dar vandenyje.“

 

Balandžio mėnesį Filipinuose vykusios pratybos suteikė galimybę pamatyti, kaip JAV sprendžia vieną iš opiausių šiuolaikinio karo problemų: numušti pigius dronus nenaudojant raketų, kurių gamyba gali kainuoti daugiau nei 10 kartų brangiau.

 

Jūrų pėstininkams jų naudojamos transporto priemonės, bendrai vadinamos Jūrų oro gynybos integruota sistema arba „Madis“, yra sprendimo dalis.

 

„Madis“ sudaro dvi jungtinės lengvosios taktinės transporto priemonės, kurios yra jų įpėdinės. į „Humvee“. Vienoje iš transporto priemonių sumontuotas pažangus radaras, skirtas palengvinti skraidančių taikinių pataikymą. Antroji transporto priemonė neša „Stinger“ raketas. Sistema taip pat turi elektroninės kovos galimybes, tokias kaip signalų trukdymas. Abi „Madis“ transporto priemonės aprūpintos patranka ir mažesniu kulkosvaidžiu, kurie kartu su naujų tipų šaudmenimis tampa vis svarbesniais kovos su dronais operacijų elementais.

 

Pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose JAV ir Persijos įlankos šalys naudojo sraigtasparnius ir orlaivius su pabūklais, kad numuštų Irano dronus. Tačiau jos taip pat rėmėsi brangesnėmis ir sunkiau pagaminamomis oras-oras raketomis, tokiomis kaip AIM-120, kurių kiekviena kainuoja po 1 mln. USD, teigiama Vašingtone įsikūrusio Strateginių ir tarptautinių studijų centro ataskaitoje.

 

„Madis“ idėja – suteikti vadams lauke keletą variantų – pabūklus, raketas ar elektroninę karybą – kad jie galėtų pasirinkti geriausią būdą apsaugoti karius ir kitą turtą nuo dronų neišleidžiant daug pinigų.

 

„Stinger“ raketos bus pajėgesnės [nei pabūklai], tačiau jų skaičius taip pat bus ribotas“, – teigė Tomas Karako, CSIS Raketinės gynybos projekto direktorius.

 

„Madis“ mobilumas yra ypač svarbus jūrų pėstininkams, kurie ruošiasi potencialiai kovai Indo-Ramiojo vandenyno salų aplinkoje, kuri būtų esminė bet kokio konflikto su Kinija dėl Taivano ar Pietų Kinijos jūros atveju.

 

Jūrų pėstininkai teigia, kad viena iš perspektyviausių „Madis“ savybių yra galimybė iššauti specializuotą 30 mm sviedinį su artumo sprogdikliu. Degiklis suaktyvina sviedinio detonaciją, kai taikinys priartėja, todėl šauliui nereikia tiesiogiai pataikyti. Nors 30 mm sviedinys dažnai yra mažiau tikslus nei raketos, jis gali sumažinti išlaidas. Net jei dronui numušti prireiktų penkių šūvių, bendra kiekvieno drono kaina būtų apie 11 250 USD, remiantis buvusio Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos logistikos paramos ir pirkimų agentūros šaudmenų techniko Steveno Sawyerso skaičiavimais.

 

Kitos antidronų sistemos yra daug brangesnės. „Madis“ sistemos „Stinger“ raketos Pasak Sawyerso, kiekvienas dronas gali kainuoti po 430 000 JAV dolerių, o dronas-perėmėjas „Coyote“, kuris atrodo kaip raketos ir drono mišinys ir buvo naudojamas Artimųjų Rytų kare, gali kainuoti nuo 100 000 iki 125 000 JAV dolerių, sakė Sawyersas.

 

Irano „Shahed“ klasės dronai, kurie buvo paleisti prieš JAV ir sąjungininkus Artimuosiuose Rytuose, o Rusija juos naudojo Ukrainoje, kainuoja maždaug 30 000 JAV dolerių. Mažesni kvadrokopteriai dronai kainuoja nuo 1 500 iki 5 000 JAV dolerių, sakė Sawyersas, JK konsultacinės firmos „Integrated Synergy Consulting“ įkūrėjas.

 

30 mm sviediniai yra patikima atsarginė priemonė prieš Irano „Shahed“, jei kiti metodai, pavyzdžiui, trukdymas, pirmiausia nesunaikina drono, sakė jis.

 

Nors jie yra pigesni nei raketos, JAV gynybos gamintojai vis dar susiduria su iššūkiu pagaminti pakankamą kiekį šių sviedinių, atsižvelgiant į tai, kad reikės dar šimtų tūkstančių.

 

„Artumas“ „Sprogikliai yra tikslūs elektromechaniniai įtaisai, o linijų, kurios juos gamina dideliu mastu, yra nedaug“, – sakė Sawyersas.

 

Virdžinijoje įsikūrusi bendrovė „Northrop Grumman“, kuriai armija skyrė daugiau nei 200 mln. dolerių vertės sutartį gaminti artimojo sprogdiklio sviedinį, teigė, kad investavo į savo įrenginius ir tyrimus, nes auga šios amunicijos paklausa. „L3Harris“, gaminanti sprogdiklius 30 mm šaudmenims, „sparčiai didina gamybą, kad patenkintų augančią įvairių sprogdiklių paklausą“, – sakė Floridoje įsikūrusios bendrovės atstovė spaudai.

 

Neseniai vykusiose pratybose Filipinuose jūrų pėstininkai paleido dešimtis inertinių treniruočių šūvių, kad praktikuotųsi pataikyti į vienpusio puolimo ir stebėjimo dronus bei į fiksuoto sparno ir rotorinius taikinius. Konie teigimu, jie apskritai naudojo savo patrankas ir 30 mm šaudmenis didesniems taikiniams.

 

Pratybų pabaigoje jūrų pėstininkai paleido „Stinger“ raketą. Ji vienu šūviu numušė droną.“ [1]

 

1. World News: U.S. Finds Way to Down a Drone Without Spending $1 Million. Cherney, Mike.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 02 June 2026: A8. 

U.S. Is Looking for the Way to Down a Drone Without Spending $1 Million

“NAVAL STATION LEOVIGILDO GANTIOQUI, Philippines -- On a ridge overlooking the South China Sea, U.S. Marines in tactical vehicles took aim at a fixed-wing drone soaring toward them. The cannons on the vehicles fired, puffs of smoke wafting from the weapons. After a few tries, the Marines hit their target and the drone tumbled into the sea.

 

"Missed a few rounds," Staff Sgt. Noah Konie said. "But at the end of the day, it's still in the water."

 

The drill in the Philippines in April offered a window into how the U.S. is tackling one of the most pressing problems of modern warfare: Taking down low-cost drones without using missiles that can cost more than 10 times as much to produce.

 

For the Marines, the vehicles they used, collectively known as the Marine Air Defense Integrated System, or Madis, are part of the solution.

 

The Madis consists of two Joint Light Tactical Vehicles, the successor to the Humvee. One of the vehicles is mounted with advanced radar designed to make it easier to hit flying targets. The second vehicle carries Stinger missiles. The system also features electronic-warfare capabilities such as jamming. Both Madis vehicles are equipped with a cannon and a smaller machine gun that, along with new types of ammunition, are becoming a growing part of antidrone operations.

 

In the Middle East, for example, the U.S. and Gulf nations have been using helicopters and aircraft with guns to shoot down Iranian drones. But they also have relied on more expensive and harder-to-produce air-to-air missiles, such as the AIM-120, that cost $1 million each, according to a report from the Washington-based Center for Strategic and International Studies.

 

The idea of the Madis is to give commanders in the field several options -- guns, missiles or electronic warfare -- so they can choose the best way to protect troops and other assets from drones without breaking the bank.

 

"Stingers, they're going to be more capable [than guns]. . .but they're also going to be more limited in terms of number," said Tom Karako, director of the Missile Defense Project at CSIS.

 

The mobility of the Madis is particularly important for the Marines, who are preparing for a potential fight in the island environments of the Indo-Pacific that would be central in any conflict with China over Taiwan or the South China Sea.

 

The Marines say that one of the Madis's most promising features is its ability to fire a specialized 30mm round with a proximity fuze. The fuze triggers the round to detonate when a target gets close, so the shooter doesn't need to score a direct hit. While often less accurate than missiles, the 30mm round has the potential to reduce costs. Even if it takes five rounds to down a drone, the total cost would be about $11,250 for each drone, according to an estimate from Steven Sawyers, a former ammunition technician at the logistics support and procurement agency of the North Atlantic Treaty Organization.

 

Other antidrone systems are far more expensive. The Stinger missiles on the Madis system can cost $430,000 each, said Sawyers, while the Coyote drone interceptor, which looks like a cross between a missile and a drone and has been used in the Mideast war, can cost between $100,000 and $125,000, said Sawyers.

 

Iran's Shahed-class drones, which have been launched against the U.S. and allies in the Middle East, and which Russia has used in Ukraine, cost roughly $30,000. Smaller quadcopter drones cost between $1,500 and $5,000, said Sawyers, the founder of Integrated Synergy Consulting, a U.K. consulting firm.

 

The 30mm rounds offer a reliable backup against an Iranian Shahed if other methods such as jamming don't take down the drone first, he said.

 

Although they are cheaper than missiles, U.S. defense manufacturers still face the challenge of making sufficient quantities of the rounds, given that hundreds of thousands more will be required.

 

"Proximity fuzes are precision electromechanical devices, and the lines that build them at scale are few," Sawyers said.

 

Virginia-based Northrop Grumman, which was awarded a more than $200 million contract by the Army to produce a proximity fuze round, said it has invested in its facilities and research as demand rises for the ammunition. L3Harris, which makes fuzes for 30mm ammunition, is "rapidly scaling to meet the growing demand across a range of fuzes," a spokeswoman for the Florida-based company said.

 

At the recent drill in the Philippines, the Marines fired dozens of inert training rounds to practice hitting one-way-attack and surveillance drones and a mix of fixed-wing and rotor targets. In general, Konie said they used their cannon and the 30mm ammunition for larger targets.

 

Toward the end of the drill, the Marines launched a Stinger missile. It downed the drone in one shot.” [1]

 

1. World News: U.S. Finds Way to Down a Drone Without Spending $1 Million. Cherney, Mike.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 02 June 2026: A8. 

Rusija papildo savo oro bazę Sirijoje

„Rusija pasiuntė krovininį laivą papildyti savo oro bazę Sirijoje – tai signalas, kad Kremlius ketina išlaikyti strategiškai svarbią karinę poziciją valdant naujiems šalies valdovams, teigia JAV pareigūnai ir „The Wall Street Journal“ peržiūrėtos palydovinės nuotraukos.

 

Krovininis laivas „Sparta“ išplaukė iš Sankt Peterburgo kovo mėnesį ir atvyko į Sirijos Tartuso uostą gegužę, didžiąją kelionės dalį lydimas Rusijos karinio jūrų laivyno laivų, rodo palydovinės nuotraukos ir JAV pareigūnų duomenys, stebintys laivų tiekimo misiją nuo Assado režimo, Rusijos sąjungininko, žlugimo 2024 m. pabaigoje.

 

„Sparta“, kurio savininkui taikomos JAV sankcijos už ginklų tiekimą Maskvos vardu, gabeno įrangą netoliese esančiai Rusijos oro bazei Chmeimime, teigė kai kurie JAV pareigūnai.

 

Papildymo operacija rodo, kad Rusija ir toliau naudojasi baze, nepaisant to, kad Assado režimą nuvertė islamistų sukilėliai, kurie dabar valdo šalį – tai kelia nerimą kai kuriems JAV vyriausybės pareigūnams, kurie tikėjosi Sirijos revoliucijos sėkmės. prieš pusantrų metų būtų sukėlęs Rusijai strateginį smūgį, atimdamas iš jos svarbią tarpinę stotį operacijoms Afrikoje ir Pietų Amerikoje.

 

„Manau, kad rusams iš esmės pavyko išlaikyti bazes“, – sakė Aronas Lundas, Sirijos ekspertas iš Švedijos gynybos tyrimų agentūros. „Jie naudojo morkas ir lazdą, bet manau, kad daugiausia morkas, kad įtikintų siriečius, jog jie gali atlikti jiems naudingą funkciją ir kad jie turi ką vienas iš kito gauti.“

 

Tuo tarpu JAV kariuomenė anksčiau šiais metais pasitraukė iš savo bazių Sirijoje, nutraukdama daugiau nei dešimtmetį trukusį įsipareigojimą šaliai, kuris prasidėjo kaip misija kovoti su „Islamo valstybės“ ekstremistais.

 

Sirijos vyriausybės atstovas neatsakė į prašymą pakomentuoti. JAV Centrinės vadovybės atstovas atsisakė komentuoti „Sparta“ buvimo vietą ar jo krovinį. Rusijos gynybos ministerija neatsakė į prašymą pakomentuoti.

 

Oro bazė ir Tartuso karinio jūrų laivyno bazė yra svarbiausi Rusijos pasaulinio karinio pėdsako komponentai. Rusijos vyriausybė ir ginkluotosios pajėgos jas naudojo kaip atspirties taškus operacijoms toliau ir karinei prieigai prie Viduržemio jūros.

 

Jų išlaikymas tapo prioritetu po Basharo al Assado nuvertimo. Maskva pradėjo nuo duobės. Prieš dešimtmetį ji pradėjo naudoti oro bazę bombardavimo kampanijai prieš Assado režimo priešus, per kurią per ilgą Sirijos pilietinį karą žuvo tūkstančiai žmonių.

 

Naujoji šalies vyriausybė, vadovaujama buvusių islamistų sukilėlių, ilgai priešinosi Assado ir Rusijos intervencijai. Rusija 2025 m. išvedė savo karinį jūrų laivyną iš Tartuso ir po režimo žlugimo išvedė iš šalies daugelį savo pajėgų.

 

Tačiau naujasis Sirijos prezidentas Ahmedas Sharaa, buvęs sukilėlių frakcijos, kovojusios su Assadu ir rusais, lyderis, toliau derėjosi su Maskva dėl bazių likimo. Sharaa nuo pat atėjimo į valdžią puoselėjo santykius su Rusija ir Vakarais, praėjusiais metais apsilankęs Vašingtone ir Maskvoje, siekdamas tarptautinio pripažinimo savo vyriausybei.

 

Rusija savo ruožtu pardavė Sirijai kviečių ir naftos, tikėtina, palankiomis kainomis, o tai yra gelbėjimosi ratas Sirijos ekonomikai, kuri vis dar sunkiai kovoja po daugelio metų sankcijų ir karo.

 

Rusija ir Sirija yra abipusiai suinteresuotos stebėti saugumo grėsmes iš viena kitos. Assadas kartu su savo šeima ir daugeliu režimo šalininkų yra tremtyje Rusijoje, o daugelis čečėnų ir kitų kovotojų iš buvusių Sovietų Sąjungos kontroliuojamų teritorijų gyvena Sirijoje, prisijungę prie kovotojų grupuočių Artimuosiuose Rytuose. Rusija taip pat galėtų pasiūlyti Šarajai potencialią apsaugą nuo JAV, kurių paramos prezidento Trumpo valdymo laikotarpiu negalima laikyti savaime suprantamu dalyku, sakė Lundas.

 

 

Pasak vieno iš pareigūnų, susipažinusių su JAV žvalgybos vertinimais, Sirijoje lieka šimtai Rusijos karių.

 

 

Praėjusio mėnesio atsargų papildymo operacija parodė, kad Rusija vis labiau kontroliuoja oro bazę. Krovininiam laivui „Sparta“ taikomos Iždo departamento sankcijos, kaip ir jo savininkei „SC South LLC“ bei patronuojančiai bendrovei „Oboronlogistics LLC“, kuri teigia, kad jos pagrindinė veikla yra logistika Rusijos gynybos ministerijai. Bendrovė neatsakė į prašymą pakomentuoti.

 

 

Kai kurie JAV pareigūnai teigė, kad atsargų papildymo misija nesukėlė pavojaus varpų, nes Sirijos ryšiai su Maskva yra žinomi, o karinė įranga toli gražu nėra JAV interesai.

 

 

Po Assado nuvertimo buvęs prezidentas Joe Bidenas sąlygojo JAV sankcijų Sirijai panaikinimą su Rusijos bazių iškėlimu iš šalies. Trumpo administracija atsitraukė nuo šio pasiūlymo, o vėliau Trumpas įsakė besąlygiškai panaikinti sankcijas.“ [1]

 

1. World News: Russia Resupplies Its Air Base in Syria. Malsin, Jared; Seligman, Lara.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 02 June 2026: A6.  

Russia Resupplies Its Air Base in Syria

“Russia sent a cargo ship to resupply its air base in Syria, a signal the Kremlin intends to maintain the strategically important military foothold under the country's new rulers, according to U.S. officials and satellite images reviewed by The Wall Street Journal.

 

The cargo ship Sparta left St. Petersburg in March and arrived in the Syrian port of Tartus in May, after being escorted for much of its journey by Russian navy ships, according to the satellite images and U.S. officials tracking the vessels supply mission since the fall of the Assad regime, a Russian ally, in late 2024.

 

The Sparta -- whose owner is under U.S. sanctions for delivering weapons on behalf of Moscow -- was carrying equipment for a nearby Russian air base at Khmeimim, said some of the U.S. officials.

 

The resupply operation is an indication Russia has retained use of the base despite the Assad regime's overthrow by Islamist rebels who now govern the country -- a concern for some U.S. government officials who had hoped the Syrian revolution's success a year and a half ago would have dealt Russia a strategic setback, depriving it of an important way station for operations in Africa and South America.

 

"I think the Russians basically succeeded in keeping the bases," said Aron Lund, a Syria expert at the Swedish Defense Research Agency. "They have used carrot and stick, but I think mostly carrot, to persuade the Syrians that they can serve a useful function for them and they have something to gain from each other."

 

The U.S. military, meanwhile, withdrew from its bases in Syria earlier this year, ending a more than decadelong commitment to the country that began as a mission to fight Islamic State extremists.

 

A Syrian government spokesman didn't respond to a request to comment. A spokesman for the U.S. Central Command declined to comment on the Sparta's location or its cargo. The Russian Defense Ministry didn't respond to a request for comment.

 

The air base and the Tartus naval base are critical components of Russia's global military footprint. The Russian government and armed forces have used them as jumping-off points for operations farther afield and for military access to the Mediterranean.

 

Retaining them became a priority after Bashar al-Assad was toppled. Moscow was starting in a hole. It used the air base beginning a decade ago to launch a bombing campaign against the Assad regime's enemies that left thousands dead during Syria's long civil war.

 

The country's new government, led by Islamist former rebels, long opposed Assad and Russia's intervention. Russia withdrew its navy from Tartus in 2025 and pulled many of its forces from the country after the regime fell.

 

But new Syrian President Ahmed Sharaa, the former leader of a rebel faction that fought Assad and the Russians, continued to negotiate with Moscow over the fate of the bases. Sharaa has cultivated relations with Russia as well as the West since taking power, visiting Washington and Moscow last year as a part of a campaign to gain international acceptance for his government.

 

Russia for its part has sold Syria wheat and oil, likely at advantageous rates, offering a lifeline to a Syrian economy that is still struggling after years of sanctions and war.

 

Russia and Syria have a mutual interest in keeping an eye on security threats from each others' countries. Assad, along with his family and many regime loyalists, are in exile in Russia, while many Chechen and other fighters from former Soviet areas of control reside in Syria after having joined militant groups in the Mideast. Russia also could offer Sharaa a potential hedge against the U.S., whose support under President Trump can't be taken for granted, Lund said.

 

Hundreds of Russian personnel remain in Syria, according to one of the officials familiar with U.S. intelligence assessments.

 

Last month's resupply run showed a deepening Russian hold on the air base. The cargo ship Sparta is under Treasury Department sanctions, as is its owner, SC South LLC, and its parent company Oboronlogistics LLC, which says its primary business is logistics for the Russian Defense Ministry. The company didn't respond to a request for comment.

 

Some U.S. officials said the resupply mission didn't raise alarm bells, because Syria's ties with Moscow are known and the military equipment is far from U.S. interests.

 

After the fall of Assad, former President Joe Biden conditioned the lifting of U.S. sanctions on Syria on the removal of Russian bases from the country. The Trump administration backed away from that, and Trump ordered an unconditional lifting of sanctions.” [1]

 

1. World News: Russia Resupplies Its Air Base in Syria. Malsin, Jared; Seligman, Lara.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 02 June 2026: A6.