Lietuvos valstybė remia tik turtingus tariamojo elito padlaižius: rugsėjis – metas ravėti vaikų darželius

“Bauginamai sumažėjęs gimstamumas suvienijo politinę dešinę ir kairę – visi už šeimas, už pagalba joms prižiūrint vaikus. Tačiau būtų gerai, jei pradžioje būtų ištaisyti akis badantys jau esamos paramos paradoksai.

 

Kokia vaikų darželių rinka ir socialinė politika jų atžvilgiu? Turime iš sovietmečio paveldėtą tankų savivaldybių vaikų darželių tinklą. Sudėtingiau tik Vilniuje, kuriame auga jaunų gyventojų skaičius. Čia vaikai sunkiausiai telpa į savivaldybės darželius, todėl beveik penktadalis lanko privačius, o apie 3–4 proc. vaikų prižiūri formaliai veiklą įsiregistravusios auklės. Nėra statistikos apie neformalios vaikų priežiūros mastą, t. y. kiek vaikų prižiūri nedirbančios mamos ar kiti artimieji. Visų šių vaiko priežiūros formų traktuotė socialinėje politikoje skirtinga, o logikos toje įvairovėje vargiai rasime.

 

Viešuosius darželius išlaiko savivaldybės, centrinė valdžia prisideda su kelių šimtų eurų subsidija ugdymo išlaidoms padengti. Tėvams paprastai tenka mokėti už vaiko maitinimą apie 70–80 eurų. Bet priešmokyklinukai (šešiamečiai), nepriklausomai nuo šeimos pajamų, turi teisę į nemokamus pietus, kaip ir pirmokai bei antrokai. O jaunesniems vaikams darželiuose tokios universalios valstybės garantijos maistui nėra. Dabartinė valdžia yra pažadėjusi plėsti pradinių klasių vaikų maitinimą iki trečios ir ketvirtos klasės.

 

Bet kokį argumentą turi nemaitinti darželinukų? Neteko girdėti. Nebent tai, kad vieno amžiaus vaikai „priklauso“ Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, kito – Socialinės apsaugos, ir mažieji tarp tų dviejų auklių pasimeta.

 

Tiesa, nepasiturinčių šeimų vaikų maitinimo išlaidas savivaldybės gali padengti savo lėšomis, pavydžiui, jei pajamos vienam asmeniui šeimoje yra mažesnės kaip valstybės nustatyta suma – 349,50 euro. Tačiau šeimos turi įrodinėti savo neturtą, kol paaugins vaiką iki šešerių ir jo maitinimo naštą darželyje perims valstybė.

 

Paradoksalu, bet daugiau nei ši vargo riba, t. y. net 385 eurus, valstybė kas mėnesį skiria tėvams, kurie pajėgūs savo princesei ar princui samdyti privačią auklę. Paprastai auklė mėnesiui kainuoja apie 1300–1500 eurų. Būtų pateisinama, jei valstybė kompensuotų auklės samdymo išlaidas tuo atveju, kai nėra vietų darželyje. Dabar gi tokios sąlygos nėra ir privačios auklės samdymas remiamas, net kai tai – prabanga, ne būtinybė. O jei ir yra kam būtinybė dėl vietų darželyje stokos, bent iki vidutinės algos uždirbantys tėvai, vargu, ar bus pajėgūs tą auklę samdyti net ir valstybei subsidijuojant. Taigi, subsidiją pasiima turtingesni.

 

Kokia reforma prašosi? Subsidiją auklei teikti tik nesant vietų darželyje ir jos dydį nustatyti priklausomai nuo tėvų pajamų. Net minimalią algą uždirbantys tėvai turėtų turėti galimybę samdytis auklę, kai nėra vietos darželyje, kad nebūtų priversti atsisakyti darbo dėl vaiko priežiūros. Na, o dideles pajamas uždirbančiųjų rėmimas tėra viešųjų pinigų švaistymas.

 

Panašiai mokesčių mokėtojų pinigai švaistomi ir per privačius darželius. Vyriausybė duoda tą pačią subsidiją ugdymui, kaip ir savivaldybių darželiams, o Vilniaus miesto savivaldybė tėvams dar kompensuoja 120 eurų privataus darželio kainos. Pastaroji rinkoje – apie 700–800 eurų per mėnesį už vaiką.

 

Artimą sumą uždirbanti mama greičiau irgi pati liks su vaiku, nei jį ves į privatų darželį, todėl ir savivaldybės subsidija nepasinaudos. Ir 120 eurų paramą pasiima geriau uždirbantieji, nes jiems minėtos darželių kainos – ne kliūtis.

 

Taigi, apibendrintai, politika tokia: mažai uždirbantys tėvai gali naudotis tik savivaldybių darželiu, jei toks yra gyvenamojoje vietovėje. Tik ypač gilaus skurdo atveju, jų vaiko maitinimo išlaidas padengs savivaldybė. Jei tėvams pasiseka uždirbti bent minimalias algas, visai nemokamos vaiko priežiūros negaus. Taip pat nepasinaudos nei auklei, nei privačiam darželiui taikoma subsidija, nes šių paslaugų tiesiog neįpirks. Jei nėra vietos savivaldybės darželyje, vienam iš tokios šeimos tėvų tenka aukoti savo darbą ir „sėdėti“ namuose su vaiku. Tuomet šeimos pajamos dar krinta ir nei valstybė, nei savivaldybė į pagalbą neateis. Net socialinė parama nepriklausys, kai vienintelę algą šeimoje padalijus iš trijų ar keturių šeimos narių, vienam asmeniui teks bent 350 eurų per mėnesį.

 

Vakarų šalyse toks pokomunistinis chamizmas, kai valstybė neva remia, bet parama prieinama tik stipriausiesiems, nepažįstamas. Paramos logika ten priešinga mūsiškei. Kai vaiko priežiūros paslauga šeimoms teikiama per privačius darželius ar aukles, subsidijos dydis susiejamas su šeimos pajėgumu mokėti. Mažiau ar net visai neremiamos daugiau uždirbančios šeimos, o su pajamų mažėjimu subsidijos didinamos, kad padengtų realias rinkoje susiklosčiusias kainas net tiems, kurie uždirba mažiausiai. Taip didžiausia valstybės parama tenka vargingiausiems ir ji veikia, nes apskaičiuota pagal realiai būtiną pagalbos dydį įpirkti reikiamą paslaugą.

 

Mes gi turime patyčias iš vargingų žmonių. Giriamasi, kad veikia paramos sistema subsidijuojant tiek privačių auklių, tiek privačių darželių paslaugų kainas. Tačiau realiai tą pagalbą pasiima ir taip neblogai besilaikantys. O ji finansuojama taip pat ir mokesčiais tų, kuriems tos paslaugos neįperkamos, taigi ir parama nepasiekiama.

 

Tiesiog kaip pasakoje „Muštas nemuštą neša“. Palikime šią pasaką vaikų daželyje, bet iš įstatymų išravėkime.

 

O kadangi mokslo metų pradžia, tinka baigti ir akademiniu epilogu. Dar prieš pusę amžiaus – 1974 m. – Londono ekonomikos mokyklos profesorius ir vienas iš socialinės politikos akademinės tradicijos formuotojų Richardas Titmussas rašė, kad kai kurios socialinio draudimo programos Lotynų Amerikoje veikia kaip „paslėpti nelygybės daugikliai“, nes išteklius perduoda iš vargšų turtingiesiems. Jis įspėjo, kad perskirstomoji politika gali suveikti priešinga nei derėtų kryptimi – „perskirstyti materialių ir nematerialių išteklių kontrolę iš vargšų turtingiesiems“. Todėl, kad išvengtume „paslėptų nelygybės daugiklių“, privalome vertinti ne tik tai, kiek valdžia išleidžia vaikų priežiūrai, bet ir kam tie pinigai faktiškai atitenka.”

 

Tokia tvarka, kaip Lotynų Amerikoje duoda ir rezultatus, kaip Lotynų Amerikoje. Lietuva lieka ir toliau liks skurdi asbestinio šiferio stogų ir smirdančių lauko tualetų valstybėlė.