Putinas ilgai bandė subalansuoti Vakarų Europą. Dabar jis stengiasi ją atkurti iš naujo

    „Didžiąją dalį savo 22 metų, eidamas aukštas pareigas, Vladimiras V. Putinas stengėsi kruopščiai subalansuoti Rusijos pozicijas Vakarų Europoje. Jis žavėjosi kai kuriomis sostinėmis, kai tyčiojosi iš kitų, ir siekė ekonominės integracijos, kai piktinosi europietiškomis vertybėmis.

 

    Net po to, kai 2014 m. Rusija aneksavo Krymą, santykiai pašlijo, o Maskva kai kurias Vakarų Europos šalis vargino masinio masto dezinformacija, ji pasiekė kitas – jei ne būtent jas laimėdama, tai bent jau išlaikydama diplomatiją atvira.

 

    Tačiau dėl šios žiemos Ukrainos krizės V. Putinas atvirai apima tai, ko ilgai vengė: priešiškumą visai Vakarų Europai.

 

    Kuo labiau Vakarų Europa susidurs su Maskvos grėsmėmis stiprindama rytinį pakraštį ir žadėdama ekonomines bausmes, užfiksuodama šiaip gilius vidinius nesutarimus, tuo labiau ponas Putinas eskaluoja. Ir užuot pabrėžęs diplomatiją visose Vakarų Europos sostinėse, jis daugiausia ją perkėlė į Vašingtoną.

 

    Šis poslinkis atspindi Maskvos suvokimą apie Vakarų Europos vyriausybes, kaip amerikietiškas marionetes, kurias reikia nustumti į šalį, taip pat Maskvos tvirtinimą, kad ji yra didžioji galia, stovinti Europoje, o ne neįprastai galinga kaimynė. Tai taip pat rodo Rusijos siekį ne tik valdyti, bet ir visiškai pertvarkyti Europos saugumo tvarką.

 

    Tačiau, siekiant užvaldyti Europą, net jei tik santykių su Ukraina klausimu, „kyla rizika, kad Europa sujungs, sustiprės vanagiški balsai ir sostinės“, – sakė Emma Ashford, Europos saugumo klausimus tyrinėjanti „The Atlantic Council“ tyrime.

 

    „Ir yra rizika, kad Amerika vėl įsitrauks, net jei ji bando išstumti Ameriką iš Europos“, – apie Maskvos požiūrį pridūrė M. Ashford.

 

    Ponas Putinas Europos atžvilgiu visiškai nepasidavė. Penktadienį jis kalbėjo telefonu su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu. Ir jis vis tiek gali laiku pasitraukti iš krizės, kad atgautų Europos santykius, arba sieks tai padaryti, kai dulkės nusės.

 

    Tačiau, jei jis atkakliai laikysis, analitikai perspėja, kad dėl jo požiūrio Europa gali tapti labiau militarizuota ir labiau susiskaldžiusi, nors su Maskvos sąjungininkais Rytai bus daug mažesni ir silpnesni, nei Šaltojo karo metais.

 

    Maskvos-Vašingtono ašis

 

    Kremlius ne kartą yra signalizavęs, kad nors susirūpinimas Ukraina jį galėjo atvesti iki šios padėties, jis siekia kažko platesnio: grįžti į laikus, kai dėl Europos saugumo tvarkos nebuvo deramasi dešimtyse sostinių, o buvo nuspręsta tarp dviejų didžiųjų valstybių.

 

    „Kaip ir septintojo dešimtmečio pabaigoje, tiesioginė Maskvos ir Vašingtono sąveika gali suteikti politinį pagrindą būsimam ginkluotės sumažinimui“, – apie Maskvos ambicijas rašė Rusijos politikos analitikas Vladimiras Frolovas.

 

    Tai nėra visiškai pasipūtimo ar didelių galių siekių klausimas. Tai taip pat atspindi stiprėjantį įsitikinimą Maskvoje, kad toks susitarimas iš tikrųjų jau toks.

 

    2014 metais Rusijai atgavus Krymą ir kilus pilietiniam karui Rytų Ukrainoje, už ką Vakarų vyriausybės nubaudė ekonominėmis sankcijomis, krizę buvo siekiama išspręsti derybomis tarp Maskvos ir Kijevo, Paryžiaus ir Berlyno.

 

    Nors Vašingtonas ir darė spaudimą, jis ragino šį klausimą išspręsti tarp europiečių, tikėdamasis stabilios pusiausvyros žemyne.

 

    Tačiau nors vadinamųjų Minsko susitarimų raštas nominaliai patenkino Rusijos reikalavimus, Kremlius išėjo, manydamas, kad Ukraina nesilaiko tų susitarimų.

 

    Ponia Ashford sakė, kad maždaug 2019 m. Maskvoje padaryta išvada, kad „Europos valstybės arba nenori, arba negali, tikriausiai, negali, priversti Kijevą laikytis Minsko susitarimų“.

 

    Tai taip pat sustiprino ilgalaikę nuomonę Maskvoje, kad Vokietijos ekonominė galia arba Prancūzijos diplomatinis kapitalas egzistuoja pasaulyje, kuriam būdinga lemianti sunki karinė galia.

 

    „Jos yra nereikšmingos, nesvarbios, todėl Maskvoje yra toks įrėminimas, kad turime kalbėtis su JAV, nes amerikiečiai vieninteliai iš tikrųjų svarbūs“, – pridūrė M. Ashford.

 

    Europos Sąjungos valstybių narių karinė galia, kuri bandė įsitvirtinti, kaip Maskvos pašnekovė Ukrainos klausimu, pastaraisiais metais labai sumažėjo tiek JAV, tiek Rusijos atžvilgiu. Tai dar labiau paaštrino Didžiosios Britanijos pasitraukimas.

 

    Tuo pačiu metu dėl aštrių nesutarimų Europoje, kaip elgtis su Rusija, žemynas kovoja dėl nuoseklaus požiūrio. Angelos Merkel, ilgametės Vokietijos lyderės, pasitraukimas ir nesėkmingi E. Macrono pasiūlymai užimti neoficialią Europos vadovybę Europą dažnai nustūmė tarp Amerikos vadovaujamo status quo.

 

    „Už Paryžiaus ir Briuselio ribų visi labai trokšta JAV vadovavimo šiai krizei“, – šią savaitę vykusioje Brookingso instituto konferencijoje sakė Europos užsienio santykių tarybos tyrimų direktorius Jeremy Shapiro.

 

    „Visa tai reiškia, kad Rusija yra šiek tiek užkrinta jos požiūryje, kad Europa yra JAV marionetė“, – pridūrė jis.

 

    Atkuriama Europa

 

    Nors tikslus V. Putino planas Ukrainai lieka paslaptingas, jis pabrėžė, kad jo darbotvarkė apima visą Europą.

 

    Ankstesnėse krizėse dėl Ukrainos Rusijos tikslas buvo susitelkęs tik į šią šalį, daugiausia siekdamas neleisti jai lygiuotis į Vakarus. Ji siekė išvengti per didelio Europos pasipriešinimo ir netgi bandė laimėti Europos pagalbą, ginant Rusijos interesus Ukrainoje.

 

    Dabar, galbūt todėl, kad į Ukrainą nukreipta prievarta nepasiekė savo tikslų, Maskva reikalauja pertvarkyti pačios Europos saugumo architektūrą, nutraukdama ar net atšaukdama NATO plėtrą į rytus.

 

    Toks pokytis, kad ir koks jis būtų, reikštų taisyklių, kurios valdė žemyną nuo Šaltojo karo pabaigos, pakeitimą. O tai reikštų įforminti ribą tarp Vakarų ir Rytų, pastaruosiuose suteikiant dominavimą Maskvai.

 

    Kitaip tariant, Maskva nori tvarką panaikinti, užuot siekusi suvaldyti tvarką po Šaltojo karo Europoje. O tai reiškė bandymą priversti ne tik Ukrainą, bet ir visą Europą, kad priešprieša su žemynu būtų ne tik pakenčiama, bet ir priemonė tikslui pasiekti.

 

    „Kariniu požiūriu galingiausia žemyno valstybė nelaiko savęs suinteresuota Europos saugumo architektūros šalimi“, – šią savaitę esė svetainėje „War on the Rocks“ rašė C.N.A. tyrimų centro Rusijos mokslininkas Michaelas Kofmanas.

 

    Atvirkščiai, dėl to, kad Maskva barškina šią infrastruktūrą ar net siekia ją griauti, ponas Kofmanas pridūrė: „Europos saugumas išlieka daug labiau neramus, nei atrodo“.

 

    Padalinta ateitis

 

    V. Putino noras susitaikyti su plataus masto veiksmais su Europa galėtų sustiprinti jo ranką Ukrainoje, parodydamas, kad jis yra pasirengęs rizikuoti net ir kolektyvine žemyno rūstybe, siekdamas ten savo interesų.

 

    Tačiau nepaisant to, kas atsitiks pačioje Ukrainoje, priešiškų santykių tarp Rusijos ir Europos įtvirtinimas joms nuves kelią, kuris kelia netikrumą ir riziką abiem.

 

    „Sankcijų, diplomatinių išsiuntimų ir įvairių keršto formų ciklai“, rašė J. Kofmanas, gali lengvai įgauti savo logiką, eskaluoti tokiais būdais, kurie kenkia abiem pusėms. Tiek Rusija, tiek Europa yra ekonomiškai pažeidžiamos viena kitai ir jau susiduria su nestabilia vidaus politika.

 

    Santykiai tarp Maskvos ir Europos sostinių retai kada buvo šilti. Tačiau didžiąja dalimi jie veržėsi kartu, be daugelio kitų bendrų rūpesčių, prižiūrėdami Rusijos ir Europos prekybą energija, kuria remiasi beveik visas žemynas.

 

    Jungtinėms Valstijoms taip pat kyla pavojus: bus įtrauktos giliau į pasaulio dalį, rūpesčius dėl kurios jos tikėjosi sumažinti, kad galėtų sutelkti dėmesį į Kiniją.

 

    Atrodo, kad trumpesniu laikotarpiu susiskaldžiusi Europa rizikuotų būtent tuo, ko Maskva jau seniai siekė išvengti: didesne Amerikos galia Europos rytuose ir didesne Europos vienybe, kad ir kokia ji būtų niūri, prieš Rusiją.

 

    „Požiūris, kurio Kremlius šiuo metu laikosi Europos atžvilgiu, bent jau man iš pažiūros atrodo gana trumparegiškas“, – sakė ponia Ashford.

 

    Kai kurie analitikai teigia, kad labiausiai nerimą kelianti galimybė yra ne tai, kad ponas Putinas blefuoja arba kad jis nemato šių neigiamų pusių – nors ir viena, ir kita gali būti tiesa –, o tai, kad tai yra pasirinkimas, padalyti Europą, nuteikiant Vakarų Europą prieš jį vardan jo interesų Ukrainoje, kurių jis noriai siekia“.

Neimkite į galvą. A. Kubilius parašys smerkiantį fizikos laboranto laišką ponui Putinui. G. Landsbergis įdės porą žodžių iš vaikų darželio auklėtojo perspektyvos. Visi pasijuoks ir įtampa Europoje sumažės.