"Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti šiandienę Lietuvos
užsienio ir vidaus politiką, tas žodis būtų elitizmas. Nei gerąja, nei blogąja
prasme: tai tiesiog reiškinio konstatacija.
Kaip tai veikia?
Labai paprastai. Moralinis, politinis, konstitucinis gero piliečio imperatyvas
– visi už laisvę, demokratiją ir žmogaus teises. Ką reiškia būti už laisvę,
demokratiją ir žmogaus teises, nusprendžia siauras ir uždaras žmonių ratas,
šviesuomenės grietinėlė. Jei jums nepatinka to siauro rato sprendimai,
mobilizuojantys kovai už laisvę ir demokratiją, vadinasi, jūs – latentinis
laisvės priešas, o tai, savo ruožtu, leidžia manyti, jog esate Kinijos arba
Baltarusijos agentas.
To rato atstovai yra tarsi šių laikų vertybininkai ir
dvasininkai, skelbiantys Lietuvai ir pasauliui Gerąją naujieną: kelkitės ir
stokite prieš viso pasaulio tironus, nes Demokratijos, Laisvės ir Žmogaus
teisių viešpatija – jau čia pat. Ir mes jus į ją geruoju arba bloguoju nuvesime.
Kaip kunigai yra tarpininkai tarp Dievo ir tikinčiųjų, taip mūsų vertybininkai
jaučiasi esą tarpininkai tarp politikos ir piliečių, nacionalinio intereso ir
nacijos. Nacija apie nacionalinį interesą sužino ne iš savęs, o iš jų. Kaip
kunigai skelbia Dievo žodį, taip vertybininkai skelbia nacionalinį interesą –
ir, žinoma, vertybinę užsienio politiką, kuri iš jo plaukia.
Kai užsienio politikos sprendimus palaiko tik 13 proc.
apklaustųjų, o vidaus politikoje autoritetingai nurodoma, kurių Lietuvos žmonių
nereikia vadinti Lietuvos žmonėmis, šis pusiau politinis, pusiau religinis
elitizmas artėja prie savo dvasinio apogėjaus, kurį tokiais tempais pasieks
Seimo kadencijai nė neįpusėjus. Liks vertybininkų elitas, jį palaikantys
tikintieji (reikėtų vadinti Lietuvos žmonėmis) ir pagonys (nereikėtų vadinti
Lietuvos žmonėmis).
Valstybės vardu apkaltinti „Financial Times“ melu ir dezinformacija, kaip šiomis dienomis
pasielgė mūsų Užsienio reikalų ministerija, galima tik dviem atvejais: pirmas –
tiek to, praleiskime, o antras – ką tik paaiškintas. Tikinčiųjų elitas
priklauso ne tam pasauliui, kuriame „Financial Times“ yra patikimas leidinys, o Lietuvos užsienio
politika leidžiama abejoti.
Vis dėlto, kaip jau sakyta straipsnio pradžioje, dabartinis
vidaus ir užsienio politikos elitizmas su visomis jo religinėmis konotacijomis
nėra vienareikšmiškai neigiamas reiškinys. Vadinamosios vertybinės užsienio
politikos ir vadinamojo nesikalbėjimo su visuomene kritikai gali turėti – ir
turi – įtikinamų ir svarių argumentų, bet viskas nėra taip paprasta, kad būtų
galima lengva ranka ir objektyviai parašyti neigiamą išvadą apie vyriausybės
veiklą. Politinė opozicija, žinoma, gali tai daryti ir daro; ši valdžia jai
sukūrė nuostabių ir nepakartojamų progų. Bet opozicija nėra nei objektyvi
vertintoja, nei nuoširdesnė bendrojo gėrio puoselėtoja už dabartinę valdančiąją
daugumą.
Kad ir ką demonstruotų visuomenės nuomonės apklausos,
išsilavinę žmonės žino, kad šventai tikėti jomis neverta – ir dėl metodologinių
priežasčių (klausimų formulavimo ypatumų), ir dažnai menko ryšio tarp
respondento nuomonės ir išmanymo, ir dėl sukeliamo informacinio triukšmo
poveikio, ir tiesiog – dėl nepaneigto teiginio, jog išvis nėra tokio daikto,
kaip visuomenės nuomonė.
Užtat negalima netikėti balsavimo rezultatais, kurie atvedė
į valdžią vertybinės užsienio politikos sumanytojus, viešus gynėjus ir
vykdytojus: konservatorius-krikdemus, liberalus ir prezidentą Gitaną Nausėdą.
Kai kritikuojama užsienio politika ir bedama pirštu į prastus vyriausybės
reitingus, kažkodėl pamirštama, kad už užsienio politiką Lietuvoje atsako
prezidentas, kurio reitingai vis dar išlieka gana aukšti ir kuris net gali būti
išrinktas antrai kadencijai.
Ką, duodamas interviu „Financial Times“ praėjusių
metų rugpjūtį, Gitanas Nausėda sakė apie vertybinę politiką Kinijos ir
Baltarusijos atžvilgiu? „Kartais tie principai ir vertybės nelabai patinka mūsų
kaimynams ir kai kurioms kitoms valstybėms. Tačiau mes negalime pasirinkti kito
kelio. Tai yra mūsų kelias.“ Ką gi,
aišku: Lietuva, kaip ir samurajus, neturi tikslo, tik – kelią. Ir tas kelias,
anot prezidento, yra vertybinis.
O už vertybinės politikos dvasinius gimdytojus – Nausėdą,
Tėvynės sąjungą, liberalų partijas ir dabartinių valdančiųjų partijų kandidatę
į prezidentus Ingridą Šimonytę balsavo taip daug rinkėjų, kad abejoti jų
mandatu nėra jokio pagrindo. Galbūt kas nors sakys – „rinkėjai negalėjo žinoti,
kad jų išrinktieji pasirinks tokią užsienio politiką“. Tai – silpnokas
argumentas. Reikėjo pasidomėti, panagrinėti ir pasigilinti, jei buvo kas nors
neaišku.
Juk demokratija – Apšvietos produktas, ji grindžiama
kiekvieno asmens racionalumo ir laisvo, informuoto bei apgalvoto pasirinkimo
prielaida. Ji nesiremia prielaida, kad dauguma rinkėjų yra neracionalūs,
neinformuoti ir nesidomintys ir todėl „negalintys žinoti“. Valdžios kritikų
argumentas apie „rinkėjai negalėjo žinoti“ toks pat nerimtas, kaip ir
valdančiųjų kartojama mantra „niekas negalėjo žinoti, kad Kinija šitaip
sureaguos“.
Ką reiškia – niekas negalėjo žinoti? Su kuo jūs tarėtės?
Kieno klausėte? Gal vienas kito, susėdę bendraminčių aplinkoje prie (naujojo)
židinio? Gal Žygimantas Pavilionis pasikonsultavo su Kubos mafija? Buvęs VSD
generalinio direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas dar rugpjūčio mėnesį
prognozavo būtent tokią Kinijos reakciją (spaudimą Vakarų kompanijoms), kokią
šiandien turime. Viešai panašią prognozę sakė ir Pramonininkų konfederacijos
vadovas Vidmantas Janulevičius (dėl eksportuojamos produkcijos lietuviškų
komponentų). Tad nereikia ieškoti naivuolių ir aiškinti, jog „niekas negalėjo
žinoti“. Galėjo. Įspėjo. Reikėtų sąžiningai prisipažinti – „bet mes tada manėme
(ir tebemanome), jog patys viską žinome geriau, todėl neprašėme patarimų“.
Kita vertus, mūsų politinis elitas dabar atrodo geriau ir
rimčiau, nei verslo elitas, verkiantis, kad jį paaukojo, su juo nesiskaitė ir
jo neklausė. O ką nuveikė, leiskite paklausti, verslas, kad jo klausytų? Ką
nuveikė asocijuotos verslo struktūros (kurių bendras potencialas tikrai
nemenkas), kad valdžia geriau jas išgirstų? Jei per trisdešimt nepriklausomybės
metų Lietuvos verslas pasiekė tik tokį pilietinės brandos lygį, kad arba yra
išvis apolitiškas ir neinvestuoja į politinį intelektą, think tank’us, kaip
Vakarų valstybėse, arba tiesiog bando pirkti politinius sprendimus, tai kodėl
jį reiktų užjausti?
Gal Lietuvos verslas, būdamas vakarietiškas ir pilietiškas,
išlaiko kokį nors institutą, kuriame dirba užsienio politikos ekspertai,
galintys, iškilus sudėtingų sprendimų poreikiui, paskelbti autoritetingą
nuomonę ir prognozes? Ne. Gaila pinigų.
Kaip ir skundžiantis dėl darbo jėgos deficito: užuot kėlę
algas, kad tą deficitą sumažintų, kovoja su darbo jėgos trūkumu, piktindamiesi
darbo jėgos elgesiu.
Elitizmas kartais išeina valstybei į naudą, o kartais – ne.
Tai galioja ir verslui, ir valdančiajam elitui. Dabartinis valdantysis elitas,
vertinant jo vykdomą užsienio politiką, iš keturių klasikinių aristokratizmo dorybių
– drąsos, teisingumo, santvardos ir praktinės išminties – turi dvi: teisingumą
ir drąsą.
Praktinės išminties pritrūko, nes vėjavaikiškai neįvertintas
Kinijos atsakas, ekonominio politikos dėmens reikšmingumas (todėl dabar verslas
skundžiasi buvęs paaukotas) ir Lietuvos galimybės kariauti iškart keliais
frontais (su Baltarusija, Rusija, Kinija, koronavirusu, basais tėčiais, basomis
mamomis ir bręstančia energetikos kainų krize).
Santvardos pritrūko, pasinėrus ir religinę kryžiaus žygio
(už laisvę, demokratiją ir žmogaus teises visame pasaulyje) egzaltaciją ir
euforiją. Užtat su drąsa ir teisingumu viskas buvo gerai – tą reikia
pripažinti. Buvo tikrai drąsu stoti prieš Kiniją vieniems – nesuderinus Taivano
atstovybės atidarymo ir atsako į galimas Kinijos reakcijas su Vakarų
sąjungininkais, ES. Iš formato „17+1“ Lietuva irgi pasitraukė viena ir kol kas
– vienintelė. Drąsu? Drąsu.
Beje, vertybinės politikos, grįstos religine egzaltacija ir
drąsa, pavyzdžių pasauliui kartais pademonstruoja šachidai. Susisprogdinimas,
kankinystė, o tada – rojus. Kuriame, kaip rašė XV-XVI amžiaus Korano
komentatorius Al-Suyuti: „Kaskart permiegojęs su hurija sužinai, kad ji yra
nekalta mergelė. (...) Be to, erekcija yra amžina. Pojūčiai, užplūstantys
kiekvieną sykį mylintis, yra absoliučiai puikūs. Jei jie žmogų užplūstų šiame
pasaulyje, jis apalptų. Kiekvienas išrinktas musulmonas ves septyniasdešimt
hurijų, neskaitant moterų, su kuriomis susituokė žemėje.“
Mūsų vertybinėje politikoje šiuo atžvilgiu daug mažiau
išskaičiavimo ir daugiau šviesaus, skaistaus, nesavanaudiško principinio
idealizmo. Nes rojaus su septyniasdešimčia hurijų mūsų laisvės kankiniams
niekas nežada ir net papildomo JAV karių kontingento Lietuvai už drąsą niekas
nepažadėjo. Kalbant šiek tiek rimčiau, svarus vertybinės politikos šalininkų
argumentas susijęs su ryškėjančia ir vis daugiau geopolitinių įtampų pasaulyje
lemiančia takoskyra tarp politinių santvarkų – vakarietiškų demokratijų ir
rytietiškų tironijų, kur šalies tvirti vertybiniai įsipareigojimai gali tapti
papildomu akstinu jos sąjungininkams ir idėjiniams bendražygiams ją branginti
ir ginti.
Šiuo atžvilgiu Lietuvos kova su Kinijos komunistų partija
yra ne šiaip drąsos ir teisingumo (klasikinei politinei filosofijai teisingumo
tema pirmiausia yra politinės santvarkos klausimas) dorybių demonstravimas ir
idealistinis solidarizavimasis su Taivanu, bet ir savitas priminimas NATO
sąjungininkams apie tai, ką ir kodėl mes saugome. NATO sutarties preambulėje
aiškiai kalbama apie bendrą civilizaciją ir jos vertybes, kurias Aljanso
valstybės privalo ginti: „Jos yra įsipareigojusios saugoti savo tautų laisvę,
bendrą paveldą ir civilizaciją, grindžiamą demokratijos, asmens laisvės bei
teisės viešpatavimo principais.“
Tiems, kurie linkę ironizuoti dėl „vertybinės politikos“ sampratos, verta atkreipti dėmesį į tai, kad
Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos egzistavimas grindžiamas būtent
vertybiniais įsipareigojimas ir Vakarų bendro saugumo politika pirmiausia yra
vertybinė. Ne dinastijų sąjunga sostų karuose, o principų ir vertybių santalka.
Ar Vokietija – patikima NATO sąjungininkė? Taip, NATO
sutartyje minimos vertybės pačioje Vokietijoje gerbiamos ir puoselėjamos,
beveik niekas tuo neabejoja. Bet ar Vokietijos indėlis į bendrą saugumo
architektūrą atitinka jos ekonominį ir politinį svorį? Ar darydama savo
energetiką vis labiau priklausomą nuo Rusijos Vokietija nepasitarnauja Kremliaus
imperializmui Europoje? Ar vis labiau ekonomiškai susisaistydama su Kinija
Vokietija nedaro ir savo sąjungininkų labiau priklausomų nuo Kinijos įgeidžių?
Ar į verslo balsą dėl Kinijos neįsiklausantis Lietuvos
politinis elitas tikrai blogesnis už verslo interesams pataikaujantį Vokietijos
elitą, kuris blokuoja ginklų tiekimą Ukrainai ir neleidžia ginklus tiekiantiems
britams skristi virš savo teritorijos? Ko gero, vertybinė užsienio politika,
jei ją vykdytų Berlynas, padarytų Europą kur kas saugesnę, o NATO –
efektyvesnę. Nejau nenorėtume Vokietijos politikoje tokio elitizmo, kokį
šiandien turime Lietuvoje – mažiau pataikaujančio vadinamajai visuomenės
nuomonei ar kokiam nors „Volkswagenui“ ir labiau paisančio NATO sutarties
preambulėje įvardintų įsipareigojimų Vakarų civilizacijai?
Galima suprasti užsienio reikalų ministro Gabrieliaus
Landsbergio nuogąstavimus: „Esame tokioje situacijoje, kai tampa akivaizdu, jog
testuojamas ES atsparumas. Aš suprantu, kad atsiranda kritikos ir kitokių
pasvarstymų (…) Tik aš norėčiau, kad ta kritika būtų tolygi. Nes dabar
valstybės, primygtinai lipančios į Kinijos kišenę ir net esančios toje
kišenėje, stabdo ES veiksmus, ir jų atžvilgiu – dėl tokios užsienio politikos
krypties – kažkodėl girdime daug mažiau kritikos.“ („Delfi“). Taip, galima
suprasti šiuos nuogąstavimus, bet jie vis tiek neatsako į klausimą: kodėl
Lietuva, turinti rimtesnių saugumo iššūkių už daugelį ES valstybių dėl Rusijos
ir Baltarusijos kaimynystės, nutarė tapti vienintele ES valstybe, metusia
iššūkį dar ir Kinijos komunistų partijai? Apie mąstymo prielaidas, nuvedusias
ta linkme, pakalbėsime antroje šio straipsnio dalyje.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą