Kaip Amerikos dešinieji, kurie sudaro pusę Amerikos rinkėjų, nustojo nerimauti ir išmoko mylėti Rusiją

„Praėjusią savaitę, kol Rusijos grasinimai Ukrainos sienoms nevirto visapusiška invazija, viena Amerikos žiniasklaidos dalis suabejojo, kodėl mes nepalaikome rusų.

 

„Neapykanta [Rusijos prezidentui Vladimirui] Putinui tapo pagrindiniu Amerikos užsienio politikos tikslu. Tai yra pagrindinis dalykas, apie kurį mes kalbame“, – antradienį sakė „Fox News“ vedėjas Tuckeris Carlsonas. „Galbūt verta savęs paklausti, nes tai darosi gana rimta: apie ką tai iš tikrųjų? Kodėl aš taip nekenčiu Putino? Ar Putinas kada nors pavadino mane rasistu? Ar jis grasino mane atleisti už tai, kad nesutinku su juo?

 

Antradienį laidoje „The Clay Travis & Buck Sexton Show“ kalbintas buvęs prezidentas Donaldas Trumpas apibūdino V. Putiną kaip „protingą“ ir „išmanųjį“. Tada trečiadienio vakarą, pasirodžius pranešimams apie Rusijos sprogimus visoje Ukrainoje, D. Trumpas pakartojo savo žavėjimąsi Rusijos lyderiu. Respublikonų partijos kandidatas į Senatą Ohajo valstijoje JD Vance'as per vasario 19 d. podcast'o interviu su Steve'u Bannonu, buvusiu D. Trumpo Baltųjų rūmų vyriausiuoju strategu, sakė: „Mes netarnavome jūrų pėstininkų korpuse, kad eitume kovoti su Vladimiru Putinu, nes jis  netiki transseksualų teisėmis, o tai, JAV Valstybės departamento teigimu, yra pagrindinė Rusijos problema“. Ponas Bannonas savo ruožtu gyrė V. Putiną kaip pasisakantį „prieš pabudimą (woke)“ kelias valandas prieš Rusijos puolimą Ukrainoje.

 

Amerikos politinė dešinė ilgą laiką buvo siejama su šaltojo karo vanagiškumu. Tačiau pastaraisiais metais tendencija pakrypo link liaupsinimo kitų šalių vadovams, net ir tiems, kurie vadovauja tradiciniams Amerikos priešams, taip pat pernešant mūsų pačių kultūros karus į užsienį. Kai anksčiau Rusija ir kitos šalys buvo laikomos antidemokratinėmis, dabar jos tapo JAV konservatizmo simboliais – dešiniosios pasaulėžiūros veidrodžiu.

 

Remti V. Putiną, kaip ir kitus autoritarinius lyderius, yra dar vienas būdas, kuriuo politinė dešinė ginkluoja kultūros karus, siekdama dar labiau suskaldyti amerikiečius.

 

Dalis šios naujos paradigmos yra ta, kad užsienio politika dabar yra partizanų reikalas. 2016 metais Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pasiūlė pritarti tuometiniam kandidatui Donaldui Trumpui, o vėliau susižavėjimas buvo grąžintas. Tie draugiški santykiai nukrito iki balsuojančių JAV respublikonų, o tie pakeitė savo požiūrį į V. Putinui palankumą, kuris išaugo nuo vos 10 procentų 2014 m. liepą iki 37 procentų 2016 m. gruodį. 

 

Šių metų sausio mėnesį atlikta Yahoo News / YouGov apklausa parodė. kad 62 procentai respublikonų ir respublikonų pažiūrų nepriklausomų asmenų Vladimirą Putiną laiko stipresniu lyderiu, nei Joe Bideną.

 

„Stiprus“ čia gali būti pagrindinis žodis. Šioje konstrukcijoje stiprus lyderis, matyt, yra tas, kuris susikerta su opozicija, kultūrine ir politine, ir nenusileidžia. 

 

Tada ši idėja dera su dešiniosiomis idėjomis, kad liberalusis elitas aktyviai griauna giliai įsitvirtinusias tradicines vertybes. 

 

Tiems, kurie nemažai eterio laiko praleidžia nerimaujant dėl ​​vyrų vaidmens visuomenėje praradimo, tokia stiprybė, kurią pavaizdavo ponas Putinas – pirmadienį sukvietęs savo aukščiausius saugumo pareigūnus ir pareikalavęs, kad jie viešai atsistotų ir jį paremtų – galbūt yra patraukli.

 

Atrodo, kad daugelis Amerikos dešiniųjų pasaulio stipruolių gerbėjų tiki, kad šalys, kurioms vadovauja kiekvienas iš šių vyrų, yra baltumo, krikščionybės ir konservatyvių vertybių švyturiai. Trečiadienį konservatorių komentatorius Rodas Dreheris rašė: „Aš kategoriškai nepritariu tam, kad būtų rizikuojama berniukų iš Luizianos ir Alabamos gyvybėmis, kad Donbasas būtų saugus migrantams“.

 

Šie komentarai iš dešinės ne visai pakelia naują poziciją. 2018 metais politikos apžvalgininkas Patas Buchananas teigė, kad V. Putinas ir Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka „stoja už tradicines vertybes prieš Vakarų kultūros elitą“.  Tačiau tos tradicinės vertybės neapima laisvės politinei opozicijai. Baltarusijos piktnaudžiavimams sekti skirtos organizacijos „Viasna Human Rights Center“ duomenimis, Baltarusijoje yra daugiau nei 1000 politinių kalinių, daugelis iš kurių buvo suimti dėl taikaus susirinkimo, protesto ar išdrįsimo užsiimti politine veikla.

 

Rusija nėra nei balta, nei krikščioniška – tai šalis, apimanti keletą regionų, religijų ir etninių grupių. Vis dėlto ji dažnai suvokiama, kaip balta. 

 

Baltasis nacionalistas Richardas Spenceris Rusiją pavadino „vienintine baltąja galia pasaulyje“. Matthew Heimbachas, Tradicionalistinės darbininkų partijos įkūrėjas, dalyvavęs 2017-ųjų mitinge Suvienyti dešinę, išreiškė susižavėjimą V. Putinu ir ultranacionalistiniais Europos politiniais lyderiais. „Rusija yra mūsų didžiausias įkvėpimas“, – sakė ponas Heimbachas  sakė „The Times“ 2016 m. „Manau, kad prezidentas Putinas yra laisvojo pasaulio lyderis“. Kaip tuo metu rašė „The Times“, ši V. Putino, kaip kraštutinių dešiniųjų vertybių švyturio, statyba prasidėjo nuo ultrakraštutinių dešiniųjų nacionalistų Europoje, o vėliau išplito į JAV“.