Kodėl Putinas vėl kariauja? Nes jis visada laimi

  „Krisas Milleris

 

    Ponas Milleris yra tarptautinės istorijos asistentas Tufts universiteto Fletcherio mokykloje ir mokyklos Rusijos ir Eurazijos programos vienas iš direktorių. Jis daug rašė apie Rusiją ir yra „Putinomics“ autorius.

 

    Šiandien nėra pasaulio lyderio, turinčio geresnių rezultatų karinės galios panaudojimo srityje, nei Rusijos prezidentas Vladimiras V. Putinas. Nesvarbu, ar prieš Gruziją 2008 m., Ukrainą 2014 m., ar Sirijoje nuo 2015 m., Rusijos kariuomenė ne kartą sėkmę mūšio lauke pavertė politinėmis pergalėmis. Rusijos perginklavimas per pastarąjį pusantro dešimtmečio buvo neprilygstamaigeresnis už panašų Vakarų pajėgumų padidėjimą. Taigi nenuostabu, kodėl Rusija jaučiasi drąsi panaudoti savo karinę galią, kol Vakarai stovi šalia.

 

    Pastarieji trys Rusijos karai yra vadovėliniai pavyzdžiai, kaip ribotais būdais panaudoti karinę jėgą, siekiant politinių tikslų. 2008-ųjų invazija į Gruziją truko penkias dienas, bet privertė šalį daryti žeminančias politines nuolaidas. 2014 metais Ukrainoje reguliarūs Rusijos kariniai daliniai buvo dislokuoti keletą savaičių, tačiau to pakako, kad Kijevas būtų priverstas pasirašyti skausmingą taikos susitarimą. Kai 2015 m. Rusija įsikišo į Siriją, kai kurie Vakarų analitikai numatė nelaimę, panašią į sovietų invaziją į Afganistaną, prasidėjusią 1979 m. ir pasibaigusią po dešimtmetį trukusio liūno atsitraukimu. Vietoj to, tas Sirijos pilietinis karas buvo pažangiausios Rusijos ginkluotės bandymų poligonas.

 

    Pastarąjį dešimtmetį amerikiečiai tikėjo, kad Rusijos stiprybė slypi hibridinėje taktikoje – kibernetinis karas, dezinformacijos kampanijos, slaptos operacijos – ir jos gebėjimas kištis į kitų šalių vidaus politiką. Vis dėlto, kai ieškojome Rusijos fantomų už kiekvieno klaidingai informuoto „Facebook“ įrašo, Rusija pakeitė iš Sovietų Sąjungos paveldėtą prastai aprūpintą armiją modernia kovine jėga, apimančia viską nuo naujų raketų iki pažangių elektroninio karo sistemų. Šiandien grėsmę Europos saugumui kelia ne hibridinis karas, o kieta jėga, matoma visai Ukrainai smogusiose sparnuotosiose raketose.

 

    „Mes sudarome 50 procentų plius pasaulinio B.V.P.“, – neseniai argumentavo prezidento Bideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake’as Sullivanas, priešindamas tai neįspūdingai Rusijos 3 procentų pasaulio ekonomikos produkcijos daliai. Tačiau ekonomikos nekariauja karų; tai daro kariškiai. Amerikos ekonominė galia buvo išbandyta, kai Bidenas pagrasino griežtomis sankcijomis, jei Rusija įsiveržtų į Ukrainą; V. Putinas vis tiek tai padarė, lažindamasis, kad kieta jėga svarbesnė.

 

    Vis dar neabejotina, kad Amerikos kariuomenė turi geriau apmokytus karius ir pajėgesnes sistemas. Tačiau svarbu ne teorinės karinės rungtynės, o gebėjimas panaudoti jėgą konkretiems tikslams pasiekti. Rusija sukūrė būtent tokius pajėgumus, kurių reikia, kad atkurtų savo įtaką Rytų Europoje. Tuo tarpu Jungtinės Valstijos stebėjo, kaip regione nuolat mažėja jų veiksmų laisvė, kurią riboja Rusijos priešlėktuvinės sistemos ir kibernetinio bei elektroninio karo grėsmės.

 

    Leisti karinei pusiausvyrai Europoje pasikeisti Rusijos naudai buvo pasirinkimas. Iš dalies kaltos pačios JAV. Net ir po pirmųjų Rusijos atakų prieš Ukrainą 2014 m., Amerikos pastiprinimo žemyne ​​užteko tik sulėtinti Rusijos padėties gerėjimo tempą. Bideno administracija pirmininkavo karinių išlaidų mažinimui, kai atsižvelgiama į infliaciją. Amerikos maždaug 700 mlrd. dolerių karo išlaidos atrodo įspūdingai, tačiau Rusija turi pranašumą, nes moka mažiau už karių atlyginimus ir už šalyje pagamintą įrangą. Atsižvelgiant į šiuos skirtumus, Rusijos gynybos biudžetas per pastaruosius du dešimtmečius augo daug greičiau, nei Amerikos.

 

    Gali būti, kad mėgindamas užimti visą Ukrainą V. Putinas pagaliau peržengė ribas. Ilga Ukrainos okupacija ištemptų Rusijos pajėgumus, ypač todėl, kad jos kariniai pranašumai bus ne tokie reikšmingi, jei konfliktas persikels į gausius Ukrainos miestus. Tačiau neturėtume tiesiog manyti, kad Ukraina taps Putino Afganistanu ar Iraku, nes kiti lyderiai padarė savo klaidų. V. Putinas galėtų tiesiog nuspręsti sunaikinti Ukrainą ir palikti Vakarams, kad surinktų gabalus. Tokia išskaidyta, neveikianti, Ukraina galėtų puikiai atitikti jo interesus. Pastarieji Rusijos karai buvo kruopščiai apskaičiuoti ir jų kaina buvo ribota. Nėra garantijos, kad šio konflikto taip pat nebus.

 

    JAV strategija viešai skelbti žvalgybos informaciją apie Rusijos kariuomenės stiprinimą aplink Ukrainą buvo gudri, tačiau V. Putinas pavadino tai mūsų blefu. Kadaise buvo populiaru tyčiotis iš Rusijos prezidento dėl jo XIX amžiaus pasaulėžiūros, tačiau jo naudojimasis karine galia Rusijos įtakai veikė ir XXI amžiuje. Vakarų prielaida, kad istorijos lankas natūraliai krypsta Vakarų kryptimi, atrodo naiviai. Taip pat yra sprendimas leisti išslysti mūsų kariniam pranašumui. Minkštoji galia ir ekonominė įtaka yra puikūs pajėgumai, tačiau jie negali sustabdyti Rusijos tankų, kai jie rieda Kijevo link."