„Kai 2020 m. kovo mėn. pasaulio ekonomika smuko, atrodė, kad infliacijos lygis artėja prie nulio. Dėl to buvęs JK centrinio banko vadovas Charlesas Goodhartas nustebino, tvirtindamas, kad 2021 m. infliacija pasieks 5–10 proc. – ir išliks aukštai.
G. Goodhartas samprotavo, kad pasaulio ekonomikoje vyksta seisminiai poslinkiai, kuriuos fiskalinės paskatos ir atsigavimas po pandemijos tik paspartins.
Pasak jo, ilgas nebrangios darbo jėgos perteklius, dėl kurio kainos ir atlyginimai mažėjo dešimtmečius, užleido vietą darbuotojų trūkumo, taigi ir aukštesnių kainų, erai.
„Koronaviruso pandemija pažymės takoskyrą tarp pastarųjų 30–40 metų defliacijos jėgų ir ateinančių dviejų dešimtmečių atgimstančios infliacijos“, – interviu sakė šis 85 metų ekonomistas.
Jis prognozavo, kad infliacija išsivysčiusiose ekonomikose maždaug 2022 m. pabaigoje nusistos ties 3–4 % ir tokiame lygyje išliks dešimtmečius, palyginti su maždaug 1,5 % dešimtmetį prieš pandemiją.
G. Goodharto teorija apie tai, kaip kintanti demografija spaudžia darbo jėgą ir didina kainas, atkreipė JAV, Europos ir Kinijos centrinių bankininkų dėmesį ir sukėlė daugybę diskusijų apie tai, ar jis teisus. Didieji centriniai bankai, įskaitant Federalinį rezervų sistemą ir Europos centrinį banką, išreiškė susirūpinimą dėl infliacijos šuolio ir kuria planus, kaip jį numalšinti.
Jo idėja „neabejotinai kelia nerimą centriniams bankams“, sakė buvęs Anglijos banko centrinio banko vadovas Willemas Buiteris. Jei G. Goodharto teorija teisinga, sakė jis, „tada jie visi atsilieka nuo kreivės ir turėtų ne tik galvoti apie greitesnį balanso mažinimą, bet ir tai daryti, bei spartesnį palūkanų kėlimą“.
Kai kurie, tarp jų Gita Gopinath, pirmoji Tarptautinio valiutos fondo generalinio direktoriaus pavaduotoja, išreiškė abejones, ar ilgalaikė infliacija yra tokia baisi, kaip mano G. Goodhartas. Ji teigė, kad mažėjantis darbuotojų skaičius ir didėjantis pensininkų skaičius gali sumažinti infliaciją ir nurodė Japoniją, kaip pavyzdį.
„Nemanau, kad galime padaryti labai paprastą išvadą, remdamiesi vienu konkrečiu argumentu, susijusiu su demografiniais rodikliais“, – sakė ji G. Goodhartui pernai kasmetiniame Europos centrinių bankų valdytojų, akademikų ir finansininkų susirinkime.
JAV vartotojų kainos sausį išaugo 7,5% metiniu tempu, o tai yra aukščiausias lygis per 40 metų. Euro zonoje infliacija vasario mėnesį pasiekė 5,8 proc., rodo praėjusią savaitę paskelbti duomenys. Tikėtina, kad Donbaso apsaugos operacija dar labiau padidins infliaciją, nes padidins pasaulines energijos, žaliavų ir maisto kainas.
G. Goodhartas išdėstė savo teoriją knygoje „Didysis demografinis pasikeitimas“, kurią parašė kartu su Londone gyvenančiu ekonomistu Manojumi Pradhanu ir išleido 2020 m. rugsėjį.
Jis teigė, kad maža infliacija nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio atsirado ne tiek dėl sumanaus centrinio banko politikos, kiek dėl šimtų milijonų nebrangių Kinijos ir Rytų Europos darbuotojų įtraukimo į globalizuotą ekonomiką – demografinį dividendą, dėl kurio sumažėjo atlyginimai ir produktų, kuriuos jie eksportavo į turtingas šalis, kainos. Kartu su dirbti pradėjusiomis moterimis ir didele kūdikių bumo karta, darbo jėga, aprūpinanti išsivysčiusias ekonomikas, 1991–2018 m. padidėjo daugiau, nei dvigubai.
Dabar, pasak jo, darbingo amžiaus gyventojų skaičius išsivysčiusiose šalyse pradėjo mažėti pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo, o gimstamumas taip pat sumažėjo. Numatoma, kad per ateinančius 30 metų Kinijos darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažės beveik penktadaliu.
Jo teigimu, kadangi darbo jėgos vis stinga, darbuotojai sieks didesnių atlyginimų, o tai savo ruožtu padidins kainas. Tuo pačiu metu įmonės daugiau gamins ir investuos vietoje, kad padėtų kompensuoti darbo jėgos trūkumą ir nacionalistinį bei geopolitinį spaudimą, stabdantį globalizuotas tiekimo grandines. Tai padidins gamybos sąnaudas ir vietinių darbuotojų derybinę galią. Pasaulyje santaupų sumažės, nes vyresni žmonės suvartoja daugiau, nei gamina, ypač išleisdami sveikatos priežiūrai. Jis prognozavo, kad visa tai padidins palūkanų normas.
Ūmus darbo jėgos trūkumas JAV ir Europoje šiais metais jau padidino atlyginimus. Kinijoje mažėjant darbo jėgai ir vis mažiau kaimo darbuotojų persikeliant į miestus, išaugo darbo sąnaudos. Remiantis naujausiais investicinės bendrovės KKR tyrimais, JAV gamybos atlyginimai dabar yra mažiau, nei keturis kartus didesni, nei Kinijoje, palyginti su daugiau nei 26 kartus, kai Kinija įstojo į PPO 2001 m.
„Aš labai rimtai žiūriu į tai, ką Charlesas sako“, – praėjusį mėnesį duodamas interviu sakė Isabel Schnabel, kuri yra Europos centrinio banko šešių narių valdyba. „Charlesas nori įspėti mus, kad neturėtume laikyti savaime suprantamu dalyku, kad pasaulis ateityje atrodys taip pat, kaip ir netolimoje praeityje.
Federalinis Rezervas pirmininkas Jerome'as Powellas paminėjo knygą per metinį centrinių bankininkų ir kitų finansų ekspertų susirinkimą Džekson Hole (Wyo.) praėjusį rugpjūtį. Jis nesutiko su pagrindine prielaida tuo metu, sakydamas, kad aukštas infliacijos lygis, greičiausiai, bus laikinas. Visai neseniai jis nustojo vadinti infliaciją laikina, o Fed šiais metais ruošiasi keletui palūkanų didinimo etapų.
Vokietijoje darbo jėgos trūkumas toks didelis, kad vyriausybė siekia pritraukti 400 000 kvalifikuotų užsieniečių per metus. 2020 m. gruodį tuometinis Bundesbanko prezidentas Jensas Weidmannas paminėjo G. Goodharto idėjas, kad paprieštarauti Europos centrinio banko lengvų pinigų politikai.
Kinijoje, kur per ateinančius 15 metų darbo jėgos turėtų sumažėti maždaug 100 mln., aukšti vyriausybės pareigūnai neseniai išvertė G. Goodharto knygą į mandarinų kalbą. Kinijoje knygos tiražas buvo 50 000 egzempliorių.
Buvęs Kinijos centrinio banko ekonomistas Joe Zhangas teigė, kad G. Goodharto tezės įrodymą rodo faktas, kad Kinijos įmonės šiuo metu absorbuoja didesnes išlaidas ir atlyginimus, mažindamos savo pelno maržas. Jis sakė, kad tikisi, kad jie greitai pradės didinti eksporto kainas, o Kinijos įmonės turės toliau didinti atlyginimus, kad suviliotų darbuotojus į gamyklas pakrantės miestuose.
Gruodį vykusiame Europos centrinio banko palūkanų normų nustatymo posėdyje politikos formuotojai aptarė, ar struktūriniai pokyčiai, tokie, kaip demografija, Kinijos vaidmuo ar globalizacijos iššūkiai, gali reikšti perėjimą prie didesnės infliacijos, kurios nefiksuoja ekonominiai modeliai.
ECB vyriausiasis ekonomistas Philipas Lane'as vasario viduryje sakė, kad infliacija gali išlikti aukšta, net pasibaigus pandemijai, nurodydamas pokyčius pasaulio ekonomikoje, pvz., Kinijos vaidmenį ir senstančią visuomenę. Dar visai neseniai jis sakė, kad infliacija greitai nukris žemiau ECB nustatyto 2 proc. tikslo.
P. Goodhartas, kuris be ekonominio darbo augina avis ūkyje Devone, Anglijoje, Harvardo universitete studijavo ekonomikos istoriją. Jis įstojo į Anglijos banką septintajame dešimtmetyje, kaip monetarizmo ekspertas, kuris infliaciją sieja su pertekliniu pinigų kiekiu apyvartoje.
Jis padėjo formuoti Anglijos banko politiką devintojo dešimtmečio pradžioje, kai Margaret Thatcher įgyvendino monetaristines idėjas, kad sumažintų dviženklę infliaciją. Vėliau jis prisijungė prie naujai sukurto banko Pinigų politikos komiteto po to, kai 1997 m. Tony Blairo vyriausybė padarė jį nepriklausomą. Ryšys tarp infliacijos ir pinigų kiekio apyvartoje pasirodė esąs nepatikimas, o JK vėliau atsisakė pinigų pasiūlos tikslų.
P. Goodharto liudijimas Naujosios Zelandijos parlamentui 1989 m. pasirodė esąs labai svarbus šios šalies sprendimui imtis infliacijos nustatymo pionieriaus rolės, kai centrinis bankas siekė išlaikyti infliaciją artimą aiškiai nustatytai normai, prisiminė tuo metu šalies centrinio banko vadovas Donaldas Brashas. Tokią infliacijos nustatymo politiką taikė pagrindiniai centriniai bankai, įskaitant Fed.
Honkonge G. Goodhartas padėjo nustatyti JAV dolerio susiejimą 1983 m., kuris užbaigė valiutos krizę buvusioje Didžiosios Britanijos kolonijoje ir galioja beveik keturis dešimtmečius.
Jis taip pat perspėjo apie sverto padidėjimą išsivysčiusiose ekonomikose prieš 2008 m. pasaulinę finansų krizę, primena buvę centriniai bankininkai. Jis priminė jiems stebėti riziką finansiniam stabilumui tuo metu, kai jie nebuvo susitelkę į tokius rūpesčius, sakė buvęs Federalinio rezervų banko vicepirmininkas Donaldas Kohnas.
„Neįsivaizduoju nė vieno Jungtinės Karalystės iždo kanclerio, kuriam tam tikra prasme nebūtų paveiktos Charleso iš anksto nuo 70-ųjų išplėtotos pažiūros“, – sakė buvęs Anglijos banko centrinio banko vadovas ponas Buiteris.
Atrodo, kad modeliai, kuriuos centriniai bankai jau seniai naudojo, prognozuodami infliaciją, sugedo. Idėja, kad infliaciją lemia per daug pinigų ir per mažai prekių, prarado palankumą, taip pat mintis, kad mažas nedarbas skatina aukštą infliaciją.
Devynerius metus iš eilės po 2008-ųjų TVF ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos augimo ir infliacijos prognozės kitiems metams buvo per didelės, sakė buvęs Kanados centrinio banko valdytojo pavaduotojas Williamas White'as, kadaise dirbęs su p. Goodhartu Anglijos banke. „Dauguma mąstančių žmonių sakytų, kad kažkas negerai“, – sakė jis.
2015 m. G. Goodhartas dirbo Londone su Morgan Stanley ekonomikos komanda, įskaitant savo bendraautorių P. Pradhaną, kad suprastų, kodėl agresyvus centrinio banko pinigų spausdinimas po 2008 m. pasaulinės finansų krizės nesugebėjo padidinti infliacijos.
G. Goodhartas priminė aštuntojo dešimtmečio teorijas, kad galingos profesinės sąjungos padėjo padidinti atlyginimus ir infliaciją. Vėliau darbo jėgos sumažėjo daugiausia dėl globalizacijos ir Kinijos konkurencijos, sumažinusios infliaciją.
Jis spėjo, kad dėl mažėjančio gimstamumo Kinijoje ir Vakaruose darbo jėgos vėl gali pritrūkti, o tai suteiks darbuotojams naujų svertų.
G. Goodharto disertacijoje, pristatytoje aukščiausių centrinio banko pareigūnų susitikime 2016 m., buvo teigiama, kad laukia daug didesnė infliacija ir didesnės palūkanų normos.
Europos centrinio banko atstovė M. Schnabel sakė, kad G. Goodharto knyga iš pradžių buvo sutikta skeptiškai. „Po ilgo labai žemos infliacijos laikotarpio daugelis nesitikėjo, kad infliacija greitai ir stipriai sugrįš“, – sakė ji. „Tada įvyko precedento neturintis ekonomikos sutrikimas, kurį sukėlė pandemija, ir staiga grįžo infliacija."
Pagrindinė G. Goodharto tezės kritika yra ta, kad šalys, kuriose yra daugiau pensininkų ir mažiau darbuotojų, pavyzdžiui, Japonija, turi priešingą problemą – labai žemą infliaciją.
Dauguma ekonomistų tikisi, kad senėjanti visuomenė paskatins žmones ir įmones mažiau investuoti, mažiau vartoti ir diegti naujoves, o kartu taupyti vyriausybės vertybiniuose popieriuose, sakė Adamas Posenas, buvęs Anglijos banko politikos formuotojas, dabar vadovaujantis Petersono institutui.
G. Goodhartas tvirtino, kad darbuotojai, greičiausiai, nesutaupys pakankamai, kad išeitų į pensiją, o pensininkai suvartoja daugiau, nei pagamina, ypač sveikatos priežiūros srityje. Jis prognozavo, kad mažėjantis santaupų fondas kartu su padidėjusiomis įmonių išlaidomis tiekimo grandinėms apsaugoti ir darbuotojų trūkumui kompensuoti padidins palūkanų normas.
Kalbant apie Japoniją, ši šalis yra visai šalia Kinijos, kuri jau dešimtmečius eksportuoja žemesnes kainas į pasaulį, sakė G. Goodhartas. Ir net Japonijoje, anot jo, yra tam tikrų požymių, kad infliacija pradeda kilti.
G. Goodhartas prognozavo, kad esant rekordinei pasaulinei skolai ir pakilus turto kainoms, centriniai bankininkai stengsis sutramdyti infliaciją, nesukeldami gilios recesijos. Pasak jo, centrinių bankininkų auksinė era baigiasi ir „gyvenimas taps daug sunkesnis“ [1].
Didelės infliacijos sąlygomis gyvenimas yra lengvesnis tiems, kas gali santaupas investuoti į verslus ir laikyti nuolat brangstančiose prekėse.
1. Top Economist Warns Inflation Here to Stay --- Goodhart sees years of worker shortages
Fairless, Tom.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 10 Mar 2022: A.1.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą