„Likus kelioms dienoms iki 2022 m. Amerikos vidurio kadencijos rinkimų, Ukrainos prezidentas Volodomyras Zelenskis apkaltino Rusiją paleidus raketą į Lenkiją. Tai buvo pretenzija, turinti nepaprastų pasekmių. Lenkija, Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos narė, gauna naudos iš aljanso tarpusavio gynybos pakto - puolimas prieš vieną yra puolimas prieš visus. JAV, tikriausiai, turėtų pareigą kariškai reaguoti į Rusijos puolimą Lenkijos viduje. Kaltindamas ponas Zelenskis spaudė domino kauliukus, galinčius pradėti pirmąjį pasaulyje karą tarp branduolinių galių.
Raketų ataka, pasirodo, kilo ne iš Vladimiro Putino Rusijos, o iš Ukrainos oro gynybos. Net po to, kai NATO padarė tokį vertinimą ir pripažino, kad Rusija raketos nepaleido, M. Zelenskis ir toliau neigė Ukrainos atsakomybę. Istorija nublanko iš antraščių, o J. Zelenskis gruodį mėgavosi herojaus sutikimu Vašingtone. Amerikos mokesčių mokėtojų pinigai ir toliau plaukė į Ukrainą. Išmintingesnė užsienio politika nebūtų palikusi tokio elgesio nepastebėtu.
Dviejų partijų sutarimas užsienio politikoje ne kartą suklaidino šalį. Abiejų šalių vadovybės palaikė invaziją į Iraką, dešimtmečius trukusį šalies kūrimo projektą Afganistane, režimo pasikeitimą Libijoje ir partizaninį karą Sirijoje. Visa ši politika kainavo daug pinigų ir daugelį nužudė. Nė vienas iš tų konfliktų nepasitarnavo ilgalaikiams JAV tautos interesams. Labai nedaugeliui kada nors metė iššūkį nacionalinės reikšmės JAV lyderis.
Žinoma, iki tol, kol neatsirado Donaldas Trumpas. Amerikos partizanai į D. Trumpo pasiekimus pirmiausia žiūri per buitinį objektyvą. Mano kolegoms respublikonams D. Trumpas sumažino mokesčius ir sunkiai dirbo, kad panaikintų federalinės biurokratijos vykdimą reguliavimą. Demokratams D. Trumpas buvo korumpuotas narcizas, pelnęs dvi apkaltas. Tačiau nė viena pusė nepripažįsta bene svarbiausios D. Trumpo palikimo dalies – jo sėkmingos užsienio politikos.
Visą mano suaugusiojo gyvenimą suformavo prezidentai, kurie metė Ameriką į neprotingus karus ir nesugebėjo jų laimėti. Buvau ką tik pradėjęs vidurinę mokyklą, kai George'as W. Bushas buvo išrinktas prezidentu, ir jo prezidentavimas yra pirmasis, kurį prisimenu su kokia nors detale. G. Bushas leido teisingam karui Afganistane virsti tautos kūrimo liūnu, o tada pradėjo neteisingą karą Irake. Jo įpėdinis Barackas Obama padvigubino valstybės kūrimą Afganistane ir pradėjo naują savo karą Libijoje, entuziastingai remiant tuometei valstybės sekretorei Hillary Clinton.
Per ketverius D. Trumpo kadencijos metus jis nepradėjo karų, nepaisant didžiulio spaudimo iš jo paties partijos ir net jo paties administracijos narių. Nepradėti karų, galbūt, yra žema kartelė, bet tai atspindi D. Trumpo pirmtakų ir jų vergiškai sekamos užsienio politikos isteblišmentą. Tačiau D. Trumpas padarė daugiau, nei tiesiog palaikė taiką. Jis tarpininkavo Abraomo susitarimams – istoriniam Izraelio ir sunitų arabų valstybių susitarimui, suteikiančiam geriausios ilgalaikės atsvaros Iranui viltį. Jis pradėjo ilgą, lėtą JAV atsiejimo nuo jos ekonominės priklausomybės nuo Kinijos procesą. Po pusę amžiaus trukusios sąstingio jis pradėjo diplomatines derybas su Šiaurės Korėja.
Ir jis labai stengėsi, kad Europa prisiimtų didesnę atsakomybę už savo gynybą, būtent tam, kad JAV nebūtų taip giliai ir pavojingai įtrauktos į tokį konfliktą, koks buvo Ukrainoje.
Dažna D. Trumpo kritika, net iš jo ideologinių sąjungininkų, yra ta, kad jam trūksta „valstybiškumo“. Netgi žmonės, kuriems patinka jo politika, norėtų, kad jis būtų santūresnis. Pakankamai teisinga. Tačiau po šio kaltinimo paviršiumi slypi numanoma Amerikos lyderių kritika.
Kodėl žmonės, kuriuos JAV ugdo tapti lyderiais, yra tokie atsargūs savo žodžiuose, tačiau taip neapgalvotai elgiasi? Kodėl Amerika skiria milijardus dolerių, kad įdarbintų ir mokytų savo geriausius jaunus protus vadovauti, kad šie protai surengtų vieną užsienio politikos nelaimę po kitos?
Atsakymas yra toks, kad nuo grandiozinių strategijų seminarų iki Valstybės departamento visa mūsų valstybingumo samprata sulaužyta. Daugeliui valstybės valdymas reiškia mandagų buvimą socialinėje žiniasklaidoje ir šūkių apie „laisvę“ ir „demokratiją“ išmetimą, tuo pačiu pradėdant pasaulines istorines katastrofas Artimuosiuose Rytuose. Man labiau patinka kitoks valstybinis veikėjas: toks, kuris stabdo minią ir primena abiejų partijų lyderiams, kad JAV nacionalinių interesų turi būti siekiama negailestingai, bet ir atsargiai, griežtais žodžiais, bet labai santūriai.
Donaldo Trumpo prezidentavimas buvo pirmasis tikras nevykusio sutarimo žlugimas ir siaubingų jo pasekmių išryškinimas. Šis faktas, labiau, nei bet koks atskiras pasiekimas, yra ilgalaikis D. Trumpo pirmosios kadencijos palikimas. Tačiau reikia daug daugiau nuveikti, ir aš palaikau jį 2024 m. prezidento poste, nes jis yra vienintelis žmogus, kuris tikrai tai padarys.
Ponas Vance'as, respublikonas, yra JAV senatorius iš Ohajo.“ [1]
Teisingas mąstymas. Mes gi, Rytų Europoje, turėtume nepamiršti, kad turime daug komikų, tokių, kaip ponas Zelenskis, norinčių sudeginti pasaulį per branduolinę katastrofą, kad tik padidinti jų asmeninę galią jų mažoje šalyje. Neturėtume leisti ponui Zelenskiui elgtis taip, kaip leidome kitam mūsų geram draugui iš Afganistano, tariamai išbarstančiam 100 dolerių kupiūras iš perpildytų lagaminų oro uoste. Mažiausiai ponas Zeleskis turi pūti Ukrainos kalėjime, kaip kitas geras mūsų draugas Michailas Saakašvilis pūva jo gimtosios Gruzijos kalėjime.
1. Trump's Best Foreign Policy? Not Starting Any Wars
Vance, J D. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 01 Feb 2023: A.15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą