Valstiečiai miršta. Kaip pasaulinė žemės ūkio pramonė naikina mūsų pragyvenimo šaltinius

   „Bartholomäus Grillis čia rašo piktą nuosprendį agropramoniniam kompleksui, bet nepaiso kai kurių aspektų.

 

     Į žemės ūkį paprastai žiūrima, kaip į konservatyvią, ne itin novatorišką pramonę. Koks absurdiškas šis mąstymas, tampa aišku, kai atsižvelgiama į ekonominius, socialinius ir technologinius pokyčius, kuriuos žemės ūkis patyrė Europoje per pastaruosius šešiasdešimt metų – pokytį, prasidėjusį JAV per Pirmąjį pasaulinį karą ir nepavykusį įgyvendinti daugelyje pasaulio Pietų šalių. Šiuo metu vykstantys ginčai dėl subsidijų, neva ūkininkų nenoras reformuotis ar pertekliniai vartotojų lūkesčiai yra susiję su politiniais instrumentais, skatinančiais šį pokytį ir tuo pačiu bandančiais sušvelninti neigiamas jo pasekmes.

 

     Tačiau žemės ūkis yra ne tik pramonė, kurią reikėtų vertinti pagal efektyvumo standartus, o veikiau per ilgą laiką išaugusi žmonių kultūros forma. Savo knygoje Bartholomäus Grillis ginčijasi su politikų, lobistų, žemės ūkio korporacijų ir bankų tinklu, kurį jis smerkia, kadangi jie naikino kaimo gyvenimo būdą ir aplinką vardan vis didesnės gamybos. Grillio perspektyva neapsiriboja Europa, bet – kaip buvęs „Zeit“ ir „Spiegel“ korespondentas – jis gali pasisemti dešimtmečių patirties Afrikoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje bei Azijoje.

 

     Jis visur mato panašų modelį: smulkių ūkininkų iškėlimas ir jų gyvenimo būdo sunaikinimas, tarptautiniu mastu parduodamų sėklų, ypač kukurūzų, auginimo išplėtimas, tradicinių ir maistingų kultūrų nykimas, didelių korporacijų vykdomas dirbamos žemės pirkimas ir aplinkos degradacija.

 

     Grillio knyga siūlo įnirtingus atsiskaitymus su agropramoniniu kompleksu, nepuosėlėjant nostalgijos tradicinėms žemės ūkio formoms. 

 

Pristatymas iliustruoja svarbią įžvalgą: pagrindinė problema, dešimtmečius lydinti ūkininkus ir žemės ūkio politiką JAV ir Europoje, yra ne maisto trūkumas, o perprodukcija. 

 

Didžiulė gamybos priemonių – žemės ūkio technikos, pesticidų, trąšų, veisimo pažanga ir pigios paskolos – pažanga, taip pat naujų auginimo plotų plėtra lėmė milžinišką gamybos padidėjimą JAV, pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo metais. Tačiau paklausos mažėjimas ir kainų kritimas atvedė daugelį ūkininkų į pražūtį XX a. Ir garsusis 1930-ųjų „dulkių kamuolys“ buvo viena iš šio gamybos padidėjimo, kuris nekreipia dėmesio į aplinką, pasekmių.

 

     Mažai vietos niuansams

 

     Tokios pasikartojančios krizės turėjo mažai įtakos pesticidų, trąšų ir sėklų gamintojams. Šios pramonės šakos augo netrukdomai, žemės ūkio produktyvumas ir toliau augo, tačiau daugelis ūkininkų naudos beveik nematė arba visai nematė, o mokesčių mokėtojai turėjo mokėti už brangų pertekliaus saugojimą, o aplinkai ir biologinei įvairovei buvo padaryta negrįžtama žala.

 

     Deja, tokioje piktoje knygoje niuansams vietos mažai. Grillis smerkia platų, prieštaringai vertinamo, piktžoles naikinančio, glifosato naudojimą. Jo naudojimas iš tikrųjų sukelia piktžolių atsparumo vystymąsi, tačiau tik tada, kai naudojamas kartu su genetiškai modifikuotais, glifosatui atspariais, augalais. Tačiau ES tokie augalai neauginami, todėl Europoje iki šiol atsparumas piktžolėms nustatytas tik keliais pavieniais atvejais – Vokietijoje nėra žinoma glifosatui atsparių piktžolių. Grillis taip pat slepia vieną glifosato naudojimo privalumą: priemonė leidžia sėti be arimo ar akėjimo, o toks žemės dirbimo vengimas teigiamai veikia dirvožemio kokybę. Jie susiduria su neapibrėžtumu dėl galimo poveikio apdulkintojams ir vandens organizmams, pavyzdžiui, dėl to sunku įvertinti išlaidas ir naudą.

 

     Sprendimas dėl naujų veisimo būdų

 

     Grillis taip pat leidžia labai lengvai pasmerkti augalus, kurie buvo sukurti, naudojant naujus veisimo metodus, ir kurie jam yra ne kas kita, kaip gerai žinomi genetiškai modifikuoti augalai, kurių vystymas leidžia žemės ūkio korporacijoms kontroliuoti ūkininkus. 

 

Čia taip pat Grill nepaiso kai kurių aspektų. Šios technologijos jau naudojamos už ES ribų daugeliui augalų rūšių – ir ne tik tokioms rūšims, kaip kukurūzai, soja ar medvilnė. Naujai išvestų veislių savybėmis siekiama sumažinti priklausomybę, pavyzdžiui, leidžiant mažiau naudoti pesticidus ar trąšas. 

 

Tačiau šios naujos technologijos pranašumams ir problemoms įtakos turi pokyčiai patentų teisės srityje, kurių dar negalima iki galo įvertinti.

 

     Dabar neabejotina, kad atsparumas maisto gamyboje, klimato kaitos švelninimas ir prisitaikymas bei biologinės įvairovės išsaugojimas yra neatsiejamai susiję tikslai. Iki šiol vykusi žemės ūkio industrializacija, daugiausia orientuota į produktyvumo didinimą, ypač kviečių, kukurūzų, ryžių, sojų ir bulvių, negali pasiekti šių tikslų vienu metu. Daug nesutariama, kaip būtiną maisto gamybos produktyvumą ir atsparumą galima derinti su kaimo gyvensenos ir kaimo vietovių išsaugojimu, įskaitant biologinės įvairovės apsaugą.

 

     Viena vertus, yra daug vilčių naujoms technologijoms, tokioms kaip, genomo redagavimas ir skaitmeninimas, kita vertus, yra ekologinis ūkininkavimas ir agroekologinis judėjimas. Grillis netiki, kad ekologinis ūkininkavimas sugebės išspręsti ateities iššūkius. Jis pasisako už tai, kad būtų naudojamos visos klimatui palankios ir išteklius tausojančios maisto gamybos galimybės – nuo ​​„miesto ūkininkavimo“ iki „skaitmeninio ūkininkavimo“ – ir plataus masto agroekologiniai metodai. Knyga baigiama kiek taikiau ir optimistiškiau, nei rodo piktas autoriaus vertinimas. Tačiau Grillis neslepia, kad, norint įgyvendinti tokias idėjas, reikės iš esmės pertvarkyti pasaulinę maisto sistemą, ir jis žino, kaip sunku tai pasiekti.

 

     Bartholomäus Grillis: „Valstiečiai miršta. Kaip pasaulinė žemės ūkio pramonė naikina mūsų pragyvenimo šaltinius." Siedler Verlag, Miunchenas 2023. 240 puslapių, iliustracijos, kietas viršelis, 24 eurai.“ [1]

 

"Valstiečiai miršta". Kadangi mes, lietuviai, esame valstiečių tauta, nes nieko kito nemokame, mūsų tauta ir mūsų kultūra miršta kartu su valstiečiais.

 

1. Welche Wege für die Landwirtschaft?: Bartholomäus Grill wütet gegen den agroindustriellen Komplex, blendet dabei aber einige Facetten aus. Frankfurter Allgemeine Zeitung (online) Frankfurter Allgemeine Zeitung GmbH. Jan 23, 2024. Von Thomas Weber