"Indonezija ir šiuolaikinio pasaulio gimimasDavidas Van Reybrouckas
Norton, 656 puslapiai, 32,50 doleriai
„Be bambuko nebūtų įvykusi Indonezijos revoliucija“, – rašo Davidas Van Reybrouckas – toks didžiulis teiginys, kad dauguma šiuolaikinių istorikų, pernelyg specializuotų ir nemėgstančių nuotykių, verčiau mirtų, nei pasakytų.
Bambukas, sako ponas Van Reybrouckas, labai gausiai auga Indonezijos salyne. „Mediena sujungia neįtikėtiną savybių spektrą: ji lengva, kaip plunksna ir tvirta, kaip geležis. Su juo galima statyti namus, transportuoti vandenį ir kurti muziką. "Bet jūs taip pat galite jį panaudoti žmogžudystei". Pagaląsti stiebą ir susmeigti į žmogaus kūną.
Bambukinė ietis taps „mitiniu ginklu“ Indonezijos partizaninio nepriklausomybės karo, kariaujamo prieš Nyderlandus 1945–1949 m., „mitiniu ginklu“.
Knygoje „Revolusi: Indonezija ir šiuolaikinio pasaulio gimimas“ ponas Van Reybrouckas, belgų istorikas, pateikia mums įkvepiantį šio kruvino konflikto pasakojimą.
Žuvo daugiau, nei 100 000 indoneziečių ir maždaug 4 000 olandų karių.
Šiuolaikiniams skaitytojams bus šokas, kad žuvo ir keli šimtai britų karių – dauguma jų buvo Didžiosios Britanijos Indijos armijos kariai. Jie buvo išsiųsti į Indoneziją 1945 m., kad palaikytų tvarką. Surabajos mūšis, kuris tų metų pabaigoje vyko tarp britų ir Indonezijos sukilėlių, buvo daugiausiai aukų pareikalavęs mūšis per visą karą, mūšia, kurį sukėlė britų brigados generolo apšaudymas. Ir verta prisiminti, kad numatytas Didžiosios Britanijos vaidmuo Indonezijoje buvo humanitarinės taikos palaikymo priemonės.
Ir vis dėlto vargu ar kas nors atkreipia dėmesį į Indonezijos nepriklausomybės karą šiandien be šalių, kurios kovojo jame. Netgi Nyderlanduose, pasak autoriaus, stulbinanti dalis žmonių nežino kraujingų jo detalių. Tai apima plačiai paplitusius karo nusikaltimus, už kuriuos vargu ar kuris nors Nyderlandų karys sumokėjo kainą.
Ponas Van Reybrouckas teisus, klausdamas, kodėl karas buvo pamirštas ir, tiesą sakant, teisingai stebisi tuo, kad iš mūsų modernios istorinės sąmonės beveik išnyksta „Revolusi“. Tai indoneziečių kalbos žodis, reiškiantis „jaunimo revoliuciją“, kurią vykdė „visa penkiolikos–dvidešimt penkerių metų karta, pasirengusi mirti už jų laisvę“. „Revolusi“, sako ponas Van Reybrouckas, „kadaise buvo pasaulio istorija“ – tai yra, „kiekvienas pasaulio regionas buvo jos paliestas“. Tačiau tyrinėdamas ir rašydamas savo knygą, jis atsidūrė kritikoje Nyderlanduose dėl jo projekto.
Kodėl jis, „belgas, iš visų žmonių“, grėbė praeitį? Indoneziečiai, priešingai, buvo imlesni; o p. Van Reybroucko kronikos stiprybė slypi tiek šimtuose interviu, kuriuos jis atliko su labai senais karo dalyviais (ir jo liudininkais), tiek įspūdingame istorinių detalių valdyme. Indonezija nėra etninis monolitas. Tai tikras Babelio archipelagas, ir jis ėmė interviu ne tik indoneziečių (valstybės įgaliota lingua franca), bet ir javų, baliečių, amboniečių ir bugiečių kalbomis – kad būtų galima paminėti tik keletą vietinių kalbų bei olandų ir japonų kalbomis. Jam padėjo kalbiniai tarpininkai. „Vertėjai yra tylūs globalizacijos herojai“, – rašo ponas Van Reybrouckas. (Jo paties knygą, pirmą kartą išleistą olandų kalba, į anglų kalbą išvertė Davidas Colmeris ir Davidas McKay'us.)
Daugumai amerikiečių – ir platesnių Vakarų šalių piliečių – Indonezija yra dramblys, kurio nėra kambaryje. Ar yra pasaulyje tokia masyvi šalis, kurios profilis būtų toks žemas?
Ponas Van Reybrouckas išvardija Indonezijos įtakos superlatyvus. Ji turi ketvirtą pagal dydį pasaulyje gyventojų skaičių, o musulmonų – daugiausiai žemėje. Jos ekonomika yra didžiausia Pietryčių Azijoje ir didžiausia pasaulyje salų karalystė: „Oficialiai ją sudaro 13 466 salos, bet gali būti ir 16 056. Arba 18 023. Niekas tiksliai nežino. Padėta ant Europos žemėlapio, Indonezija išsiplės nuo Airijos iki Kazachstano.
Tačiau, žinoma, Indonezijos CV yra daugiau, nei geografija ir demografija. Šiuolaikinė Indonezija gimė su trenksmu. Tai buvo pirmoji šalis, paskelbusi savo nepriklausomybę po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m. rugpjūčio 17 d. paskelbtu „Proklamasi“ skelbimu, praėjus dviem dienoms po to, kai imperatorius Hirohito paskelbė apie Japonijos kapituliaciją. Proklamasį sukūrė garsus nepriklausomybės judėjimo lyderis Sukarno, kuris per savo įvykių kupiną gyvenimą turėjo 11 žmonų, bet vartojo tik vieną vardą. (1967 m. jis perleido valdžią kitam vienu vardu pavadintam stipruoliui Suharto, kurį palaikė CŽV.)
1942 m. japonai jėga užėmė Indoneziją, nesulaukę jokio pasipriešinimo iš olandų, kurių imperija Indijoje prasidėjo XVII amžiaus pradžioje. Iki to laiko, kai olandai visam laikui išvyko 1949 m., Nyderlandai jau valdė Indoneziją daugiau, nei tris nepaprastai pelningus šimtmečius. Olandų Indonezija buvo griežtai suskirstyta visuomenė, o žmonės iš Nyderlandų (ir kitų europiečių šalių) buvo viršuje, 1 denyje; „Indos“ (mišrios rasės olandų vyrų ir vietinių moterų palikuonys, retai atvirkščiai) buvo 2 denyje; o vietiniai indoneziečiai merdėjo 3 denyje. Ponas Van Reybrouckas, siekdamas didelio metaforinio efekto, naudoja šią olandams priklausančių garlaivių keleivių taksonomiją, kurioje skirtingos rasės buvo griežtai apribotos savo deniuose.
Japonai valdė Indoneziją taip žiauriai, kaip jiems buvo įprasta karo metu. Ne mažiau, kaip keturi milijonai indoneziečių – 6% gyventojų – mirė iš bado ir nepriteklių; ir 99,7% žuvusiųjų, pasak pono Van Reybroucko, buvo civiliai. Ir vis dėlto japonai taip pat suteikė galių indoneziečiams, ypač pemudams, ideologiniam miesto jaunimui. Japonai prieš juos iškėlė nepriklausomybės nuo olandų perspektyvą kada nors ateityje. Pasibaigus karui, daugelis japonų dalinių atidavė jų ginklus ir amuniciją ne sąjungininkų nugalėtojams, o Indonezijos sukilėliams, o pastarieji galėjo veiksmingiau kariauti prieš olandus, kurie grįžo – nederamai skubėdami – vėl imtis kolonijinio vaidmens.
Ketverius metus vyko žiaurus karas, maištininkai dažnai tokie pat bejausmiai, kaip olandai, ypač elgdamiesi su indosais ir vietine kinų mažuma, kurie abu laikomi kolonializmo kolaborantais. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į kovų intensyvumą ir olandų kolonijinių kietosios linijos šalininkų nenuolaidumą, politinis procesas vyko lygiagrečiai su karu: Nyderlandų vyriausybė pradėjo derybas ir politines sutartis su Sukarno ir jo komanda. Abi pusės žudė ir kalbėjosi vienu metu. Kai atėjo pabaiga, olandų išvykimas buvo nepriekaištingai draugiškas. Naujoji Indonezijos valstybė netgi sutiko prisiimti visas Nyderlandų Rytų Indijos skolas – pinigų, kurie buvo pakankamai dideli, prisidedant sumokėti už pokario Nyderlandų atstatymą.
Kodėl šio karo neprisimename ryškiau? Ponas Van Reybrouckas teigia, kad viena iš priežasčių gali būti šiuolaikinis olandų menkavertiškumas. Pažangių aktyvistų ir istorikų akimis, Nyderlandai nėra toks postkolonijinis demonas, koks yra Didžioji Britanija ar Prancūzija. Indonezija taip pat nubrėžė ramesnę pasaulio reikalų kryptį, nei panašaus dydžio šalys. Indoneziečiai nėra žmonės, kurie supykdo. Jų kultūra nėra veržli, demonstratyvi. Šiuo požiūriu jie, galbūt, labiau panašūs į šiuolaikinius olandus, nei norėtų pripažinti.
---P. Varadarajanas, žurnalo bendradarbis, yra Amerikos įmonių instituto ir NYU teisės mokyklos klasikinio liberalų instituto bendradarbis." [1]
1. REVIEW --- Summer Books: Asia's Forgotten Revolution. Varadarajan, Tunku. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 May 2024: C.8.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą