Ką lankyti ir ką aplenkti Dzūkijoje

"Vasara baigėsi, bet tik tiems, kas neturi automobilio arba tingi anksti keltis. Tačiau į kai kurias vietas – Varėną, Marcinkonis, Zervynas, Valkininkus – galima nuvykti patogiu traukiniu iš Vilniaus. Į kitur nuveš nelabai patogūs ir retai važinėjantys autobusai.

Šiemet mano gyvenime radosi naujas įprotis: keliuosi prieš penktą, išvaižiuoju iš Vilniaus Naujamiesčio prieš šešias, ir važiuojame su šuniuku apie šimtą kilometrų didžiojo rytinio pasivaikščiojimo į Dzūkiją.

Vieną kavą išgeriu pakeliui, kitą nusiperku Varėnoje, degalinėje, pakeliui pusantros valandos klausausi audioknygų ar dokumentikos, ir po septintos, švintant, jau būnu tuščiame, etnografiniame, švariame ir tobulame rojuje be dviračių, be paspirtukų – nacionalinis parkas, senos trobos, kryžiai su prijuostėmis ir begaliniai takai per miškus. Švariausios Lietuvos upės ir upeliai, o rudenį – grybai, kuriuos jums bus surinkę vieciniai.

Ką lankyti? Dzūkijoje visko yra tiek, kad aš paminėsiu vos kelias vietas, kurios man svarbios – o jūs (neabejoju) paminėsite tai, ką aš neatleistinai praleidau. Kai jūs būsite rašytojai, tai neabejotinai galėsite tas vietas įtraukti į savo sąrašą.

1. Zervynos yra ta vieta, kuri yra Lietuvos deimantas ir net jeigu norėsite tik vieną vietą aplankyti Dzūkijoje, tai turi būti šis nepaprastas, tobulai išsaugotas, nepakitęs (išskyrus elektros laidus) gatvinis kaimas ant šaltos Ūlos upės. Ten sovietiniais laikais filmavo garsiausią visų laikų Lietuvos kino studijos filmą „Niekas nenorėjo mirti“, kuris buvo labai ideologiškai bjaurus (rodė geruosius sovietus ir baisius lietuvių partizanus) ir labai estetiškas kinematografiškai.

2. Veisiejai (Lazdijų rajone), miestelis su vos tūkstančių gyventojų, turi tiek paveldo, kad užtektų visai dienai fotografavimo. Apie miestelį nuolatos rašo mano bičiulis ir garsiausias Lietuvos dzūkas, žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius.

3. Marcinkonys yra didžiulis kaimas (pagal dydį galėtų būti miestelis, tiesiog jis išsimėtęs tarp miškų) su puikia sena geltona medine bažnyčia. Jo apylinkėse yra daugybė puikiai sutvarkytų pažintinių takų (du prasideda tiesiai nuo modernaus ir prabangaus lankytojų centro) ir pelkė, kuri vadinasi Meškos Šikna, fantastiškai populiari lankytojų tarpe, ir jie prie kelio nuorodos noriai fotografuojasi. Marcinkonys – tai paskutinė geležinkelio stotelė geležinkelio linijoje iš Vilniaus. Už jos pakeliui į Baltarusiją (Pariečę) dar buvo trys geležinkelio stotys, tačiau dabar ta atkarpa užžėlusi medžiais ir žolėmis, ir susisiekimas baigiasi Marcinkonyse.

Marcinkonys turi net įrengtą pliažą su persirengimo kabina, tualetais, suoliukais ir automobilių parkavimo aikštele – prie Kastinio ežero. Tai daugiau, negu gali pasigirti kiti Lietuvos kaimai. Kastinio paplūdimys yra, žinoma, mažesnis nei tas, kuris yra prie kito žinomo Lietuvos kaimo, Šiaulių: kaip žinoma, būtent Bubių tvenkinys yra garsiojo Budulio mėgiamiausia rekreacinė vieta aliukui, šašlykiukams ir mergikėms.

4. Čepkelių raistas, už kelių kilometrų nuo Marcinkonių, yra didžiausias laukinės gamtos plotas Lietuvoje. Jis būna uždarytas lankytojams pavasarį, kai ten peri paukščiai, ir vuogauc ir grybauc galima tik vieciniams aplinkinių kaimų gyventojams. Atvykite prieš aušrą, kai ten nieko nėra, nebent Užkalnis su šuniu. Primena Yellowstone nacionalinį parką JAV arba vietą, kur filmuoja filmus apie vaiduoklius. Kita planeta.

5. Drevinės bitininkystės pažintinis takas, geriausiai užslėptas ir menkai išreklamuotas takas Lietuvoje, neįtrauktas į tarptautinius hiking trail katalogus, todėl jo nematyti beveik jokiose žygių programėlėse (aš naudoju AllTrails). Senieji aviliai, išskobti medžiuose (dzūkiškai – dravės) sudėlioti ir apsaugoti nuo lietaus. Bitės ten nebegyvena. Takas netobulai sužymėtas, todėl skirtas labiau patyrusiems žygeiviams, nebijantiems pasiklysti ir mokantiems rasti kelią atgal kompaso pagalba (navigacija neveikia, nes nėra mobiliojo ryšio signalo). Tarp Marcinkonių ir Musteikos kaimų.

6. Senovė yra kaimas keistu romantišku pavadinimu, kur yra likusi paskutinė neveikianti geležinkelio stotis Lietuvos teritorijoje. Palei senąjį geležinkelio taką einant tolyn, netrukus prieisite ženklą, kad toliau eiti nevalia be pasieniečių leidimo, ir matyti tvora, kuri žymi NATO ir Europos Sąjungos pabaigą.

7. Kapiniškiai – gražus kaimas liūdnu vardu (taip, kilęs nuo žodžio kapinės), per jį teka švariausias ir šalčiausias Lietuvoje upelis, Skroblus (ten vanduo skaidresnis ir švaresnis, nei Eviano mineralinis ar vanduo iš jūsų čiaupo), kurio ištakos yra gretimame Margionių kaime – šaltinis yra politiškai nekorektišku pavadinimu „Bobos daržas“.

8. Naujieji Valkininkai (seniau – Valkininkų geležinkelio stotis) su dailia traukinių stotimi, pastatyta Rusijos imperijos laikais, magistralėje iš Sankt Peterburgo į Varšuvą. Lenkiškai vadinti Olkienikais, Valkininkai turėjo ne tik stotį, bet ir garvežių remonto dirbtuves. Prie netolimos Spenglos upės Vaitakarčmio kaime buvo senoji vandens siurblinė (vadakačkė).

Naujuosius Valkininkus žino visi turtingi Vilniaus ponai, važiuojantys masažuotis ir kasytis keliu į Druskininkus – ten veikia miško gėrybių turgelis, kur sustoja ir tokios žvaigždės, kaip Vytaras Radzevičius pakeliui į Merkinę ar iš jos, arba Andrius Užkalnis, kuris perka vaistažoles, kiaušinius, grybus, uogas ir net bulves, kad pačiam nereikėtų važinėti su gimine į nekenčiamą bulviakasį. Turgelis yra mano mėgstamiausia apsipirkimo vieta Lietuvos Respublikoje, smagesnė net už krabų, šukučių ir japoniškos jautienos parduotuves sostinėje.

9. Senoji Varėna, kuri yra tikroji Varėna (skirtingai nuo ramaus ir tylaus rajono centro Varėnos, kuriame architektūra atspindi Lietuvos sovietinės daugiabučių statybos blogiausias tradicijas). Senoji Varėna turi neįtikėtino groteskiško baisumo bokštą, suvirintą iš metalinių vamzdžių, ir pastatytą žiede prie įvažiavimo į miestelį. Šis žalios spalvos liaudies kūrybos monstras primena tai, ką būtų sumeistravęs Šrekas per darbų pamokas. Teigiamas efektas yra toks, kad visi pristabdo, kad gerai apžiūrėtų ir nufotografuotų šią epinę baidyklę, ir avaringumas ruože yra nulinis.

Ką aplenkti?

1. Alytus yra nelinksmas miestas. Tai ne jo gyventojų kaltė: iš bažnytkaimio jį dirbtiniu miestu padarė sovietiniai planuotojai, pristatę fabrikų. Didžioji miesto dalis primena Baltarusiją, ir neatsitiktinai – jis buvo užterštas industrializacijos po Antrojo pasaulinio karo lygiai kaip ir Gudijos miestai.

2. Druskininkai turi daug smagių spa ir net neblogų restoranų, tačiau tūkstančio masažų miestas liūdnu planavimu vis dar primena laikus, kai jis buvo Sovietų Sąjungai skirtas kurortas (tiesa, jis kažkada ir buvo įkurtas kaip Rusijos imperijos kurortas, bet iš tų laikų liko gerieji dalykai, senos vilos). Miesto planavimas primena Lazdynų rajoną Vilniuje: kaip ir Lazdynai, išplanavimas buvo geras ir gražus tik tada, kai jį lygini su kariniais miesteliais ir cemento gamyklomis.

3. Grūto parkas yra įdomus ir vertingas muziejus, bet laisvą dieną nuodytis komunistinių balvonų, nusikaltėlių ir maniakų vaizdais – negera mintis. Čia kaip Aušvico koncentracijos stovykla: tinka edukacijai, su tinkamu paaiškinimu, nuvežti jaunimą, kad suprastų, kaip nereikia gyventi ir kodėl reikia saugoti savo šalį nuo totalitarinio režimo. Tačiau, kaip ir Okupacijos ir laisvės aukų muziejus Vilniuje, tai nėra pramoga ir tikrai ten nėra gerų emocijų talpykla."

What to visit and what to avoid in Dzūkija, Lithuania

 

"Summer is over, but only for those who don't have a car or are too lazy to get up early. However, some places - Varėna, Marcinkonys, Zervynai, Valkininkai - can be reached by a comfortable train from Vilnius. Not very comfortable and infrequent buses will take you elsewhere.

This year, a new habit has appeared in my life: I get up before five, I leave Vilnius Naujamiestis before six, and we go about one hundred kilometers with the puppy for a big morning walk to Dzūkija.

I drink one coffee on the way, I buy another in Varėna, at the gas station, on the way I listen to audiobooks or documentaries for an hour and a half, and after seven, I am already in an empty, ethnographic, clean and perfect paradise without bicycles, without scooters - a national park, old huts, crosses with aprons and endless paths through forests. The cleanest rivers and streams in Lithuania, and in autumn - mushrooms that the locals will have collected for you.

What to visit? There is so much in Dzūkija that I will mention only a few places that are important to me - and you (I have no doubt) will mention what I have unforgivably missed. When you are a writer, you can definitely add those places to your list.

1. Zervynos is the place that is the diamond of Lithuania and even if you only want to visit one place in Dzūkija, it should be this extraordinary, perfectly preserved, unchanged (except for the electric wires) street village on the cold Ūla river. In Soviet times, they filmed the most famous Lithuanian film of all time "Nobody Wanted to Die" there, which was very ideologically ugly (it showed the good Soviets and terrible Lithuanian partisans) and very aesthetic cinematographically.

2. Veisiejai (in the Lazdijai district), a town with only a few thousand inhabitants, has enough heritage to take a whole day of photography. My friend and the most famous Lithuanian dzūkas, journalist Romas Sadauskas-Kvietkevičius, constantly writes about the town.

3. Marcinkonys is a huge village (in terms of size it could be a town, it's just scattered among the woods) with a great old yellow wooden church. In its surroundings there are a number of well-maintained nature trails (two start directly from the modern and luxurious visitor center) and a bog called Meškos Šikna, which is fantastically popular with visitors and they willingly take pictures at the road sign. Marcinkonys is the last railway station on the railway line from Vilnius. Behind it on the way to Belarus (Parieče) there were still three railway stations, but now that section is overgrown with trees and grass, and the connection ends in Marcinkonys.

Marcinkonys even has an equipped beach with a changing cabin, toilets, benches and a parking lot - by Kastinis lake. This is more than other Lithuanian villages can boast. The beach of Kastinis is, of course, smaller than the one near another well-known village in Lithuania, Šiauliai: as you know, it is Bubius pond that is the favorite recreational spot of the famous Budulis for bier, shashlykiuks and girls.

4. Čepkelių raistas, a few kilometers from Marcinkonys, is the largest area of ​​wild nature in Lithuania. It is closed to visitors in the spring, when the birds nest there, and mushroom picking is only available to local residents of the surrounding villages. Come before dawn, when there's no one there but me with the dog. Reminds me of Yellowstone National Park in the US or a place where ghost movies are filmed. Another planet.

5. Tree beekeeping educational trail, the best hidden and poorly advertised trail in Lithuania, is not included in international hiking trail catalogs, so it is not visible in almost any hiking apps (I use AllTrails). The old beehives, dug out of trees (dzukish - drave) are arranged and protected from the rain. The bees don't live there anymore. The trail is imperfectly marked, so it is intended for more experienced hikers who are not afraid of getting lost and know how to find their way back with the help of a compass (navigation does not work because there is no mobile signal). Between the villages of Marcinkonių and Musteika.

6. Senovė is a village with a strange romantic name, where there is the last non-working railway station on the territory of Lithuania. As you continue along the old railway track, you will soon come to a sign that you must not go further without the permission of the border guards, and you can see the fence that marks the end of NATO and the European Union.

7. Kapiniškiai - a beautiful village with a sad name (yes, it comes from the word cemetery), the cleanest and coldest stream in Lithuania, Skroblus, flows through it (the water there is clearer and cleaner than Evian's mineral water or water from your tap), which originates in the neighboring village of Margioniai - the source is under the politically incorrect name "Old Women's Garden".

8. New Valkininkai (formerly Valkininkai railway station) with a beautiful train station, built during the Russian Empire, railroad from St. Petersburg to Warsaw. Called Olkieniki in Polish, Valkininkai had not only a station, but also a locomotive repair workshop. There was an old water pumping station (vadakačkė) near the nearby Spengla River in the village of Vaitakarčmis.

New Valkininkis are known to all the rich gentlemen of Vilnius who go to Druskininkai for a massage - there is a market of forest products, where such stars as Vytaras Radzevičius stop on their way to or from Merkinė, or Andrius Užkalnis, who buys medicinal herbs, eggs, mushrooms, berries and even potatoes so that you don't have to drive yourself to the hated potato-digger event with your family. Turgelis is my favorite shopping place in the Republic of Lithuania, even more fun than the crab, scallop and Japanese beef shops in the capital.

9. Old Varėna, which is the real Varėna (unlike the calm and quiet center of the district Varėna, where the architecture reflects the worst traditions of the Lithuanian Soviet apartment building). Old Varėna has a tower of incredible grotesque monstrosity, welded from metal pipes, and built in a ring at the entrance to the town. This green folk craft monster looks like something Shrek would have made in his craft lessons. The positive effect is that everyone pauses to get a good look and take a photo of this epic scarecrow, and there is zero traffic accidents on the stretch.

What to leave alone?

1. Alytus is a boring city. This is not the fault of its inhabitants: it was turned from a church village into an artificial city by Soviet planners who introduced factories. Most of the city resembles Belarus, and it is not by chance - it was polluted by industrialization after the Second World War, just like the cities of Gudija.

2. Druskininkai has a lot of fun spas and even decent restaurants, but the city of a thousand massages with its sad planning still reminds of the days when it was a resort for the Soviet Union (it is true that it was once established as a resort of the Russian Empire, but the good things remained from those times , old villas). The city planning is reminiscent of the Lazdynai district in Vilnius: like Lazdynai, the layout was good and beautiful only when you compare it with military towns and cement factories.

3. Grūto Parkas is an interesting and valuable museum, but it is not a good idea to poison yourself with images of communist thugs, criminals and maniacs on your free day. It's like the Auschwitz concentration camp here: it is suitable for education, with a proper explanation, to take young people to understand how it is not necessary to live and why it is necessary to protect one's country from a totalitarian regime. However, like the Museum of Victims of Occupation and Freedom in Vilnius, it is not entertainment and certainly not a reservoir of good emotions."

 

Is ChatGPT making scientists hyper-productive? The highs and lows of using AI

"Large language models are transforming scientific writing and publishing. But the productivity boost that these tools bring could have a downside.

 

ChatGPT continues to steal the spotlight, more than a year after its public debut.

 

The artificial intelligence (AI) chatbot was released as a free-to-use tool in November 2022 by technology company OpenAI in San Francisco, California. Two months later, ChatGPT had already been listed as an author on a handful of research papers.

 

ChatGPT one year on: who in academy is using it, how and why?

 

Academic publishers scrambled to announce policies on the use of ChatGPT and other large language models (LLMs) in the writing process. By last October, 87 out of 100 top scientific journals had provided guidance to authors on the use of generative AI, which can create text, images and other content, researchers reported on 31 January in the The BMJ1.

 

But that’s not the only way in which ChatGPT and other LLMs have begun to change scientific writing. In academia’s competitive environment, any tool that allows researchers to “produce more publications is going to be a very attractive proposition”, says digital-innovation researcher Savvas Papagiannidis at Newcastle University in Newcastle upon Tyne, UK.

 

Generative AI is continuing to improve — so publishers, grant-funding agencies and scientists must consider what constitutes ethical use of LLMs, and what over-reliance on these tools says about a research landscape that encourages hyper-productivity.

Are scientists routinely using LLMs to write papers?

 

Before its public release, ChatGPT was not nearly as user-friendly as it is today, says computer scientist Debora Weber-Wulff at the HTW Berlin University of Applied Sciences. “The interfaces for the older GPT models were something that only a computer scientist could love.”

 

In the past, researchers typically needed expertise to use advanced LLMs. Now, “GPT has democratized that to some degree”, says Papagiannidis.

 

This democratization has catalysed the use of LLMs in research writing. In a 2023 Nature survey of more than 1,600 scientists, almost 30% said that they had used generative AI tools to help write manuscripts, and about 15% said they had used them to help write grant applications.

 

And LLMs have many other uses. They can help scientists to write code, brainstorm research ideas and conduct literature reviews. LLMs from other developers are improving, as well — Google’s Gemini, for example, and Claude 2 by Anthropic, an AI company in San Francisco.

 

 Researchers with the right skills can even develop their own personalized LLMs that are fine-tuned to their writing style and scientific field, says Thomas Lancaster, a computer scientist at Imperial College London.

 

What are the benefits for researchers?

 

About 55% of the respondents to the Nature survey felt that a major benefit of generative AI is its ability to edit and translate writing for researchers whose first language is not English. Similarly, in a poll by the European Research Council (ERC), which funds research in the European Union, 75% of more than 1,000 ERC grant recipients felt that generative AI would reduce language barriers in research by 2030, according to a report released in December2.

 

Of the ERC survey respondents, 85% thought that generative AI could take on repetitive or labour-intensive tasks, such as literature reviews. And 38% felt that generative AI would promote productivity in science, such as by helping researchers to write papers at a faster pace.

What are the downsides?

 

Although ChatGPT’s output can be convincingly human-like, Weber-Wulff warns that LLMs can still make language mistakes that readers might notice. That’s one of the reasons she advocates for researchers to acknowledge LLM use in their papers. Chatbots are also notorious for generating fabricated information, called hallucinations.

 

How ChatGPT and other AI tools could disrupt scientific publishing

 

And there is a drawback to the productivity boost that LLMs might bring. Speeding up the paper-writing process could increase throughput at journals, potentially stretching editors and peer reviewers even thinner than they already are. “With this ever-increasing number of papers — because the numbers are going up every year — there just aren’t enough people available to continue to do free peer review for publishers,” Lancaster says. He also points out that alongside researchers who openly use LLMs and acknowledge it, some quietly use the tools to churn out low-value research.

 

It’s already difficult to sift through the sea of published papers to find meaningful research, Papagiannidis says. If ChatGPT and other LLMs increase output, this will prove even more challenging.

 

“We have to go back and look at what the reward system is in academia,” Weber-Wulff says. The current ‘publish or perish’ model rewards researchers for constantly pushing out papers. But many people argue that this needs to shift towards a system that prioritizes quality over quantity. For example, Weber-Wulff says, the German Research Foundation allows grant applicants to include only ten publications in a proposal. “You want to focus your work on getting really good, high-level papers,” she says.

Where do scientific publishers stand on LLM use?

 

According to the study in The BMJ, 24 of the world’s 100 largest publishers — collectively responsible for more than 28,000 journals — had by last October provided guidance on generative AI1. Journals with generative-AI policies tend to allow some use of ChatGPT and other LLMs, as long as they’re properly acknowledged.

 

Springer Nature, for example, states that LLM use should be documented in the methods or another section of the manuscript, a guideline introduced in January 2023. Generative AI tools do not, however, satisfy criteria for authorship, because that “carries with it accountability for the work, and AI tools cannot take such responsibility”. (Nature’s news team is editorially independent of its publisher, Springer Nature.)

 

Enforcing these rules is easier said than done, because undisclosed AI-generated text can be difficult for publishers and peer reviewers to spot. Some sleuths have caught it through subtle phrases and mistranslations. 

 

Unlike cases of plagiarism, in which there is clear source material, “you can’t prove that anything was written by AI”, Weber-Wulff says. 

 

Despite researchers racing to create LLM-detection tools, “we haven’t seen one that we thought produced a compelling enough result” to screen journal submissions, says Holden Thorp, editor-in-chief of the Science family of journals.

What about other uses?

 

Although as of November, the American Association for the Advancement of Science — which publishes Science — allows for some disclosed use of generative AI in the preparation of manuscripts, it still bans the use of LLMs during peer review, Thorp says. This is because he and others at Science want reviewers to devote their full attention to the manuscript being assessed, he adds. Similarly, Springer Nature’s policy prohibits peer reviewers from uploading manuscripts into generative-AI tools.

 

Scientific sleuths spot dishonest ChatGPT use in papers

 

Some grant-funding agencies, including the US National Institutes of Health and the Australian Research Council, forbid reviewers from using generative AI to help examine grant applications because of concerns about confidentiality (grant proposals are treated as confidential documents, and data entered into public LLMs could be accessed by other people).

 

 But the ERC Scientific Council, which governs the ERC, released a statement in December recognizing that researchers use AI technologies, along with other forms of external help, to prepare grant proposals. It said that, in these cases, authors must still take full responsibility for their work.

 

“Many organizations come out now with very defensive statements” requiring authors to acknowledge all use of generative AI, says ERC Scientific Council member Tom Henzinger, a computer scientist at the Institute of Science and Technology Austria in Klosterneuburg.

 

To him, the use of ChatGPT seems no different from running text by a colleague for feedback. “Use every resource at your disposal,” Henzinger says.

 

Regardless of the ever-changing rules surrounding generative AI, researchers will continue to use it, Lancaster says. “There is no way of policing the use of technology like ChatGPT.”" [1]

 

1. Nature 627, 16-17 (2024)   By McKenzie Prillaman

„Epigenetinis“ redagavimas sumažina pelių cholesterolio kiekį

 

 „Pelių DNR cheminių žymenų pokyčiai sumažina geno aktyvumą be genomo pjūvių.

 

 

 

 Remiantis tyrimu su pelėmis, alternatyva genomo redagavimui gali sumažinti geno, turinčio įtakos cholesterolio kiekiui, aktyvumą, nekeičiant DNR sekos – ir tai daroma ilgą laiką.

 

 

 

 Mokslininkai šį efektą pasiekė, pakeitę kiekvieno gyvūno „epigenomą“, kurio vienas bruožas yra cheminių žymenų, susietų su DNR ir turinčių įtakos genų veiklai, rinkinys. Po gydymo tikslinio geno aktyvumas sumažėjo ir išliko žemas 11 mėnesių, per kuriuos buvo tiriamos pelės.

 

 

 

 2023 m. patvirtinus pirmąją genomo redagavimo terapiją, kuri remiasi CRISPR-Cas9 redagavimo sistema, buvo sukurta nauja medicinos forma, apimanti tikslinius DNR sekų pakeitimus. Tačiau naujos išvados, paskelbtos vasario 28 d. žurnale Nature, patvirtina, kad reikia redaguoti epigenomą tam tikroms ligoms gydyti, taip išvengiant tam tikros rizikos, kylančios dėl DNR grandinių laužymo ir negrįžtamo pakeitimo.

 

 

 

 „Tai tik eros, kai reikia atsikratyti manipuliacijų su DNR, pradžia“, – sako Kalifornijos universiteto Deiviso epigenetikė Henriette O’Geen. "Tai gali pakeisti genų, susijusių su liga, ekspresiją ir, galbūt, išgydyti, nekeičiant DNR."

 

 Pažymėkite šį geną

 

 

 

 Vystymosi metu ląstelės įgyja naują tapatybę, cheminių žymenų modelis jų DNR dažnai keičiasi. Dėl šių epigenetinių pakitimų ląstelė gali elgtis kaip, pavyzdžiui, kepenų ląstelė, o ne smegenų ląstelė.

 

 

 

 Ar šis vienkartinis „epigenetinis“ gydymas galėtų kontroliuoti cholesterolio kiekį?

 

 

 

 Po daugiau, nei dešimtmetį, trukusių, pastangų mokslininkai sugalvojo, kaip modifikuoti genomo redagavimo įrankius, kad būtų pakoreguoti kai kurie epigenetiniai ženklai. Tai leidžia prie DNR tiksliose vietose pridėti cheminės žymos, vadinamos metilo grupe, tipą, pavyzdžiui, norint išjungti geną arba pašalinti metilo grupes iš genomo vietos, kad genas būtų įjungtas.

 

 

 

 Epigenetinio redagavimo taikymas klinikoje iš pradžių buvo neaiškus, sako epigenetikė Marianne Rots iš Groningeno universiteto medicinos centro Nyderlanduose. Tyrėjai buvo susirūpinę dėl to, koks konkretus ar veiksmingas bus šis metodas, ir kiek ilgai truks jo poveikis.

 

 Pirštas ant genomo

 

 

 

 Norėdami išspręsti šiuos klausimus, Angelo Lombardo, Milano (Italija) mokslinio instituto San Raffaele genų terapijos tyrinėtojas, ir jo kolegos naudojo molekules, vadinamas cinko piršto baltymais, kurios, panašiai kaip CRISPR-Cas9 sistema, gali būti suprojektuotos taip, kad prisijungtų prie specifinės sekos genome. Komanda sukūrė cinko piršto baltymą, kuris galėtų prisijungti prie PCSK9 geno, kuris yra kelių esamų aukšto cholesterolio kiekio gydymo būdų taikinys. Tada autoriai suliejo savo cinko pirštų baltymus su trijų baltymų, susijusių su metilo grupių prijungimu prie DNR, gabalėliais.

 

 

 

 Tas fragmentų kokteilis buvo paimtas iš baltymų, veikiančių embriono vystymosi metu, rinkinio, pridedant metilo grupių, siekiant užtikrinti, kad genome slypinčios virusų sekos – praeities infekcijų reliktai – būtų nutildytos ir tokios išliktų visą gyvenimą. Lombardo teigimu, tikimasi, kad ilgalaikis šio natūralaus epigenetinio redagavimo poveikis bus perkeltas į geną, susietą su cinko piršto baltymu, kurį sukūrė autoriai.

 

 

 

 Dirbdama su pelėmis, komanda naudojo šią sistemą Pcsk9 genui redaguoti. Gyvūnų cholesterolio kiekis sumažėjo per mėnesį po gydymo. Jų PCSK9 baltymo lygis taip pat sumažėjo ir išliko žemas 330 dienų, kurias tyrėjai juos stebėjo. Poveikis gali trukti ilgiau, nei metus, sako O'Geenas, atsižvelgiant į tai, kad eksperimento pabaigoje graužikų PSCK9 lygis nerodė jokių atsigavimo ženklų.

 

 Skubėjimas į epigenetiką

 

 

 

 Rezultatai papildys jau augantį jaudulį dėl epigenetinio redagavimo. Daugiau, nei dešimt kompanijų yra orientuotos į epigenetinio redagavimo terapijų kūrimą, sako Rots. Kai kurios pranešė apie ilgalaikį poveikį beždžionėms, tačiau dar nepaskelbė savo išvadų recenzuojamuose žurnaluose.

 

 

 

 Omega Therapeutics, Kembridže, Masačusetso valstijoje, atlieka klinikinį epigenetinio redaktoriaus tyrimą, kuris nutildo MYC – geną, kuris yra pernelyg aktyvus, sergant daugeliu vėžio formų ir kurį sunku pasiekti, naudojant įprastus vaistus. „Įdomu matyti, kaip viskas sprogo“, – sako Rotsas." [1]

 

1. Nature 627, 14-15 (2024) By Heidi Ledford