"Akio Morita, „Sony“
įkūrėjas, po II pasaulinio karo turėjo aiškią misiją – išgarsinti Japoniją kaip
kokybiškos produkcijos šalį. Ne „Sony“, bet Japoniją.Atrodo keista, bet tuo
metu Japonija buvo pigios produkcijos šalis, o ši misija ne tik motyvavo jo
darbuotojus – ji pakeitė visos šalies įvaizdį.
Lietuva vis dar per dažnai
konkuruoja mažesne kaina, o ne aukštesne kokybe. Ar turime drąsos, talento, kapitalo
bei... geros vadybos, kad pakartotume kitų šalių sėkmę konkuruojant aukšta
kokybe?
Būtent vadybą noriu akcentuoti, nes
Lietuvoje matau per daug baudžiavinio mąstymo ir per daug carinės-baudžiavinės
vadybos.
Vadybos evoliucija: nuo baudžiavos iki prasmės ir naudos
Baudžiava – lazdos principas
Primityviausia vadybos forma –
baudimas. Nuo to ir baudžiava.
Ši neefektyvi vadybos forma žinoma
tūkstantmečiais. Nors teoriškai panaikinta, bet praktiškai vis dar taikoma.
Ponas vadovas baudžia, o žmonės tada
elgiasi kaip baudžiauninkai, t.y. stengiasi ne pasiekti rezultatą, o išvengti
lazdos:
Čia negali tikėtis investicijų,
inovacijų ar pažangos. Baudžiamas žmogus susigūžia ir užsidaro. Nesiūlo ir
negalvoja, kaip padaryti geriau.
Tuo tarpu Lietuvoje tik 18%
darbuotojų atsako, kad jų komandos turi normalų požiūrį į klaidas, t.y.
Lietuvoje vis dar baudžiame už klaidas. Ieškome kaltų ir kaip juos nubausti, o
ne kaip išmokti ir padaryti geriau.
Skaičiai dar prastesni viešajame
sektoriuje bei tarp vyresnių darbuotojų.
Tai susiję su tuo, kad buvome
paskutiniai Europoje panaikinę baudžiavą, o sovietmetis ją grąžino – atėmė
privačią nuosavybę, suvarė į kolūkius ir baudė norinčius prekiauti ar
užsidirbti daugiau.
Nors 30 metų esame nepriklausomi,
bet vis dar turime per daug pono ir baudžiauninko santykių.
Kur tik ponas galvoja, o
baudžiauninkas tik vykdo, kas liepta.
Blogiausia, kai žmonės atpranta
galvoti: „Viršininkas verčia mane galvoti – už ką jis pinigus gauna?!“ – reali
pasipiktinusio darbuotojo citata.
Mums reikia daugiau laisvų,
savarankiškų ir už save bei savo aplinką atsakingų žmonių, kurių nereikia
versti galvoti, kurie patys galvoja.
Tam darbe reikia mažiau baudžiavos
ir daugiau naudos.
Kapitalizmas – naudos principas
F. W. Tayloras, amerikiečių inžinierius išgarsėjęs savo vadybos metodais,
padidinusiais pramonės efektyvumą, dar 1911 m. JAV suformulavo, kad reikia
matuoti ir pinigais skatinti tuos, kurie padaro daugiau ir/ar geriau.
Prabėgus daugiau kaip 100 metų tik apie 30% viešojo sektoriaus darbuotojų
sutinka, kad gaus daugiau, jei darbą padarys gerai. Dauguma nemato finansinės
naudos stengtis labiau.
Tikrai ne visi mato tiesioginę sąsają tarp rezultato bei naudos ir versle. Kiek
pas mus įprasta dalintis įmonės pelnu?
O kai nėra paskatos daryti daugiau,
yra paskata daryti mažiau.
Todėl tiek versle, tiek viešajame
sektoriuje reikia mažiau bausti, bet daugiau tikslų ir rodiklių. Matuoti ir
motyvuoti tuos, kurie padaro daugiau, o ne bausti tuos, kas suklysta.
Juk neklysta tik tie, kurie nedaro – NBA žvaigždė Kobe Bryantas yra daugiausiai
prametęs pro šalį krepšininkas!
Kaip manote, ar būtume girdėję apie jį, jei treneriai jį būtų baudę už
pramestus metimus, o ne skatinę už įmestus?
Naudos sistema patikrinta ir veikia
puikiai, nors ir turi porą trūkumų:
Minėtų problemų padeda išvengti, jei
organizacija, be tikslų ir rodiklių, turi dar ir didesnę už save misiją.
Misija – prasmės principas
Šiandien konkurencingiausias verslas
vis dažniau kalba apie misiją, kuri yra didesnė už įmonės pelną:
Ir tai nestebina, nes psichologų
tyrimai atskleidžia, kad darbuotojų laimė ir produktyvumas tiesiogiai susiję su
trimis esminiais elementais:
Įmonės, kurios sukuria šias sąlygas,
pasiekia išskirtinių rezultatų. Jos ne tik pritraukia geriausius specialistus,
bet ir padeda jiems atsiskleisti, nes tokie darbuotojai:
Už įmonės pelną didesnė misija
įkvepia ne tik darbuotojus, bet ir investuotojus bei reguliuotojus prisidėti
prie jos veiklos sėkmės.
Tokios organizacijos įkvepia ir pasiekia neįmanomų dalykų.
Laikas ir Lietuvai pereiti nuo
konkurencijos mažesne kaina, prie konkurencijos aukštesne kokybe.
Pereiti nuo bausmės, prie naudos ir
prasmės."
1. Jei Lietuvoje kainos panašios į Vakarų, o algos dukart
mažesnės, tai reiškia, kad Lietuvos “verslininkai” pavagia pusę mūsų algos kas
mėnesį:
„Žmonės visą laiką klausia, kaip čia
gali gyventi lietuviai. Sakome, kad lietuviai taupo ir skursta“, – tikino vokietis,
gyvenantis Lietuvoje, Jakob Wöllenstein. Šiemet vidutinė mėnesio alga
Vokietijoje svyruoja nuo 2500 iki 2800 eurų „į rankas“. Tuo pat metu Lietuvoje
vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, maždaug perpus mažesnis –
apie 1300 eurų. „Keista yra, kad taip skiriasi algų lygis, kiek žmonės uždirba
Vokietijoje ir uždirba Lietuvoje, bet vis tiek kainos labai panašios. Jeigu
eini į parduotuvę, dažnai būna, kad tam tikri dalykai, prekės netgi brangesnės
Lietuvoje, nei Vokietijoje“, – šnekėjo J. Wöllenstein."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą