Lietuvos pilkieji kardinolai ruošiasi prašyti pagalbos iš JAV lietuvių, kurių Lietuvos pilietybes Lietuvos valdžia ciniškai atiminėja, kas naivu, ir milijonais eurų papirkinėti JAV elitą (kas yra kriminalinis nusikaltimas JAV)

 

Tas pilietybės atiminėjimas verčia lietuvius JAV gyventi su viza, taip vadinama žaliąja korta, kas negarantuoja galimybės toliau išlikti JAV gyventoju, ypač dabar.

 

"Užsienio lietuvių pagalbos prašo du veikėjai: Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas Albinas Januška ir diplomatas, buvęs ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas.

Donaldo Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus, kuris iš pradžių atrodė kaip politinė anomalija, tampa nuosekliai pavojingu procesu.

Trumpo Amerika – nebe ta Amerika

Tokiame pasaulyje Lietuva iš sąjungininkės gali labai greitai tapti „optimizacijos“ objektu – geopolitinėje lentelėje perkeliama figūra, kuri, jeigu per brangi ar politiškai nereikalinga, paprasčiausiai ignoruojama.

Vis dažniau Lietuvoje girdimi balsai: „Ar JAV dar mūsų sąjungininkas?“ Atsakymas tampa nebeakivaizdus. Nebegalime planuoti nacionalinės gynybos ar regioninės strategijos remdamiesi vien tik „tikėjimu“, kad Amerika „kažkaip sureaguos“.

Spėlionėmis neplanuojama valstybės egzistencinė ateitis. O spėlioti šiandien tenka vis dažniau.

Europa kaip paskutinė viltis? Tik jei įvyktų stebuklas

Natūralu, kad dėmesys krypsta į Europos Sąjungą (ES). Bet ES nėra karinis aljansas, neturi bendros karinės vadovybės, sprendimų priėmimas yra lėtas, kompromisų pilnas procesas. Todėl Europa – tai ne planas „A“, tai svarbi galimybė (alternatyva), tačiau pasirengimui reikalaujanti tikrai ne vienų metų. Mes tam neturime laiko.

Dar ne viskas prarasta

Ar dar įmanoma ką nors padaryti diplomatiniame fronte su JAV, nepaisant (ar pasinaudojant) D. Trumpo administracijos nenuoseklumo, kai Lietuvos diplomatiniai pajėgumai JAV yra santykinai nedideli ar net minimalūs? Kaip išlikti su JAV, nesu(si)griaunant santykių su JAV išgyventi dvejus, jei reikės – dar trejus su puse metų, tikintis, kad tokia JAV politika ateityje visgi netaps nauju normalumu?

Vis dažniau Lietuvoje girdimi balsai: „Ar JAV dar mūsų sąjungininkas?“ Atsakymas tampa nebeakivaizdus. Nebegalime planuoti nacionalinės gynybos ar regioninės strategijos remdamiesi vien tik „tikėjimu“, kad Amerika „kažkaip sureaguos“.

Šiandien verta prisiminti tai, kas jau kartą veikė. Kai Lietuvai reikėjo ypatingo dėmesio stojant į NATO, ji sugebėjo sukurti gana originalius bendravimo / įtakos mechanizmus.

Idėja paprasta. Prie Prezidento (arba premjero, Užsienio reikalų, Gynybos ministerijos) kaip institucijos sukurti 5–10 asmenų Lietuvos (garbės) patarėjų tarybą, į kurią galėtų būtų kviečiami buvę, bet vis dar įtakingi JAV kongresmenai, senatoriai, valstybės sekretoriai, ambasadoriai; žinomi diplomatai, ekspertai, analitikai iš abiejų partijų – respublikonų ir demokratų.

Taryba neturėtų formalios galios, bet jos nariai – turėtų įtaką. O to ir reikia Lietuvai šiandien. Tarybos paskirtis būtų: nuolatinis patarimas, kaip išlikti matomiems JAV politinėje darbotvarkėje; rekomendacijos, kaip reaguoti į JAV vidaus politinius virsmus; informacijos perdavimas Vašingtono sprendimų priėmėjams apie Lietuvos geopolitinį kontekstą; „lobistinis“ veikimas, kad Lietuva nebūtų viena iš „optimizuotų“ NATO šalių Europoje (jei JAV, pavyzdžiui, nuspręstų mažinti savo karių buvimą).

Papildomai Lietuva galėtų finansuoti Lietuvos (Baltijos šalių) saugumo tyrimus ir diskusijas tokiuose JAV think tank’uose (idėjų kalvėse – „Delfi“), kaip „The Atlantic Council“, CSIS, „Heritage Foundation“, RAND ir pan. Tai būtų ne mažiau svarbu nei patarėjų taryba.

Be to, nereikėtų pamiršti JAV lietuvių diasporos, jei ją sugebėtume įtikinti, kad Lietuvai iš tiesų gresia pavojus, JAV karių pasitraukimo iš Lietuvos atveju (sukelti triukšmą profilaktiškai, net jei pasitraukimo planų nėra).

Lietuva turi keletą svarbių argumentų ir D. Trumpo Amerikai, kurie galėtų būti eksponuojami per sukurtą Tarybą ar Think tank’us – Lietuva yra vienintelė ES šalis, turinti Taivaniečių atstovybę, ir vienintelė ES šalis, atsisakiusi prieš kitų ES šalių valią bendradarbiauti su Kubos režimu.

Reikia būti strategiškai gudriems. Lietuva negali sau leisti būti eilėje, tikėdamasi, kad bus pastebėta (arba pamiršta).

Turime susigrąžinti tai, ką kadaise turėjome: gebėjimą išsiskirti. Net ir tyliai, bet efektyviai.

Tai kainuotų – taip. Kai kurie patarėjai gal sutiktų [dirbti – „Delfi“] be atlygio, dėl garbės ar asmeninio ryšio su Lietuva. Kitais atvejais reikėtų apmokėti išlaidas, parengti sutartis. Ir tai – normalu.

Darbas su think tank’ais būtų dar brangesnis. Bet tai būtų galimybė ir mūsų ekspertams tobulėti, turėti įtakos.

Tai kainuotų šimtus tūkstančių, gal kelis milijonus. Tai nėra pigu. Bet palyginti su tuo, kas pastatyta ant kortos – tai smulkmena.

Tai kainuotų šimtus tūkstančių, gal kelis milijonus. Tai nėra pigu. Bet palyginti su tuo, kas pastatyta ant kortos – tai smulkmena.

Nes iš tiesų nauda – už milijardus, kuriuos Lietuva gali prarasti, jei taps nereikšminga JAV karinio planavimo ir geopolitiniame kontekste.”

Užsienio lietuviai Lietuvai tikrai galėtų būti naudingi. Užtenka tik nustoti gaudyti tuos, kurie dirba užsienyje ir įgijo antra pilietybę. Verta paskelbti spaudoje, kad viskas, daugiau tų lietuvių, kurie turi antrą pilietybę nebegaudysime, nebeskriausime ir iš jų nesityčiosime, jų pasų neatiminėsime. Nauda būtų abipusė.