Ar bus rastas vaistas nuo vėžio

„Visuomenės susidomėjimas onkologijos inovacijomis yra didelis, ir ne tik Pasaulinės vėžio dienos, kuri minima vasario 4 d., išvakarėse. Atrodo, kad neliko leidinių, kurių naujienų srautuose nebūtų pranešimų apie stebuklingus vaistus ar „proveržio atradimus“, kurie neva išgelbės žmoniją nuo vėžio.

 

Didelis susidomėjimas šia tema suprantamas: beveik kiekvienoje šeimoje yra arba buvo žmonių, kuriuos vienaip ar kitaip paveikė vėžys. Tačiau supaprastintos šios medicinos srities pažangos interpretacijos gali mums pakenkti, sudarydamos įspūdį, kad mokslininkai ir gydytojai ieško kažkokio universalaus „vaisto nuo vėžio“ ir kad kol jis nebus rastas, „niekas nepasikeitė“. Tuo tarpu onkologinių ligų gydymo pažanga yra milžiniška! Ji tiesiog neatrodo taip, kaip dauguma žmonių įsivaizduoja.

 

Yra daugiau nei tūkstantis vėžio rūšių. O jei gilinsimės į navikų molekulinį ir genetinį profilį, galėsime nustatyti dešimtis tūkstančių jų atmainų. Šiandien Rusijoje tokios diagnostikos metodai yra plačiai prieinami onkologinės priežiūros sistemoje.“ Jie leidžia gydytojams maksimaliai pritaikyti priešvėžinę terapiją. Ir jie leidžia mokslininkams rasti naujų būdų kovoti su piktybiniais navikais, kurie vėliau įgyvendinami naujų priešvėžinių vaistų ir ištisų vaistų klasių pavidalu.

 

Pavyzdžiui, XX amžiaus pabaigoje, be onkologinės chirurgijos ir spindulinės terapijos, mūsų arsenale buvo ir klasikinė citotoksinė chemoterapija. Mokslininkai sukūrė naujus chemoterapinius vaistus, kurių tikslas buvo vienas – sunaikinti naviko ląsteles. Tačiau kartu su naviko ląstelėmis buvo sunaikinamos ir kitos greitai besidalijančios žmogaus ląstelės: pavyzdžiui, kraujo ląstelės. Todėl tais laikais onkologo menas buvo parinkti chemoterapijos režimą, kuris padarytų maksimalią žalą navikui, bet nenužudytų paciento. Ir tai buvo progresas; galėjome gydyti išplitusius vėžius – pacientus, kurių naviko ląstelės išplito po visą kūną.

 

Ir kaip tik tada, kai atrodė, kad galimybių ribos pasiektos, atsirado nauja vaistų klasė. Dėl molekulinės genetinės diagnostikos, kuri leido nustatyti mutacijas naviko ląstelėse, atsiradusi tikslinė terapija. Tiksliniai vaistai veikia kitu principu: jie aptinka naviko mutantines ląsteles ir sunaikina tik jas, taip neleisdami navikui augti ir plisti po visą kūną. Tai milžiniškas proveržis! Bet ar tokia terapija gali būti laikoma universalia? Ne! Ne kiekvienas navikas turi mutacijų.

 

Kitaip tariant, šie vaistai nėra skirti visiems vėžiu sergantiems pacientams; kai kuriems jie bus nenaudingi. Tačiau tiems, kurie turi tokių mutacijų, galime gerokai pailginti jų gyvenimą. Pavyzdžiui, mūsų onkologijos centre turime pacientų, sergančių ketvirtos stadijos plaučių vėžiu, kurie jau seniai peržengė penkerių metų išgyvenamumo ribą. Vos prieš pusantro ar du dešimtmečius tokių pacientų gyvenimo trukmė neviršijo 6–8 mėnesių.

 

Tam tikru momentu vėl atrodė, kad onkologų galimybės pasiekė ribą. Tačiau tada atėjo imunoterapijos era – visa vaistų klasė, su kuria išmokome koreguoti organizmo imuninį atsaką į naviko ląstelių plitimo grėsmę. Yra įvairių imunoterapijų – vienais atvejais patartina paveikti paties naviko apsauginius mechanizmus, o kitais – aktyvuoti žmogaus imuninės sistemos ląsteles, atkuriant jos gebėjimą pulti „blogį“.

 

Ar imunoterapija tapo „stebuklinga kulka“? Ne. Nes ne kiekvienas navikas pasižymi dideliu imunogeniškumu ir ne visada įmanoma tvariai stimuliuoti paties organizmo priešnavikinį imunitetą: žmogus yra sudėtinga biologinė sistema. Taigi, ši vaistų klasė taip pat nėra universali, tačiau jos dėka atsirado pacientų kohorta, kurių gyvenimą galime gerokai pailginti, o kai kuriais atvejais net išgydyti. Dabar kalbu apie žmones, sergančius melanoma – tai liga, kuri prieš 20 metų buvo nepagydoma, arba apie pacientus, sergančius tam tikromis plaučių vėžio rūšimis ar tam tikromis inkstų vėžio rūšimis.

 

Šiandien vėl judame į priekį. Tapo akivaizdu, kaip svarbu tirti naviko mikroaplinką. Nauji šios srities tyrimai rodo, kad mikroaplinka ne tik turi įtakos konkretaus gydymo veiksmingumui, bet ir turi „nuspėjamąją galią“, leidžiančią iš anksto numatyti, kokio tipo vaistai bus veiksmingesni, o kurie greičiausiai bus nenaudingi pacientui, tik pablogindami jo gyvenimo kokybę ir atitolindami tikrai veiksmingų vaistų skyrimą. Kartais onkologijoje pažanga atrodo kaip gydymo suasmeninimas, leidžiantis pasiekti maksimalų efektą turimomis priemonėmis.

 

Tačiau horizonte yra ir pažįstamų naujovių. Per ateinančius penkerius metus numatoma naujos vaistų klasės atsiradimas: antikūnų ir vaistų junginiai (ADC, priklauso prie didelio tikslumo biofarmacinių vaistų.) Principas Jų veiksmai apima saugų labai didelių chemoterapinių vaistų dozių tiekimą į naviką. Žmogus negali toleruoti didelių chemoterapinių vaistų dozių intraveninio vartojimo, o patekę į kraują, jie kelia mirtiną grėsmę. Koks sprendimas? Sukurti vaistų tiekimo sistemą, kuri „išpakuotų“ naviko viduje esančius nuodus. Ir šiandien mokslininkai išmoko susintetinti tokias tiekimo sistemas – tačiau kad jos veiktų, labai svarbu mokėti atpažinti specifinius naviko ląstelių receptorius, kurie, tarsi švyturiai, pritrauks šias saugiai supakuotas „bombas“ prie naviko. Ir tai ne vienas atradimas, o nuolatinis mokslininkų ir klinikų darbas, procesas, leidžiantis atrasti naujus receptorius.

 

 

Chirurgijos galimybės ne mažiau įspūdingos. Atrodytų, kad tai seniausias kovos su navikais metodas, tačiau ir čia daug kas pasikeitė. Ne techniniu požiūriu – mums praktiškai neliko neoperuotinų, techniškai neoperuotinų navikų. Daroma pažanga glaudaus skirtingų specialybių chirurgų bendradarbiavimo link. Neatsitiktinai yra širdies ir kraujagyslių chirurgijos bei organų transplantacijos skyriai.

 

Visa tai leidžia mums padėti pacientams, kurie neseniai buvo laikomi nepagydomais. Pavyzdžiui, yra navikų, ne visada piktybinių, bet pavojingų gyvybei dėl jų išaugimo į gyvybiškai svarbius organus – širdį, plaučių kamieną, plaučių arterijas. Tai lejomiomatozę, kuria dažniausiai serga jaunos moterys nuo 30 iki 40 metų amžiaus. Chirurgų komanda, kurią sudaro onkologai, širdies ir kraujagyslių chirurgai, leidžia šiems pacientams pasveikti ir pamiršti apie ligą.

 

Yra ir kita labai svarbi pacientų grupė onkologinės priežiūros teikimo požiūriu – vyresni nei 55 metų žmonės. Jie sudaro 70–80 % pacientų onkologijos centruose ir ambulatorijose. Dauguma šių žmonių serga gretutinėmis širdies ir kraujagyslių ligomis, todėl negali pradėti priešvėžinio gydymo, nes jo netoleruotų.

 

Tokiais atvejais pacientus ruošiame terapijai atlikdami stentavimą, šuntavimo operaciją, širdies vožtuvo pakeitimą ir tik po to taikome visą priešvėžinio gydymo kursą. Širdies ir kraujagyslių chirurgai gali greitai reaguoti į rimtas širdies ir kraujagyslių sistemos komplikacijas, susijusias su priešvėžiniu gydymu, leisdami pacientui tęsti pagrindinės ligos gydymą.

 

Bendradarbiaudami su mūsų centro širdies ir kraujagyslių chirurgais, galime gydyti pacientus, sergančius vadinamosiomis konkuruojančiomis ligomis. Kartais pas mus kreipiasi žmogus, pavyzdžiui, su kraujuojančiu gaubtinės žarnos naviku ir kartu su sunkia širdies išemija. Tokiu atveju etapais atliekamas gydymas neįmanomas: nesvarbu, nuo kurios patologijos pradėsime, ji kels grėsmę paciento gyvybei, todėl atliekama vienalaikė abiejų ligų operacija.

 

Organų transplantacijos įdiegimas onkologijos centro darbe taip pat suteikia naujų galimybių tęsti priešvėžinį gydymą. Įsivaizduokite žmogų, kurio ligą galime sėkmingai kontroliuoti, bet kurio kepenų funkcija smarkiai sumažėjusi dėl daugybės toksinės chemoterapijos kursų. Arba metastazės kepenyse pakeitė kepenų audinį naviko mazgais: teoriškai galime tęsti priešvėžinį gydymą, bet žmogus jo netoleruos. Anksčiau būtume priversti nutraukti gydymą; šiandien tokie pacientai tampa transplantacijos kandidatais ir tam jiems nereikia palikti savo specializuotos medicinos įstaigos.

 

Kitaip tariant, nėra vienos „stebuklingos tabletės nuo vėžio“, bet kiekvienais metais galime padėti vis daugiau pacientų, išsaugodami ne tik jų gyvybes, bet ir jų gyvenimo kokybę.“