“Daugelis sodininkų
mano, kad sodinukų sėkmė priklauso tik nuo sėklų kokybės ar apšvietimo
intensyvumo. Tačiau tikrasis pagrindas yra dirva. Idealus substratas turi būti
ne tiesiog žemė, o saugi terpė, pasižyminti subalansuota drėgme, lengva
struktūra šaknų kvėpavimui ir patogenų nebuvimu.
Pagrindinė pradedančiųjų problema yra ta, kad jie ignoruoja
bazines fizines ir chemines dirvos savybes, o tai lemia augalų žūtį pačioje
pradžioje. Į kokią dirvą geriausia sėti sėklas.
Kaip paruošti dirvą sodinukams
Didžiausia klaida – neapdorotos žemės naudojimas tiesiai iš
daržo. Tokioje dirvoje gausu kenkėjų lervų, piktžolių sėklų ir grybelinių ligų
sukėlėjų. Uždaroje konteinerio erdvėje šie patogenai dėl šilumos aktyvuojasi
greičiau nei atvirame grunte, todėl sodinukai gali greitai žūti.
Saugiam auginimui bet koks
substratas, net ir pirktas parduotuvėje, turi būti dezinfekuojamas.
Veiksmingiausias yra terminis apdorojimas: kaitinimas orkaitėje 30–40 minučių
90 °C temperatūroje [1] arba garinimas vandens vonelėje vieną valandą. Tai
sunaikina infekcinę terpę ir užtikrina sodinukams sterilią pradžią.
Kaip dirva veikia sodinukų vystymąsi
Sodinukų šaknų sistemos vystymuisi
didelę įtaką turi dirvos tankis. Grynas juodžemis arba molis po laistymo
susitankina ir užkerta kelią deguonies patekimui. Dėl to anaerobinėmis
sąlygomis šaknys pradeda pūti.
Kad būtų užtikrintas oro pralaidumas,
į dirvožemio mišinį reikia įmaišyti purenančių priedų (iki 30 % viso tūrio).
Perlitas pagerina oro cirkuliaciją, o vermikulitas padeda reguliuoti drėgmę –
sugeria vandens perteklių ir jį atiduoda, kai žemė pradeda džiūti. Taip pat
verta naudoti kokoso substratą arba stambų upės smėlį, kad būtų pagerintos
drenažo savybės.
Pirmalaikis
koncentruotų trąšų, šviežio mėšlo ar didelio kiekio pelenų naudojimas yra
klaida. Didelė druskų koncentracija sukelia cheminius jaunų šaknų nudegimus.
Dygimo etape augalas naudoja vidinius sėklos resursus, todėl pradinis gruntas
turi būti vidutiniškai maistingas.
Pirmąjį
papildomą tręšimą rekomenduojama atlikti tik pasirodžius 2–3 tikriesiems
lapeliams. Be to, trąšų dozė turėtų būti 2–3 kartus mažesnė, nei nurodyta
instrukcijose suaugusiems augalams. Laipsniškas maistinių elementų įvedimas
skatina savų šaknų vystymąsi, o trąšų perteklius pradžioje augalą padaro
silpną.
Cheminis balansas ir rūgštingumas
Rūgštingumo lygis (pH) lemia augalo gebėjimą įsisavinti
mineralus. Daugumai kultūrų reikalinga neutrali arba silpnai rūgšti terpė (pH
6,0–7,0). Dažna problema – aukštapelkinių durpių naudojimas, kurios iš
prigimties yra per rūgščios. Tokioje terpėje net ir esant trąšoms augalas
badauja, nes mikroelementai tampa neprieinami įsisavinimui.
Rūgštingumą galima kontroliuoti lakmuso testais. Jei rodiklis
mažesnis už normą, į dirvą pridedama dolomitmilčių arba medžio pelenų. Šie
komponentai švelniai neutralizuoja rūgštį ir praturtina mišinį kalciu bei
magniu, kurie būtini tvirtam augalo skeletui formuoti.”
1. Dirvožemio kepimas, dažnai vadinamas „dirvožemio
pasterizavimu“, yra įprastas būdas sunaikinti daugumą, dažniausiai pasitaikančių, sodo patogenų, tačiau tai, ar jis sunaikina visas grybų sporas, priklauso nuo
konkrečių rūšių.
30 minučių sterilizuojant 200 laipsnių Farenheito
temperatūroje, viršijama daugumos augalų patogeninių grybų, tokių kaip Pythium,
Phytophthora ir Rhizoctonia, terminė mirties riba. Tačiau tai gali būti ne
„visiška“ sterilizacija.
Svarbiausi aspektai
• „Išgyvenančiosios“ sporos: kai kurie grybai išskiria
chlamidosporas arba skleročius (sukietėjusias grybienos mases), kurie veikia kaip
šarvai. Nors 200 laipsnių Farenheito paprastai pakanka, tam tikros itin
karščiui atsparios sporos arba termofilinės bakterijos gali išgyventi.
• Kvapo faktorius: 200 laipsnių Farenheito yra viršutinė
pasterizacijos riba. Jei temperatūra pakyla daug aukščiau (arba per ilgai
išlieka tokioje temperatūroje), pradedama skaidyti organines medžiagas, dėl ko
skleidžiamas labai nemalonus, „sudegintos“ dirvos kvapas ir gali susidaryti
toksiškas amonio arba mangano kiekis, kenkiantis jauniems augalams.
• Drėgmė yra būtina: šiluma daug efektyviau naikina sporas,
kai dirva drėgna. Sausos sporos yra žymiai atsparesnės karščiui. Prieš dėdami
dirvą į orkaitę, įsitikinkite, kad ji drėgna (kaip išgręžta kempinė).
Geriausia orkaitės pasterizacijos praktika
1. Naudokite mėsos termometrą: nepasikliaukite orkaitės
ciferblatu. Įkiškite zondą į dirvos masės centrą. 30 minučių laikmatį
paleiskite tik tada, kai centras pasiekia 200 laipsnių F.
2. Uždenkite kepimo skardą: naudokite kepimo indą, sandariai
uždengtą aliuminio folija. Tai sulaiko garus, kurie yra tikrasis sporų
„žudikas“.
3. Aušinimas: leiskite dirvai visiškai atvėsti uždengtoje
kepimo skardoje, kad išvengtumėte pakartotinio užteršimo iš oro.
Trumpas patarimas: jei tai darote patalpose, pasiruoškite,
kad jūsų virtuvė kvepės gana „žemiškai“. Labai rekomenduojama atidaryti langą
arba naudoti orą ištraukiantį ventiliatorių!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą