Visi žingsniai atsinaujinančios ekonomikos link, visi bandymai nutraukti globalų perkaitimą nedavė rimto rezultato.
Hormūzo sąsiauris yra tarsi planetos „miego arterija“ –
kai ji užspaudžiama, visas pasaulis akimirksniu pajunta ekonominį šoką.
Tai primena, kad nors daug kalbame apie žaliąją ateitį, mūsų kasdienybė
vis dar sukasi aplink naftos tanklaivius.
Pagrindinės priežastys, kodėl progresas toks lėtas:
- Infrastruktūros inercija: Pasaulinė logistika, pramonė ir šildymo sistemos buvo statomos dešimtmečius būtent iškastiniam kurui. Jų pakeitimas reikalauja ne tik noro, bet ir milžiniškų investicijų bei laiko.
- Energetinis saugumas vs. tvarumas: Krizės metu valstybės dažnai grįžta prie „saugaus“ iškastinio kuro, kad išvengtų socialinių neramumų dėl kylančių kainų.
- Priklausomybė nuo tiekimo grandinių: Net ir pereinant prie atsinaujinančios energetikos, atsiranda nauja priklausomybė – nuo retųjų metalų ir technologijų gamybos (pavyzdžiui, Kinijoje).
Situacija Hormūze yra ne tik geopolitinė problema, bet ir skaudus realybės patikrinimas, rodantis, koks trapus yra dabartinis energijos modelis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą