"Boguslavas Gruževskis. Gerovė gali mus sužlugdyti
2009-02-27
Baigiame interviu su Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriumi, socialinių mokslų daktaru Boguslavu Gruževskiu.
Jūs pasisakote prieš lygias galimybes visiems, prieš visų lengvatų naikinimą, todėl neišvengimai turite sulaukti šio tiesmuko klausimo: ar lengvatų teikimas neskatina paprasčiausio veltėdžiavimo?
Tokia nuostata – visiems lygios galimybės - yra labai pasenusi. Ji buvo pažangi XX amžiaus pradžioje. Gal anglosaksų šalyse dar yra kiek paplitusi, nes susijusi su jų religinėmis nuostatomis dėl darbo ir aktyvumo... Na, nesvarbu, taip giliai nebriskime.
Tačiau kartoju: negalime nematyti, kad socialinė įtampa atsiranda tuomet, kai skurdesnieji sluoksniai nebegali patenkinti būtiniausių poreikių - maisto, būsto ir transporto.
Sutinku, kolega, kad labai dažnai pašalpos, grynųjų pinigų pavidalu patekusios į tų žmonių rankas, panaudojamos ne pagal paskirtį. Dažnai pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų – to nepaneigsi. Valstybė skiria jiems pinigų, bet būtiniausi poreikiai taip ir nebūna patenkinti, žmonės lieka alkani, įtampa neatslūgsta. Bet tai ne priežastis palikti juos likimo valiai.
Šiuo atveju pagrindinė priemonė yra plėtoti socialinę paramą paslaugomis. Tai sudėtinga, bet labai veiksminga sistema, apie ją gal kitą kartą (su ponu Boguslavu jau kalbamės trečią valandą, retsykiais suskambantis telefonas vis primena, kad jis vėluoja į kažkokį susitikimą – red.). Mūsų tikslas - neduoti grynųjų pinigų į rankas, bet tą žmogų išjudinti, įtraukti jį į kokią nors veiklą ir už tą veiklą pervesti pinigų, pavyzdžiui, už jo komunalines paslaugas. Arba atsilyginti per specialias parduotuves maisto produktais. Veiklų ir sprendimo būdų yra daug.
Svarbiausia, kad turėtume idėją, tikslą - išsaugoti visuomenės, tautos, valstybės stabilumą, harmoniją. O tai galima pasiekti tik suvokus, kad dėl įvairiausių aplinkybių nėra visi lygūs. Jau gimstame nelygūs, todėl negalima visiems be išimčių taikyti vienodas sąlygas. Tai nėra teisinga, o krikščionišku požiūriu – juo labiau.
Pažiūrėkim, kolega, kad ir į verslo pajėgumus. Smulkus ir vidutinis verslas krizių metu nukenčia labiausiai, nes jų pajėgumai yra mažesni. Štai smulkios parduotuvėlės ir prekybos centrai. Ar parduotuvėlės išliktų, jei nesikištų valstybė, nebūtų taikomas antimonopolinis įstatymas? O kas tai yra? Tai nėra lygios sąlygos visiems. Tai stipresniojo teisės apribojimas ir lengvatos mažesniam.
Krizės atveju visų antikrizinių priemonių adekvatumas turi būti itin pamatuotas: kaip jos paveiks mažas parduotuvėles ir prekybos centrus? Jei jus tenkina, kad smulkios parduotuvėlės bankrutuos, na gerai, bet tada tai garsiai ir deklaruokite: pagal mūsų priemones bankrutuos 20 nuošimčių parduotuvėlių. Dar geriau – parodykite tai pagal teritorinį išsidėstymą. Reikia aiškiai ir sakyti: neefektyvių, merdinčių neverta palaikyti, nes tai faktiškai neduoda pridedamosios vertės.
Tačiau, kolega, krizės atveju mums svarbus ne tik verslo efektyvumas, mums svarbus ir verslas dėl paties verslo, dėl darbo vietų išsaugojimo! Krizės atveju net ir kažkoks smulkus verslas, duodantis net ir labai mažą pridėtinę vertę, bet galintis save išlaikyti, jau yra didelė vertė. Ištikus krizei, tai geriau nei bankrotas ir nedarbas. Ir bedarbio pašalpa, kurią moka valstybė. O smulkus ir vidutinis verslas sudaro apie 90 nuošimčių verslo vienetų!
Taigi mūsų antikrizinis pasiūlymas aiškus: mažinti smulkaus verslo suvaržymus. Svarbu, kad jis toliau veiktų ir neitų į pogrindį, į šešėlį.
Naujajai koalicijai naikinant Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatas, viskas buvo vertinta pagal tai, kaip bus surinktas biudžetas. Tai gana primityvokas požiūris, lemiantis gana nesąžiningas pasekmes. Negalima į viską žiūrėti vien per laikiną finansavimo sureguliavimą.
Geras pavyzdys - universitetų reforma. Užtikrinti finansavimą labai svarbu, bet vis tiek tai ne svarbiausia universiteto ir reformos funkcija. Svarbiausia yra kokybė, bendras švietimo lygis.
Bet aukštųjų mokyklų reformatoriai teigia, kad nesutvarkius finansavimo negalėsim mokėti didesnių atlyginimų, nepasamdysim geresnių dėstytojų ir negausim aukštesnės kokybės?
Taip, kolega, labai gerai. Bet viskas turi būti aiškiai įrodyta. Įrodykite, kad didesnė alga automatiškai lemia aukštesnį studijų lygį. Tada bus pagrindas polemizuoti – aš dabar negaliu polemizuoti. Dabar kalbama tik apie finansavimo klausimą, o visi kiti klausimai yra a priori suprantami, todėl neliečiami. Parodykite, kaip studento pinigų krepšelis paveiks kokybę? Aš manau priešingai – įvedus tą krepšelį, mūsų studijų kokybė tik nukentės, mes nebegalėsime daryti įtakos kokybei.
Reformatoriai teigia, kad pinigų krepšelis leis studentui pasirinkti geresnę aukštąją mokyklą. Toji mokykla, kur studentų krepšelių bus per mažai, tiesiog bankrutuos. Kur daug – klestės.
Kolega, aš jums iškart sakau: kokybę sąlygoja reikalavimai. Didesni reikalavimai -geresnė kokybė. Geresnė mokykla yra ta, kurioje aukštesni reikalavimai. Žinių įsisavinimas – noriu akcentuoti, kolega, - ne pateikimas, o įsisavinimas - susijęs su didesniais reikalavimais. Žinių įsisavinimą reikia kontroliuoti. Ar supratote?
Dabartinis mūsų studentų žinių lygis yra labai žemas ir nuolat krenta. Todėl, kad nėra reikalavimų.
Tačiau jei padidinsime reikalavimus, sumažės galinčių pabaigti tą universitetą. Kai galimybių gauti lengvai diplomą sumažės, automatiškai sumažės ir norinčiųjų stoti į tokį universitetą. Moksleiviai stos į tuos universitetus, kur žemi reikalavimai. Taigi sistema, veikianti pagal tuos krepšelius, pagal pinigėlių surenkamumą, neišvengiamai sąlygos studijų kokybės kritimą... Nėra kito pasirinkimo, taip dabar elgiasi žmonės. Pavyzdžiui, dabar mes turime nuostabias magistrantūros studijas (ponas Boguslavas dėsto Vilniaus universitete Filosofijos fakultete – red.). Deja, tik pusė studentų gavo teigiamus pažymius, bet faktiškai ir iš tos pusės tik vieną turėčiau parašyti teigiamą. (Ponas Boguslavas nuleidžia galvą ir toliau kalba tyliu liūdnu balsu – red.). Nėra pasirinkimo, kolega... Tokiu būdu tai, ką mes darome, absoliučiai žudome kokybę. Kas turi laboratorijas, kas turi principus... Štai mūsų matematikų fakultetas tikrai gero lygio...
Bet tai ką tada siūlote, jei ne krepšelį?
(Ponas Boguslavas staiga atkunta – red.) Mano idėja tokia: sistema lieka tokia, kokia yra dabar, bet valstybė moka už kokybę. Taigi pirmiausia susisteminame studijų kokybę. Turėtų būti numatyti žinių standartai, su teise išoriniam auditoriui tikrinti parengimą. O kažkada vėliau mes pereitume prie bendros egzaminavimo sistemos: jeigu baigėte pas Gruževskį „darbo rinką“, tai egzaminą laikote ne pas mane, o einate į egzaminų komitetą ir ten laikote „darbo rinkos“ egzaminą. Bet tai ilgas, penkerių metų kelias. Pradėti turėtume nuo to, kad numatytas žinių minimumas, kurį studentas turi išmokti per mano kursą. Suprantat, kalbu apie minimumo žinias - mano kursas bus šešis kartus platesnis, bet minimumą studentas privalo įsisavinti. Turime turėti aiškų standartą – ką studentas privalo žinoti. Turi būti aiški minimalių reikalavimų testų forma.
Ir štai tuomet, kai išlaikęs pas mane egzaminą išeisite už durų, op - ir prieis prie jūsų kolega. Ir paprašys atsakyti į klausimus pagal tuos testus. O jau po to klaus manęs: kodėl, Gruževski, parašėte šešis, jei pagal tikrinimą išeina tik keturi su puse?Kaip čia dabar yra, Gruževski: jūsų studentas besivilkdamas paltą viską pamiršo?
Jau bus ženklas, kad Gruževskis kažką daro negerai. Ir jei tokių gruževskių Vilniaus universitete bus 60 nuošimčių, tai bus aiški ir to universiteto kokybė. Ir šitą vieną universitetą iš esamų penkiolikos uždarome. Japonijoje taip ir daro, kol lieka vienas kitas universitetas, kur tokių gruževskių ne daugiau kaip 15 nuošimčių. Tada sako – o, super! Tokio lygio mums reikia.
Susisteminę minimumą, mes galime palaipsniui kelti minimumo reikalavimus ir taip kelsime kokybę. Tai bus garantuotai tikra, o ne muilinė kokybė... O dabar, atleiskit: oficialiai parašo 30 valandų paskaitų, vaikams skaito 12 valandų ir rašo pažymį – be skolų. Na, kur mes taip nueisime? (ponas Boguslavas liūdnai purto galvą – red.).
Vaikai ten ir eis - kur užtikrintai gaus diplomą. Nes tie, kurie turi galvas, važiuos į užsienius. O Lietuvoje, kur tikrai bus principai – liks tuščia, bankrutuos.Pavyzdžiui, japonai turi tokių mokyklų, kur po tris – keturis studentus, bet ten yra standartas, principas! Tie trys baigs, bet jie generuos idėjas, jie lems visuomenės ateitį. O kas iš tos masės? Kiti tik baigia - vagia, neša - kalbų moka, įstatymus žino – daugiau nieko nereikia. (ponas Boguslavas minutę tyli nuleidęs galvą –red.) Finansai, kolega, – čia po to... Pirmiausia – reikalavimai. Ir žiūrim, kas išeina. Sprendimas yra ne krepšelis, o universitetų skaičius, kokybiškų atskyrimas nuo nekokybiškų, prioritetinių išskyrimas. Tiek laiko niekas nieko nedarė, o dabar lekiama, viskas suplakta (ponas Boguslavas kalba tyliai, vos girdimai – red.)...
Bet reformatoriai ir sako, kad Lietuvoje proporcingai ir taip daugiausia Europoje „iškepama” studentų.
Absoliučiai sutinku! Mažinti reikia. Priėmimus sumažinti, principingiau žiūrėti į sistemą, stiprinti profesinį parengimą – su laboratorijom, su dirbtuvėm. Pusė neturėtų universitetuose studijuoti.
Laikas bėga, pokalbį tenka baigti. Taigi pabaigoje akcentuojam, kad dabartinei valdžiai svarbiausia yra kuo daugiau tartis su visuomene ir spręsti įtampas tarp kapitalo ir darbo santykių?
Įtampų, kurias būtina spręsti, yra gerokai daugiau. Tai, kaip minėjome, ir monopolisto apribojimas, ypač energetikos sektoriuje. Ypač apribojant antpelnius, kad nebūtų taip, kad vienas vos kvėpuoja, o kitas vis didina savo finansinį kapitalą. Tai negerai – taip nukenčia tauta, nukenčia valstybė kaip sistema.
O kur įtampa dėl piliečių santykių su valstybės įstaigomis? Valstybės tarnautojas yra valstybės politikos stuburas. Dabar jis yra neefektyvus ir realiai valstybei netarnauja. Jis yra priklausomas nuo savo vadovo nuomonės, reikėtų, kad tarnautojų veiklą vertintų išorinės institucijos, kurios skatintų tarnavimą valstybei, o ne vadovui ar savo kėdei. Tai yra menas, ir tam reikalingi labai svarbūs sprendimai. Matau, kad nauja valdžia eina ta linkme, sukurta „Saulėlydžio“ komisija. Tačiau mums svarbiausia ne atrasti vieną ar kitą instituciją, daug svarbiau atrasti gabų ir išmanantį valstybės tarnautoją.
O įtampa dėl saviraiškos erdvių trūkumo! Pilietis turi teisę civilizuotu būdu išreikšti, kas jam skauda. Kad nereikėtų eiti į gatvę ar piktnaudžiauti alkoholiu, kas mums būdinga. O ypač savižudybėmis. Taigi sprendimas – remti nevyriausybinių organizacijų plėtrą. Visos tokių organizacijų apraiškos turėtų būti maksimaliai pastebėtos. Dabar ši veikla yra apleista. Nauja valdžia prakalbo, kad bus atidarytas departamentas Socialinių reikalų ministerijoje – tai gerai, reikia ta kryptimi spausti ir ypač sisteminiu būdu.
Labai svarbi įtampa dėl nebaudžiamumo dvasios. Žmonės mato, jaučia tą nebaudžiamumą, nepritaria, ir tokiu būdu visuomenėje atsiranda tvirtos rankos poreikis. Jei mes demokratiniais metodais neužtikrinsime, kad būtų įgyvendintas šis principas, tai bus ieškoma jėgos, kuri tai padarys nedemokratiniais metodais.
Ir pabaigai, kolega, dėmesio! Mažiausiai viešai akcentuojama, bet krizės metu labiausiai galinti pasireikšti įtampa – tai vertybinių nuostatų praradimas. Ir pagrindinė iš jų – bendruomeniškumas. Prisiminkim, nuo ko pradėjom mūsų pokalbį. Kai krizės metu iš 7 tūkstančių algos mums atima 500 Lt, tai čia jau problema, jaučiame didelę skriaudą. O kaip su tais, kurie gauna 800 Lt ir turi patenkinti pagrindinius poreikius? Tai jau ne problema? Tai tinginiai. Tai kaip su mūsų bendruomeniškumu? Krizei gilėjant tos priešpriešos gali labai smarkiai išaugti.
Dar yra laikas, kai galime investuoti į pasitikėjimą, tą būtina daryti kryptingai. Tylėti ir nebedaryti nebegalima. Išorinio, informacinio lauko įtaka yra gerokai stipresnė nei ta, kuri reiškiasi padoriose šeimose. Vertybinių nuostatų praradimas sumažins mūsų ekonominį stabilumą, sukels daug priešpriešų ir viskas apskritai gali baigtis Harmagedonu (Harmagedonas – nuožmi katastrofiška kova; pagal Apreiškimą Jonui, tai vieta, kur pasaulio pabaigoje piktosios dvasios sušauksiančios visus karalius į paskutinę kovą – red.).
Filosofinė, kultūrinė žmogaus mintis visą laiką bandė jį apsaugoti nuo jo paties agresyvumo ir dominavimo. Mes pasiekėme tam tikrą gerovės stabilumą, kuris taip pat gali mus ir sužlugdyti. Žmogus nuo priešistorinių laikų jautė, kad su tikrove vienas pats negali susitvarkyti, jog jis per mažas. Todėl jungėsi su kitu. Kartu jie jau gali tvarkytis. Bet dabar, kai žmogus pasiekė tam tikrą gerovę, jis staiga pamiršo, kad kitas reikalingas. Be atlygio ar įvertinimo praradome norą ir valią padėti kitam. Praradome bendruomeniškumą. Ir tas vertybinis praradimas gali sužlugdyti juos abu: ir pasiturintįjį, ir vargšą.
Kai išėjau iš pono Boguslavo kabineto, darbo laikas buvo seniai pasibaigęs. Šalia jo vadovaujamo instituto tamsoje bolavo tuščias Kalvarijų turgus. „Jis kasdien mato tuos du skirtingus pasaulius“, – pamąsčiau pėdindamas namo.
Kalbino Dalius Stancikas
Bernardinai.lt"
Visai pasiuto Adamkus, Kubilius, Putinaitė, Konstitucinis teismas bei Seimas. Vyti reikia visus kraugerius iš valdžios. Kam mums, mažam kraštui, išlaikyti tiek parazitų. Smaugdami padidintais mokesčiais studentus, jie smaugia visą Lietuvos ekonomiką. Broliai latviai ką tik atstatydino Vyriausybę. Nejaugi mes silpnesni.