Truksta talentu

Tie is musu, kuriems pasiseke daznai bendrauti su talentingais kitu tautu zmonemis, jauciame talentu trukuma Lietuvoje. Ko verti mus krizeje valdantys zombis Adamkus, kiborgas Semeta, paaugliukas Steponavicius, laborantas Kubilius... Tokios tautos, kaip rusai ar rumunai gal turi jiems pakankamai talentingu zmoniu ir tarp turtingesniu. Todel jie beveik vieninteliai pasaulyje sudare galimybes studijuoti tik turtingiesiems. Mums prisijungti prie ju bei panaikinti galimybes studijuoti gabiems, bet neturintiems brangiu privaciu mokytoju, yra pernelyg didele prabanga. Tauta jau dabar nepasitiki elitu bei emigruoja masiskai. O kas bus, kai tame elite liks dauguma vidutinybiu?

Ar reikalingos mums reformos?

Patys paskende oligarchijos valdymo baloje, kaip mes parodysim kelia Baltarusijai ir kitoms kaimynems.

Siulomu reformu keliu toliausiai pazengusi Airija dabar yra gilesneje krizeje, negu dauguma issivysciusiu saliu.

Uztenka vogti ir naikinti Tevyne, prisidengiant reformomis.

Jau tie švedai...

Jau tie švedai... Jie skraidys is Vilniaus. Jie mokys musu studentus, isvytus is Lietuvos ju banku pagalba. Jie ir gaus mokescius is tu studentu, kai studijos bus baigtos. Tie mokesciai pades ju pensininkams. Kas kaltas, kad musu pensininkams bus blogai? Mes patys. Ne tuos renkame i Seima, broliai lietuviai.

Kas laukia studentu, jeigu Steponaviciaus reforma bus prastumta?

Kas laukia studentu, jeigu Steponaviciaus reforma bus prastumta?

Kas istos su krepseliais, rizikuos ju netekti uz dvieju metu. Tada liktu paskolos.

Tie, kurie studijuos, paeme paskolas rizikuos likti be tu paskolu bet kuriuo momentu. Visi bankai del krizes kabo ant plauko.

Universitetai, prarade daugeli isgasdintu studentu, rizikuos bankrutuoti. Kaip jie jungsis su likusiais, ar bus likusieji, visa tai dabar neaisku. Sansu likti be vietos studijoms Lietuvoje bus gana daug, net jei bankai issilaikys dar keleta metu.

Ar jus norite prasideti su tokia rusisko-rumunisko laukinio kapitalizmo painiava?

Kokiu kadrų mums reikia?

Burgis ir Petrikaite, (1) muzikantai is Airijos ir dar daug kitokiu atsitiktiniu zmoniu skelbia ju nuomones apie tai, ko reikia krizes apimtai Lietuvos ekonomikai. Pigios darbo jegos laikai baigiasi. Mums reikia konkuruoti globalioje ekonomika su Indija, Kinija bei kitais krastais. Verslininku, mokslininku bei valstybes vadovu bendru susitarimu reikia nutarti, kiek ir kokiu kadru mums reikes.

1. Šįmet valstybė daugiau rems kolegijų studentus

Lygiuojami su rusais

"Vyriausybės vadovas, pristatydamas metinę ataskaitą Seime, priminė, kad Lietuva labai toli konkurencingumu atsilieka nuo šiaurės Europos šalių ir pakvietė paremti studijų reformos įstatymą.

Gražu, kai valdžia jau supranta šalies konkurencingumo priklausomybę nuo studijų. Tačiau ar supranta kaip ir kodėl studijos tvarkomos ekonomiškai stipriausiose pasaulio šalyse?

Jau daug nerimo išsakyta dėl studijų reformoje numatytų

permainų. Tačiau nepastebima, kad ta reforma nepajudina pagrindinės posovietinės ydos – masinio studentų rėmimo ne socialiniu, bet pažangumo pagrindu. Kokių šalių išbandytu keliu Lietuvą pasiryžę vesti politikai, balsuodami už naująjį studijų įstatymą? Ar tikrai tų, kurios rikiuojasi konkurencingiausių šalių sąrašo viršuje?

Štai vienos šalies universitetas skelbia, kad nuo rudens mokestį už studijas mažina pusiau. Ne visiems ir ne gabiausiems studentams. Tik vaikams iš šeimų, kurios turi ekonominių sunkumų. Ir mažina mokestį ne visiems proporcingai, bet progresyviai. Tai reiškia, kad labiausiai nepasiturinčios šeimos už vaikų studijas nemokės visai. Ne visiški vargšai – mokės, bet aštuonis kartus mažiau, negu uždirbantys dvigubai.

„Ir kas tai per komunistinė šalis?“ – paklaus labiausiai mūsų švietimo reformų apšviestas Lietuvos skaitytojas. „Ar tik ne Baltarusija? Negali būti, na nebent Šiaurės Korėja?“ Deja, ne. Dar šiek tiek toliau į rytus, tai – Jungtinės Amerikos Valstijos.

Tik nepagalvokite, mielas skaitytojau, kad tai kokia nors universitetu pasivadinusi pradžios mokykla, siekianti įveikti nelegalių imigrantų iš Meksikos neraštingumą. Tai privatus, vienas geriausių pasaulyje Jelio (Yale) universitetas. Jis jau daugiau kaip keturiasdešimt metų deklaruoja, kad netaiko mokesčių lengvatų, finansiškai neremia studentų nei pagal jų akademinius, nei pagal sportinius pasiekimus. O remia tik pagal šeimos pajamas, turtą, šeimos dydį, studentų skaičių šeimoje, šeimos išlaidas medicininei pagalbai ir kitus socialinius veiksnius.

Pvz., šeimos, kurių metinės pajamos siekia 60 tūkst. dolerių, o turtas – 100 tūkst., už vaikų studijas universitetui visai nemoka. Jeigu pajamos yra 90 tūkst., o turtas – 150 tūkst. – moka tris tūkstančius dolerių. Tačiau šeimai uždirbant 180 tūkst. dolerių per metus ir turint 200 tūkst. dolerių turtą, tenka mokėti net 23 tūkst. dolerių.

O kokie studentai remiami Europoje? Informaciją apie tai skelbia vienas didžiausių Vokietijos Ifo Ekonominių tyrimų institutų Miunchene. Penkiose iš senųjų ES šalių (Airijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Suomijoje ir Švedijoje) valstybiniuose universitetuose studijos nemokamos. Taip pat yra ir keliose naujosiose ES šalyse (Čekijoje, Kipre, Lenkijoje, Maltoje, Slovakijoje, o bakalauro studijos – ir Slovėnijoje). Dar keliose šalyse už studijas reikia mokėti, bet mokėjimas arba paskolų grąžinimas irgi siejamas su studento socialine padėtimi arba jo atlyginimu baigus studijas (Austrija, Ispanija, Jungtinė Karalystė, Olandija).

Kitose keliose šalyse už studijas mokama nuo 200 iki 1000 eurų per metus (Belgija, Liuksemburgas, Vokietija, Portugalija). Tokia kaina, atsižvelgiant į minėtų šalių pragyvenimo lygį, nėra reikšminga kliūtis. Tačiau ir čia ji irgi nepriklauso nuo studento gabumo ar stropumo.

Kas bendro tarp visų vakarų Europos šalių valstybinių ir net minėto JAV privataus universiteto? Visur pagrindinis studentų finansinio rėmimo kriterijus – socialinė jų padėtis. Arba už studijas nemoka niekas, arba moka tik pasiturintys, arba moka visi, bet nepasiturintys atleidžiami nuo paskolos grąžinimo. Ir niekur pagrindiniu nėra laikomas studento gabumo ar stropumo kriterijus. Suprantama, juk nepakankamai gabiems ar nepakankamai stropiems universitetuose tiesiog ne vieta.

Vakarų demokratijos šalys nėra tokios švaistūnės, kad finansuotų studijas ne pagal socialinį, o pagal akademinių pasiekimų kriterijų. Kiekvieno gabaus jaunuolio tėvai supranta studijų naudą savo vaikui ir mielu noru moka už jas, jeigu tik turi pakankamas pajamas. Kodėl valstybė turėtų prisidėti? Gal paskatinti gabų jaunuolį labiau stengtis? Tačiau, jei tokios paskatos reikalingos, tai tas jaunuolis ne toks ir gabus – nepajėgia suvokti studijų naudos.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad neracionaliai elgiasi tik skandinavai ir dar kelios Vakarų šalys, kurios išimtinai valstybės lėšomis finansuoja visų, net ir turtingųjų, studijas. Jokios mįslės čia nėra. Tų šalių stipriai progresinės pajamų mokesčių sistemos užtikrina, kad valstybės paramos dėka sėkmingą karjerą padarę ir daug uždirbantys žmonės valstybei grąžina daug daugiau, negu iš yra gavę studijų metu.

Ir vis tik Lietuva nėra vienintelė šalis, kurioje yra ir po reformos pagrindiniu studentų rėmimo kriterijumi liks gabumai ir stropumas, o ne pajėgumas susimokėti už studijas. Yra daugiau šalių, kurios mokestį už studijas sieja su studentų pažangumu? Tai – Rusija, Rumunija... Gal dar viena kita panašią praeitį turinti šalis.

Būtų labai nesmagu prisipažinti, kad nepriklausomai nuo išmoktos vakarietiškos retorikos, tebesam nevalyvi postsovietikai. Keblioje padėtyje gelbsti sava Konstitucija. Jos 41-asis straipsnis tikrai teigia, kad a ukštasis mokslas prieinamas visiems pagal sugebėjimus, o gerai besimokantiems valstybinėse mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.

Tokias daugiaprasmes Konstitucijos nuostatas kiekvienas gali prisitaikyti savaip – pagal savo sugedimo laipsnį. Ir prisitaiko. Bus remiami pažangūs ir moksleiviai, ir gabūs, ir neturtingi studentai, o per juos ir valstybiniai, ir privatūs universitetai. Pasirodo, nepaisant silpno šalies konkurencingumo, visi jos gyventojai gali būti paremti, visi – laimingi. Bent jau tie, kas sau prisitaikė Konstituciją...

Taigi, Konstitucija prisitaikoma vietoje to, kad būtų pakeista. 147 straipsnis numato: sumanymą keisti Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkėjų. Turi teisę, bet neteikia. Neteikia nei politikai, ar jie būtų pozicijoj, ar opozicijoj, nei rinkėjai.

Matyt Konstitucija atitinka Lietuvos visuomenės politinę brandą. Prie jos prisitaikoma, o neprisitaikantiems yra Yale (Jelio) ir dar daugybė kitų universitetų šalyse, kurių piliečiai neturi tokios didelės prisitaikymo patirties, tokių prisitaikymo gabumų. Ten žmonės remiami pagal kitą, mums taip netinkamą – socialinį kriterijų."

(Studentai – Konstitucijos ar nevalyvumo vergai?)

Apsaugokime mūsų universitetus, apsaugokime mūsų kultūrą

Malonu skaityti gilią universitetų reikšmės analizę iš Bažnyčios mokymo pozicijų. (1) Juk jėzuitai atnešė universitetinę kultūrą Lietuvai. Jei sunaikinsime universitetus, teks patenkinti aukštesnį išsilavinimą turinčių specialistų poreikį, priimant tik užsieniečius. Mūsų kultūra nunyks. Nejaugi vestuvės Lietuvoje bus švenčiamos tik valgant kiniečių prietarais paremtą valgių sąrašą?

1. Arimantas Raškinis. Bažnyčios socialinis mokymas ir universitetai

"2009-04-09
Pratarmė
Dabar vykstanti diskusija apie universitetus pademonstravo, kad mūsų visuomenėje, netgi katalikiškoje ir ateitininkiškoje, labai trūksta to integralaus Bažnyčios mokymo jutimo. Neretai susiduriame su tokia minčių eiga: „Aš esu geras katalikas, sąžiningai laikausi Įsakymų ir uoliai praktikuoju, todėl tai, kaip aš suprantu vieną ar kitą visuomenės problemą, ir yra tikras katalikiškas jos supratimas.“ Deja, pasirodo, jog yra ne visai taip. Kad susidarytume tikrai krikščionišką supratimą, reikia daug skaityti (kaip 2009 m. 1-ajame „Ateities“ numeryje rašė V.Malinauskas), susipažinti su Bažnyčios socialinės doktrinos dokumentais. Tiesa, juose sunku rasti paruoštą rekomendaciją rūpimais viešojo gyvenimo klausimais, nes tai yra teologiniai, o ne aktualiosios politikos tekstai. Tenka po akmenėlį surankioti mintis iš įvairių Bažnyčios dokumentų, kad galėtum sudėsčioti daugmaž vientisą rūpimo vaizdo mozaiką.
Universiteto sampratos vieta Bažnyčios socialiniame mokyme
Bažnyčia visais laikais daug dėmesio skyrė universitetams. Vatikano tinklalapyje galima rasti gana daug jiems skirtų tekstų, iš kurių nesunku matyti, kaip šv. Sostas žiūri į universitetus. Tas požiūris, kaip ir dauguma Bažnyčios socialinės doktrinos klausimų, pirmiausia grindžiamas krikščioniškąja antropologija – supratimu, kas tai yra žmogaus asmuo, kokia žmonių tarpusavio santykių prigimtis.
1. Žmogaus asmuo
Bažnyčios mokymo apie visuomenę centras yra žmogaus asmuo, sukurtas Dievo pagal savo paveikslą, su iš to kylančiu orumu, apdovanotas laisva valia ir esmingai reikalingas visuomeninio gyvenimo (Gaudium et spes, 12). „Žmogiškoji būtybė visada yra vertybė savaime ir sau, – niekada kaip vartojimui skirtas subjektas, įrankis ar daiktas.“ – „Jis ne „daiktas“ arba „objektas“, kuriuo galima naudotis, bet visada tik „subjektas“, turintis sąžinę ir laisvę, pašauktas atsakingam gyvenimui visuomenėje ir istorijoje, palenktas dvasinėms ir religinėms vertybėms“ (Christifideles laici, 37, 5); – „Žmogus pirmiausia yra asmuo, kuris ieško tiesos...“ (Centesimus annus, 49). – „Pačia savo prigimtimi žmogus yra visuomeninė būtybė: todėl be santykių su kitais negali nei gyventi, nei išplėtoti savo gabumų“ (Gaudium et spes, 12).
2. Bendrasis gėris
Visuomenės būklę žmogaus asmens atžvilgiu apibūdina bendrojo gėrio sąvoka. Bendrasis gėris drauge yra ir kriterijus, į kurį pirmiausia reikia atsižvelgti, vertinant vienų ar kitų pokyčių tikslingumą, taip pat tarsi apibendrintas tikslas, kurį reikia maksimizuoti, siekiant geresnės visuomenės. Už jo visuomet slypi kiekvieno ir visų tobulumo siekis. „Bendroji gerovė – tai visuomeninių gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek paskiriems nariams lengviau pasiekti savo tobulybę...“ (Gaudium et spes, 26).
Dėka savo visuomeninės prigimties žmonės gyvena susibūrę į įvairias bendruomenes. „Kiekvieną bendruomenę apibūdina jos tikslas ir dėl to ji laikosi savų taisyklių, tačiau visų institucijų atrama, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1881).
Ši nuostata taikytina ir universitetui, kaip bendruomenei.
Bendruomenės svarbos visuotinumą iliustruoja ir Bažnyčios požiūris į verslo įmones. “Bažnyčia pripažįsta teisėtą pelno, kaip geros verslo būklės ir funkcionavimo rodiklį… Tačiau ne vien pelnas rodo verslo būklę. Visai įmanoma, kad įmonės ekonominiai rodikliai yra geri, tačiau žmonės, kurie yra vertingiausias įmonės turtas, yra pažeminti ir pažeistas jų orumas. Tai yra ne tik morališkai neleistina, bet tai neigiamai veikia ir ūkinę įmonės veiklą. Juk verslo tikslas yra ne tik gauti pelną, bet ir sukurti žmonių bendriją” (Centesimus annus, 35).
3. Kultūra
Kultūra yra labai svarbi bendrojo gėrio sudedamoji dalis. Kaip matėme, “bendrasis gėris yra sąlygų visuma, leidžianti asmenims ar jų grupėms pasiekti tobulumo”, todėl Vatikano II susirinkimas nurodo, jog kultūra yra būtina to sąlyga: „Žmogaus asmeniui būdinga, kad tik kultūra, tai yra savo prigimties turtų ir vertybių vystymu, jis pasiekia tikrą ir visavertį žmoniškumą” (Gaudium et spes, 53).
4. Universitetas
Universitetą savo ruožtu Bažnyčia traktuoja kaip labai svarbų kultūros bendradarbį, dar daugiau, laiko, kad „universiteto pašaukimas yra vaidinti iškilų vaidmenį kultūros plėtroje“, ir mato universitetą pasižymintį tokiomis „skiriamosiomis vertybėmis: žinių vienybe, asmens pirmumu, tarnystės ir pilietiškumo verte profesiškai ugdant bei vystant tyrinėjimus, ir tiesos horizontų nuolatiniu siekimu” (Universitetinė sielovada Europoje, 8).
Taigi matome, kad universitetai per kultūrinį (plačiąja prasme) veikimą dalyvauja bendrojo gėrio kūrime, vykdydami misiją: sudaryti sąlygas kiekvienam asmeniui kuo labiau išplėsti savo prigimties turtus.
Universiteto tarnavimas
Kardinolas Francis Arinze, Dievo kulto ir sakramentų teikimo kongregacijos prefektas, pateikia tokį universiteto aptarimą (http://www.zenit.org/article-22442?l=english):
„Universitetas yra vieningas tyrimų ir studijų centras, akademinė dėstytojų ir studentų bendruomenė, susivienijusi žinių ir pažinimo siekimo pagrindu; aukštoji mokykla tarnauja platesnei visuomenei“, o ši ją išlaiko materialiai.
Kokios yra svarbiausios šio aptarimo prasminės dalys? Pirma: universitetas yra akademinė dėstytojų ir studentų bendruomenė; antra: bendruomenės vienijimosi pagrindas – pažinimas, žinių ir tiesos siekis; trečia: pažinimas vyksta kaip tyrimų ir studijų vienovė; ketvirta: universitetai tarnauja platesnei visuomenei. Panagrinėkime šias prasmines dalis detaliau.
Universitetas yra bendruomenė. Čia paminėtini keli dalykai.
1. Matėme, kad, kalbėdama apie verslo struktūras, o tai tinka ir administracinėms institucijoms, Bažnyčia vertina ne tik funkcinę jų paskirtį, bet ir tai, kad jos sukuria „žmonių bendriją“. Universitetų bendruomenės yra dar „tikresnės bendruomenės“, nes į jas susiburia asmenys ne dėl to, kad juos kažkas „iš išorės“ nusamdo kažkokiam darbui, o kad jie buriasi į bendruomenę, skatinami „iš asmens vidaus“ kylančios žinių ar tiesos siekimo paskatos.
2. Universitetų bendruomeniškumas yra susijęs ir su žmonijos žinių formavimosi autonomiškumu. Gamtos dėsniai, technikos naujovės yra atrandamos tik tada, kai jau būna sukurtos ar nustatytos joms atrasti būtinos žinių ar technologijų prielaidos. Nė už jokius pinigus, jokio diktatoriaus įsakymu nebus atrastas joks dėsnis, jeigu tam dar nepribrendo sąlygos.
3. Mokslo bendruomenės nuo verslo įmonių skiriasi dar ir tuo, kad jų sėkmės laidas yra ne konkurencija, o kooperacija. Kiekvienas tikras mokslininkas stengsis patekti dirbti į tokį mokslininkų kolektyvą, kuriame yra tarpusavio bendradarbiavimo dvasia, kuris turi užmezgęs gerus bendradarbiavimo ryšius su kitomis mokslininkų grupėmis, net jeigu ten bus jam mokamas ir mažesnis atlyginimas.
Universitetinių bendruomenių pagrindas – pažinimas. Mokslo bendruomenės skiriasi nuo verslo bendruomenių savo motyvacijos objektu. Apsigimusiam verslininkui svarbu ir įdomu įgyvendinti savo sumanymus, sukurti strategijas, kad jo idėjos klestėtų, kad veikla plėstųsi, kad pirmautų tarp kitų savo kolegų, o jo verslumo matas yra gaunamas pelnas ir kapitalas. Jie rodo verslo pažangą ir lemia tolesnių galimybių laisvę. O apsigimusiam mokslininkui labiausiai rūpi suprasti ir pažinti, kokie dėsniai valdo vieną ar kitą mūsų pasaulio žinių sritį, iš kokių struktūrinių elementų sudaryta viena ar kita realybė, kaip sugalvoti įtaisus ar metodus, kurie vis naujai ir vis veiksmingiau vykdytų tam tikras funkcijas. Jis gali, kęsdamas materialinį nepriteklių, ištisas dienas ir metus praleisti spręsdamas tas problemas, bet nekeis savo užsiėmimo į geriau apmokamą, nes jam tai paprasčiausiai neįdomu. Tokie tad žmonės lemia mokslo pažangą ir studijų kokybę, ir tik visiškai nieko neišmanantys asmenys gali siūlyti verslo pasaulio dėsnius, pelno kriterijus taikyti mokslo pasauliui, kaip naują pažangią žinių ekonomikos šuolio priemonę.
Tyrimų ir studijų vienovė yra universitetų skiriamoji žymė. Gerą studijų kokybę lemia tai, kad žinias perduoda tie asmenys, kurie dirba priešakinėse mokslo linijose. Tai mažiau taikytina į specialistų rengimą ir aukštąjį profesinį mokymą orientuotoms kolegijoms. Kadangi „studijų krepšelio“ finansavimo principas skirtas finansuoti tik studijas, nekreipiant dėmesio į mokslo krypčių pasiskirstymą, tai jis griauna tyrimų ir studijų vienovę ir negali būti taikomas universitetams.
4. Universitetas tarnauja visuomenei, o tai reiškia, kad labai svarbu gerai suprasti santykį tarp visuomenės ir universitetinės bendruomenės. Bažnyčios socialinis mokymas aiškina, kad šis santykis turi būti nustatomas remiantis subsidiarumo principu, kuris skelbia: „Aukštesnė organizacija neturi kištis į žemesnės vidaus gyvenimą, siaurindama jos kompetenciją; veikiau turi ją remti iškilus būtinybei ir jai padėti, derindamat jos veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla bei siekdama bendros gerovės“ (Centesimus annus, 48).
Iš subsidiarumo išplaukia ir pasaulyje priimtas universitetų akademinės laisvės principas, įteisintas ir Lietuvos Konstitucijoje. Konstitucinis Teismas šio principo veikimą paaiškino plačiau: „Aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės“ (LR Konstitucinio Teismo nutarimas 2008 03 20 d., 13 konstatavimo punktas). Ten pat nurodoma, jog „autonomija nereiškia, kad universitetų veikla negali būti ... valstybės reguliuojama ir prižiūrima“. Taigi Konstitucija labai aiškiai atskiria savarankišką universitetinės bendruomenės savivaldą ir savo struktūrų formavimą nuo valstybinės priežiūros ir reguliavimo. Demokratinėse valstybėse valstybės priežiūros ir reguliavimo įgaliojimai nustatomi remiantis įstatymo viršenybės principu – įstatymas nustato valstybės ir bendruomenės kompetenciją ir atsakomybę, įstatymų vykdymo priežiūros mechanizmus ir atsakomybę už nevykdymą; garantuoja viešumą. Šiuo požiūriu Švietimo ir mokslo ministerijos reformos siūlymai prieštarauja Konstitucijai, nes panaikina universiteto Senato, atstovaujančio bendruomenei, teisę savarankiškai formuoti statutą, o tą teisę perduoda ministerijos formuojamai tarybai.
Iš subsidiarumo principo išplaukia ir universitetų atsakomybė ir įsipareigojimai tarnauti visuomenei. Ši tarnyba reiškiasi tokiose plotmėse.
a) Kuriant, kaupiant, platinant naujas žinias ir užtikrinant „gyvų žinių“ infrastruktūrą. Tai reiškia, kad tauta ir valstybė privalo turėti savų ekspertų ir specialistų iš visų tų sričių, kurios dominuoja pasaulio techninėje-kultūrinėje pažangoje ir lemia tautos gyvybingumą; tik turėdama pakankamai gerai suformuotą aukštos kvalifikacijos ekspertų rezervą, valstybė gali jaustis užtikrinta dėl savo vystymosi ateities; nusikalstama yra tokio rezervo formavimo politiką patikėti dvyliktokų pasirinkimams.
b) Ugdant tautai strateginį intelekto potencialą, užtikrinantį kultūrinio ir tautinio tapatumo išsaugojimą. Tai reiškia, kad tautos tapatumo išsaugojimui labai svarbu turėti pakankamai didelę kritinę masę intelektualiai pajėgių, suprantančių, tautiškai apsisprendusių ir sugebančių vadovauti asmenų. Kaip tik tokie žmonės organizuodavo sukilimus prieš carizmą, jie sudarė 1941-ųjų metų Birželio sukilimo branduolį, pagaliau jie dominavo Sąjūdyje. Juodžiausi Lietuvos priešai – carai, hitlerininkai ir komunistų okupantai pirmiausia tremdavo inteligentus ir uždarinėdavo universitetus. Dabar universitetų likvidavimui kelius tiesia G. Steponavičiaus vadovaujama Švietimo ir mokslo ministerija.
c) Ugdant harmoningas asmenybes, gebančias profesines žinias ir įgūdžius suderinti su dvasine inteligencija ir pilietinės visuomenės poreikiais. Ši funkcija tiesiogiai skirta įgyvendinti Bažnyčios socialinio mokymo mintį, „universitetams vaidinti iškilų vaidmenį kultūros plėtroje“, ir padėti kiekvienam asmeniui išskleisti savo prigimties dovanas.
d) Dalyvaujant regionų tolygios socialinės ir kultūrinės plėtros procese ir mažinant socialinę atskirtį. Tai svarbus ankstesnės dalies papildymas, nurodantis, jog bendrasis gėris turi pasiekti visus asmenis. Universiteto buvimas regione yra niekuo nepakeičiamas jo kultūrinės gerovės kūrimui: čia studijuoja, gyvena ir pasilieka dirbti jaunimas, čia gyvena dėstytojų šeimos su savo kultūros „vartojimo“ reikmėmis, pagaliau per universitetų finansavimą regionas gauna kultūriniam gyvenimui biudžeto lėšų. Jei valdžiai rūpi viso krašto klestėjimas, tai universitetai neturi būti sukoncentruoti vien sostinėje, bet turi būti optimaliai išdėstyti visoje šalyje, o ministerija privalo rūpintis, kaip juos išdėstyti ir sustiprinti, o ne kaip sunaikinti.
Ministerijos siūlomos reformos aptarimas
Be krikščioniškosios (tradicinės, europinės) universiteto sampratos paminėtinos kitos dvi.
Komunistinė universiteto samprata. Universitetas – tai valstybinė įstaiga, valdoma pagal socialistinių valstybinių įmonių teisines normas, su ministerijų skiriamais rektoriais; dėstytojai – valstybės tarnautojai, samdomi nustatytoms funkcijoms vykdyti; universitetų paskirtis – ugdyti aktyvų „komunizmo statytoją“. Universitetų politinį-ideologinį veidą prižiūri asmeninio pasitikėjimo pagrindu skiriami partorgai.
Kraštutinio liberalizmo universiteto samprata (ja grindžiama ir ministerijos siūloma reforma). Valstybinis universitetas – tai aukštųjų studijų paslaugas teikianti viešoji (arba valstybinė) įstaiga (privatus universitetas – mokymo paslaugas teikianti, pelno siekianti privati įmonė). Universitetas veikia remdamasis komercijos ir laisvosios rinkos principais (ekonomiškumas, reklama, konkurencija, silpnesniųjų bankrotas); universitetą valdo savininkai arba asmeninio pasitikėjimo pagrindu sukurtos Tarybos. Universiteto paskirtis – parengti specialistus, geriausiai prisitaikiusius dirbti vartotojiškos visuomenės konkurencijos sąlygomis.
Abiem šioms sampratoms bendra:
a) Akademinė bendruomenė ignoruojama, jos savivalda ir įstatymo viršenybė pakeista centralizuotu asmeninio pasitikėjimo valdymu. Ministerijos reforma iš universiteto bendruomenės atima svarbiausius jos bendruomeniškumo elementus – pačiai nustatyti savo struktūras, rinktis savo valdžią, formuoti savo įstatus ar statutą. Jai paliekama teisė pačiai rūpintis, kaip geriau atlikti savo kaip dėstytojų pareigas, o šis „socialistinis lenktyniavimas“ vadinamas akademine laisve.
b) Vietoj studijų ir tyrimų vienovės dominuoja mokymo paslaugos. Ministerijos reformoje numatytas finansavimas per „krepšelius“, skirtus studijoms, skatins universitetus dėl jų konkuruoti ir rūpintis vien dėstymu. Universitetai bus stumiami į pedagoginių paslaugų teikimą (tai būdinga privatiems universitetams), o tyrimai ir tos jų sritys, kurios nėra dėstomos, sunyks, nes joks studentas neneš „krepšelio“ į tą sritį, kur jis neketina studijuoti, nors tai ir būtų svarbus mokslas. Nykstant tyrimui, automatiškai menkės ir studijų kokybė.
c) Universitetų paskirtis – vietoj laisvo asmenybės tobulėjimo ir žinių plėtotės formuoti ideologizuotai orientuotus (komunizmo kūrimui, laisvajai rinkai) darbuotojus. Ir komunizmas, ir liberalizmas, būdami materialistinės ideologijos, universiteto paskirtimi laiko ne tarnauti žmogaus asmens išsiskleidimui, o gaminti žmogų-įrankį materialinės gerovės visuomenės kūrimui. Krikščionišku požiūriu žmogus, išvystęs įgimtus savo talentus, automatiškai tampa savo srities specialistu. Ministerija siūlo ugdyti vartotojiškos visuomenės tikslams pajungtą, konkuruoti (o ne bendradarbiauti ir solidarizuotis) įgudusį specialistą, bet ne ugdyti asmenybę.
Ministerijos siūlymai nesuderinami ir su subsidiarumo principu. Valstybė atsisako vykdyti savo, kaip strateginio intelektinio potencialo planuotojo ir universitetų kuriamos kultūros, visuomenės bendrojo gėrio reguliuotojo vaidmens, o šią funkciją paveda nieko apie tai neišmanančiai ir už nieką neatsakingai moksleivių miniai. Sveiku protu nesuvokiamas absurdas.
Ministerijos siūlymai nesuderinami su bendrojo gėrio reikalavimais. Pažeidžiamas tolygios regionų kultūrinės plėtros principas. Dėl jaunimo natūralaus potraukio į sostinę sunyks ar visai išnyks universitetinė kultūra regionuose.
Universiteto, kaip specialios biudžetinės įstaigos, statusą pakeičiant viešosios įstaigos statusu, Lietuvoje bus atvertas kelias valstybinių studijų sistemą pakeisti studijų paslaugų verslo sistema, o universitetų turtą „prichvatizuoti“.
Bendrojo gėrio reikalavimas bus pažeistas ir dėl to, kad studijų prieinamumas bus labiau priklausomas nuo turtinės padėties, studentai įsiskolins bankams, padaugės privačių, pelno siekiančių universitetų, padidės socialinė atskirtis pagal turtą ir pagal regionus.
Išvada. Švietimo ir mokslo ministerijos siūloma „reforma“ yra ne tik nesuderinama su Bažnyčios socialiniu mokymu, bet yra ir niekaip nepamatuotas ir nepagrįstas, neatsakingas socialinis eksperimentas su grėsmingais padariniais. Šis eksperimentas paliečia ne tik akademinę bendruomenę, bet per būsimus studentus ir kiekvieną Lietuvos šeimą. Lietuvos jaunimui sumažės aukštojo mokslo prieinamumas, jis bus stumiamas emigruoti į užsienį, o sunaikintam intelektiniam potencialui atkurti prireiks ne vieno dešimtmečio.
„Ateitis“ 2009 m. Nr.3"