Tikimasi, kad 2010 m. valstybė sumokės už beveik 19 tūkstančių pirmakursių studijas. Į šį skaičių įeina 9,7 tūkstančio studijuojančių universitetuose ir 9,2 tūkstančio - kolegijose. Nepatekę į valstybės apmokamas vietas, arba netekę valstybės finansavimo, galės studijuoti už savo pinigus.
Tų netekusių finansavimo gali būti daug, nes valstybė finansuos tik laikinai. Aukštosios nokyklos bei kolegijos toleruoja nusirašinėjimą, bandydamos išgyventi totalios emigracijos laikais. Iš tų, kuriems nepasiseks nusirašinėti, vėliau finansavimą atims. Mokamos studijos yra per brangios. Ypač tai keista šalyje, kur negaliojanti Konstitucija garantuoja nemokamas studijas visiems gerai besimokantiems. Prezidentė, Konstitucinis teismas ir kiti teismai, Valstybės saugumo departamentas bei kitos kontoros prižiūri Konstitucijos galiojimą šalyje. Bet jie neturi laiko. Jie kovoja už naują (šį kartą nekomunistinį) žmogų.
2010 m. birželio 11 d., penktadienis
2010 m. birželio 9 d., trečiadienis
Seimo Ekonomikos komitetas sutinka, kad darbdavys galėtų darbuotoją atleisti be priežasties
_"Gal pačiam žmogui bus geriau...", - tvirtino konservatorius Jurgis Razma._
Aišku, kad bus aiškiau. Žinos, kieno rankose valdžia. Jei dirbantysis atves jo šešerių metų dukrelę geram dėdei darbdaviui pažaisti keletą valandų, tai ir visai atleisti nereiks. Gal jau laikas mums išmokti apginti savus?
Aišku, kad bus aiškiau. Žinos, kieno rankose valdžia. Jei dirbantysis atves jo šešerių metų dukrelę geram dėdei darbdaviui pažaisti keletą valandų, tai ir visai atleisti nereiks. Gal jau laikas mums išmokti apginti savus?
2010 m. birželio 7 d., pirmadienis
Ar ir toliau taip gyvensim?
2010 06 07 09:53
Kunigo Justino Lelešiaus – Grafo, dienoraštis 1946 -1947 metais. Rastas po kunigo – partizano žūties.
[..] "Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių?
Prieinu išvadą, biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. Už pusę lito darbininkas turėjo kirsti žydui per dieną malkas, tuo tarpu jis matė prabangoje skęstančius Kauno ponus. Darbininkas su šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo net naktines orgijas. Tą matė varge beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos vis didesnius ratelius. Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės greitai panaudojo savo juodiems darbams. Juos traukė į komunistinius ratelius. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Ji bėrė saujomis auksą. O varge paskendusios biednuomenės mases sužavėjo auksas. Mestas šūkis, kad ir jūs esate žmonės, ir jūs galite naudotis turtais, kad ir jūs turite teisę į gyvenimą, užbūrė bemoksles mases. Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę.
Jeigu visi mes esame Lietuvos piliečiai, toje tautoje gimę, tai visi turime teisę tautos gėrybėmis naudotis. Reikėjos duoti sąlygas: kad visi galėtų žmoniškai pragyventi. Aukštas valdininkas turėjo kelių aukštų namą, kurį dažnai įsigydavo vogdamas iš valstybės iždo, tuo tarpu darbininko šeima gyveno fortuose ar tamsiuose, drėgnuose rūsiuose. Ar negalėjo valstybė sudaryti sąlygas, kad ir tos darbininkų šeimos turėtų tinkamus butus, kaip pridera žmogui, pragyvenimą.
Iš antros pusės: su pavydu žiūrėjo ūkininkas į dygstantį Lapėno mūrą, tuo tarpu pats, atsisakydamas mėsos kąsnelio, vežė už trisdešimt penkis litus savo bekoną, kad tik galėtų apsimokėti mokesčius. Juodi pono Lapėno darbai šiandien visai tautai nėra paslaptis.
Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri į Berlyną, o treti – į Varšuvą.
Didžiules teises mūsų Tėvyneje turėjo žydai. Jų rankose buvo kapitalas ir nebuvo galima tai nacionalizuoti, bendram tautos interesui panaudoti žmonių prakaitu uždirbtus žydu kapitalus. Nedovanotinos tai klaidos, nedovanotini apsileidimai, kurie ir privedė tautą prie pražūties.
Neturėjome mes net tinkamų pedagogų. Kaimo mokytojas dažnai be jokio pašaukimo pedagoginiam darbui, užuot ugdęs jaunuomenę savo gyvenimu, - juos stūmė nuo savęs. Mokytojas, per dieną girtas, bendraudamas su įtartinos doros asmenimis, pats būdamas dvasios elgeta, negalėjo įžiebti į jautrią vaikučių sielą Tėvynės meilės jausmo. Toks mokytojas neturėdamas pedagoginio takto, jaunuomenę baidė nuo mokslo. Vaikas ruošė savo pamokas ne iš meilės mokslui, bet grynai iš baimės, kad girtuoklis mokytojas jo nedaužytų rykštėmis.
Buvo blogai tvarkomas ir mediciniškas aprūpinimas. Apskrities gydytojas, jeigu atvažiavo į kaimą pas ligonį, tai kad užgiedos už savo vizitą, tai žmonės norėtų geriau mirti, negu parduoti paskutinę karvę. Valstybė į tai nekreipė dėmesio. Jeigu gydytojas gauna algą, tai kokia dar reikalinga antra alga, kuriąturi sudėti sergantieji žmonės?
Šiandien, prisiminus faktą, kad nedaugelis gydytojų galima prisišaukti prie sužeisto kovotojo, užverda pyktis."
Kunigo Justino Lelešiaus – Grafo, dienoraštis 1946 -1947 metais. Rastas po kunigo – partizano žūties.
[..] "Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių?
Prieinu išvadą, biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. Už pusę lito darbininkas turėjo kirsti žydui per dieną malkas, tuo tarpu jis matė prabangoje skęstančius Kauno ponus. Darbininkas su šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo net naktines orgijas. Tą matė varge beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos vis didesnius ratelius. Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės greitai panaudojo savo juodiems darbams. Juos traukė į komunistinius ratelius. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Ji bėrė saujomis auksą. O varge paskendusios biednuomenės mases sužavėjo auksas. Mestas šūkis, kad ir jūs esate žmonės, ir jūs galite naudotis turtais, kad ir jūs turite teisę į gyvenimą, užbūrė bemoksles mases. Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę.
Jeigu visi mes esame Lietuvos piliečiai, toje tautoje gimę, tai visi turime teisę tautos gėrybėmis naudotis. Reikėjos duoti sąlygas: kad visi galėtų žmoniškai pragyventi. Aukštas valdininkas turėjo kelių aukštų namą, kurį dažnai įsigydavo vogdamas iš valstybės iždo, tuo tarpu darbininko šeima gyveno fortuose ar tamsiuose, drėgnuose rūsiuose. Ar negalėjo valstybė sudaryti sąlygas, kad ir tos darbininkų šeimos turėtų tinkamus butus, kaip pridera žmogui, pragyvenimą.
Iš antros pusės: su pavydu žiūrėjo ūkininkas į dygstantį Lapėno mūrą, tuo tarpu pats, atsisakydamas mėsos kąsnelio, vežė už trisdešimt penkis litus savo bekoną, kad tik galėtų apsimokėti mokesčius. Juodi pono Lapėno darbai šiandien visai tautai nėra paslaptis.
Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri į Berlyną, o treti – į Varšuvą.
Didžiules teises mūsų Tėvyneje turėjo žydai. Jų rankose buvo kapitalas ir nebuvo galima tai nacionalizuoti, bendram tautos interesui panaudoti žmonių prakaitu uždirbtus žydu kapitalus. Nedovanotinos tai klaidos, nedovanotini apsileidimai, kurie ir privedė tautą prie pražūties.
Neturėjome mes net tinkamų pedagogų. Kaimo mokytojas dažnai be jokio pašaukimo pedagoginiam darbui, užuot ugdęs jaunuomenę savo gyvenimu, - juos stūmė nuo savęs. Mokytojas, per dieną girtas, bendraudamas su įtartinos doros asmenimis, pats būdamas dvasios elgeta, negalėjo įžiebti į jautrią vaikučių sielą Tėvynės meilės jausmo. Toks mokytojas neturėdamas pedagoginio takto, jaunuomenę baidė nuo mokslo. Vaikas ruošė savo pamokas ne iš meilės mokslui, bet grynai iš baimės, kad girtuoklis mokytojas jo nedaužytų rykštėmis.
Buvo blogai tvarkomas ir mediciniškas aprūpinimas. Apskrities gydytojas, jeigu atvažiavo į kaimą pas ligonį, tai kad užgiedos už savo vizitą, tai žmonės norėtų geriau mirti, negu parduoti paskutinę karvę. Valstybė į tai nekreipė dėmesio. Jeigu gydytojas gauna algą, tai kokia dar reikalinga antra alga, kuriąturi sudėti sergantieji žmonės?
Šiandien, prisiminus faktą, kad nedaugelis gydytojų galima prisišaukti prie sužeisto kovotojo, užverda pyktis."
2010 m. birželio 5 d., šeštadienis
Ką duoda Lietuvai mokesčių kėlimas?
Praeitą savaitę A. Kubilius teigė Seimui, kad Lietuva, sumažinusi išlaidas ir pakėlusi mokesčius įsivyravus giliai recesijai, turi pasiryžti dar griežtesniam taupymui, jei nori išvengti graikiškos skolų krizės. Kaip mūsų ūkį paveikia tokia griežto taupymo tvarka?
Iš statistikos matome, kad Lietuvos ekonominis nuosmukis, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, vis dar yra vienas iš didžiausių.
Per metus Latvijos ekonomika smuko 5,1 proc. (per ketvirtį augo 0,3 proc.), Lietuvos ūkis per metus krito 2,6 proc. (per ketvirtį nukrito 3,9 proc.), Estijos per metus ir ketvirtį smuko tiek pat – po 2,3 proc.
Panašų metinį nuosmukį patyrė dar dvi naujosios Europos Sąjungos narės Bulgarija (-4 proc.) ir Rumunija (-3,2 proc.).
Sveikiname Kubilių, užtikrinusį rekordinį ūkio kritimą Lietuvoje. Tikslas - naikinti ūkį sparčiau, negu Bulgarija, nes prie jau nebepakeliamų mokesčių Kubilius ruošiasi pridėti naujus.
Šalyje siautėja vagystės ir kyšininkavimas, potvyniai didžiausiuose miestuose, savižudybių epidemija, pedofilijos ir kitokio paleistuvavimo skandalai, katastrofiškas demoralizuojantis ilgalaikis nedarbas, didžiulė priverstinė emigracija ištisomis šeimomis, investicijų ir paskolų trūkumas, fantastiškos studijų kainos. Lietuviai išmiršta taip greitai, kaip dar niekada nebuvo tautos istorijoje. Kainos yra tarp aukščiausių Europoje, o atlyginimai yra tarp žemiausių. Verslų bankrotų skaičius ir ūkio smukimas yra stulbinantys, nes lenkia daugumą Europos valstybių. Mokesčiai keliami vos ne kas mėnesį. Darbo sąlygos primena žiauriausius baudžiavos laikus. Kas antras abiturientas svajoja palikti Lietuvą.
Valdžia yra visiškai bejėgė, Vyriausybei belieka tik tyčiotis iš Lietuvos krepšinio ir dainavimo nesekmių. Tuo tarpu mes čia sėdime ir svarstome, kad labiau patiktų gal viena, o gal pusantros pilietybės, kad emigravusieji ir siunčiantys Lietuvai pinigus yra nepilnaverčiai žmonės, nes jie neva tai mažiau dirba Lietuvai, negu Lietuvos svarbiausioms sąjungininkėms.
Laikas vienytis ir susitvarkyti.
Iš statistikos matome, kad Lietuvos ekonominis nuosmukis, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, vis dar yra vienas iš didžiausių.
Per metus Latvijos ekonomika smuko 5,1 proc. (per ketvirtį augo 0,3 proc.), Lietuvos ūkis per metus krito 2,6 proc. (per ketvirtį nukrito 3,9 proc.), Estijos per metus ir ketvirtį smuko tiek pat – po 2,3 proc.
Panašų metinį nuosmukį patyrė dar dvi naujosios Europos Sąjungos narės Bulgarija (-4 proc.) ir Rumunija (-3,2 proc.).
Sveikiname Kubilių, užtikrinusį rekordinį ūkio kritimą Lietuvoje. Tikslas - naikinti ūkį sparčiau, negu Bulgarija, nes prie jau nebepakeliamų mokesčių Kubilius ruošiasi pridėti naujus.
Šalyje siautėja vagystės ir kyšininkavimas, potvyniai didžiausiuose miestuose, savižudybių epidemija, pedofilijos ir kitokio paleistuvavimo skandalai, katastrofiškas demoralizuojantis ilgalaikis nedarbas, didžiulė priverstinė emigracija ištisomis šeimomis, investicijų ir paskolų trūkumas, fantastiškos studijų kainos. Lietuviai išmiršta taip greitai, kaip dar niekada nebuvo tautos istorijoje. Kainos yra tarp aukščiausių Europoje, o atlyginimai yra tarp žemiausių. Verslų bankrotų skaičius ir ūkio smukimas yra stulbinantys, nes lenkia daugumą Europos valstybių. Mokesčiai keliami vos ne kas mėnesį. Darbo sąlygos primena žiauriausius baudžiavos laikus. Kas antras abiturientas svajoja palikti Lietuvą.
Valdžia yra visiškai bejėgė, Vyriausybei belieka tik tyčiotis iš Lietuvos krepšinio ir dainavimo nesekmių. Tuo tarpu mes čia sėdime ir svarstome, kad labiau patiktų gal viena, o gal pusantros pilietybės, kad emigravusieji ir siunčiantys Lietuvai pinigus yra nepilnaverčiai žmonės, nes jie neva tai mažiau dirba Lietuvai, negu Lietuvos svarbiausioms sąjungininkėms.
Laikas vienytis ir susitvarkyti.
2010 m. birželio 4 d., penktadienis
Padėkime tiems, kurie bando mus vėl suvienyti
Siūlymas pripažinti tėvynės pilietybę kaip mūsų prigimtinę teisę, „nepastebint“, kad Lietuvos pilietis gavo ir kitos šalies pasą, sunkiai skinasi kelią. Penktadienį Seimo posėdyje vėl atsisakyta svarstyti pakartotinai šį parlamentaro Gedimino Navaičio pateiktą siūlymą, nors prie jo žadama grįžti vėliau.
Vienas šio klausimo aspektas yra ypač svarbus Lietuvai: Ar nors išskirtinės krizės akivaizdoje mes pradėsime vienytis, ar ir toliau liksime susiskaldę į tariamus teisuolius, kurie gyvena Lietuvoje ir neva tai žiauriai baustinus piliečius,kuriuos privalu nubausti pilietybės atėmimu vien už tai, kad jie dirba užsienyje? Tie, kurie padeda Lietuvos piliečiams susivienyti tokiu svarbiu momentu, yra verti visokeriopos paramos, įskaitant mūsų balsus rinkimų metu. Šį Gedimino Navaičio projektą taip pat remia liberalcentristas Arminas Lydeka, liberalas Audrius Endzinas, konservatorius-krikdemas Stasys Šedbaras ir Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Valdemaras Valkiūnas.
Vienas šio klausimo aspektas yra ypač svarbus Lietuvai: Ar nors išskirtinės krizės akivaizdoje mes pradėsime vienytis, ar ir toliau liksime susiskaldę į tariamus teisuolius, kurie gyvena Lietuvoje ir neva tai žiauriai baustinus piliečius,kuriuos privalu nubausti pilietybės atėmimu vien už tai, kad jie dirba užsienyje? Tie, kurie padeda Lietuvos piliečiams susivienyti tokiu svarbiu momentu, yra verti visokeriopos paramos, įskaitant mūsų balsus rinkimų metu. Šį Gedimino Navaičio projektą taip pat remia liberalcentristas Arminas Lydeka, liberalas Audrius Endzinas, konservatorius-krikdemas Stasys Šedbaras ir Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Valdemaras Valkiūnas.
2010 m. birželio 2 d., trečiadienis
Artimiausi Lietuvos siekiai
Darbdaviai demonstruos begalinę valdžią, atleisdinėdami bet ką ir bet kada. Verslininkystė taps patraukli kiekvienam, net ir kvailiausiam, pedofilui.
Kubilius kels mokesčius, kiek norėdamas ir kada norėdamas. Dėl tokio finansinio stabilumo visos Europos kiaulidės-fabrikai susikraustys į Lietuvą. Dvokas neišpasakytas. Svajonių kraštas.
Kubilius kels mokesčius, kiek norėdamas ir kada norėdamas. Dėl tokio finansinio stabilumo visos Europos kiaulidės-fabrikai susikraustys į Lietuvą. Dvokas neišpasakytas. Svajonių kraštas.
2010 m. birželio 1 d., antradienis
Seimas plečia galimybes turėti dvigubą pilietybę
Siūloma, kad ją galėtų išsaugoti ne tik Europos Sąjungos, NATO šalyse, bet ir Baltarusijoje bei Rusijoje gyvenantys lietuviai.
Ką gi, seniai laikas. Lenkija toleruoja dvigubą jų tautiečių pilietybę, išmintingai naudojasi kuo pilnesne jų parama. Ypač svarbi ta parama šiandien, kai bankai nebepajėgia finansuoti ūkį. Užtenka palyginti, kokia krizė dabar Lenkijoje, ir kokia - Lietuvoje. Daugeliui Lietuvoje ateina badas, o mes vis dar svarstome nerealų karą su Rusija, kuris neva tai priverstų saujelę žmonių rinktis tarp mūsų ir rusų. Lenkijos piliečiams tas badas neateina taip masiškai. Matyt, kažką teisingai kaimynai daro. Tuo labiau, kad užsienio tautiečių atsiųsti pinigai nieko nekainuoja nei mums, nei Lenkijai.
Oponentams galimas trumpas atsakymas. Tu jau daug pridirbai Lietuvos labui? Tai kodėl Kubilius ruošiasi šalies bankrotui? Kam skaldai tautą tokiu sunkiu laiku? Gal reikia pradėti dirbti visiems kartu?
Ką gi, seniai laikas. Lenkija toleruoja dvigubą jų tautiečių pilietybę, išmintingai naudojasi kuo pilnesne jų parama. Ypač svarbi ta parama šiandien, kai bankai nebepajėgia finansuoti ūkį. Užtenka palyginti, kokia krizė dabar Lenkijoje, ir kokia - Lietuvoje. Daugeliui Lietuvoje ateina badas, o mes vis dar svarstome nerealų karą su Rusija, kuris neva tai priverstų saujelę žmonių rinktis tarp mūsų ir rusų. Lenkijos piliečiams tas badas neateina taip masiškai. Matyt, kažką teisingai kaimynai daro. Tuo labiau, kad užsienio tautiečių atsiųsti pinigai nieko nekainuoja nei mums, nei Lenkijai.
Oponentams galimas trumpas atsakymas. Tu jau daug pridirbai Lietuvos labui? Tai kodėl Kubilius ruošiasi šalies bankrotui? Kam skaldai tautą tokiu sunkiu laiku? Gal reikia pradėti dirbti visiems kartu?
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)