Ir vėl stovime kryžkelėje?

Mūsų siauro nacionalizmo šalininkai teigia, kad Lietuva yra nekalta auka, stovinti istorijos vėtrų kryžkelėje. Pakeisti nieko negalime. Tenka tik susitelkti į mažą krūvelę. Pagalvokim kartu, mielieji nacionalistai.

Problema kaip tik tame, kad Lietuva dvidešimtame amžiuje stovėjo, nes Rusijos palaikomas siauraprotis lietuviškas nacionalizmas trukdė veikti, kaip jis trukdo integruotis į pasaulį dabar. Tas veikimas buvo alternatyva nacionalizmu bei pasyviu stovėjimu paremtam fiktyviam neutralitetui. Rusija su Vokietija nebestovėjo, bet, nors ir besiruošdamos tarpusavio karui, susitarė agresijai prieš Baltijos valstybes ir Lenkiją.

Jei tos agresijos aukos būtų taip pat nebestovėjusios, bet sugebėtų susitarti ir veikti kartu, gal ir mūsų krašte pasikartotų istorija su Suomijos pergale prieš Rusiją [1]. Suomijos istorija rodo, kad mūsų tautų pokarinis likimas gali būti visai kitoks.

Dabar ir vėl stovime. Keikiame mūsų veikiančius emigrantus. Rusijos palaikomi, keikiame Lenkiją. Vilnius mūsų, o mes rusų? Ir vėl? O gal, šį kartą, - vokiečių?

1. Istorikas: būtina atskirti retoriką ir taktiką. Lietuvos radijo ir televizijos internetinis puslapis. 2010 08 23 / 14:30 / Verta pacituoti istoriko A. Kasparavičiaus mintis:

_Pasak istoriko, ir šiandien, praėjus daugiau kaip 70 metų nuo tragiškų politinių klaidų, turime tam tikrą mentaliteto kultūros istoriją – atskirti, kas yra tikra, o kas – tik retorika, kas turi ilgalaikę perspektyvą, o kas yra tik taktinis sprendimas.

Šiuolaikinės Lietuvos politinis elitas, lyg nepasimokęs iš praeities klaidų, yra gana „ūkininkiškai“ įsitikinęs, kad geopolitinį šalies saugumą geriausiai gali užtikrinti šiuo metu stipriausia karinė-politinė jėga pasaulyje, pažymi kai kurie istorikai, ir vadina tai tam

tikru paauglių mentalitetu: jei vaikėzas kieme yra stipriausias, tai prie jo ir reikia glaustis.

„1939-1940 m. Europoje tokia stipriausia jėga buvo nacistinė Vokietija. Ypač latviai ir estai tuomet įsivaizdavo, kad Hitleris juos gali geriau apginti nuo totalitarinės bolševikinės Rusijos negu "ištižę" Vakarų demokratai. Deja, pagal tokį modelį ir šiandien mes kai kuriuos savo žingsnius tarptautinėje erdvėje modeliuojame - įsivaizduojame vieną neginčijamą autoritetą ir tikimės, kad toks jis išliks ilgą laiką, taip yra brėžiamos tam tikros politinės projekcijos, siunčiamos tam tikros misijos ir panašiai“, – vardija Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, neseniai išleidęs monografiją „Lietuva 1938-1939 m.: neutraliteto iliuzijos“, kurioje nagrinėja Baltijos valstybių tarptautinę padėtį ir jų užsienio politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

Savo studijoje A. Kasparavičius kelia klausimą, kur glūdėjo Baltijos šalių valstybingumo praradimo prieš 71 metus priežastys. Viduriniosios kartos istoriko monografijoje nagrinėjami įvykiai kruopščiai pagrįsti archyviniais dokumentais - knygos priede pateikiami 39 neskelbti archyviniai dokumentai, daugiausia konfidencialūs Lietuvos diplomatų raštai užsienio reikalų ministrui. Taip pat publikuojama 50 archyvinių, iki šiol neskelbtų nuotraukų. Rusijos žinybiniame archyve prie Rusijos užsienio reikalų ministerijos rasti nauji dokumentai mokslininkui leidžia daryti naujas prielaidas, kurios logiškai paaiškina Baltijos valstybių pasirinktą pasyvaus neutraliteto kelią 1938-ųjų vasarą.

Pasak autoriaus, Lietuvos ir visų trijų Baltijos šalių istoriografijoje vyrauja „nusiraminimo teorija“ – atseit, nieko nebuvo galima pakeisti, nepriklausomai nuo to, kokius žingsnius darė tų šalių vyriausybės, kaip elgėsi užsienio reikalų ministerijos, prezidentai, visuomenės ir panašiai.

„Kita vertus, man visą laiką kirbėjo mintis, ar Baltijos valstybių, Lietuvos situacija iš tiesų buvo tokia beviltiška ir visiškai niekas nepriklausė nuo pačių Baltijos valstybių vyriausybių ankstesnių metų veiklos, jų elgesio logikos, jų politinės kultūros, jų visuomenių pilietinio tvirtumo? Ar galėjo Baltijos valstybių vyriausybės, prezidentai, visuomenės, politinis elitas ką nors kitaip modeliuoti ir konstruoti to meto tarptautinėje situacijoje, o ne plaukti pasroviui didžiąja politika, kaip jie pasirinko 1938 metų gale-1939 metų vasarą?“, – svarstė A. Kasparavičius, Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dienos išvakarėse kalbėdamas Lietuvos radijuje.

Naujojoje monografijoje autorius interpretuoja to meto politikų sprendimus, bando atsakyti į klausimą, ar krizės laikotarpiu Baltijos valstybės matė alternatyvą savo vykdomai politikai, ar tik inertiškai plūduriavo vadinamosios didžiosios politikos užutėkyje.

„Šio kelio pradžia, teigia autorius, buvo žymiai anksčiau – 1934-aisiais, kai trys Baltijos valstybės, gudriai palaikomos bolševikinės Rusijos, Ženevoje (Šveicarija) pasirašė santarvės ir bendradarbiavimo, arba kitaip vadinamą Antantės sutartį. Antantė, iki šiol laikyta Baltijos valstybių politikos laimėjimu, vis dėlto buvo didžiausia Rusijos diplomatijos pergalė. Pasikeitus geopolitinei situacijai, pasikeičia rusų interesai, ir jie traktuoja, kad trijų Baltijos valstybių suartėjimas atitolins Lietuvą nuo Lenkijos, sumažins Lietuvoje Vokietijos įtaką, ir tai jau yra didžiulis Maskvos diplomatijos laimėjimas.

Iš tiesų tikriausiai taip ir atsitinka, kadangi Baltijos valstybėms pasirašius Antantės sutartį, Lietuva pradeda dar atžagariau elgtis su Lenkija, įsivaizduodama, kad turi sąjungininkų Rygoje ir Taline. Kita vertus, Baltijos Antantės sudarymas sustiprina Lietuvos pozicijas santykiuose su tuometine fašistine Vokietija, kuri jau pradeda aiškiai reikšti pretenzijas į Klaipėdos kraštą. Tai buvo lyg ir Baltijos valstybių laimėjimas taktine prasme, bet žiūrint strategiškai, į globalesnius valstybių tikslus, tai buvo ženklus pralaimėjimas, nes vėliau sekė trijų Baltijos valstybių deklaruota neutraliteto politika“, – kalba A. Kasparavičius.

Savo studijoje autorius teigia, kad tokį trijų Baltijos valstybių apsisprendimą iš dalies nulėmė šių autoritarinių valstybių politikų trumparegiškumas ir netgi asmeninės jų ambicijos. Pavyzdžiui, nemažai Lietuvos diplomatų su užsienio reikalų ministru Stasiu Lozoraičiu priešakyje buvo prieš tokią pasyvią poziciją, tačiau lietuviai nenorėjo laužyti Antantės susitarimo, o gal tiesiog pritrūko valios.

„Ir užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui, ir prezidentui Antanui Smetonai iškilo labai paprasta dilema: ar vykdyti savarankišką nepriklausomą užsienio politiką, t.y. neskubėti pasukti neutraliteto link ir tokiu būdu sugadinti santykius su savo šiauriniais kaimynais estais ir latviais, ar vis dėlto priimti kaimynių siūlomą politiką ir pripažinti, kad kaimynai mato toliau. Turbūt galutinio atsakymo negali būti – čia turėtume kalbėti ne tik apie politinius dalykus, bet ir apie psichologinius, apie kultūrą, apie asmenybes, analizuoti prezidento A. Smetonos ir jo paskirto jauno, gana ambicingo ir pragmatiško užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio asmenybes“, – sako A. Kasparavičius.

Istorikas įsitikinęs, kad tuo metu Lietuvos politinis ir diplomatinis elitas buvo pajėgus priimti ir racionalesnius sprendimus, nors tuo metu Lietuva buvo ne demokratinė, o autoritarinė valstybė, kurioje pagrindinius sprendimus priiminėjo prezidentas ir jo skirtas užsienio reikalų ministras.

„S. Lozoraitis 1938 m. vasarą vylėsi, kad visos trys Baltijos valstybės, pasukusios neutraliteto keliu, tą neutralitetą sąžiningai gins visomis įmanomomis priemonėmis – ir politinėmis, ir diplomatinėmis, ir karinėmis. Bet vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tik retorika be jokio konkretaus turinio. Pagrindinis dalykas, nulėmęs Baltijos valstybių likimą, buvo 1939 m. rugpjūčio pabaiga, rugsėjis ir spalio pradžia, kada sovietai primetė savo protektoratą, kai sovietų diktatą priėmė estai, latviai, Lenkijos valstybė praktiškai buvo sunaikinta, o Lietuvai jokios išeities nebuvo. 1940 metai jau buvo tiktai pasekmės. Visas neutralitetas, kaip smogas virš Maskvos, išsisklaido ir nieko nebelieka. Totali konjunktūrinė politika priveda prie totalaus konjunktūrinio rezultato“, – apibendrina istorikas.

Studijos autorius įsitikinęs, kad tokios padėties alternatyvų vis dėlto buvo, tik Lietuva jomis nepasinaudojo.

„Nė viena iš trijų Baltijos valstybių neparodė iniciatyvų, kad deklaruotas neutralitetas iš žodžio virstų kūnu. Nebuvo pasirūpinta, kad tas neutralitetas taptų visuotinai tarptautiniu lygiu pripažintu faktu Vakarų Europoje. Iš esmės trijų Baltijos valstybių neutraliteto politika liko gana deklaratyvia ir efemeriška tarptautinėje erdvėje, kadangi tiek britai, tiek vokiečiai, tiek rusai, tiek prancūzai Baltijos neutralitetą kritikavo, jo nerespektavo, jis netapo tokiu neutralitetu, kokį buvo paskelbusi Šveicarija ir kuris buvo pripažintas visuotinai.

Vakaruose buvo suprasta, kad Baltijos valstybės neutralitetą pasirinko grynai konjunktūriškai, iš baimės ir spaudžiamos hitlerinės Vokietijos. Kyla klausimas: ar tai išvis yra neutralitetas, ar kažkurios didelės jėgos politikos dalis? Baltijos valstybės nieko nepadarė, kad išeitų iš provokiškos politikos farvaterio. (...) Bet net ir simuliuojant neutralitetą, buvo galima jį ginti karine jėga. Juk kiekvienoje Baltijos valstybėje buvo nuo 20 tūkst. iki 25 tūkstančių privalomosios karinės tarnybos karių. Tai per tris Baltijos valstybes buvo galima sumobilizuoti nuo 300 tūkst. karių iki pusės milijono kariuomenę. Bet tas rezervas nebuvo panaudotas dėl egoistinių trijų Baltijos valstybių interesų.

Didelė dalis Latvijos karinio, politinio elito buvo įsitikinę, kad karinė politinė Baltijos valstybių sąjunga būtų puikus sprendimas ir sustiprintų neutralitetą, bet Latvijos užsienio reikalų ministras ir prezidentas laikėsi kitos nuomonės ir buvo įsitikinę, kad Latvija yra geriausioje geopolitinėje padėtyje iš visų trijų Baltijos valstybių. Estai irgi įsivaizdavo, kad jiems ateis į pagalbą suomiai, švedai ar norvegai. O Lietuva buvo lyg tas trečias brolis ar neturtingas giminaitis, su kuriuo artimi santykiai gali atnešti daugiau bėdos negu naudos. Mat Lietuva turi Klaipėdos problemą ir ginčijasi dėl jos su Vokietija. Antra problema - Vilnius. Vadinasi, artimi santykiai su Lietuva veda estus ir latvius į konfliktą su Vokietija ir Lenkija. Todėl žiūrint iš Rygos ir Talino varpinių, karinis suartėjimas su Lietuva gali atnešti daugiau bėdų. Latvija ir Estija ieškojo didesnių sąjungininkų - iš pradžių su Lenkija, vėliau – su Vokietija“, – aiškina A. Kasparavičius.

Pasak istoriko, ir šiandien, praėjus daugiau kaip 70 metų nuo tragiškų politinių klaidų, turime tam tikrą mentaliteto kultūros istoriją – atskirti, kas yra tikra, o kas – tik retorika, kas turi ilgalaikę perspektyvą, o kas yra tik taktinis sprendimas.

„Jeigu šiandien nepamatysime, kaip klostosi užsienio politikos dėlionė tarp šių dienų politikos žaidėjų – Jungtinių Valstijų, Europos Sąjungos, Rusijos, Kinijos, Indijos, musulmoniškų valstybių, – tai galime savo liūdną istoriją ir pakartoti. Bet aš tikiuosi, kad mes nebekartosime skubotų ir neapgalvotų, neracionalių žingsnių, kuriuos Baltijos valstybės ir Lietuva žengė 1938-1939 metais“, – viliasi istorikas.

Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslinis bendradarbis dr. A. Kasparavičius 1989 m. baigė tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Vilniaus pedagoginis universitetas) Istorijos-pedagogikos fakultetą. 1995 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro laipsnį tema „1926 metų Lietuvos ir sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis“, yra paskelbęs mokslo darbų, XX a. istorijos monografijų autorius ir bendraautoris._

Mykolas Drunga geriausiai išdėsto pagrindinę Lietuvos problemą:

_Taupyti tai taupome, bet ar turime gamybos ar pajėgumų, kurių pagrindu galėtume su kuo nors konkuruoti?_[1]

1.ES ekonomikoje yra ir gerų žinių. Lietuvos radijo ir televizijos internetinis puslapis. 2010 08 18 / 08:37 /

Kaip modernizuoti Lietuvos mokslą?

1. Panaikinti reikalavimą, kad dėstytojai žinotų lietuvių kalbą, prieš pradėdami dėstyti Lietuvoje.

2. Skatinti dėstymą anglų kalba, ypač magistrantūroje bei doktorantūroje.

3. Vertinti profesorės mokinių pasiekimus, bandant suvokti tos profesorės indėlį į visuomenės gyvenimą.

4. Vertinti mokslinį rezultatyvumą pagal tai, kaip dažnai cituojami tarptautiniai žurnalai bei kita leidyklų produkcija, kurioje tie aptariami mokslo rezultatai išspausdinti [1]. Lietuvos mokslo rinka yra maža, todėl tie, kurių leidinius dabar cituoja vien savi žmonės, nebegalės konkuruoti.

5. Panaudoti tarptautinės ekspertizės sistemą pinigų mokslo uždaviniams spręsti skirstyme.

6. Sudaryti kuo palankesnes sąlygas užsienio specialistų darbui Lietuvoje, įskaitant vizų bei kitokių leidimų sistemą.

7. Skatinti, kad Lietuvos mokslininkai vystytų žinių pritaikymą Europos Sąjungos ekonomikoje, įskaitant konsultavimą, patentų komercializavimą, įmonių steigimą ir t.t. Tuo tikslu atiduoti mokslininkams didelę jų sukurtos pridėtinės vertės dalį.

Neverta pulti Citavimo indeksą. Juk mes raginame įsivesti tvarką, kuri yra patikrinta ir veikia visame pasaulyje. Aukštojo mokslo pertvarka, kubilinių daroma Lietuvoje, yra unikali pasaulyje. Dabar jau aišku, kad ji tik griauna. Pereikime prie to, ką daro estai, skandinavai ir kiti kaimynai. Užtenka reformos projektų.


1. _Aukštasis pseudomokslas
Ainius Lašas, www.DELFI.lt
2010 rugpjūčio mėn. 16 d. 09:45

Dabartinė Vyriausybė įvardina aukštojo mokslo reformą kaip vieną iš reikšmingesnių savo darbo pasiekimų. Jos esmė - aukštojo mokslo rinkos liberalizavimas ir studento, kaip šios rinkos dalyvio, sureikšminimas. Valstybės finansuojamo krepšelio sistema galbūt ir padės apkarpyti perdėm išpūstas akademines programas bei pakoreguoti bendrą studentų skaičių, tačiau tai – tik kosmetiniai pagražinimai.

Esminės Lietuvos aukštojo mokslo problemos glūdi pačios mokslo rinkos uždarume. Liberalizuoti reikia ne vidinius universiteto ir studento santykius, bet mūsų mokslo rinkos santykius su pasauline mokslo rinka.

Kaip rodo Švietimo ministerijos pateikta „Lietuvos mokslo ir studijų būklės“ analizė, šalies akademinis elitas verda savose sultyse ir iš esmės nedalyvauja pasaulinėje mokslo rinkoje. Apie malonų pasivažinėjimą po tarptautines konferencijas ir paplepėjimą su užsienio kolegomis čia nekalbu, nes tai nėra joks mokslinis pasiekimas. Kalbu apie tai, jog nemaža dalis akademinės visuomenės tik imituoja mokslinius tyrimus. Pavyzdžiui, pagal straipsnių kiekio augimą, Lietuvos mokslininkai užima pirmą vietą Europos Sąjungoje, o pagal cituojamumo augimą – paskutinę. Ką tai reiškia? O gi tai, kad profesūra eina lengviausiu keliu ir spausdinasi savo leidžiamuose žurnaluose ir geriausiu atveju cituoja patys save arba siaurą kolegų ratą.


Liberalizuoti reikia ne vidinius universiteto ir studento santykius, bet mūsų mokslo rinkos santykius su pasauline mokslo rinka.
Ainius Lašas
Nors statistika kalba pati už save, pateiksiu, mano nuomone, vieną iš rafinuotesnių lietuviško akademinio apsukrumo pavyzdžių. Šalyje gerai žinomas universiteto rektorius ir profesorius savo internetinės svetainės puslapyje pateikia gana įspūdingą mokslinių publikacijų sąrašą. Iš pirmo žvilgsnio, žurnalai skambiais angliškais pavadinimais sukelia susižavėjimą profesoriaus pasiekimais. Tačiau atidžiau panagrinėjus paaiškėja, jog beveik visi tie tariamai tarptautiniai žurnalai yra leidžiami rektoriaus vadovaujamame universitete. Bent vieną iš jų redaguoja ir pats rektorius. Tad nenuostabu, kad ir jo straipsniai gausiai cituojami tuose pačiuose žurnaluose. Tokiu būdu kuriamas žemos akademinės vertės produktas, kuris saugiai cirkuliuoja uždaroje pseudomokslinėje erdvėje ir užtikrina patogų egzistavimą šios rinkos dalyviams.

Tokios tarybinių laikų ekonomiką primenančios sistemos propoguotojai negali perduoti studentams pasaulinio lygio žinių, nes jie patys jų neturi. Jei Lietuvos mokslininkai nesugeba konkuruoti pasaulinėje mokslo rinkoje, tai kaip jie sugebės adekvačiai paruošti ateities mokslininkus bei specialistus? Geriausiu atveju jie gali perduoti vietinio akademinio apsukrumo įgūdžius, kurie ir toliau užtikrins šios ydingos sistemos tąsą. Jaunimui, kuris nori gauti net tik baigimo popieriuką, bet ir pasaulinio lygio žinias, belieka stoti į užsienio universitetus.

Nenoriu apsiriboti vien kritika, todėl pabandysiu pateikti keletą reformos pasiūlymų. Galbūt kai kurie iš jų pasirodys kiek drastiški, tačiau dabartinė situacija reikalauja drastiškų priemonių. Visų pirma, mokslininkų akademinė karjera bei finansinės paskatos turi atspindėti mokslinius rezultatus. Dažniausiai šie rezultatai išreiškiami publikacijų skaičiumi geriausiuose tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose bei leidyklose.

Jei tokių rezultatų nėra, universitetas turėtų nesuteikti ir net peržiūrėti etatinio darbuotojo statusą. Kad ši sistema adekvačiai veiktų, valstybinis universitetų finansavimas taip pat bent iš dalies turėtų būti susietas su universiteto moksliniais laimėjimais tarptautiniu mastu. Tada universitetas visais būdais sieks pritraukti ir išlaikyti gabiausius mokslininkus, o tai savo ruožtu pritrauks ir gabius studentus tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio.

Akivaizdu, jog tokie pasiekimai, ypač taikomuosiuose, tiksliuose bei gamtos moksluose, reikalauja atitinkamos infrastruktūros bei finansavimo. Valstybė ir universitetas turėtų ištiesti paramos ranką bei skatinti perspektyvius mokslininkus susirasti papildomų finansavimo šaltinių. Bet kokia finansinė parama taip pat turi būti sąlygota tarptautiniu mastu pripažintais moksliniais pasiekimais arba jų potencialu. Jei per nustatytą laiką tas potencialas nėra pasiekiamas, universitetas gali atleisti darbuotoją ir pakeisti jį kitu.

Taip pat reiktų pamiršti lietuviškus universitetų reitingus ir orientuotis į tarptautinius standartus. Mes esame per maža šalis, kad sau leistumėme užsisklęsti vietinėje akademinėje rinkoje. Mokslas savo esme privalo būti kosmopolitiškas, nes tik tai užtikrina jo kokybę bei vertę.

Jei reikia konkrečių reformos pavyzdžių, galime pasimokyti iš Estijos. Jau pagal anksčiau minėtą cituojamumo augimo kriterijų, 2000-2006 m. estai užėmė pirmą vietą ES. Nesenai žiniasklaidoje prof. Povilas Gylys teigė, jog Lietuva pagal daugelį ekonominio bei socialinio gerbūvio rodiklių nenusileidžia Estijai. Gaila, bet jis pamiršo paminėti estų mokslinius pasiekimus. Jei mes nesugebėsime sumažinti atotrūkio moksle, ilgainiui jis pasireikš ir ekonomikoje. Juk ne paslaptis, kad gyvename žinių ekonomikos amžiuje.

Autorius yra Jungtinių Tautų Universiteto mokslinis bendradarbis Tokijuje._

„Jungtis su Švedija, jungtis su Lenkija, kalbam apie prisijungimą prie Europos kontinentinių tinklų... “

„Visą elektros ūkį dabar valdanti Visagino atominė elektrinė žada iki metų pabaigos sukurti keturis įmonių blokus...“[1] Kodėl dar kartą kuriamas Leo numeris du? Atsakant išdėstomas įspūdingų projektų vėrinys: „Jungtis su Švedija, jungtis su Lenkija, kalbam apie prisijungimą prie Europos kontinentinių tinklų “[ten pat].

Pirmasis Leo buvo taip neseniai. Todėl taip lengvai atpažįstama jo kopija. Vėl politinėmis pasakomis apie jungtimis paremtą energetinę nepriklausomybę pridengiamas monopolijos, skirtos užkelti kainas mums visiems, kūrimas. Tokia monopolija neatlaikys antimonopolinių Europos Sąjungos reikalavimų, vėl sprogs, atnešdama nuostolius jau dabar nustekentai valstybėlei. Bus ir vėl nauda tik siauram savųjų ratui.

Kokia energetinė nepriklausomybė, jei Vakarų Europa energiją perka iš tos pačios Rusijos? Rastumėte, brangieji, geresnių užsiėmimų. Jungtys turi apsimokėti privačiam kapitalui. Jei jos nebeapsimoka, niekas privačiai jas nenori statyti, tai jos nepadeda mūsų ūkiui, bet kenkia, nes krizės sąlygomis dar pabranginta elektra tik pasunkins gyvenimą ir padidins emigraciją.

1. Lietuvos energetikos pertvarka įgauna pagreitį. 2010 08 13 / 20:35 / Lrt tinklalapis.

Ar tikrai turime per daug studijuojančio jaunimo?

Kuo pagrįstas teiginys, kad studentų turime per daug? Be abejonės, kurdami atvirą, prekių bei paslaugų eksportu paremtą visuomenę, turime orientuotis ne į Europos Sąjungos vidurkį. Turime išsiugdyti aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgą, negu Europos vidutiniokai.

Taip iki šiol ir darėme. Dabar įsileidome valdžion griaunančius Lietuvos verslus, verčiančius emigruoti gabiausią jaunimą. Ši Vyriausybė yra valdžioje daugiau nei metus. Iki šiol neturime vizijos, kaip sieksime Lietuvos ekonomikos konkurencingumo, susprogus statybų ir nekilnojamo turto prekybos burbului.

Arba ši Vyriausybė ir ši Prezidentė turi pradėti dirbti, arba jos abi turi atsistatydinti. Katastrofiškos ilgalaikė bedarbystė bei milžiniška emigracija naikina Tėvynę, kaip niekad iki šiol. 2010 metų liepą išvykimą deklaravo 10 898 Lietuvos gyventojų, birželį - 8782, gegužę - 10 011, balandį - 11 324. Nebeturime laiko laukti.

Kaip mes konkuruojame su Rusija?

Rusija aplenkė JAV aukštojo išsilavinimo siekiančių studentų skaičiumi. JAV pagrįstai nerimauja ir krizės laike didina valstybės finansavimą aukštojo mokslo sistemai. Bet pagrindiniai JAV ekonominiai centrai yra toli nuo Rusijos.

Mes tuo tarpu visi gyvename Rusijos pašonėje ir darome iš universitetų primityvias kontoras, renkančias milžiniškas Skandinavijos bankų paskolas mūsų studentams. Jaunimas vengia tų didžiulių skolų tikimybės ir to primityvumo. Todėl gabiausi abiturientai išvažiuoja iš Lietuvos.

Jei aukštųjų technologijų kompanijoms reikės mūsų pasaulio kampe daug sukoncentruotos vienoje vietoje išsilavinusios bei gabios darbo jėgos, ką jos pasirinks: Lietuvą ar Rusiją? Bijau, kad Rusiją, nes ten jaunų, gabių ir išsilavinusių koncentracija yra didesnė. Tuo metu mūsų gabūs nemokamai ir aukštame lygyje studijuoja bei dirba Skandinavijos šalyse ir kitur.

Taigi, universitetų finansavimo klausimas yra svarbus konkurencijos bei ekonomikos augimo klausimas. Mes jį sprendžiame iki šiol ne tik studentų, bet ir visos Lietuvos interesų sąskaita. Spėjant iš tos padėties, kurią turime dabar, mūsų kalbos apie atsilaikymą prieš Rusijos ekonominį, politinį bei kultūrinį diktatą, apie aukštas technologijas Lietuvoje yra nevertos to popieriaus, ant kurio jos surašomos.

Kur išeitis? Esame mažas kraštas, vidutinio miesto dydžio gyventojų skaičiumi. Naudokimės tuo. Kiekvieną kartą kai D.Grybauskaitė, A.Kubilius, G.Steponavičius ar kiti, gražiai kalbantys bei už mokesčių mokėtojų pinigus gyvenantys, valstybės veikėjai pasisako apie ekonomiką arba apie Rusiją, klauskime, kaip konkrečiai jie pasieks žadamus aukso puodus, eidami tuo keliu, kuriuo jie mus dabar veda. Galvokime kartu. Kalba čia ne tik apie mūsų jaunimą. Kalba apie kiekvieno iš mūsų ir visos Lietuvos gyvenimą.

Gera nuomonė Bernardinuose

Bernardinų elektroniniame puslapyje perskaičiau nuomonę, kuri gerai paaiškina, kam reikalingos mano žemiau aprašytos idėjos. Štai ji:

_Tikiman 2010-08-09 14:16
to Kęstas

Gražu skaityt tamsos komentarą. Džiugu, kad ant Lietuvos dar ne visi žmonės pasidavė stereotipų ir išankstinių nuostatų kvailybei. Kuo daugiau taip mąstančių, tuo greičiau tą Lietuvėlę ant kojų pastatysim._