Kas yra mūsų konservatoriai?

 "Lietuvos valdžios išprovokuotas visuomenės nesusikalbėjimo ir aštraus susiskaldymo veiksnys yra klausimų grupė, susijusi su Stambulo konvencija, bei kitais su šia tema susijusiais klausimais. Apie tai reikia visiškai viešai, ramiai ir kultūringai diskutuoti ir apsispręsti, bet tai yra kolektyvinio konsensuso klausimai, kurie demokratinėje visuomenėje priimami bendru sutarimu, o ne buldozeriu stumiant įstatymus ir skirstant visuomenę į protingus ir kvailius. 

TS-LKD sumaniai manevravo ir daugeliui prieš rinkimus atrodė, kad tai tik Laisvės partijos, kuri atstovauja labai nedidelei rinkėjų grupei, idėjos. Tačiau suformavus koaliciją netikėtai išaiškėjo, kad tai yra beveik pagrindiniai valdančiosios koalicijos politinės darbotvarkės klausimai. Daug rinkėjų pasijuto apgauti: kokie yra tie mūsų konservatoriai? Jeigu pastebėjote, iki šios vietos aš sąmoningai vengiau žodžio „konservatoriai“, nes atėjo laikas garsiai ir aiškiai pasakyti, kad TS-LKD yra ne konservatoriai, o patys tikriausi naujieji marksistai. Kaip ir Laisvės partija bei tam pritariantys liberalai. 

Tam reikės šiek tiek pažvelgti į istoriją. Klasikinis marksizmas apibrėžia revoliucinę kovą, kai darbininkai nuverčia kapitalizmą ir perima gamybos priemonių kontrolę, tuo tarpu neomarksizmas daugiausia dėmesio skiria vadinamiesiems kultūros karams. 

Praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį Vokietijos Frankfurto mokykloje susibūrę neomarksizmo ideologai suprato, kad vakariečiai niekada nelips ant barikadų, todėl visas dėmesys buvo nukreiptas į kultūrinį, o ne ekonominį judėjimą ir visa neapykanta buvo nukreipta į tradicines Vakarų vertybes. Frankfurto mokykloje buvo suformuluota pagrindinė mintis, kad efektyviausias būdas yra įsiskverbti, perimti kontrolę ir sugriauti institucijas, nuo kurių priklauso kapitalizmo išlikimas. 

Svarbiausiais kultūrinio karo taikiniais tapo visuomenės mentalitetą formuojančios institucijos – mokyklos, universitetai, žiniasklaida, šeima, bažnyčia, profesinės asociacijos.  Dabar Vakarų universitetai nebesivadovauja nešališkais švietimo idealais, subalansuotomis mokslinėmis žiniomis ir požiūriais, pagrįstais racionalumu ir protu. Jie tapo kultūrinio karo bastionais, mokantys politkorektiškos ideologijos ir „teisingo“ mąstymo. Šiuo keliu jau eina ir mūsų universitetai. 

Visos praeities civilizacijos buvo pagrįstos taisyklių rinkiniais, apibrėžiančiais, kas yra moralu. Jų tikslas buvo tautos stabilumas. Vakarų civilizacija, kurios ilgėjomės penkis dešimtmečius ir už kurią kovojome, buvo pagrįsta krikščionybe ir dešimčia Dievo įsakymų. Ataka prieš šią sistemą pasiekė kulminaciją ir dabar garsiausiai šaukia bei toną užduoda neomarksistiniai nebrendylos, kuriems Lietuvoje ryškiausiai atstovauja Laisvės partija, o jiems pritaria didelė dalis TS-LKD. 

Jau turime balso teisę turinčią lengvai manipuliuojamo ir įtakojamo jaunimo kartą. Dabar daugumai priimtinas tiesos standartas naikinamas, nes yra išrastos naujos pseudotiesos apie rasizmą, įvairovę, diskriminaciją, toleranciją, klimato kaitą, kuriomis visiškai atvirai prievartaujama visuomenė. Kaip elgiasi mūsų „konservatoriai“ ir kas vyksta Lietuvoje? 

Vienas iš grėsmingiausių ženklų yra tas, kad valstybės galios auginamos visose srityse, o visuomenė spaudžiama į kampą. O juk pradžioje tikėjome laisva rinka ir savireguliacija, kuri yra demokratijos ir brandžios visuomenės bruožas. Užuot diegę tai plačiau, mes grimztam į diktatūrą, kurią vis uoliau teisina mūsų akademikai.

„Stambulo konvencija yra tarptautinis dokumentas ir jo ratifikavimas Seime neturi priklausyti nuo eilinių Lietuvos piliečių įsivaizdavimų ir žinių lygio apie smurtą šeimoje ir lyčių lygybę“, – teigia Dalia Leinartė, VDU profesorė, kuri globalizmą ir neomarksistinę ideologiją stato über alles, o žmonės jai yra tik minkomas molis. 

Mūsų mokslininkai bei profesoriai, kurdami niekinius veikalus ir dėl to sočiai valgantys įvairių fondų sąskaita, net neabejoja visiškai antimoksliniu bei absurdišku kultūrinio marksizmo ideologiniu konstruktu „socialinė lytis“ bei kitais išradimais. Kaip vandens į burną prisiėmę sėdi ir kultūrininkai bei vadinamieji politikos mokslininkai, nes ir jie gausiai prisiduria iš tų pačių sąskaitų, o darbdaviai tie patys – politinė konjunktūra ir atvežtinė ideologija. Liūdna matyti, bet praktiškai visa mūsų inteligentija yra užčiaupta lengvais pinigais ir turime naują tipažą – Kolaborantas 2.0. 

Tų, kuriuos anksčiau vadinome konservatoriais, 100 dienų ir vėlesni veiksmai rodo, kad jie atitinka visus grynakraujų neomarksistų požymius. Visų pirma, jie netiki diskusija, dialogu ir visuomenės evoliucija. Jie yra įsitikinę, kad visi dalykai, kuriuos jie mano būtina keisti, gali būti keičiami, atėjus į valdžią, pačiu brutaliausiu būdu. Akivaizdžiai matome, kad jie yra apsėsti naujų draudimų bei ribojimų manijos ir dar galvoja, kad yra įgalioti moralizuoti bei teisti. 

Štai europarlamentaras Andrius Kubilius elgiasi, kaip tipiškas sovietmečio biurokratas, pabrėžiantis, kad „aš viršininkas, o tu durnius“, ir klausia: „Kada Lietuva turės „tamsybiškumo sulaikymo strategiją?“ Komunistai su šaknimis rovė tautinį, kultūrinį identitetą, religiją, o žmones, kurie vadovaujasi vertybėmis ant kurių yra pastatyta visa Vakarų civilizacija, A. Kubilius vadina „tamsybininkais“. Matome visiškai atvirą TS-LKD ideologinį priešiškumą ne tik savo ankstesnei politikai, bet ir tradiciniam konservatyvumui."

Koks yra vidinis silpnumas, kurio negali Kinijos režimas atsikratyti, nes tai yra jo DNR dalis

 „Taigi verta pagalvoti, koks gali būti mūsų slaptasis ginklas, jei kas nors, šį kartą - ne akivaizdžios stiprybės, kurias galime parodyti Kinijai, pavyzdžiui, prekybos sankcijos ar jūrų galia, o veikiau vidinis silpnumas, kurio negali Kinijos režimas atsikratyti, nes tai yra jo DNR dalis. 

 Į galvą ateina trys kandidatai. Pirmasis yra nacionalizmas. Kadangi Kinijos lyderiai atsisakė  marksizmo, nacionalizmas buvo vienas iš dviejų režimo teisėtumo ramsčių (kitas yra kylantis gyvenimo lygis). Nacionalizmas paaiškina Pekino šiurpumą kalbant apie jūrines ir teritorines pretenzijas kaimynams, didžiulį ginklų kaupimą, didėjančias grėsmes Taivanui ir įprotį įkyrėti net tose šalyse, kurias jis nori sužavėti. Tačiau didžiausia nacionalizmo problema yra tai, kaip kaimynai reaguoja. Japonija vykdo didelę karinę pajėgų vystymą, svarbiausia turėdama omenyje Kiniją. Australija šiek tiek nepatogiai juda, siekdama pažaboti Kinijos įtaką. Vietnamas vis arčiau JAV. Vašingtonas neprivalo skatinti nacionalizmo, kad galėtų iš jo pasinaudoti. Tačiau geriausia, ką administracija galėtų padaryti, kad įtvirtintų šį ramų sulaikymą, - vėl sudaryti Trans-Ramiojo vandenyno partnerystės susitarimą, kurio D.Trumpo administracija taip negailėjo. 

Antroji - asmenybės kulto politika. Xi Jinpingas įtvirtino valdžią kaip niekas kitas lyderis nuo Mao Zedongo. Tam tikru požiūriu tai padarė Kinijos autoritarizmą efektyvesnį, tokiu būdu, kuris gali atrodyti pavydėtinas, lyginant su Vakarų šambolišku valdymu krizės, tokios kaip Covidas, akivaizdoje. Tačiau Xi negali įveikti hiper centralizuotos valdžios būdingų silpnybių. Kuo daugiau valdžios turi vienas žmogus, tuo pažeidžiamas visas režimas dėl jo neteisingų sprendimų. Kuo daugiau jis bando projektuoti nenugalimumo vaizdą, tuo labiau jis mėgsta atsiriboti nuo nemalonios, bet reikalingos informacijos. Kuo labiau jis nutraukia vidinius nesutarimų kanalus, tuo labiau jis skatina būtent tokį ideologinį ir politinį susierzinimą, kurį siekia panaikinti. Xi kuria pačius kritikus ir priešus, kurie kada nors gali būti panaikinti režimo. 

 Galiausiai vyksta nuolat besiplečianti Kinijos kampanija, skirta reguliuoti, stebėti ir kontroliuoti Dievą - ne aukštesnės jėgos, o vidinio balso prasme. Kinijos lyderiai (įskaitant neva liberalesnius) visada žiauriai represavo dvasinius ir religinius judėjimus - nesvarbu, ar tai būtų Falun Gongas, ar islamas, Tibeto budizmas ar nepriklausomos krikščionių bažnyčios - nes religija ugdo moralinę sąžinę be politinės kontrolės. Bet moralinė sąžinė nėra tai, ko galėjo priversti keistis bet kuri vyriausybė istorijoje, todėl Vakarai buvo išmintingi, kai priėmė religinės laisvės principą. Joe Bidenas turėtų pabrėžti šį esminį skirtumą su Xi kiekviena proga, įskaitant ir kviesdamas Dalai Lamą į Baltuosius rūmus, taip pat kitus Kinijos tikėjimo lyderius“. 

What is an internal weakness that the Chinese regime cannot get rid of because it is part of its DNA

 "So it’s worth thinking about what, if anything, our secret weapon might be this time around — not the overt strengths that we can bring to bear on China, like trade sanctions or naval power, but rather the inner weakness that the regime can’t get rid of because it’s part of its DNA.

Three candidates come to mind.

The first is nationalism. Since China’s leaders abandoned orthodox Marxism, nationalism has been one of the two pillars of the regime’s legitimacy (the other is the rising standard of living). Nationalism explains Beijing’s truculence when it comes to its maritime and territorial claims against its neighbors, its massive arms buildup, its escalating threats to Taiwan and its habit of wearing out its welcome even in countries it seeks to woo.

But the problem with assertive nationalism is how the neighbors react. Japan is engaged in a major military buildup, with China topmost in mind. Australia is moving, a little awkwardly, to curb Chinese influence. Vietnam keeps edging closer to the United States. Washington doesn’t have to encourage nationalism in order to benefit from it. But the best thing the administration could do to solidify this quiet containment is re-enter the Trans-Pacific Partnership trade deal, which the Trump administration so heedlessly trashed.

The second is cult-of-personality politics. Xi Jinping has consolidated power like no other leader since Mao Zedong. In some ways this has made Chinese authoritarianism more efficient, in ways that can seem enviable when compared with the West’s shambolic governance in the face of a crisis like Covid.

But Xi cannot overcome the inherent weaknesses of hyper-centralized power. The more power one man holds, the more vulnerable the entire regime is to his misjudgments. The more he tries to project an image of invincibility, the likelier he is to wall himself off from unpleasant but necessary information. And the more he cuts off internal channels of dissent, the more he foments precisely the kind of ideological and political disenchantment he seeks to quash. Xi is creating the very critics and enemies who may someday be the regime’s undoing.

Finally, there is China’s ever-expanding campaign to regulate, monitor and control God — not in the sense of a higher power, but of an inner voice.

China’s leaders (including the ostensibly more liberal ones) have always been ferocious in their repression of spiritual and religious movements — whether it’s Falun Gong, Islam, Tibetan Buddhism or independent Christian churches — because religion cultivates a moral conscience free of political control.

But moral conscience is not something any government in history has been able to compel, which is why the West was wise when it adopted the principle of religious liberty. And Joe Biden should underscore this essential difference with Xi at every opportunity, including by inviting the Dalai Lama to the White House, as well as other Chinese faith leaders."

„Blinkenas: JAV gali nebesugebėti užkirsti kelio „Nord Stream 2“

 Ginče dėl Baltijos jūros dujotiekio „Nord Stream 2“ JAV pripažino, kad gali nepavykti užkirsti kelio jo užbaigimui. „Galiausiai tie, kurie bando tiesti ir užbaigti dujotiekį, turi nuspręsti“, - interviu CNN sakė JAV valstybės sekretorius Antonijus Blinkenas. JAV norėjo užtikrinti, kad „mūsų požiūris, priešinimasis dujotiekiui būtų teisingai suprastas“. 

Pirmąjį susitikimą su federaliniu užsienio reikalų ministru Heiko Maasu (SPD) praėjusią savaitę Briuselyje Blinkenas pakartojo ir kritikavo Vokietijos ir Rusijos dujotiekiui, kuris dalija Europą. Vokietijos Federalinė vyriausybė laikosi šio projekto ir kritikuoja JAV įvestas ir grasinamas sankcijas. Vokietijos pozicija buvo „nepakitusi“, pirmadienį pabrėžė Užsienio reikalų ministerijos atstovė. Vyksta „derybos“ su JAV vyriausybe. 

Rusijos energetikos kompanija „Gazprom“, veikiančios „Nord Stream 2“ bendrovės savininkė, tikisi, kad per artimiausius mėnesius galės baigti statybas."

"Blinken: USA may not be able to prevent Nord Stream 2 anymore

 In the dispute over the Nord Stream 2 Baltic Sea pipeline, the USA admitted that it may not be able to prevent its completion. "Ultimately, those who try to build and complete the pipeline must decide," said US Secretary of State Antony Blinken in an interview with CNN. The US wanted to ensure "that our stance, our opposition to the pipeline is correctly understood". 

At his first meeting with Germany's Federal Foreign Minister Heiko Maas (SPD) in Brussels last week, Blinken reiterated and criticized the German-Russian gas pipeline, which divides Europe. 

The federal government is sticking to the project and criticizing the sanctions imposed and threatened by the USA. The German position was "unchanged", emphasized a spokeswoman for the Foreign Office on Monday. "Talks" are in progress with the US government. 

The Russian energy company Gazprom, the owner of the operating company of Nord Stream 2, expects to be able to complete the construction in the coming months." 

Kaip ir kam revoliucija išeina į gerą?

A. Navalnas skundžiasi kojos skausmu, tačiau vaikšto pats. Baltarusiška Svetka skausmais visai nesiskundžia, tačiau Landsbergiai ją nešioja ant rankų.

 

Banks that have given loans to students would have a guaranteed return on those loans during their studies and for five years after their studies

  We, Lithuanian taxpayers, would be guaranteed to pay the profit. What a great offer for the banks ... 

"The draft provides that the interest paid on the tuition fees of state - subsidized loans, which is accrued during the academic year and within five years after the end of the studies, would be fully reimbursed to the borrowers in accordance with the procedure established by the Government. Such amendments were approved by consensus this week after submission, and the Government's conclusion was requested. The amendment to the Law on Science and Studies will be further considered by the Seimas committees. 

Vytautas Gapšys from Labor (Darbo, Lith.) Party who introduced the amendments, said that as the price of paid study places becomes more expensive, young people will have less opportunities to study, therefore the state should contribute by compensating the interest on study loans. 

He argued that this would not be a significant financial burden for the state, as the state can borrow on particularly good terms. "I believe that the current system, where individuals can take out state-subsidized loans, should be supplemented by another option, which is to reimburse interest in accordance with the established procedure. Such compensations would help increase the availability of studies and would not be a big burden for the state, ”said V. Gapšys. "As I said in the example, we borrow at minus 0.3 annual interest. 

In this case, if we are talking about students, they basically pay 3 percent annual interest. 

Transferring money borrowed from the state to students with interest compensation is beneficial because you provide education, access to education, essentially from borrowed money. I think that the state wins a lot here, but students also win, ”said V. Gapšys. Representatives of the Labor Party who initiated the amendments note that although students who actually receive loans can apply and are reimbursed for interest during their studies, if there are sufficient funds, interest reimbursement is not covered by law."