"Kodėl? Pirmiausia, Lietuvoje mokytojais gali tapti prastais rezultatais pasižymintys mokiniai. Švietimo aprūpinimo centro duomenimis, priėmimo balai į pedagogines programas yra praktiškai du kartus mažesni, nei stojančių į populiariausias profesijas (mediciną, ekonomiką ar teisę). Kita vertus, gabūs mokiniai siekia patekti į konkurencingas, reiklias, iššūkius suteikiančias, profesionalumą ir aukštą atlyginimą garantuojančias studijų programas. Kadangi Lietuvoje į pedagogų rengimo programos yra pakankamai lengva patekti, o mokytojo profesijos prestižas išgyvena krizę, programos pritraukia mokinius, kurie pasižymi intelektinio potencialo stoka, galbūt net demotyvacija mokyti.
Atsakyti į klausimą kodėl Lietuvoje beveik vienas iš dviejų mokytojų nori palikti profesiją yra pakankamai paprasta – mokytojai jaučiasi neįvertinti, jaučiamas stiprus satisfakcijos trūkumas. Jų profesijos reputacija, suformuota visuomenės, nėra klaidinga – jų atlyginimas yra nepakankamas, profesinis išsilavinimas mėgėjiškas, o darbo sąlygos sudėtingos.
Kaip perkonfiguruoti profesinio išsilavinimo sistemą, užtikrinant, kad gabiausi norėtų tapti mokytojais? Iš esmės, tapti mokytoju Lietuvoje yra per paprasta: jų profesinis (pedagoginis) išsilavinimas yra nepakankamas ir priėmimo reikalavimai yra minimalūs, todėl pedagoginį išsilavinimą renkasi vieni iš negabiausių.
Iš esmės, decentralizuota suomių švietimo sistema yra pastatyta ant kruopščiai atsirinktų ir pačių talentingiausių profesionalų, kurie pasižymi stipria motyvacija ir idealiais akademiniais gebėjimais. Tik vienam iš dešimties, norintiesiems stoti į pedagoginio ugdymo programas, yra suteikiama ši galimybė. Kadangi yra atsirenkami geriausieji, Suomijos mokytojai, privalantys įgyti magistro laipsnio išsilavinimą, pasižymi stipria autonomija ir visuomenės pasitikėjimu bei pagarba. Standartizuotas testavimas Suomijai yra mažiausiai aktualus tarp visų EBPO šalių. Tokia decentralizuota, stipriu mokytojų pasitikėjimu ir autonomija grįsta sistema leidžia suomiams pasiekti išskirtinių mokinių rezultatų globaliu mastu.
Suomių švietimo sistema taip pat turi nacionalinius valstybinus egzaminus, bet jų mokymas, priešingai, nei Lietuvoje, nėra orientuotas į egzaminus. Mokytojai patys nuosekliai kuria periodinius atsiskaitymus, turėdami tam tikras valstybines gaires, bet orientuojasi į visapusišką dalyko išdėstymą, ne faktų atkartojimą.
Kita vertus, Lietuvoje mokytojai yra linkę atitaikyti savo mokymo modelius prie valstybinių egzaminų, teikti pirmenybę dalykams, kurie bus testuojami ir orientuoti dėstymo metodiką prie faktų atkartojimo ir įsiminimo, o ne visapusiško supratimo ir įsisąmoninimo.
Kaip suomiams pavyko pasiekti, kad jų šalyje mokytojo profesija būtų taip pat gerbiama kaip gydytojo, inžinieriaus ar ekonomisto? Neabejotinai, skatinant ir ugdant mokytojų pabrėžtiną profesionalumą ir stiprų akademinį išsilavinimą, suomiai sugebėjo sukurti stipraus pasitikėjimo ir autonomijos sistemas. „Iš apačios į viršų“ mokytojams suteikiama atsakomybė ir pasitikėjimas leidžia atsisakyti baudžiamosios išorinės atskaitomybės. Mokytojais pasitikima, jais tapti gali tik patys gabiausi, pedagoginės studijos yra sudėtingos, įdomios ir reiklios, o darbas teikiantis pasitenkinimą, nes jie jaučiasi vertinami visuomenės. Šis procesas yra organiškas ciklas, bet iš esmės, svarbiausias suomių sėkmės komponentas yra aukšto kalibro profesionalių pedagogų ugdymas.
Dabartinė Lietuvos švietimo sistema yra tik parodija skirta pridengti lėšų plovimą. Na ir žinoma purenti dirvą privačioms mokykloms, kurios turėtų siūlyti aukštesnio standarto švietimą turtingųjų vaikams mainais už būsimus išsvajotus didžiulius pelnus Landsbergiams."
2021 m. birželio 3 d., ketvirtadienis
Ūkininkauk, nieko nedarydamas
"Masanobu Fukuoka" Vienų šiaudų revoliucija " yra svarbi knyga. Fukuoka savo laiku buvo toks svarbus: jis darė įtaką visiems radikaliems mąstytojams apie maistą. Jis kalbėjo apie savo ūkininkavimo būdą kaip" nieko nedirbantį ūkininkavimą", ir aš pamilau tą revoliucionierių idėją, kad galime leisti gamtai žengti savo kelią, o ne palenkti ją pagal savo valią - ir kad mes negalime izoliuoti žemės ūkio nuo likusio savo gyvenimo“.
Lietuvos svarbiausi ūkininkai gyvena kitaip. Iš vienos pusės jie tikrai ūkininkauja, nieko nedarydami. Jų didžiuliuose laukuose nėra žmonių. Už ES pinigus supirkta galinga technika pila sėklas, trąšas, pesticidus į pastoviai ariamą žemę, surenka užaugusius grūdus ir išveža svetur. Nuo tokio supaprastinto, nieko rimtai nedirbant, ūkininkavimo, dirvožemis nunyksta. Praktiškai mūsų ūkininkai išveža svetur mūsų žemės derlingumą, kurio nebelieka mūsų vaikams ir anūkams.
Iš kitos pusės toks Lietuvos žemės ūkis yra puikiai izoliuotas nuo likusio Lietuvos gyvenimo. Net mokesčių jie padorių nemoka. Mums lieka tik dulkės iš jų nualintų laukų. Komunistiniai parazitai ant tautos kūno - tie buvę tarybiniai agronomai ir kolūkių pirmininkai bei jų palikuonys, prichvatizavę mūsų pagrindinį turtą.
“Do-nothing farming”
"“The One-Straw Revolution,” by Masanobu Fukuoka is an important book. Fukuoka was so important in his time: He influenced all the radical thinkers about food. He talked about his way of farming as “do-nothing farming,” and I loved that revolutionary idea that we can let nature take its course instead of bending it to our will — and also that we cannot isolate agriculture from the rest of our lives."
Lithuania's most important farmers live differently. On the one hand, they really farm without doing anything. There are no people in their vast fields. Powerful machinery bought with EU money pours seeds, fertilizers, pesticides into permanently arable land, collects grown grain and takes it abroad. As a result of such simplified farming, without serious work, the soil disappears. In practice, our farmers take the fertility of our land abroad, which is no longer left to our children and grandchildren.
On the other hand, such Lithuanian agriculture is perfectly isolated from the rest of Lithuanian life. They don’t even pay taxes decently. We are left with only dust from their degraded fields. The communist parasites on the body of the nation are those former Soviet agronomists and collective farm chairmen and their descendants who have privatized our basic wealth.
Turkai pirmieji išleido į karo lauką robotą - Terminatorių, kad užmušinėti žmones be operatoriaus kontrolės
Jei mes tai leisime, žmonių gyvenimas degraduos iki džiunglių lygio.
2021 m. birželio 2 d., trečiadienis
Extremely low confidence in Lithuanian state institutions signals that not everything is good.
Those gates are located in the living spaces of the Lithuanian elite, in prestigious places in Lithuania. That Hannibal is a Lithuanian suffering from low wages and Western prices.