Strong Reduction of Colorectal Cancer Incidence and Mortality After Screening Colonoscopy: Prospective Cohort Study From Germany

"INTRODUCTION: A claimed advantage of colonoscopy over sigmoidoscopy in colorectal cancer (CRC) screening is prevention of CRC not only in the distal colon and rectum but also in the proximal colon. We aimed to assess the association of screening colonoscopy use with overall and site-specific CRC incidence and associated mortality.

METHODS: Information on use of screening colonoscopy as well as potential confounding factors was obtained at baseline in 2000-2002, updated at 2-, 5-, 8-, and 17-year follow-up from 9,207 participants aged 50-75 years without history of CRC in a statewide cohort study in Saarland, Germany. Covariate-adjusted associations of screening colonoscopy with CRC incidence and mortality, which were obtained through record linkage with the Saarland Cancer Registry and mortality statistics up to 2018, were assessed by Cox proportional hazards models with time-varying exposure information.

RESULTS: During a median follow-up of 17.2 years, 268 participants were diagnosed with CRC and 98 died from CRC. Screening colonoscopy was associated with strongly reduced CRC incidence (adjusted hazard ratio [aHR] 0.44, 95% confidence interval [CI] 0.33-0.57) and mortality (aHR 0.34, 95% CI 0.21-0.53), with stronger reduction for distal (aHRs 0.36, 95% CI 0.25-0.51, and 0.33, 95% CI 0.19-0.59, respectively) than for proximal cancer (aHRs 0.69, 95% CI 0.42-1.13, and 0.62, 95% CI 0.26-1.45, respectively). Nevertheless, strong reduction of mortality from proximal cancer was also observed within 10 years after screening colonoscopy (aHR 0.31, 95% CI 0.10-0.96).

DISCUSSION: In this large prospective cohort study from Germany, screening colonoscopy was associated with strong reduction in CRC incidence and mortality." [1]

1. Strong Reduction of Colorectal Cancer Incidence and Mortality After Screening Colonoscopy: Prospective Cohort Study From Germany

By:Guo, F (Guo, Feng)[ 1,2 ] ; Chen, C (Chen, Chen)[ 1 ] ; Holleczek, B (Holleczek, Bernd)[ 3 ] ; Schottker, B (Schoettker, Ben)[ 1,4 ] ; Hoffmeister, M (Hoffmeister, Michael)[ 1 ] ; Brenner, H (Brenner, Hermann)[ 1,5,6,7 ]

AMERICAN JOURNAL OF GASTROENTEROLOGY, Volume: 116, Issue: 5, Pages: 967-975, Published: MAY 2021

Laimė

  "2002 m. kolegijos studentų tyrime, paskelbtame žurnale "Psychological Science",  dr. Dieneris ir daktaras Seligmanas ištyrė 22 studentus, kuriuos įvertino, kaip geriausius 10 procentų pagal įvairius laimės rodiklius. Tada jie palygino juos su 60 kitų, kurie laimėjo vidutiniškai ir dar 24, kurie vertino kaip labai nelaimingus. 

Laimingiausi studentai buvo socialesni; praleido mažiau laiko vieni; turėjo tvirtus santykius su draugais, šeima ir meilužiais; ir beveik niekada negalvojo apie savižudybę. 

Daktaras Dieneris ir daktaras Seligmanas vis dėlto nustatė, kad turtingas socialinis gyvenimas negarantuoja laimės. Kai kurie nelaimingiausių studentų teigė turintys gerus santykius. 

Daktaras Dieneris teigė, kad net ir laimingiausiems studentams buvo blogos dienos ir jie galėjo būti nusiminę, o tai parodė, kad jų emocinės sistemos veikia tinkamai. 

Dr. Dieneris sukūrė keletą būdų įvertinti savijautą. Vienas iš jų, „Pasitenkinimas gyvenimo skale“, susideda iš penkių teiginių, kurie buvo pateikti respondentams, atliekant mažus ir didelius tyrimus, pavyzdžiui, „Daugeliu atvejų mano gyvenimas yra artimas mano idealui“ ir „Mano gyvenimo sąlygos yra puikios“. Respondentų buvo paprašyta atsakyti į kiekvieną tokį klausimą skalėje nuo 1 (visiškai nesutinku) iki 7 (visiškai sutinku). Kita, „Klestėjimo skalė“, prašo žmonių reitinguoti, taip pat nuo 1 iki 7, tokius teiginius kaip „Aš gyvenu tikslingą ir prasmingą gyvenimą“ ir „Mano socialiniai santykiai yra palaikantys ir naudingi“. 

Dr. Dieneris manė, kad vyriausybėms reikalinga metrika, kad būtų galima nustatyti politiką, kuri pagerintų visuomenę. „Aš tvirtinu, kad mums reikia laimės Dow Jones indekso, kuris mums pasakytų, kaip mūsų tautai sekasi įsitraukimo į darbą, pasitikėjimo kaimynais, pasitenkinimo gyvenimu ir teigiamų emocijų požiūriu“, - rašė jis autobiografiniame rašinyje."

Happiness

"In a 2002 study of college undergraduates published in the journal Psychological Science, Dr. Diener and Dr. Seligman identified 22 students who scored in the top 10 percent on various measures of happiness. They then compared them with 60 others who scored average in happiness, and 24 others who measured as very unhappy.
The happiest students were more social; spent less time alone; had strong relationships with friends, family and lovers; and almost never thought of suicide. Dr. Diener and Dr. Seligman found, though, that a rich social life did not guarantee happiness. Some of the most unhappy students said that they had good relationships.
Dr. Diener said that even the happiest students had bad days and could be moody, which showed that their emotional systems were working properly.

Dr. Diener developed several ways to measure well-being. One of them, the Satisfaction With Life Scale, consists of five statements that were posed to respondents, in small and large studies, like “In most ways my life is close to my ideal” and “The conditions of my life are excellent.” The respondents were asked to answer each on a scale of 1 (strongly disagree) to 7 (strongly agree).
Another, the Flourishing Scale, asks people to rank, also from 1 to 7, statements like “I lead a purposeful and meaningful life” and “My social relationships are supportive and rewarding.”

Dr. Diener believed that governments needed metrics to guide policies that would improve society.
“I argue that we need a Dow Jones of Happiness that tells us how our nation is doing in terms of engagement at work, trust in our neighbors, life satisfaction and positive emotions,” he wrote in his autobiographical essay."

What is happening in the Lithuanian construction labor market?

 ""As for the Ukrainians, the situation is such that at some time there were many of them in Lithuania, but their attitude to work and the quality of work was disappointing. It is obvious that if there are no Belarusians, we will obviously have to return to the Ukrainians, but in fact it is easier to work with Belarusians than with Ukrainians, "said A. Avulis. 

Asked what the situation is with Lithuanian employees, A. Avulis named that they are currently in Norway, Sweden, Finland and Ireland. "In these countries, real estate is about 2-3 times more expensive than in Lithuania, so if the price is higher, the is pay at least twice as much. These people are free to choose and choose the path where they get more. 

 The rest of the builders go out to work in the shade in the summer. "A lot of private houses are being built, and it is very popular to pay in cash there," said A. Avulis." 

 

Kas darosi Lietuvos statybų darbo rinkoje?

 "„Kalbant apie ukrainiečius, situacija tokia, kad vienu metu jų Lietuvoje buvo nemažai, tačiau jų požiūris į darbą ir darbų kokybė buvo nuvilianti. Tai jei nebus baltarusių, matomai, teks grįžti ir prie ukrainiečių, bet, iš tikrųjų, su baltarusiais ženkliai paprasčiau ir lengviau dirbti nei su ukrainiečiais“, – sakė A. Avulis. 

Paklaustas, kokia situacija yra su lietuvių darbuotojais, A. Avulis vardijo, kad jie šiuo metu yra Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Airijoje. „Čia – paprastas principas. Šiose šalyse NT yra maždaug 2-3 kartus brangesnis, nei Lietuvoje, tad jeigu kaina aukštesnė, jie ir atlyginimus moka bent dukart didesnius. Tai žmonės yra laisvi rinktis ir renkasi kelią, kur daugiau moka. 

Kita dalis statybininkų vasarą išeina dirbti į šešėlį. Yra statoma daugybė privačių namų, o ten labai populiaru atsiskaityti grynais pinigais“, – sakė A. Avulis."

Rusofobijos mirtis Amerikos vyriausybėje

 „Šią savaitę Joe Bidenas surengė aukščiausiojo lygio susitikimą su Vladimiru Putinu - banalus įvykis praeities JAV demokratinių administracijų kontekste, tačiau nepaprastas įvykis pasaulio kontekste, kurį liberalusis pasipriešinimas aiškino nuo 2016 iki 2020 m. Tame pasaulyje Putinas buvo nepaprasto pavojaus veikėjas, autoritarinio renesanso lyderis, kurio čiuptuvai tęsėsi visur, nuo „Brexit“ iki JAV ginklų savininkų organizacijos N.R.A. Putinas įsilaužė į Amerikos demokratiją,  pasėjo dezinformaciją internete, paskyrė premijas JAV karių nukovimus Afganistane, išplėtė Rusijos galią Viduriniuose Rytuose ir grasino Rytų Europai invazija ar perversmu. Šioje atmosferoje buvo iš anksto tikėta kiekvienu gandu apie Rusijos išdidumą, o, norint apginti liberaliąją demokratiją, reikėjo pripažinti, kad mus įtraukė į šaltąjį karą 2.0. 

Dabar ateina Bidenas, atlikdamas iš esmės taikinamuosius veiksmus Rusijos politikoje - įšaldydamas karinės pagalbos paketą Ukrainai, nutraukdamas JAV sankcijas dėl „Nord Stream 2“ dujotiekio, jungiančio Vokietiją su Rusija, organizuojantis ambasadorių sugrįžimą, ir surengęs aukščiausiojo lygio susitikimą, kurį galima pagrįstai įvertinti, kaip kuklų Putino propagandos pasiekimą. Ir staiga beveik visi nori elgtis taip, tarsi D.Trumpo metai niekada neįvyko: ne tik respublikonai nepriekaištavo Bidenui, kad jis yra švelnus Maskvai, bet ir demokratai, kurie, matyt, nusprendė, kad gerai duoti nuolaidas, fotografuotis su Putinu ir pažadėti „stabilumą“. režimui, kuris kaip tik vakar buvo Didysis reakcinis priešas, didžiausia liberalios tvarkos grėsmė. 

 Tai pasakojimas apie Bideno administracijos išmintį, pripažįstant, kad tam tikras D.Trumpo laikų isterijas Bideno partijoje galima saugiai užmigdyti. Kai kurios iš šių isterijų priklauso progresyviesiems kairiesiems, ir apie Bideno atsisakymą leisti pažadintam „Twitter“ nustatyti visus Bideno politinius prioritetus buvo parašyta daug. 

Tačiau Rusijos isterija buvo centro paranoja, per didelė elito reakcija, todėl svarbu pastebėti, kad Bidenas ir jo komanda taip pat atitolsta ir nuo jo. Šiuo atveju atrodo, kad Baltieji rūmai supranta, jog verta išsaugoti Trumpistinės užsienio politikos gabalus: ne vikrius verslo ryšius (na, priklausomai nuo to, kur Hunteris Bidenas atsiduria), o bendrą idėją. 

JAV užsienio politikos persiorientuota nuo Europos ir Viduriniųjų Rytų ir pertvarkyta, siekiant suvaldyti Kinijos grėsmę, o dešimtojo dešimtmečio pabaigoje buvo fantazijų apie nenumaldomą liberalios tvarkos plėtrą, kurių dabar atsisakyta. 

Šiam persiorientavimui nereikia draugystės su Putinu, o tai būtų morališkai nepageidautina ir strategiškai mažai tikėtina. Tačiau reikia, kad Rusijos politika visų pirma būtų traktuojama kaip konkurento valdymas, o ne didžiulis kryžiaus žygis prieš geopolitinį priešininką numeris vienas. Taigi aukščiausiojo lygio susitikimas ir jo kalbos apie „strateginį stabilumą“, taigi ir taikinimo žingsniai, kuriuos, jei D.Trumpas būtų padaręs, kas valandą būtų rodęs JAV televizijos MSNBC. Pažymėtina, kad Bidenas gali to išsisukti - tai reiškia jo griežtus varžtus centro kairės pasipriešinimui, taip pat jo griežtus varžtus pabudusiems kairiesiems, nes jo pagrindinis palaikymas Demokratų partijoje nepriklausė nė vienai iš grupių, kurias jis griežtai blokuoja. 

Savo naujojoje knygoje „Paskutinė geriausia viltis: Amerika krizės ir atsinaujinimo metu“ George'as Packeris vaizduoja Amerikos liberalizmą, suskirstytą tarp dviejų konkuruojančių genčių, kurios kiekviena klydo savo keliu - tai, ką Packeris vadina „Smart America“, kuri iš esmės yra meritokratiškas elitas, ir „Teisioji Amerika“, kuri iš esmės yra jaunieji liberalūs aktyvistai. Tačiau kaip atsakyme į Packerį pabrėžė žurnalo „Niujorkas“ atstovas Ericas Levitzas, prezidento postą Bidenui užimti įgalino rinkėjai iš demokratų, nepriklausantys nė vienai šiai grupei: Bideną išrinko mėlynosios apykaklės, kultūriškai konservatyvūs afroamerikiečiai, mažiau išsilavinę ir religingi rinkėjai.  Ši bazė suteikia bidenizmui tikrą galimybę demokratams pabėgti nuo Packerio dvejetainio - nuo „protingo“ liberalizmo, kuris už visas savo nesėkmes norėjo apkaltinti Rusijos dezinformacija ir „teisuolių“ liberalizmu, kuris mano, kad teisingumas slypi, užtikrinant, kad visi sako „Latinx“ ir „gimdantys žmonės“."

The Death of Russophobia In American Government

"This week Joe Biden held a summit with Vladimir Putin — a banal event in the context of past Democratic administrations, but a remarkable one in the context of the world as the liberal Resistance interpreted it from 2016 through 2020.
In that world, Putin was a figure of extraordinary menace, the leader of an authoritarian renaissance whose tentacles extended everywhere, from Brexit to the N.R.A. He had hacked American democracy, placed a Manchurian candidate in the White House, sowed the internet with misinformation, placed bounties on our soldiers in Afghanistan, extended Russian power across the Middle East and threatened Eastern Europe with invasion or subversion. In this atmosphere every rumor about Russian perfidy was pre-emptively believed, and the defense of liberal democracy required recognizing that we had been thrust into Cold War 2.0. 

Now comes Biden, making moves in Russia policy that are essentially conciliatory — freezing a military aid package to Ukraine, ending U.S. sanctions on the Nord Stream 2 pipeline linking Germany to Russia, a return of ambassadors — and setting up a summit that can reasonably be regarded as a modest propaganda coup for Putin. And suddenly almost everyone wants to act as though the Trump years never happened: Not just the Republicans not accusing Biden of being soft on Moscow, but the Democrats who have apparently decided that it’s fine to hand concessions and photo ops and promises of “stability” to the regime that just yesterday was the Great Reactionary Enemy, the liberal order’s greatest threat. 

 It’s a story about the wisdom of the Biden administration, in recognizing that certain Trump-era hysterias within its party can be safely put to sleep.
Some of those hysterias belong to the progressive left, and plenty has been written about Biden’s refusal to let woke Twitter set all his political priorities. But the Russia hysteria was a paranoia of the center, an establishment overreaction, so it’s notable to see Biden and his team steer away from it as well.
In this case, what the White House seems to grasp is that pieces of Trumpist foreign policy are worth preserving: not the dodgy business ties (well, depending on where Hunter Biden resurfaces) and the weird man-crushes on dictators, but the general idea of a U.S. foreign policy reoriented away from Europe and the Middle East and reorganized to contain the threat of China, with late-1990s fantasies about the inexorable expansion of the liberal order left behind.
This reorientation does not require friendship with Putin, which would be morally undesirable and strategically unlikely. But it requires treating Russia policy primarily as the management of a weak and therefore mischief-making competitor, rather than a grand crusade against a number-one geopolitical adversary. Hence the summit and its talk of “strategic stability,” hence the conciliatory moves that if Trump had made them would have headlined every hour on MSNBC.
Notably, Biden can get away with this — meaning his stiff-arms to the center-left Resistance as well as the woke left because his core support within the Democratic Party didn’t belong to either of the groups he’s stiff-arming.
In his new book, “Last Best Hope: America in Crisis and Renewal,” George Packer portrays an American liberalism divided between two competing tribes, each blinkered in their way — what Packer calls “Smart America,” which is basically meritocratic elites, and “Just America,” which is basically the younger activist left. But as New York magazine’s Eric Levitz pointed out in a response to Packer, the Biden presidency was made possible by Democratic voters who don’t belong to either group: blue-collar whites, culturally conservative African-Americans, less-educated and religious voters.
This base gives Bidenism a genuine opportunity for Democrats to escape from Packer’s binary — from the “smart” liberalism that wanted to blame all its own failures on Russian disinformation and the “just” liberalism that thinks justice lies in making sure everyone says “Latinx” and “birthing people.”"