In Aging Japan, Under 75 Now Qualifies as 'Pre-Old' --- Parts of the world's oldest nation change their definition for who is elderly

"NAGANO, Japan -- Sachiko Kobayashi turns 65 next year, but she isn't eager to be called elderly -- not with a job making box lunches, a crafts business and a garden full of pumpkins and radishes.

The good news is that so long as she stays in Nagano, she won't be elderly next year, or even in 2030. The city, eager to keep its older residents active, has redefined the word so that only those 75 and older qualify.

"I think it's a natural move, because people in their 60s are much younger than I had imagined before," Ms. Kobayashi said.

Japan is by far the world's oldest nation, with more than 29% of the population 65 or older, compared with 17% in the U.S. and 21% in Europe. Efforts to get younger have gone nowhere. The birthrate is still falling and immigration has nearly ground to a halt with Covid-19.

Linguistically, however, Japan is at the forefront of change. Millions of people have learned they no longer are old, but merely "pre-old."

That is the terminology suggested by both the Japan Gerontological Society and the Japan Geriatrics Society, which say the 65-to-74 range now should be called "pre-old age." The government says the idea is worth looking at and has modified its annual White Paper on the Elderly to make clear it isn't necessarily calling people in their 60s elderly.

Nagano, site of the 1998 Winter Olympics, used the new definition to reduce the proportion of its population classified as elderly to just 16%, from 30% under the old definition, making it one of the youngest cities in Japan.

One pre-old person is Ms. Kobayashi's husband, Yuichi, 67. He takes it a little easier these days after retiring from his factory job. Unlike his wife, he doesn't get up at 3 a.m. to head to the lunchbox store. Still, he has a part-time job at a supermarket and believes he is physically much younger than his grandfather, who died at the age he is now.

"Grandpa looked like he was 80 years old or so at his death," said Mr. Kobayashi.

Nagano part-time farmer Norihiro Aizawa, 38, said he planned to work through his 70s, as do many farmers in Japan. "We say here that a person in his 40s or 50s is still a child with a runny nose, and people in their 60s and 70s are in the prime of their careers," said Mr. Aizawa. He said he planned to take over his parents' rice and vegetable farm full time someday, but for now his father, in his early 70s, is in charge.

Japan's White Paper on the Elderly this year pointed to studies suggesting that many in the 65-to-74 set don't share the traits often associated with the term elderly. Only 6% require care by others. Half of those 65 to 69 hold jobs, as do a third of those in their early 70s. Life expectancy in Japan now stretches into the late 80s for women and the early 80s for men.

Hiromi Rakugi, a gerontologist at Osaka University who was involved in the pre-old proposal, said data on walking speed suggest those who are now in their 60s and 70s are, on average, equal in health status to those who were a decade or so younger a generation or two ago. He said he is hoping to present his ideas to the World Health Organization for wider consideration.

Among the pre-old set, fear remains that the redefinition, even if advocated only by independent bodies, simply encourages the austerity-minded Ministry of Finance to slash benefits.

Meiko Yamamoto, 74, who works at a medical-clothing factory, said she agreed that many people remained active at a more advanced age these days, but she said wider recognition of that might lead to an unhappy result. "I suspect the government is likely to delay offering pensions," she said.

As in the U.S. and other developed nations, Japan has been nudging up the age at which pensioners can receive full benefits. In April, a revised employment law took effect, telling big employers they should offer workers a place until they turn 70, up from the previous government-sanctioned retirement age of 65.

The government says that is meant to protect the right of people to keep working and isn't a stealth way of making everyone work full time until their 70s." [1]

1. In Aging Japan, Under 75 Now Qualifies as 'Pre-Old' --- Parts of the world's oldest nation change their definition for who is elderly
Inada, Miho.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 25 Sep 2021: A.1.

Achema announced this week that its operations have become unprofitable due to higher prices for gas and other energy sources - food costs in Lithuania are significantly increasing

 "The company has already shut down three production units, one of which is an ammonia production plant. The company has confirmed that a third of the workers, or about 400 people, will be put into downtime. 

Mr Izgorodin says that a number of fertilizer factories in Europe will reduce their supply, which will automatically increase fertilizer prices. He noted that the impact will be exacerbated by the loss of Belarusian fertilizers to the European market in December due to US sanctions. 

According to him, in such a situation, people will feel the impact through rising food prices. "In this context, Lithuania is in a rather unenviable situation, as food products make up the largest share in the structure of consumers," said A. Izgorodin." 

And now, little children, let us bark in direction of Belarus and Russia. Very good, very loud. 

And now, little children, let us turn and smell the patriarch Vytautas Landsbergis. His food is always good, maybe we’ll get some gas from here. 

„Achema“ šią savaitę pranešė, kad jos veikla dėl brangstančių dujų ir kitų energijos šaltinių tapo nuostolinga - Lietuvoje žymiai išauga išlaidos maistui

 "Įmonė sustabdė jau tris gamybos agregatus, iš jų vienas yra amoniako gamybos cechas. Įmonė patvirtino, kad į prastovas išleidžiama trečdalis darbuotojų, arba apie 400 žmonių.

A. Izgorodinas sako, kad Europoje stojant trąšų gamykloms, mažės jų pasiūla, o tai automatiškai augins trąšų kainas. Jis atkreipė dėmesį, kad poveikį sustiprins ir tai, jog gruodį dėl JAV sankcijų Europos rinka neteks baltarusiškų trąšų. Anot jo, susidarius tokiai situacijai, poveikį žmonės pajus per maisto kainų augimą. „Šitame kontekste Lietuva yra gana nepavydėtinoje situacijoje, nes maisto produktai sudaro didžiausią dalį vartotojų struktūroje“, – sakė A. Izgorodinas."

O dabar, vaikučiai, palokime į Baltarusijos ir Rusijos pusę. Labai gerai, labai garsiai.

O dabar, vaikučiai, pasisukime ir pauostykime patriarchą. Jo maistas visada geras, gal sulauksime dujų iš čia.

Kodėl ateistams reikia tikėjimo

 "Pagrindinė ateizmo samprata yra ta, kad tai pasaulėžiūra, pagrįsta logika ir moksliniais įrodymais. Kad ji neturi nieko bendra su tikėjimu, kuris siejamas su silpnumu. Iš tikrųjų tikėjimas yra pagrindinis ateizmo, logikos ir net mokslo dalykas.

Anksti gyvenime tapau ateistu ir ilgai tikėjau, kad mano draugai netikintys yra šviesuoliai. Man patiko cituoti tyrimus, rodančius, kad ateistai turi aukštesnį intelekto koeficientą, nei tikintieji. Bet kai studijavau fizikos, matematikos ir astronomijos doktorantūroje, pradėjau abejoti savo pasaulietine pasaulėžiūra.

Kaip vienas iš kankinamų Hermanno Hesse intelektualų, aš pradėjau ieškoti alternatyvų - pradedant hinduizmu, budizmu ir judaizmu. Tai virto dešimtmečius trunkančia intelektualine-dvasine kelione. Galiausiai tapau krikščionimi, tačiau pakeliui atradau žavių skirtumų ir panašumų tarp daugelio žmonijos religijų ir filosofijų. Sužinojau, kad visi požiūriai į pasaulį skiriasi trimis esminiais būdais.

Pirma, pamatai. Visos pasaulėžiūros yra pagrįstos pagrindiniais įsitikinimais, kurių neįmanoma įrodyti. Aksiomos, iš kurių kildinama visa kita apie žmogaus tikrovės suvokimą. Jos turi būti priimtos tikėjimu.

Net pats protas - įmantrus ateizmo pagrindas - priklauso nuo tikėjimo. Kiekvienas logiškas argumentas prasideda prielaidomis, kurios laikomos teisingomis. Euklido geometrija, loginio samprotavimo įsikūnijimas, pagrįsta ne mažiau, kaip 33 aksiomomis, neįrodomais tikėjimo teiginiais.

Antra, dydis. Kiekviena pasaulėžiūra - tai yra kiekvieno žmogaus tikrovės burbulas - turi tam tikrą skersmenį. Ateizmas yra palyginti mažas, nes jis apima tik fizinę tikrovę. Jame nėra vietos kitoms tikrovėms. Netgi unikalus žmonijos dvasingumas ir kūrybiškumas - visos mūsų emocijos, įskaitant meilę, yra sumažintos iki vien tik chemijos.

Trečia, dievybė. Be išimties, kiekvieną pasaulėžiūrą valdo dievas ar dievai. Tai, kas užima jos centrinę vietą. Viskas žmogaus gyvenime sukasi apie tai.

Kai buvau ateistas, mokslinis vienuolis, miegantis po tris valandas per dieną ir visą likusį laiką skiriantis visatos tyrimui, mano pasaulėžiūra rėmėsi esmine aksioma, kad matymas yra tikėjimas. Kai sužinojau, kad 95% kosmoso yra nematomi, susidedantys iš „tamsiosios medžiagos“ ir „tamsiosios energijos“ - dalykų, kurių nesuprantame, pavadinimų, ta pagrindinė prielaida tapo nepagrįsta. Kaip mokslininkas turėjau tikėti visata, kurios dažniausiai nematau. Mano pagrindinė aksioma tapo „tikėti - tai matyti“. Nes tai, ką laikome tiesa, diktuoja, kaip mes viską suprantame - save, kitus ir dažniausiai nematomą visatą, įskaitant jos kilmę. Tikėjimas yra prieš žinias, o ne atvirkščiai.

Ateizmas reikalauja nedidelio kosmoso, tai mato visi pasauliečiai materialistai. Jie labai stengiasi ir aiškina kiekvieną įrodymų tašką tik erdvės, laiko, materijos ir energijos požiūriu. Jiems tai viskas. Tai religinis įsitikinimas, kurio jie negali įrodyti, bet prisiima tokį tikėjimą.

Ateistai paprastai mano, kad mokslas galiausiai viską demistifikuoja. Tačiau mokslo pasaulėžiūra tampa ne mažiau, o mistiškesnė. Atkreipkite dėmesį į antgamtines koncepcijas, tokias, kaip virtualios dalelės, įsivaizduojamas laikas ir kvantinis susipainiojimas.

Net ateistas Samas Harrisas prisipažįsta: „Nežinau, ar mūsų visata yra, kaip sakė JBS Haldane, „ne tik svetimesnė, nei mes manome, bet ir svetimesnė, nei galime manyti“. Tačiau esu tikras, kad tai yra keisčiau, nei mes, kaip „ateistai“, linkę atstovauti, gindami ateizmą“.

Rimti įrodymai, kuriuos atradau, aiškiai demonstruoja: tikėjimas yra visos žmogaus patirties pagrindas - ir mokslo, ir religijos pagrindas.

Mūsų tikėjimas fizine tikrove verčia mus ieškoti gydymo nuo mirtinų ligų, tokių, kaip „Covid-19“, tyrinėti jūros gelmes, išrasti tobulą energijos šaltinį. Mūsų tikėjimas dvasine tikrove skatina kurti kvapą gniaužiančius meno, muzikos ir architektūros kūrinius; į gyvenimą žiūrėti, kaip į dievišką kūrinį, o ne į gamtos atsitiktinumą; domėtis dalykais, kurie ne iš šio pasaulio.

Dėl visų šių priežasčių ir dar daugiau sužinojau, kad ateistai labai klysta: tikėjimas yra bet kas, bet ne silpnumas. Tai galingiausia jėga visatoje.

---

Ponas Guillenas yra knygos „Tikėti yra matyti: fizikas paaiškina, kaip mokslas sužlugdė jo ateizmą ir atskleidė tikėjimo būtinybę“, autorius, knyga išleista „Tyndale Refresh“ [1].

1. Why Atheists Need Faith

Guillen, Michael.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 24 Sep 2021: A.15. 

Why Atheists Need Faith

"Atheism's central conceit is that it is a worldview grounded in logic and scientific evidence. That it has nothing to do with faith, which it associates with weakness. In reality, faith is central to atheism, logic and even science.

I became an atheist early in life and long believed that my fellow nonbelievers were an enlightened bunch. I relished citing studies appearing to show that atheists have higher IQs than believers. But when I was studying for my doctorate in physics, math and astronomy, I began questioning my secular worldview.

Like one of Hermann Hesse's tormented intellectuals, I set off to explore alternatives -- beginning with Hinduism, Buddhism and Judaism. This turned into a decades-long intellectual-spiritual journey. Ultimately I became a Christian, but along the way I discovered fascinating differences and similarities among humanity's many religions and philosophies. I learned that all views of the world differ in three essential ways.

First, foundation. All worldviews are built on core beliefs that cannot be proved. Axioms from which everything else about a person's perception of reality is derived. They must be accepted on faith.

Even reason itself -- the vaunted foundation of atheism -- depends on faith. Every logical argument begins with premises that are assumed to be true. Euclid's geometry, the epitome of logical reasoning, is based on no fewer than 33 axiomatic, unprovable articles of faith.

Second, size. Every worldview -- that is, every person's bubble of reality -- has a certain diameter. That of atheism is relatively small, because it encompasses only physical reality. It has no room for other realities. Even humanity's unique spirituality and creativity -- all our emotions, including love -- are reduced to mere chemistry.

Third, deity. Without exception, every worldview is ruled over by a god or gods. It's the who or what that occupies its center stage. Everything in a person's life revolves around this.

When I was an atheist, a scientific monk sleeping three hours a day and spending the rest of my time immersed in studying the universe, my worldview rested on the core axiom that seeing is believing. When I learned that 95% of the cosmos is invisible, consisting of "dark matter" and "dark energy," names for things we don't understand, that core assumption became untenable. As a scientist, I had to believe in a universe I mostly could not see. My core axiom became "believing is seeing." Because what we hold to be true dictates how we understand everything -- ourselves, others and our mostly invisible universe, including its origin. Faith precedes knowledge, not the other way around.

Atheism demands a small cosmos, so that is all secularist-materialists see. They bend over backward to interpret every pixel of evidence solely in terms of space, time, matter and energy. For them, that's all there is. It's a religious conviction they cannot prove but take on faith.

Atheists commonly believe that science will ultimately demystify everything. But science's worldview is becoming more mystical, not less. Witness supernatural-like concepts such as virtual particles, imaginary time and quantum entanglement. Even atheist Sam Harris admits: "I don't know if our universe is, as JBS Haldane said, 'not only stranger than we suppose, but stranger than we can suppose.' But I am sure that it is stranger than we, as 'atheists,' tend to represent while advocating atheism."

The overwhelming evidence, I've discovered, makes it crystal clear: Faith is the foundation of the entire human experience -- the basis of both science and religion. Our faith in physical reality drives us to seek treatments for deadly diseases like Covid-19, to explore the depths of the sea, to invent the perfect source of energy. Our faith in spiritual reality drives us to create breathtaking works of art, music, and architecture; to see life as a divine creation, not an accident of nature; to be curious about things that are not of this world.

For all those reasons and more, I've come to learn that atheists are greatly mistaken: Faith is anything but a weakness. It is the mightiest power in the universe.

---

Mr. Guillen is author of "Believing is Seeing: A Physicist Explains How Science Shattered His Atheism and Revealed the Necessity of Faith," just out from Tyndale Refresh."  [1]

1. Why Atheists Need Faith
Guillen, Michael.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 24 Sep 2021: A.15. 

Išsivysčiusios šalys rizikuoja turėti savo „Evergrande“ variantą

 „Pasaulio investuotojai šią savaitę patyrė blogą akimirką, kai pavėluotai pradėjo nerimauti, kad finansinis fiasko, apimantis Kinijos nekilnojamojo turto vystytoją„ Evergrande Group “, gali išplisti už šalies sienų. Po vienos dienos„ Dow Jones “pramonės vidurkio kritimo jie išgyveno savo nerimą - bet tik todėl, kad dauguma stebėtojų šią situaciją vertina visiškai neteisingai.

Klausimas ne tas, ar sprogstanti skolų bomba Kinijos bendrovėje paskleis finansines skeveldras užsienyje. To nebus. Sprogimas susprogdintų uždaros Kinijos finansų sistemos betoniniame bunkeryje, kuris sušvelnintų, jei ne visiškai, bet nutildytų bet kokias smūgines bangas.

Geresnis klausimas yra, ar panašūs sprogmenys yra tikrinami kitose išsivysčiusiose šalyse. Atsakymas yra tas, kad tikriausiai daugelyje jų yra kokia nors „Evergrande“ versija.

Kinijos sutrikimai nėra tokie unikalūs, kaip nori tikėti pašaliniai asmenys. Atrodo, kad dauguma žmonių jau pamiršta, kad žvelgiant iš Pekino perspektyvos, galimas Evergrande sugriovimas yra tiek sprendimas, tiek problema. Yra priežastis, kodėl Kinijos vyriausybė norėjo pradėti tokią nuspėjamą įvykių seriją, mažindama su turtu susijusias skolas.

Paprasčiausia forma Pekinas turi išspręsti tokią problemą: senstanti ir potencialiai mažėjanti populiacija yra nepaprastai priklausoma nuo skolinimosi, susijusio su nekilnojamuoju turtu, siekiant paskatinti dabartinį ekonomikos augimą, ir pagrindinio turto, kaip santaupų, iš kurių galima finansuoti viduriniosios klasės poreikius, atėjus pensijai, didėjimą.

Iš šios pagrindinės dinamikos kyla begalės komplikacijų. Įdomiausia tai, kad lėtinis ekonomikos sutaupytų lėšų nukreipimas į nekilnojamojo turto „investicijas“ ilgainiui mažina našumo augimą, nes nekilnojamasis turtas yra mažiau produktyvus turtas, nei gamykla ar tyrimų ir plėtros laboratorija. Tačiau kadangi viduriniosios klasės atstovai ypač remiasi šiuo turtu, kad patenkintų būsimus finansinius poreikius, politikos formuotojai jaučiasi priversti kažkaip kompensuoti žemą produktyvumą, kuris priešingu atveju galėtų suvaržyti kapitalo investicijų augimą. Tradicinis atsakas yra tam tikras kredito subsidijų derinys būsto pirkėjams, siekiant stipresnės paklausos (Kinijoje ir kitur), ir dirbtiniai naujos pasiūlos apribojimai (daugelyje pasaulio šalių, nors ne tiek Kinijoje).

Šis neribotas kainų augimas ilgainiui perauga į socialinę problemą, nes nauji pirkėjai yra išstumiami iš rinkos - tik todėl, kad jų tėvai švaistė savo santaupas, investuodami į būsto fondą, o ne ekonominei veiklai, kuri kitu atveju būtų padidinusi produktyvumą ir atlyginimus.

Tuo tarpu dėl santykinai nebylaus nekilnojamojo turto produktyvumo ir kylančių nekilnojamojo turto kainų, kuriomis rėmėsi vidutinės klasės taupytojai, vyriausybės susiduria su nuolatiniu spaudimu ieškoti naujų mechanizmų, kaip išlaikyti aukštas kainas. Tai dažnai reiškia, kad skatinamas didėjantis skolos lygis.

Šiuo metu galima paklausti, ar ankstesnės pastraipos apibūdina Kiniją ar JAV, JK, Kanadą, Japoniją ar Daniją, ar galite pasirinkti bet kurią kitą išsivysčiusią šalį. Visos jos vienaip ar kitaip pasikliavo nekilnojamu turtu, kad paskatintų ekonominį variklį, su visa pinigine ir politine parama bei kredito rizika. Nemaloni tiesa yra ta, kad nepaisant daugybės vietinių skirtumų, daugelis šiuolaikinių ekonomikų šiuo svarbiu požiūriu yra panašios.

Evergrande yra ekstremalioje padėtyje, nes Pekinas bando šokti iš šio linksmybių rato. Xi Jinpingo vadovaujamas komunistų partijos režimas bent metus stengėsi pažaboti Kinijos nekilnojamojo turto rinką, siekdamas nutraukti grįžtamąjį ryšį tarp kylančių nekilnojamojo turto kainų, mažėjančio produktyvumo, atsilikusio ekonomikos augimo ir socialinio nestabilumo. Dauguma Xi siūlomų šių problemų sprendimo elementų yra prastai sumanyti. Jo naujas dėmesys didelėms valstybinėms įmonėms, kaip ekonomikos augimo priemonėms, nedidins našumo ir tarnaus labiau politiniam tikslui, nei ekonominiam.

Taip pat nėra akivaizdu, kad chaotiškas vienos didžiausių šalies įmonių stabdymas yra naudingas būdas išleisti orą iš nekilnojamojo turto burbulo. Ypač todėl, kad Kinijos namų ūkiai greičiausiai mokės vienaip ar kitaip, tiesiogiai apmokestinami, kad paremtų vyriausybės pagalbą, arba netiesiogiai, gaudami dirbtinai mažą savo santaupų grąžą, kad subsidijuotų valstybines finansų įstaigas, kurioms pavesta padengti Evergrande skolą.

Tačiau Kinija susiduria su problema - kaip visam laikui atpratinti nuo būsto, kaip kaupimo priemonės, - kuri anksčiau ar vėliau gali susidurti su daugeliu kitų ekonomikų. Rinkos ekonomika turės tam tikrų pranašumų, įskaitant gerai išvystytas finansų rinkas, siūlančias namų ūkiams alternatyvias taupymo priemones. Tačiau neįsivaizduokite, kad tai bus neskausmingas procesas, jei ir kada tai atsitiks.

Šią savaitę buvo spėliojama, ar Evergrande'o griūtis Kinijai gali sukelti „Lehmano momentą“, t. y. Finansų rinkos griūtį. Geriau būtų saugotis Vakarų „Evergrande momento“-to momento, kai kartų kartoms nekilnojamojo turto bumas nebeatrodo toks tvarus.“ [1]

Lietuva šiuo atžvilgiu yra arčiau Kinijos. Mes nepasitikime akcijų rinka. Mes labiau noriai investuojame į nekilnojamojį turtą, taupydami pensijai. Štai kodėl mums bus sunkesnė griūtis, negu Amerikai.

1. Political Economics: America Risks an 'Evergrande Moment'
Sternberg, Joseph C.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 24 Sep 2021: A.17.