For Privileged Progressives, Including Lithuanian Elite, 'We' Means 'You'

"If there's a defining feature of modern progressives' self-image, it's the idea that -- by dint of their supposedly superior education, their association with like-minded members of global elites and their immersion in the various rites of the contemporary secular religion -- they are more knowledgeable and virtuous than you, the inferior classes.

Democratic leaders, and the academic, corporate and media people who sustain them, nurture their luxury beliefs, comfortable in the conviction of their own moral supremacy.

We shouldn't be surprised. There's been a social revolution in this country and the wider West in the past 50 years in which, by a remarkable inversion, the left -- which used to represent the interests of the outsiders, the disadvantaged -- is in almost total control of the institutions of the establishment.

 

They are the masters now. And like masters through most of history -- from tribal chiefs to Roman patricians, absolutist monarchs and totalitarian tyrants -- their superiority is such that the rules they make don't apply to them. They apply only to you, the unenlightened.

 

It's been on display most clearly in the past year over Covid-19. A succession of Democratic leaders have sternly told us to stay home and masked while supping maskless in fancy restaurants, enjoying exclusive privileges in hair salons, or partying with fellow progressives in jazz clubs.

 

It's been evident in the year of hectoring we've received from our leaders about the inherent racism of the American system.

When fabulously privileged white progressives talk about the evils of white privilege, don't think they're talking about themselves. They are morally excluded from such judgments because they subscribe to all the right nostrums about diversity, equity and inclusion. They mean you.

Giant companies run by white chief executives, who live in a luxury and security no colonist oppressor could have dreamed of, feel free to lecture Americans on their loathsome prejudices. Just don't ask them to make way for any of the oppressed people they profess to champion.

Our masters' doubletalk will be on full display in the next week or two at the COP26 climate summit, when politicians, chief executives and leaders of environmental groups will deliver their grave warnings about the sacrifices that must be made to save the planet from extinction.

You've seen it already in simple acts of hypocrisy such as President Biden driving through Rome last week in an 85-car motorcade to show up at the Vatican for a meeting in which he and Pope Francis solemnly pledged to fight the "climate crisis."

Or in the spectacle of tens of thousands of people flying into Glasgow, staying for weeks in comfortably warm, well-lit hotels through a darkening autumn, sustained no doubt by a stream of finely produced victuals. Never in the field of human confabs was so much salmon smoked by so many for so few.

You've seen it too in a president who shuts down natural-gas pipelines in the U.S. not long after his son, on the basis of no expertise whatever, has collected millions of dollars for attending the occasional board meeting of one of eastern Europe's largest natural-gas companies.

That continuing assault on U.S. fossil-fuel production happens at the same time as the Biden administration nods approvingly at a Russian pipeline that will supply gas to Europe.

The ultimate demonstration of the gulf between our leaders' alarmist prescriptions and the reality of life for the rest of us can be witnessed in an energy crisis that is pushing up fuel bills for hard-pressed working people, thanks in large part to policies that have prematurely reduced gas production, inexplicably killed off nuclear power in countries like Germany, and made our fragile economy dependent on wind power when the wind doesn't blow and solar power when the sun don't shine.

The higher costs of energy fall disproportionately on the poor and middle class, for whom it represents a sizable proportion of their total spending. For the laid-off coal miner in Appalachia or the family struggling to meet its heating bills in a freezing Midwestern winter, the climate demands we'll hear so much about in the next few weeks have a much more immediate impact than for the proliferating crowd of well-heeled "ESG" investors.

"Folks, we all have that obligation -- that obligation to our children and to our grandchildren," Mr. Biden said last week, addressing the climate crisis. But the words need careful parsing. In the newspeak of progressive sanctimony, pronouns are different. In this case, "we" means you.

Roughly translated, Mr. Biden says: My obligation is to talk at length about moral imperatives, to cite ever more alarmist scenarios about the threat we face and to commit to ever grander projects and spending plans for which I get slapped on the back for my courage over lavish dinners in international hotels and blessed in papal palaces.

Your obligation is to pay for it." [1]

1. Free Expression: For Privileged Progressives, 'We' Means 'You'
Baker, Gerard.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 02 Nov 2021: A.17.

Iššūkis būti žmogumi dirbtinio intelekto (DI) amžiuje

 „Baltųjų rūmų Mokslo ir technologijų politikos biuras paragino parengti „Teisių įstatymą“, kad būtų apsaugoti amerikiečiai pasaulyje, kuris tampa organizuojamas „DI pagrindu“. Susirūpinimas dėl DI yra gerai žinomas ir pagrįstas: DI pažeidžia privatumą ir pažeidžia skaidrumą, o šališki įvesties duomenys duos neobjektyvių rezultatų, įskaitant tokias sritis, kurios yra svarbios asmens ir visuomenės klestėjimui, pavyzdžiui, medicina, teisėsauga, samdymas ir paskolos.

 

    Tačiau dirbtinis intelektas privers dar daugiau esminių pokyčių: jis meta iššūkį žmogaus proto viršenybei. Per visą istoriją žmonės siekė suprasti tikrovę ir mūsų vaidmenį joje. Nuo Apšvietos laikų savo protą – savo gebėjimą tirti, suprasti ir tobulinti – laikėme pagrindine priemone paaiškinti pasaulį ir, jį paaiškindami, prisidėti prie jo kūrimo. Pastaruosius 300 metų, kuriuos istorikai pradėjo vadinti proto amžiumi, mes elgėmės atitinkamai; tyrinėti, eksperimentuoti, išradinėti ir kurti.

 

    Dabar dirbtinis intelektas, žmogaus išradingumo produktas, panaikina žmogaus proto viršenybę: jis tiria ir suvokia pasaulio aspektus greičiau, nei mes, kitaip nei mes darome, o kai kuriais atvejais ir nesuprantamais būdais, kuriais tai DI daro.

 

    2017 m. „Google DeepMind“ sukūrė programą „AlphaZero“, kuri galėtų laimėti šachmatais, tyrinėdama žaidimą be žmogaus įsikišimo ir sukūrusi ne visai žmogišką strategiją. Kai didmeistris Garis Kasparovas pamatė ją žaidžiant, jis apibūdino tai, kaip sukrėtimą žaidimo „iki šaknų“ – ne todėl, kad šachmatai buvo žaidžiami greitai ar efektyviai, o todėl, kad šachmatai buvo sugalvoti iš naujo.

 

    2020 m. MIT mokslininkai atrado naują antibiotiką haliciną, kuris nurodė dirbtiniam intelektui skaičiuoti ne tik žmogaus galimybes, modeliuoti milijonus junginių per dienas ir ištirti anksčiau neatrastus ir nepaaiškintus bakterijų naikinimo metodus. Po proveržio mokslininkai teigė, kad be DI halicino atradimas būtų buvę „nepaprastai brangu“ – kitaip tariant, jo neįmanoma atrasti, atliekant tradicinius eksperimentus.

 

    GPT-3, kalbų modelis, kurį valdo tyrimų bendrovė „OpenAI“, kuri treniruojasi vartodama internetinį tekstą, sukuria originalų tekstą, atitinkantį Alano Turingo standartą, rodantį „protingą“ elgesį, nesiskiriantį nuo žmogaus elgesio.

 

    DI pažadas yra gilus: kalbų vertimas; aptikti ligas; kovoti su klimato kaita arba bent jau geriau modeliuoti klimato kaitą. Tačiau, kaip rodo AlphaZero veikimas, halicino atradimas ir GPT-3 veikla, dirbtinio intelekto naudojimas pagal paskirtį gali turėti ir nenumatytą tikslą: atskleisti anksčiau nepastebimus, bet potencialiai gyvybiškai svarbius tikrovės aspektus.

 

    Dėl to žmonėms reikia keisti arba, galbūt, iš naujo apibrėžti savo vaidmenį pasaulyje. 300 metų Proto Amžius vadovaujasi maksima „Aš galvoju, vadinasi, esu“. Bet jei AI „galvoja“, kas mes esame?

 

    Jei dirbtinis intelektas parašys geriausią metų scenarijų, ar jis turėtų laimėti „Oskarą“? Jei dirbtinis intelektas imituoja arba veda svarbiausias metų diplomatines derybas, ar jis turėtų laimėti Nobelio taikos premiją? Ar turėtų žmonės-išradėjai? Ar mašinos gali būti „kūrybiškos“? O gal jų procesams apibūdinti reikia naujo žodyno?

 

    Jei vaikas, turintis dirbtinio intelekto asistentą, pradės jį laikyti „draugu“, kas nutiks jo santykiams su bendraamžiais, socialiniu ar emociniu vystymusi?

 

    Jei dirbtinis intelektas gali prižiūrėti slaugos namų gyventoją – priminti jai, kad ji išgertų vaistų, įspėti greitosios pagalbos medikus, jei ji nukristų, ir kitaip palaikyti kompaniją – ar šeimos nariai gali ją lankyti mažiau? Ar jie turėtų? Jei jos pagrindinė sąveika taps žmogaus su mašina, o ne žmogaus su žmogumi, kokia bus emocinė būsena paskutiniame jos gyvenimo skyriuje?

 

    Ir jei karo migloje dirbtinis intelektas rekomenduoja veiksmą, dėl kurio būtų padaryta žalos ar net aukų, ar vadas turėtų į tai atsižvelgti?

 

    Šie klausimai kyla, nes pasaulinės tinklo platformos, tokios kaip „Google“, „Twitter“ ir „Facebook“, naudoja dirbtinį intelektą, kad sukauptų ir išfiltruotų daugiau informacijos, nei gali jų vartotojai ar darbuotojai. Taigi dirbtinis intelektas priima sprendimus dėl to, kas svarbu – ir vis dažniau apie tai, kas yra tiesa. 

 

Iš tiesų, kad „Facebook“ žino, kad agregavimas ir filtravimas pablogina dezinformaciją ir psichines ligas, yra pagrindinis informatoriaus Frances Haugen kaltinimas.

 

    Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikės kartu dėti pastangas. Reikėtų atsižvelgti ne tik į praktines ir teisines DI pasekmes, bet ir į filosofines: jei DI suvokia tikrovės aspektus, kurių žmonės negali, kaip tai veikia žmogaus suvokimą, pažinimą ir sąveiką? Ar DI gali susidraugauti su žmonėmis? Koks bus DI poveikis kultūrai, žmonijai ir istorijai?

 

    Dar viena pastanga turėtų išplėsti tokių klausimų svarstymą ne tik kūrėjams ir reguliuotojams, bet ir medicinos, sveikatos, aplinkos, žemės ūkio, verslo, psichologijos, filosofijos, istorijos ir kitų sričių ekspertams. Visos pastangos turėtų vengti ekstremalių reakcijų – atidėlioti dirbtinį intelektą arba priešintis jam– ir vietoj to ieškoti vidurio: DI formuoti pagal žmogiškąsias vertybes, įskaitant žmonių orumą ir moralinę valią. JAV turėtų būti įsteigta komisija, kurią administruotų vyriausybė, bet kurioje dirbtų daug mąstytojų įvairiose srityse. DI tobulėjimas yra neišvengiamas, bet galutinis tikslas – nėra neišvengiamas." [1]

1. The Challenge of Being Human in the Age of AI
Kissinger, Henry; Schmidt, Eric; Huttenlocher, Daniel.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 02 Nov 2021: A.17. 

The Challenge of Being Human in the Age of AI

"The White House Office of Science and Technology Policy has called for "a bill of rights" to protect Americans in what is becoming "an AI-powered world." The concerns about AI are well-known and well-founded: that it will violate privacy and compromise transparency, and that biased input data will yield biased outcomes, including in fields essential to individual and societal flourishing such as medicine, law enforcement, hiring and loans.

But AI will compel even more fundamental change: It will challenge the primacy of human reason. For all of history, humans have sought to understand reality and our role in it. Since the Enlightenment, we have considered our reason -- our ability to investigate, understand and elaborate -- our primary means of explaining the world, and by explaining it, contributing to it. For the past 300 years, in what historians have come to call the Age of Reason, we have conducted ourselves accordingly; exploring, experimenting, inventing and building.

Now AI, a product of human ingenuity, is obviating the primacy of human reason: It is investigating and coming to perceive aspects of the world faster than we do, differently from the way we do, and, in some cases, in ways we don't understand.

 

In 2017, Google DeepMind created a program called AlphaZero that could win at chess by studying the game without human intervention and developing a not-quite-human strategy. When grandmaster Garry Kasparov saw it play, he described it as shaking the game "to its roots" -- not because it had played chess quickly or efficiently, but because it had conceived of chess anew.

 

In 2020, halicin, a novel antibiotic, was discovered by MIT researchers who instructed AI to compute beyond human capacity, modeling millions of compounds in days, and to explore previously undiscovered and unexplained methods of killing bacteria. Following the breakthrough, the researchers said that without AI, halicin would have been "prohibitively expensive" -- in other words, impossible -- to discover through traditional experimentation.

 

GPT-3, the language model operated by the research company OpenAI, which trains by consuming Internet text, is producing original text that meets Alan Turing's standard of displaying "intelligent" behavior indistinguishable from that of a human being.

 

The promise of AI is profound: translating languages; detecting diseases; combating climate change -- or at least modeling climate change better. But as AlphaZero's performance, halicin's discovery and GPT-3's composition demonstrate, the use of AI for an intended purpose may also have an unintended one: uncovering previously imperceptible but potentially vital aspects of reality.

 

That leaves humans needing to define -- or perhaps redefine -- our role in the world. For 300 years, the Age of Reason has been guided by the maxim "I think, therefore I am." But if AI "thinks," what are we?

If an AI writes the best screenplay of the year, should it win the Oscar? If an AI simulates or conducts the most consequential diplomatic negotiation of the year, should it win the Nobel Peace Prize? Should the human inventors? Can machines be "creative?" Or do their processes require new vocabulary to describe?

If a child with an AI assistant comes to consider it a "friend," what will become of his relationships with peers, or of his social or emotional development?

If an AI can care for a nursing-home resident -- remind her to take her medicine, alert paramedics if she falls, and otherwise keep her company -- can her family members visit her less? Should they? If her primary interaction becomes human-to-machine, rather than human-to-human, what will be the emotional state of the final chapter of her life?

And if, in the fog of war, an AI recommends an action that would cause damage or even casualties, should a commander heed it?

These questions are arising as global network platforms, such as Google, Twitter and Facebook, are employing AI to aggregate and filter more information than their users or employees can. AI, then, is making decisions about what is important -- and, increasingly, about what is true. Indeed, that Facebook knows aggregation and filtration exacerbates misinformation and mental illness is the fundamental allegation of whistleblower Frances Haugen.

Answering these questions will require concurrent efforts. One should consider not only the practical and legal implications of AI but the philosophical ones: If AI perceives aspects of reality humans cannot, how is it affecting human perception, cognition and interaction? Can AI befriend humans? What will be AI's impact on culture, humanity and history?

Another effort ought to expand the consideration of such questions beyond developers and regulators to experts in medicine, health, environment, agriculture, business, psychology, philosophy, history and other fields. The goal of both efforts should be to avoid extreme reactions -- either deferring to AI or resisting it -- and instead to seek a middle course: shaping AI with human values, including the dignity and moral agency of humans. In the U.S., a commission, administered by the government but staffed by many thinkers in many domains, should be established. The advancement of AI is inevitable, but its ultimate destination is not." [1]

1. The Challenge of Being Human in the Age of AI
Kissinger, Henry; Schmidt, Eric; Huttenlocher, Daniel.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 02 Nov 2021: A.17. 

 

JAV ir ES iš esmės keičia pasaulinę prekybą

„20 grupės viršūnių susitikimas Romoje praėjusį savaitgalį buvo labai neįprastas. Skirtingai nuo daugelio pasaulinių pliurpalynių, jis iš tikrųjų buvo svarbus – ne todėl, kad sterilus G-20 formatas ir anodino komunikatai, kuriuos jis nuspėjamai generavo, reiškė ar padarė ką nors reikšmingo. Tai buvo svarbu, nes JAV ir Europos Sąjunga, aplenkdamos G-20 procesą, paskelbė preliminarų prekybos susitarimą, kuris žymiai sustiprina konkurenciją su Kinija ir dėl to, kad nebuvo penkių G-20 vyriausybių vadovų (Kinijos, Japonijos, Meksikos, Rusijos ir Pietų Afrikos), pabrėžiant mažėjančią šių ritualizuotų tarptautinio mandagumo demonstracijų svarbą.

 

    Svarbiausios naujienos iš Romos neturėjo nieko bendra su G-20. Laikinasis prekybos susitarimas, apie kurį paskelbė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ir prezidentas Bidenas, daro daugiau, nei vien tik užkerta kelią kai kuriems D. Trumpo laikų plieno ir aliuminio tarifams ir atsakomosioms priemonėms. Jame išdėstytas naujas požiūris į pasaulinę prekybą, kuris, jam įsitvirtinus, po pusės ar daugiau amžiaus gali paskatinti didžiausius tarptautinės prekybos režimo pokyčius.

 

    Vienu lygmeniu sandoris yra protingas kompromisas. Užuot kovojusios tarpusavyje dėl plieno, JAV ir ES susitaria nukreipti abipusę ugnį į Kiniją. Per ateinančius dvejus metus ES į JAV bus eksportuojama 4,4 mln. tonų neapmuitinto plieno, o po to – 3,3 mln. JAV bendradarbiauja su ES prieš Kinijos plieno pramonę ir užkerta kelią ES atsakomiesiems JAV tarifams, kurie, ES teigimu, yra neteisėti pagal Pasaulio prekybos organizacijos taisykles.

 

    Bideno administracijai šis sandoris yra reikšminga pergalė. Tai sustiprina tokį ekonominį transatlantinį bendradarbiavimą prieš Kiniją, kokio nori administracija. Jame naudojami svertai, kuriuos sukūrė netradicinė prezidento Trumpo tarifų politika, mažindama D. Trumpo sukeltą transatlantinę įtampą. Ir tai vienu metu džiugina dvi administracijai labiausiai rūpinčias rinkimų apygardas: organizuoto darbo ir klimato aktyvistus.

 

    Darbo jėgos atžvilgiu susitarimas dėl plieno gali būti supakuotas, kaip „užsienio politika viduriniajai klasei“, ribojanti mažų atlyginimų konkurenciją iš Kinijos ir apsauganti amerikiečių darbo vietas. Klimato aktyvistams pažadas bendradarbiauti su ES reguliavimo institucijomis, taikantis į daug anglies dioksido išskiriančio plieno gamintojus, rodo naujos tarptautinės prekybos politikos erą, kuri naudoja tarifus ir kvotas bausti didelius šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetėjus.

 

    

 

    Kaip sakė Bidenas savo bendrame pasirodyme spaudoje su ponia von der Leyen, susitarimas apribos prieigą prie JAV rinkų „nešvaraus plieno iš tokių šalių, kaip Kinija“ ir „šalims, kurios dempingavo plieną mūsų rinkose, skriausdamos mūsų darbuotojus“.

 

    

 

    Kad reikalai būtų dar įdomesni, ES prekybos komisaras Valdis Dombrovskis paskelbė, kad JAV ir ES pakvies „panašiai mąstančias šalis prisijungti prie šio susitarimo“. Tai rodo esminį PPO prekybos režimo pertvarkymą, susiejant patekimą į rinką su prekėmis, pagamintomis pagal įvairius darbo, aplinkos ir finansinius standartus, kurie dar turi būti nustatyti. Prekybos izoliavimas nuo politinių sumetimų buvo esminis PPO sistemos bruožas. Jei ES ir JAV dabar atsitrauks nuo šio požiūrio, siekdamos suvaldyti Kiniją, ir kovoti su klimato kaita, Kinijos ir likusio pasaulio atsiejimas labai paspartės, o laisvosios prekybos be trinties tikslas, kurį kažkada buvo numatę PPO steigėjai,  atrodys vis labiau utopiškas.“ [1]

 

1. The U.S. and EU Shake Up Global Trade
Walter Russell Mead.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 02 Nov 2021: A.15.