Hacked off; Israel and NSO Group.

 

"A lawsuit from Apple piles pain on a controversial Israeli hacking firm.

ISRAEL'S CYBER-SECURITY industry is booming. In July the National Cyber Directorate, a government agency, said that startups in the field had raised $3.4bn across 50 separate deals. Seven had become "unicorns", or privately held firms worth at least $1bn.

But not everyone is enjoying the good times. On November 23rd Apple, a big smartphone-maker, announced that it would be suing NSO Group, an Israeli firm founded in 2010 and a one-time member of the unicorn club, accusing it of "weaponising powerful state-sponsored spyware" against its customers. It was the latest blow in an awful year for a firm which, despite the clandestine nature of its business, has become one of Israel's best-known--and most controversial--companies.

 

Whereas most cyber-security firms focus on defence, NSO Group sells hacking software to governments. Its best-known product, Pegasus, is designed to gain undetected access to smartphones. Targets can have their messages read, their locations tracked and microphones and cameras activated clandestinely.

 

NSO Group has said that it exports its software only to trusted governments. It says it has saved "thousands of lives" and is used to combat "terrorists and paedophiles".

 

Yet a list of 50,000 phone numbers considered for targeting, which leaked earlier this year, included those of Emmanuel Macron, France's president; Roula Khalaf, the editor of the Financial Times; and hundreds of politicians, journalists and campaigners in dozens of countries, such as India, Mexico and Hungary.

 

Apple is not the only company pursuing NSO Group through the courts. Its list of opponents reads like a "who's who" of Silicon Valley firms. Last year Microsoft, Google, VMWare and Cisco filed briefs in support of another lawsuit brought in 2019 by WhatsApp, a secure-messaging service owned by Meta, the parent company of Facebook. On November 8th an American court said that lawsuit could go ahead, ruling that NSO Group was not covered by the immunity to civil lawsuits enjoyed by national governments.

Israel's government has, until recently, backed the firm, using its capabilities as a way to boost ties with allies. After the leak of the target list, the government put out a determinedly dull statement assuring readers that export licences complied with international law.

 

(In private some Israeli exporters ridiculed the outrage the leaks provoked.)

 

The firm's notoriety served as a sort of backhanded compliment to the technical abilities of Israel's broader technology industry.

But official support may be cooling as foreign governments join the chorus of displeasure, says John Scott-Railton of Citizen Lab, which is part of the University of Toronto and has done much of the technical-analysis work on Pegasus. On November 3rd America added NSO Group to the same sanctions list to which it has banished Huawei, a big Chinese telecoms firm, barring the use of American technology in NSO Group's products.

 

After Mr Macron's name appeared on the leaked list, Israeli officials jumped on planes to Paris to try to smooth things over.

 

The bad publicity seems to have been bad for business. On November 22nd Moody's, a credit-rating agency, downgraded NSO Group's debt to CAA2, one of the lowest grades available, and warned that it might default on $500m of loans.

 

"NSO was seen as a win-win for both investors and Israel's government so long as it wasn't getting too much attention," says Mr Scott-Railton. "But these days it looks like an investment that's blowing up in everyone's face."" [1]

·  ·  ·  1. "Hacked off; Israel and NSO Group." The Economist, 27 Nov. 2021, p. 50(US).

 

Pjausi ką pasėsi; Maisto taisyklės

"Naujoji JAV valstijos Maino „teisė į maistą“ gali sukelti teisinių iššūkių.

Kaip ir kiekvienas ūkininkas Courtney Hammond, auginantis sodines šilauoges ir spanguoles Vašingtono apygardoje, Maino valstijoje, turi daug rūpesčių. Jis nerimauja dėl oro, invazinių rūšių, nesėkmingų pasėlių ir pasaulinių kainų. Kad laikytųsi federalinių maisto saugos įstatymų, jis turėjo būti apmokytas, tvarkyti kruopščius įrašus, turėti vabzdžių ir graužikų kontrolės planus ir kasdien dokumentuoti savo perdirbimo įrangos sanitariją. Tai didžiulis darbo kiekis, bet tai reiškia, anot jo, „man nereikia jaudintis, kad kas nors susirgs, valgydamas viską, kas palieka mano ūkį“. Dabar jis nerimauja, kad dėl naujo įstatymo gali kilti pavojus jo sunkiam darbui.

 

Anksčiau šį mėnesį 61% rinkėjų nusprendė pakeisti valstijos konstituciją, siekdami užtikrinti, kad visi Maineriai turėtų „teisę į maistą“ – tai pirmasis tokio pobūdžio įstatymas Amerikoje. Pagrindiniai Konstitucijos pataisos šalininkai buvo konservatyvus omarų žvejys, liberalus žalio pieno ekologinis ūkininkas, „Sportsman Alliance“ (medžiotojų grupė) ir Kamberlando apygardos maisto saugumo taryba. Pandemija atskleidė maisto trūkumą Maine. Dabar Maineriai turi „neatimamą teisę į maistą; sodinti, auginti, nuimti derlių, gaminti ir vartoti maistą savo nuožiūra“.

 

Pataisa nuskambėjo nekenksmingai, tačiau skeptikai vertina jos poveikį. Marge Kilkelly, buvusi valstijos įstatymų leidėja, auginanti kalakutus, kiaules ir ožkas, pabrėžia, kad dauguma žmonių mažai žino apie ūkininkavimą: "Tai neįvyksta akimirksniu. Jūs negaunate kalakuto sėklos ir neįdedate vanduens ant jos. Viens, du trys, ten jau kalakutas."

Pakeitimo priešininkai nerimauja, kad jos miglota formuluotė atveria miestams teisinių iššūkių dėl vietos zonavimo ir kitų potvarkių. Rebecca Graham iš Meino savivaldybės asociacijos tikisi, kad viskas, nuo medžioklės įstatymų iki maisto programų, bus ginčijama, o mokesčių mokėtojams tai kainuos didelę sumą pinigų. Tokios taisyklės kaip Portlande, didžiausiame valstijos mieste, leidžiančios gyventojams laikyti ne daugiau, kaip šešias vištas (be gaidžių), gali būti nepaisomos arba ginčijamos teisme – nesvarbu, kad karvės ganosi priekiniuose kiemuose.

Janelle Tirrell, Maino veterinarijos gydytojų asociacijos vadovė, susirūpinusi dėl to, kaip žmonės, neturintys pakankamai galimybių juos prižiūrėti, elgiasi su ūkiniais gyvūnais: žmonės „naudos teisę į maistą, kad pateisintų gyvūnų laikymą mūsų dabartinius įstatymus pažeidžiančiais būdais.“ Kiti numato poveikį aplinkai, pvz., užteršto vandens tiekimą. Kai kurie ūkininkai baiminasi, kad mėgėjai įveis invazines rūšis, kurios gali pakenkti jų pasėliams.

Billy Bob Faulkingham, Respublikonų partijos atstovas, pasisakęs už šią priemonę, nesutinka su šiais rūpesčiais. Jis mano, kad iššūkiai teisme yra mažai tikėtini.  Jis teigia, kad įstatymas suteiks Mainui daugiau nuosavybės teisės į maisto tiekimą: apie 90% valstijos maisto yra importuojama. Užsimindamas apie konstitucinę teisę nešioti ginklą, jis sako: „Aš tai vadinu antruąja maisto pataisu“. Jo partneris kitame koridoriuje, Demokratų valstijos senatorius ir ekologiškas ūkininkas Craigas Hickmanas, sako, kad ne visi ketina pradėti ūkininkauti ar auginti gyvulius, tačiau tai „įkvėps žmones apsipirkti vietoje“ ar net dalintis žeme su kaimynais.

 

Tai sutampa su vietine kultūra. Nepaisant palyginti nedidelės žemės ūkio pramonės, Mainas remia savo gamintojus. Valstybės konstitucija suteikia ūkiams nuosavybės mokesčių lengvatas. Kai kurios bendruomenės moka žmonėms, kad jie dirbtų šių bendruomenių žemę. Valstybė eksperimentuoja su maisto suverenumu. Daugiau, nei šimtas miestų priėmė potvarkius, leidžiančius maisto „savivalda“, leisdami miestams patiems nustatyti maisto produktų taisykles. Gamintojai šiose vietose gali parduoti tiesiogiai pirkėjams, siūlydami, tarkime, nepasterizuotą pieną be licencijos (mėsa ir paukštiena neįtraukiami).

 

Restoranai nuo ūkio iki stalo yra nepaprastai populiarūs. Mainas yra „maisto turizmo“ paskirties vieta. Turistai ten plūsta dėl omarų, šilauogių ir spanguolių. 

 

Julie Ann Smith iš Maine Farm Bureau stebisi, kaip galima užtikrinti maisto saugą be taisyklių. Štai kodėl J. Hammondas taip nerimauja dėl naujosios pataisos. Užteks tik vieno turisto, susirgusio nuo mėgėjų parduodamų šilauogių, kad sugadintų visų Maino ūkininkų biznį, būtent tai neramina, o ne tik „vaikinas su trimis pomidorų augalais verandoje“. [1]

Nelengva susirgti, valgant biurokratijos nepašventintus šviežius obuolius ar nepašventintas šviežias šilauoges. Mažiau maisto kokybę ir tariamai sveikatingumą kontroliuojančios biurokratijos (kaip pvz. sūrių gamyboje ir pardavime Lenkijoje, lyginant su Lietuva) skatina kūrybingumą, plečia įvairesnio, skanesnio ir šviežesnio bei sveikesnio vietinio maisto prieinamumą. Kvaila, kad mums leidžiama pasiruošti maistą sau be jokios kontrolės, bet paruošti maistą kitiems mūsų bendruomenėje - baisus pavojus sveikatai ir gyvybei. Nejaugi?

Iš maisto pardavimui kontrolės uždėtų monopolinių varžtų lobsta daug kas, pradedant Maximos savininku Numa-Numavičiumi, stambiaisiais ūkininkais, baigiant maisto kontrolierių armija. Laikas ir Lietuvoje prisiminti, kad nuo seno turime teisę patys sau ir mūsų bendruomenei pasigaminti maistą. O kontrolieriai ir Numa-Numavičius tegul eina pasieškoti kito, visuomenei naudingo, darbo.

 

·  ·  · 1. "Reaping what you sow; Food rules." The Economist, 27 Nov. 2021, p. 32(US).

Reaping what you sow; Food rules.

"Maine's new "right to food" could sprout legal challenges.

LIKE EVERY farmer Courtney Hammond, who grows blueberries and cranberries in Washington County, Maine, has a lot of worries. He frets about weather, invasive species, failed crops and global prices. To abide by federal food-safety laws, he has had to do training, maintain meticulous records, have insect- and rodent-control plans and document daily the sanitation of his processing equipment. It is a tremendous amount of work but it means, he says, "I don't have to worry about anybody getting sick from eating anything that leaves my farm." Now he is worried that a new law may put his hard work in jeopardy.

Earlier this month 61% of voters opted to change the state constitution to ensure that all Mainers had a "right to food", the first law of its kind in America. The constitutional amendment's main proponents included a conservative lobsterman, a liberal raw-milk organic farmer, the Sportsman Alliance (a hunting group) and Cumberland County Food Security Council. The pandemic has shone a light on food insecurity in Maine. Now, Mainers have the "unalienable right to food; to grow, raise, harvest, produce and consume the food of their own choosing".

The amendment sounded innocuous, but sceptics are wary of its impact. Marge Kilkelly, a former state lawmaker who raises turkeys as well as pigs and goats, points out that most people don't know much about farming: "It does not happen in an instant. You don't just get the turkey seed and put water on it. Poof, there's a turkey."

Opponents of the amendment worry that its vague wording opens towns to legal challenges over local zoning and other ordinances. Rebecca Graham of the Maine Municipal Association expects everything from hunting laws to food programmes to be challenged, at great cost to the taxpayer. Rules like the one in Portland, the state's largest city, which allows residents a maximum of six hens (no roosters) could be ignored or challenged in court--never mind cows grazing in front gardens.

Janelle Tirrell, head of the Maine Veterinary Medical Association, is concerned about the treatment of farm animals by people ill-equipped to look after them: people will "use that right-to-food defence to justify the keeping of animals in ways that violate our current laws". Others foresee environmental impacts, such as contaminated water supplies. Some farmers fear that amateurs will introduce invasive species that could damage their crops.

Billy Bob Faulkingham, the Republican state representative who championed the measure, pooh-poohs these concerns. He thinks court challenges are unlikely. Frivolous ones will be dismissed. The law will give Mainers more ownership of the food supply, he argues: some 90% of the state's food is imported. Alluding to the constitutional right to bear arms, he says: "I call this the second amendment of food." His partner across the aisle, Craig Hickman, a Democratic state senator and an organic farmer, says not everyone is going to start farming or raising animals, but this will "inspire people to shop locally" or even share their land with their neighbours.

This chimes with local culture. Despite its relatively small farm industry, Maine supports its producers. The state's constitution gives farms property-tax breaks. Some communities pay people to farm their land. The state has been experimenting with food sovereignty. More than a hundred towns have adopted ordinances that allow food "self-government", letting towns make their own rules for food products. Producers in these places can sell directly to customers, offering, say, unpasteurised milk without a licence (meat and poultry are excluded).

Farm-to-table restaurants are immensely popular. Maine is a "foodie" destination. Tourists flock there for its lobsters, blueberries and cranberries. Julie Ann Smith, of the Maine Farm Bureau, wonders how food safety can be maintained without regulations. That is why Mr Hammond is so anxious about the new amendment. It will take only one tourist sickened by blueberries sold by an amateur to taint all Maine farmers, not just "the guy with three tomato plants on his porch"." [1]

It is not easy to get sick by eating fresh apples that are not consecrated by the bureaucracy or fresh blueberries that are also not consecrated. Less bureaucracy that controls food quality and supposedly health (such as in the production and sale of cheese in Poland compared to Lithuania) encourages creativity and expands the availability of more varied, tastier, fresh and healthier local food. It is foolish that we are allowed to prepare food for ourselves without any control, but to prepare food for others in our community is a terrible danger to health and life. What? 

 From the monopoly screws placed on the control of food sales, a lot are getting rich, from Maxima's owner Numa-Numavičius to large farmers to the army of food controllers. It is time to remember in Lithuania that we have long had the right to prepare food for ourselves and our community. And let the controllers and Numa-Numavičius go in search of another job that is useful to society.

 

·  ·  ·  1. "Reaping what you sow; Food rules." The Economist, 27 Nov. 2021, p. 32(US).