Politologas apie Ozolo ir Landsbergio santykius: Landsbergis nesąžiningai atsakė į klausimą

"Politologas Algimantas Jankauskas mano, jog patikinęs, kad su Romualdu Ozolu buvo ne priešai, o bendražygiai, Vytautas Landsbergis nesąžiningai atsakė į klausimą apie jųdviejų santykius. A. Jankausko teigimu, nuo pat Sąjūdžio pradžios buvo aiškios dvi linijos – R. Ozolo ir V. Landsbergio, ir jokia paslaptis, kad politinės išdavystės faktų buvo.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas, socialinių mokslų daktaras A. Jankauskas tvirtinta, jog dabar sunku pasakyti, ar R. Ozolas būtų patenkintas tuo, kad protestuojančioji visuomenės dalis pasirinko jį kaip simbolį.

„Sunku atsakyti, kokią pusę dabar R. Ozolas pasirinktų. Asmeniškai manau, kad jis būtų protestuotųjų pusėje“, – „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ kalbėjo politologas.

Delfi rašė, kad švenčiant Vasario 16-ąją V. Landsbergiui sakant kalbą iš balkono Pilies gatvėje, „maršistai“ skandavo R. Ozolo pavardę, turėjo nemažai 2015 metais mirusį Nepriklausomybės Akto signatarą vaizduojančių plakatų. Jie neslėpė V. Landsbergiui norėję priminti, kaip jis tapo „Sąjūdžio“ lyderiu. Daugiau apie tai skaitykite čia.

Į klausimą atsakė ne visai sąžiningai

Pats V. Landsbergis ketvirtadienį „Žinių radijui“ sakė, kad jiedu su R. Ozolu buvo ne priešai, o bendražygiai. „Jis buvo žymus Sąjūdžio veikėjas, o paskui nutolo, paskui kažkaip keistokai rinkosi savo kelią. Bet aš nenoriu nieko kritiško apie jį sakyti“, – teigė V. Landsbergis, pabrėžęs, kad R. Ozolo vardo naudojimas, spekuliavimas, yra nedoras elgesys.

Politologo A. Jankausko teigimu, R. Ozolo tapime nepatenkintųjų simboliu slypi gilesnės šaknys.

„Ponas V. Landsbergis, manau, ne visai sąžiningai atsakė į tą klausimą. Gilesnių priežasčių reikėtų ieškoti mūsų išsivadavimo ištakose – Sąjūdžio kūrimosi laikotarpyje. Galima sakyti, kad nuo pat Sąjūdžio pradžios išsiskyrė dvi linijos: V. Landsbergio ir R. Ozolo, – kalbėjo laidos pašnekovas. – Jos buvo toli gražu ne tapačios. Du Sąjūdžio lyderiai gal ne visiškai skirtingai, bet tikrai ne tapačiai matė ateities Lietuvą.“

A. Jankauskas atkreipė dėmesį, kad tarp protestuojančiųjų yra ir tiesiogiai dalyvavusių Sąjūdyje žmonių, asmeniškai pažinojusių R. Ozolą, su juo bendravusių.

„Dabar R. Ozolo nebėra, bet yra jo pasekėjai, palikimas. Taip, jis buvo marginalizuotas, pastumtas į politikos paraštę, bet dabartinėje situacijoje žmonės jį prisimena, randa jo palikime susipriešinimo situacijos paaiškinimo ženklų“, – teigė politologas.

Jis teigiamai atsakė į klausimą, ar naratyve, jog V. Landsbergis nustūmė R. Ozolą ir šis nebuvo pakankamai įvertintas visuomenėje, nesulaukė pelnytos pagarbos, yra tiesos.

„Žinoma, aš manau, kad tame yra tiesos. Jeigu ponas V. Landsbergis sąžiningai tą pripažintų, jis tą turėtų pasakyti. Žmonės, tiesiogiai dalyvavę Sąjūdyje... Yra paskelbta ir paties R. Ozolo autobiografija – ten yra daug tokių ženklų, tokių Sąjūdžio laikotarpio momentų, kur tas susipriešinimas labai jau toks akivaizdus ir net politinės išdavystės faktų esama – tai čia ne paslaptis“, – kalbėjo politologas.

Jis pasakojo, kad po 1988 metų rudenį įvykusio steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo, kuriame renkant tarybą R. Ozolas gavo daugiausiai balsų, laikraštyje „Izvestija“ buvo paskelbtas kritiškas straipsnis apie Sąjūdį – neva organizacija radikalėja. Todėl buvo iškelta mintis išrinkti Sąjūdžio tarybos pirmininką.

„Ir tuo pirmininku tapo V. Landsbergis, nežiūrint to fakto, kad ką tik pasibaigusiame steigiamajame suvažiavime lyderiu buvo pripažintas R. Ozolas. Buvo sutarta, kad tas pirmininkavimas bus ne amžinas. Kad jis rotaciniu būdu keisis. Bet, deja, taip neatsitiko. Tai – vienas iš pirmųjų tokių konfliktų“, – teigė A.Jankauskas.

Vicempremjero kėdę laikė politine tremtimi

Jo teigimu, netrukus po Kovo 11-osios Sąjūdžio žmonės buvo sutarę, kad R. Ozolas taps vienu iš Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas ėjusio V. Landsbergio pavaduotojų.

„Bet vėlgi – tai neatsitiko visų nuostabai. Susitarimas toks buvo, o R. Ozolas net nebuvo pasiūlytas. Jis tapo Kazimiros Prunskienės Vyriausybės vicepremjeru – ką pats R. Ozolas vertino kaip politinę tremtį. Aš jį cituoju, čia jo žodžiai“, – pasakojo politologas.

Anot jo, šias pareigas R. Ozolas taip galėjo vertinti dėl to, kad būti vykdomojoje valdžioje tokiomis sąlygomis reiškė būti labai sudėtingoje politinėje pozicijoje.

„Pirmoji Vyriausybė, galima sakyti, išlaikė tą ekonominės blokados egzaminą, profesionaliai veikė“, – pridūrė laidos pašnekovas.

Jis prisiminė ir 1992-uosius, kai vyko referendumas dėl stipraus prezidento vaidmens įvedimo į Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą.

Anot A. Jankausko, dėl to R. Ozolo ir V. Landsbergio stovyklų nuomonės išsiskyrė kardinaliai: V. Landsbergis esą pasisakė už stipraus prezidento instituto įvedimą, tačiau R. Ozolas, kartu su signataru Kazimieru Motieka, politologo teigimu, padėjo to išvengti.

„To laikotarpio tekstuose R. Ozolas atvirai šneka apie pavojų valstybei pakliūti į autoritarinę kryptį“, – sakė jis.

Paklaustas, kokio tikslo siekia protestuotojai, prisimindami Anapilin išėjusį R. Ozolą, politologas teigė, kad galbūt ir yra tokių, kurie R. Ozolo vardu naudojasi, siekdami siaurų politinių tikslų.

„R. Ozolas yra visų, jo idėjinis palikimas yra visos Lietuvos. Negerai, kad kai kurie žmonės jo vardu naudojasi galbūt savanaudiškais ar grupiniais interesais. R. Ozolas mąstė ne partiniais interesais, nors jis buvo Centro partijos lyderis, bet jis visada mąstė valstybės kategorija – čia yra jo palikimo didžiausia vertė“, – pabrėžė laidos pašnekovas."

Nėra ilgalaikės strategijos: Vokietijos klimato politika pernelyg trumpalaikė

„Klimato kaitos iššūkiai dažnai buvo apibūdinami drastiškais, kartais apokaliptiniais terminais, įskaitant mokslininkų. Nepaisant to, politikai iki šiol nepakankamai sureagavo. Be to, užduoties dydis vis dar neatpažįstamas.

Federalinei valdžiai trūksta vidutinės trukmės ir ilgalaikės strategijos – tokia „klimato ekspertų“ išvada pirmoje „Mokslo platformos klimato apsaugos“ metinėje ataskaitoje yra aiški. Federalinės vyriausybės suplanuotų skubios pagalbos programų toli gražu nepakanka. Vokietijos klimato politika yra trumpalaikė ir trumparegiška. 

Nėra perspektyvos ir nėra strategijų, tokių, kaip pereinamojo laikotarpio technologijų naudojimas, CO2 pašalinimas arba kaip galima spręsti paskirstymo problemas ir taip pasiekti būtiną gyventojų pritarimą pertvarkai.

Taip, kaip iki šiol elgėsi Vokietijos federalinė vyriausybė, rūko debesyse nyksta ne tik klimato tikslai. Taip pat nėra plano apsaugoti socialinį klimatą nuo žalos“.

Paklauskite Prancūzijos prezidentą Macroną apie geltonas liemenes, kad suprasti, kodėl tokia situacija nėra gera.

No long-term strategy: German climate policy is too short-lived

“The challenges of climate change have often been described in drastic, sometimes apocalyptic terms, including by scientists. Despite this, politicians have so far not responded sufficiently. What's more, the size of the task is still not recognized.

The federal government lacks a medium and long-term strategy - this finding of the "climate experts" in the first annual report of the "Science Platform Climate Protection" is clear. The emergency programs planned by the federal government are far from sufficient. German climate policy is short-lived and short-sighted. 

There is no perspective and there are no strategies, such as the use of transition technologies, the removal of CO2 or how distribution issues can be dealt with and thus the necessary acceptance of the population for the transformation can be achieved.

The way the federal government has acted so far, it is not only the climate targets that are disappearing in clouds of fog. There is also no plan to protect the social climate from damage."

 

Ask French President Macron about yellow vests to understand why this situation is not good. 

Kazachstano interneto uždarymas siūlo pamokas Rusijos ir Ukrainos krizei

„Interneto kontrolė vis labiau tampa bet kokio šiuolaikinio konflikto dalimi.

Almatai, didžiausiam Kazachstano miestui, praėjusį mėnesį įsivyravus chaosui dėl didėjančių energijos sąnaudų ir pykčio prieš vyriausybę, šalies vadovai ėmėsi drastiškų žingsnių numalšinti protestus: užblokavo internetą.

Pirmiausia jie bandė uždrausti prieigą prie kai kurių naujienų svetainių, socialinių tinklų ir pranešimų paslaugų. Tada, kai aktyvistai apeidavo tuos bortelius naudodami programinę įrangą, kuri užmaskavo jų vietas, valdžia išjungė beveik visus ryšius šalyje.

Šie žingsniai padidino netikrumą ir taip baisioje situacijoje. Sugedus mokėjimo programėlėms ir pardavimo taškams, kuriais buvo perbrauktos debeto kortelės, kazachams skubant pasiimti grynųjų prie A.T.M.s nusidriekė ilgos eilės. Šeimos negalėjo bendrauti su artimaisiais. Taksi vairuotojai, kurie pasitikėjo pavėžėjimo programėlėmis, sakė, kad nustojo važinėti, nes negalėjo susisiekti su keleiviais.

„Buvo neįmanoma bendrauti“, – sakė 32 metų apskaitininkas Darkhanas Sharipovas, dalyvavęs protestuose. „Informacijos trūkumas padidino chaosą ir dezinformaciją“.

Scenos Kazachstane leidžia pamatyti, kas gali nutikti Ukrainoje, kur internetas gali būti vienas pirmųjų Rusijos kariuomenės taikinių potencialiame konflikte. Ukrainos ir Vakarų pareigūnai perspėjo, kad kibernetinės atakos gali būti bet kokio Rusijos įsibrovimo dalis.

Šią savaitę Ukrainos vyriausybė pranešė, kad dviejų bankų, gynybos ministerijos ir ginkluotųjų pajėgų tinklalapiai buvo trumpam išjungti dėl daugybės paslaugų atsisakymo atakų, per kurias tinklą užvaldo didžiulis srautas. Pasak Ukrainos pareigūnų, šios atakos buvo didžiausios šalies istorijoje ir „turėjo užsienio žvalgybos tarnybų pėdsakų“.

Ketvirtadienį rytų Ukrainoje prie Rusijos sienos kai kuriuose mobiliojo ryšio tinkluose buvo užfiksuoti interneto ryšio sutrikimai.

„Tikro karinio konflikto atveju pirmiausia bus sunaikinta interneto infrastruktūra“, – sakė Rusijos telekomunikacijų ekspertas ir Interneto apsaugos draugijos, internetui palankiai nusiteikusios pilietinės visuomenės grupės, vykdomasis direktorius Michailas Klimarevas.

„Kazachstane internetas buvo išjungtas valdžios nurodymu“, – sakė jis. „Ukrainoje bijome, kad internetas bus išjungtas dėl apšaudymo.

Interneto kontrolė vis labiau tampa bet kokio šiuolaikinio konflikto dalimi. Suprasdamos, kad žiniatinklis yra gyvybiškai svarbus komunikacijai, ekonomikai ir propagandai, valdžios institucijos vis dažniau naudojo išjungimus, kad užgniaužtų nesutarimus ir išlaikytų galią, panašiai, kaip įkaitais laikomi energijos šaltiniai, vandens ar tiekimo linijos.

Remiantis naujausia „Access Now“, tarptautinės ne pelno grupės, stebinčios šiuos įvykius, metinėje ataskaitoje, 2020 m. buvo bent 155 interneto išjungimai 29 šalyse. Nuo 2021 m. sausio iki gegužės mėn. buvo užfiksuota mažiausiai 50 sustabdymų 21 šalyje.

Kaip rašo „Access Now“, tai buvo Jemene, kur Saudo Arabijos vadovaujamos pajėgos karo metu nusitaikė į šalies telekomunikacijų ir interneto infrastruktūrą. Lapkritį Sudano vadovai, reaguodami į protestus, beveik mėnesiui išjungė internetą. O Burkina Fase vyriausybė įsakė telekomunikacijų bendrovėms daugiau, nei savaitei lapkritį išjungti mobiliojo interneto tinklus, remdamasi nacionalinio saugumo rūpesčiais.

„Vienintelis būdas būti visiškai tikram, kad niekas neprisijungs, yra viską išjungti“, – sakė telekomunikacijų paslaugų bendrovės „Kentik“ interneto analizės direktorius Dougas Madory.

Ukrainoje bet kokį interneto išjungimą turėtų atlikti išorės jėgos, o tai skiriasi nuo atvejo Kazachstane, kur vyriausybė naudojo nacionalinio saugumo įstatymus, kad priverstų įmones nutraukti ryšius.

Visiškai sunaikinti Ukrainos internetą būtų sudėtinga. Šalyje yra daugiau, nei 2000 interneto paslaugų teikėjų, kurie visi turėtų būti užblokuoti, norint visiškai išjungti.

Mažos interneto paslaugų teikėjos Ukrainoje „NetAssist“ savininkas Maxas Tuljevas sakė, kad jo įmonė ėmėsi pasiruošimo. Siekdama tęsti paslaugą konflikto metu, „NetAssist“ užmezgė ryšius su kitais interneto tinklų operatoriais ir bandė nukreipti ryšius aplink įprastas vietas, kurios galėtų būti patrauklūs kariniai taikiniai, sakė jis. Ji taip pat sukūrė atsarginį tinklo centrą ir įsigijo palydovinius telefonus, kad darbuotojai galėtų bendrauti, jei tinklai nutrūktų.

„Kadangi Ukraina yra gerai integruota į internetą, turinti daug įvairių fizinių ir loginių jungčių, bus labai sunku jį visiškai atjungti“, – sakė Ukrainos interneto asociacijos valdybos narys P. Tuljevas.

Vis dėlto daugelis bijo  tikslinių elektros energijos tiekimo nutraukimų, ypač Rusijos ir Ukrainos pasienio zonose, jei kiltų karas. Kibernetinės ar karinės atakos gali sunaikinti ryšį.

Ketvirtadienio vakarą, kai Rytų Ukrainoje prie fronto linijos su Rusijos remiamais separatistais įsiliepsnojo mūšiai, mobiliojo ryšio paslauga nutrūko, o valdžios teigimu, tai buvo „tikslinis sabotažas“. Jis buvo atstatytas iki penktadienio ryto.

„Ryšių įrenginių sabotažas tęsis“, – sakė Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas Antonas Heraščenka. „Visa tai yra dalis Rusijos plano destabilizuoti padėtį Ukrainoje“.

Daugelyje šalių visiškai išjungti internetą nėra techniškai sunku. Reguliavimo institucijos tiesiog išduoda įsakymą telekomunikacijų bendrovėms, liepdamos joms uždaryti prieigą arba rizikuoti prarasti licenciją.

Praėjusio mėnesio įvykiai Kazachstane iliustruoja, kaip interneto išjungimas gali pabloginti chaotišką situaciją. Techninės uždarymo šaknys siekia bent 2015 m., kai šalis bandė lygiuotis į savo kaimynes Kiniją ir Rusiją, kurios ilgus metus taikė interneto cenzūrą. Tų šalių valdžia sukūrė komunikacijos šnipinėjimo metodus ir sukūrė įsilaužėlių bei trolių armijas, kurios gali nusitaikyti į priešininkus.

Praėjusiais metais Rusija sulėtino „Twitter“ srautą per protestus, susijusius su opozicijos lyderiu Aleksejumi Navalnu, ir tai tęsiasi. Kinija sukūrė policijos grupuotę, kad suimtų tuos, kurie kalba netinkamai internete, ir įsakė tūkstančiams savanorių, kurie teigiamai komentuoja vyriausybės iniciatyvas.

Pasak pilietinės visuomenės grupių ir aktyvistų, Kazachstano valdžia bandė sukurti panašias technines priežiūros ir cenzūros priemones, nenutraukdama pagrindinių ryšių, būtinų jos ekonomikai funkcionuoti.

Praėjusį mėnesį Kazachstanas paniro į netvarką, nes pyktis dėl kylančių degalų kainų peraugo į plačias demonstracijas, dėl kurių prasidėjo Rusijos vadovaujama karinė intervencija. Vyriausybei sugriežtinus, protestai virto smurtiniais. Dešimtys antivyriausybinių demonstrantų žuvo, o dar šimtai buvo sužeisti.

Siekdamas užkirsti kelią protestuotojams bendrauti ir dalytis informacija, Kazachstano prezidentas Kasimas Džomartas Tokajevas ėmėsi skaitmeninės išdegintos žemės politikos, panašios į Mianmare praėjusiais metais, dėl kurios visas internetas buvo išjungtas. Mianmare kariuomenė surengė perversmą, o kariai perėmė šalies telekomunikacijų įmonių valdomus duomenų centrus.

Mianmare ir Kazachstane sumaištį dar labiau padidino interneto trūkumas. Konflikto Ukrainoje atveju ta papildoma sumaištis būtų esmė, sakė P. Klimarevas.

„Sunaikinti savo priešo internetą ir jis bus netvarkingas“, – sakė jis. „Bankai, tiekimo sistemos ir logistika, transportas ir navigacija nustos veikti“.

Kazachstane interneto išjungimai prasidėjo maždaug sausio 2 d. ir truko iki sausio 10 d. Iš pradžių jie buvo taikomi tik tam tikriems ryšiams ir buvo nukreipti į sritis, kuriose vyko protestai, sakė Kazachstano skaitmeninių teisių ekspertas Arsenas Aubakirovas.

Iki sausio 5 d. interneto stebėtojai teigė, kad šalis beveik visiškai atsiskyrė nuo interneto, o tai kenkia šalies ekonomikai, įskaitant dideles kriptovaliutų operacijas.

Skaitmeninės plėtros, inovacijų ir aviacijos ir kosmoso pramonės ministerija nurodė telekomunikacijų operatoriams blokuoti prieigą, remdamasi įstatymu, leidžiančiu vyriausybei sustabdyti tinklų ir ryšių paslaugas, siekiant „užtikrinti antiteroristinį ir visuomenės saugumą“.

Nors aktyvistai rado tam tikrų būdų, kaip apeiti blokus, dėl interneto trūkumo daugelis demonstrantų nežinojo, kada vyriausybė įvedė naują komendanto valandą, dėl ko kilo žiaurūs susirėmimai su policija, sakė A. Šaripovas, kurį valdžia sulaikė už protestą. Kol internetas neveikė, valstybinė žiniasklaida demonstrantus pavadino „teroristais“ ir narkotikų vartotojais.

„Tai dar vienas pavyzdys, kai šalis, kuriai kyla neramumų, nusprendė išjungti internetą, kad nupirktų kelias valandas, kai trūksta viešo ar tarptautinio patikrinimo“, – sakė ponas Madory."

Taip, kad be reikalo visos Lietuvos politinės atliekos lekia į Ukrainą. Per televizorių jus neparodys, nes jokio ryšio nebus.