"Politologas Algimantas Jankauskas
mano, jog patikinęs, kad su Romualdu Ozolu buvo ne priešai, o bendražygiai, Vytautas
Landsbergis nesąžiningai atsakė į klausimą apie jųdviejų
santykius. A. Jankausko teigimu, nuo pat Sąjūdžio pradžios buvo aiškios dvi
linijos – R. Ozolo ir V. Landsbergio, ir jokia paslaptis, kad politinės
išdavystės faktų buvo.
Vilniaus universiteto Tarptautinių
santykių ir politikos mokslų instituto politologas, socialinių mokslų daktaras
A. Jankauskas tvirtinta, jog dabar sunku pasakyti, ar R. Ozolas būtų
patenkintas tuo, kad protestuojančioji visuomenės dalis pasirinko jį kaip
simbolį.
„Sunku atsakyti, kokią pusę dabar R.
Ozolas pasirinktų. Asmeniškai manau, kad jis būtų protestuotųjų pusėje“, –
„Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ kalbėjo politologas.
Delfi rašė, kad švenčiant Vasario 16-ąją V. Landsbergiui sakant kalbą iš
balkono Pilies gatvėje, „maršistai“ skandavo R. Ozolo pavardę, turėjo nemažai
2015 metais mirusį Nepriklausomybės Akto signatarą vaizduojančių plakatų. Jie
neslėpė V. Landsbergiui norėję priminti, kaip jis tapo „Sąjūdžio“ lyderiu.
Daugiau apie tai skaitykite čia.
Į klausimą atsakė ne visai
sąžiningai
Pats V. Landsbergis ketvirtadienį
„Žinių radijui“ sakė, kad jiedu su R. Ozolu buvo ne priešai, o bendražygiai.
„Jis buvo žymus Sąjūdžio veikėjas, o paskui nutolo, paskui kažkaip keistokai
rinkosi savo kelią. Bet aš nenoriu nieko kritiško apie jį sakyti“, – teigė V.
Landsbergis, pabrėžęs, kad R. Ozolo vardo naudojimas, spekuliavimas, yra
nedoras elgesys.
Politologo A. Jankausko teigimu, R.
Ozolo tapime nepatenkintųjų simboliu slypi gilesnės šaknys.
„Ponas V. Landsbergis, manau, ne
visai sąžiningai atsakė į tą klausimą. Gilesnių priežasčių reikėtų ieškoti mūsų
išsivadavimo ištakose – Sąjūdžio kūrimosi laikotarpyje. Galima sakyti, kad nuo
pat Sąjūdžio pradžios išsiskyrė dvi linijos: V. Landsbergio ir R. Ozolo, –
kalbėjo laidos pašnekovas. – Jos buvo toli gražu ne tapačios. Du Sąjūdžio
lyderiai gal ne visiškai skirtingai, bet tikrai ne tapačiai matė ateities
Lietuvą.“
A. Jankauskas atkreipė dėmesį, kad
tarp protestuojančiųjų yra ir tiesiogiai dalyvavusių Sąjūdyje žmonių,
asmeniškai pažinojusių R. Ozolą, su juo bendravusių.
„Dabar R. Ozolo nebėra, bet yra jo
pasekėjai, palikimas. Taip, jis buvo marginalizuotas, pastumtas į politikos
paraštę, bet dabartinėje situacijoje žmonės jį prisimena, randa jo palikime
susipriešinimo situacijos paaiškinimo ženklų“, – teigė politologas.
Jis teigiamai atsakė į klausimą, ar
naratyve, jog V. Landsbergis nustūmė R. Ozolą ir šis nebuvo pakankamai
įvertintas visuomenėje, nesulaukė pelnytos pagarbos, yra tiesos.
„Žinoma, aš manau, kad tame yra
tiesos. Jeigu ponas V. Landsbergis sąžiningai tą pripažintų, jis tą turėtų
pasakyti. Žmonės, tiesiogiai dalyvavę Sąjūdyje... Yra paskelbta ir paties R.
Ozolo autobiografija – ten yra daug tokių ženklų, tokių Sąjūdžio laikotarpio
momentų, kur tas susipriešinimas labai jau toks akivaizdus ir net politinės
išdavystės faktų esama – tai čia ne paslaptis“, – kalbėjo politologas.
Jis pasakojo, kad po 1988 metų
rudenį įvykusio steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo, kuriame renkant tarybą R.
Ozolas gavo daugiausiai balsų, laikraštyje „Izvestija“ buvo paskelbtas
kritiškas straipsnis apie Sąjūdį – neva organizacija radikalėja. Todėl buvo
iškelta mintis išrinkti Sąjūdžio tarybos pirmininką.
„Ir tuo pirmininku tapo V.
Landsbergis, nežiūrint to fakto, kad ką tik pasibaigusiame steigiamajame
suvažiavime lyderiu buvo pripažintas R. Ozolas. Buvo sutarta, kad tas
pirmininkavimas bus ne amžinas. Kad jis rotaciniu būdu keisis. Bet, deja, taip
neatsitiko. Tai – vienas iš pirmųjų tokių konfliktų“, – teigė A.Jankauskas.
Vicempremjero kėdę laikė politine
tremtimi
Jo teigimu, netrukus po Kovo
11-osios Sąjūdžio žmonės buvo sutarę, kad R. Ozolas taps vienu iš
Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas ėjusio V. Landsbergio pavaduotojų.
„Bet vėlgi – tai neatsitiko visų
nuostabai. Susitarimas toks buvo, o R. Ozolas net nebuvo pasiūlytas. Jis tapo
Kazimiros Prunskienės Vyriausybės vicepremjeru – ką pats R. Ozolas vertino kaip
politinę tremtį. Aš jį cituoju, čia jo žodžiai“, – pasakojo politologas.
Anot jo, šias pareigas R. Ozolas
taip galėjo vertinti dėl to, kad būti vykdomojoje valdžioje tokiomis sąlygomis
reiškė būti labai sudėtingoje politinėje pozicijoje.
„Pirmoji Vyriausybė, galima sakyti,
išlaikė tą ekonominės blokados egzaminą, profesionaliai veikė“, – pridūrė
laidos pašnekovas.
Jis prisiminė ir 1992-uosius, kai
vyko referendumas dėl stipraus prezidento vaidmens įvedimo į Laikinąjį
Pagrindinį Įstatymą.
Anot A. Jankausko, dėl to R. Ozolo
ir V. Landsbergio stovyklų nuomonės išsiskyrė kardinaliai: V. Landsbergis esą
pasisakė už stipraus prezidento instituto įvedimą, tačiau R. Ozolas, kartu su
signataru Kazimieru Motieka, politologo teigimu, padėjo to išvengti.
„To laikotarpio tekstuose R. Ozolas
atvirai šneka apie pavojų valstybei pakliūti į autoritarinę kryptį“, – sakė
jis.
Paklaustas, kokio tikslo siekia
protestuotojai, prisimindami Anapilin išėjusį R. Ozolą, politologas teigė, kad
galbūt ir yra tokių, kurie R. Ozolo vardu naudojasi, siekdami siaurų politinių
tikslų.
„R. Ozolas yra visų, jo idėjinis
palikimas yra visos Lietuvos. Negerai, kad kai kurie žmonės jo vardu naudojasi
galbūt savanaudiškais ar grupiniais interesais. R. Ozolas mąstė ne partiniais
interesais, nors jis buvo Centro partijos lyderis, bet jis visada mąstė
valstybės kategorija – čia yra jo palikimo didžiausia vertė“, – pabrėžė laidos
pašnekovas."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą