Dujų tiekimas: taip veikia Putino rublio triukas

 "Vakarų šalių dujų pirkėjai dabar už tiekimą iš Rusijos turi mokėti rubliais. Korporacijos nagrinėja, politikai pasimetę. Procedūra labai paprasta.

 

Rubliai, eurai ar bent jau užmaskuotas keitimas: kelias dienas tvyrojo didelis sumaištis, kaip Vakarų pirkėjai ateityje galės mokėti už rusiškas dujas. Dabar Kremlius dekretu išaiškino mechanizmą. Galų gale Vakarų pirkėjai turi atsiskaityti Rusijos nacionaline valiuta, tik tada, kai rubliai patenka į dujų tiekėjo sąskaitas, pristatymas laikomas apmokėtu.

 

Naujasis mechanizmas sukėlė daug sumaišties įmonių būstinėje ir politiniame Berlyne, tačiau Kremliaus dekrete aiškiai pasakyta: Vakarų klientai pirmiausia turi atsidaryti sąskaitą užsienio valiuta „Gazprombanke“ ir ten, pavyzdžiui, įnešti eurus ar dolerius. Tada jie atidaro antrą sąskaitą „Gazprombanke“, denominuotą rubliais. Trečiame žingsnyje Vakarų klientas turi aktyviai inicijuoti valiutos keitimą. „Tam reikalingas greitas kliento užsakymas“, – sako Rusijos profesorius Aleksandras Libmanas iš Freie Universität Berlin.

 

Dekretu nukeliauja nuo stalo anksčiau aptartas variantas, kad Vakarų klientai į Rusiją perveda tik dolerius ar eurus – o galimas valiutos keitimas vyksta vėliau be kliento žinios.

Kancleris Olafas Scholzas iš pradžių socialiniame tinkle „Twitter“ reagavo gana miglotai: „Už Rusijos dujų tiekimą bus atsiskaitoma eurais arba doleriais pagal galiojančias sutartis“. Net jei galima perskaityti tik sąlyginai aiškų pritarimą Kremliaus tvarkai, aiškus atmetimas skamba kitaip.

Techniškai iš pradžių mažai kas pasikeis stambiems „Gazprom“ klientams iš Vokietijos: užuot davęs nurodymą savo Vokietijos namų bankui sumokėti pinigus tiesiai „Gazprom“, dabar bus įterptos dvi Rusijos sąskaitos. Tačiau neaišku, ar korporacijos nori eiti šiuo keliu. Diuseldorfo energetikos milžinė Uniper penktadienį nepanoro komentuoti naujojo dekreto, taip pat ir Leipcigo dujų bendrovė VNG.

Ekspertai ginčijasi dėl šio dekreto ekonominės logikos: kai kurie spėliojo, kad Putinas norėjo jį panaudoti nacionalinės valiutos rublio kursui palaikyti. Tačiau Rusijos įmonės jau per tris dienas turi konvertuoti 80 procentų pajamų užsienio valiuta į rublius. Pagal naująjį dekretą 100 procentų būtų keičiami į rublius. „Rublio kursui tai nelabai svarbu“, – sako valiutų ekspertas Ulrichas Leuchtmannas iš „Commerzbank“.

 

Kremliui naujas požiūris turi visiškai kitokį pranašumą: Rusija gali geriau užtikrinti, kad pinigai iš viso patektų į šalį. Jeigu Vakarų dujų pirkėjai, prieš Vakaruose atlikdami pervedimą, būtų turėję savo dolerius ar eurus sumas konvertuoti į rublius, Vakarų finansų sistemoje esantys pinigai būtų buvę lengviau paverčiami sankcijų taikiniu. „Putinas akivaizdžiai bijojo, kad pinigai gali būti įšaldyti“, – sako Rusijos profesorius Libmanas.

 

Rusijos dujos vis dar netrukdomos teka į vakarus. „Gazprom“ penktadienį dujotiekio sistema pumpavo apie 108 mln. kubinių metrų dujų, pranešė bendrovės atstovas. Federalinės tinklų agentūros padėties ataskaitoje taip pat pranešama, kad „jokių ypatingų incidentų nebuvo“. Ekspertai tikisi, kad naujasis mechanizmas iš tikrųjų įsigalios tik po maždaug dviejų savaičių pereinamojo laikotarpio."

 

Naujoji tvarka reiškia, kad Vakarai net teoriškai negalės daugiau gauti Rusijos dujas nemokamai. Kai buvo užblokuota didžiulė Rusijos centrinio banko pinigų suma rezervuose, tai reiškė, kad Vakarai tiek kainuojančias dujas ir naftą gavo iš Rusijos nemokamai.

Sveiki atvykę į Vokietijos universiteto prekariatą

"Dabar, prašau, atneškite čia filosofijos kėdes: jaunieji akademikai kyla ant barikadų ir dejuoja dėl Vokietijos universitetų vargo.

Praėjusiais metais Vokietijos Federalinės tyrimų ministerijos vaizdo įrašas sukėlė didelį ažiotažą. Nekenksmingame mažame filme, pasitelkiant fiktyvios biologės Hannos pavyzdį, buvo bandoma pateikti Mokslo sutarties įstatymo privalumus beveik vaikams suprantamai. Vėliau įvyko žiniasklaidos šūdo audra. 

Nes tai, ką ministerija gyrė, kaip realų įstatymo pasiekimą – terminuoto darbo palengvinimą Vokietijos universitetuose – nukentėjusiųjų nuomone, yra vargo, kuriame jiems tenka išsiversti, kaip jauniems mokslininkams, priežastimi. 

Vargas? Jauni žmonės, galintys metų metus atsiduoti savo pasirinktų mokslinių interesų tyrinėjimams? Kurie gali perduoti savo žinias kitiems smalsiems jaunuoliams, kurie plūsta į universitetus, kupini smalsumo ir entuziazmo aukštojo mokslo nuotykiams?

Tokį savo profesinės situacijos aprašymą autoriai gali skaityti tik kaip satyrą. Turbūt, net labiau, kaip pasityčiojimą. Trys humanitariniai mokslininkai yra akademinio protesto judėjimo iniciatoriai, kurie 2021 m. birželį socialinėje žiniasklaidoje išreiškė pasipiktinimą vaizdo įrašu, pasipiktinimą su grotažyme #IchBinHanna (aš esu Hanna, vok.). Dabar jie pateikė polemiką, kurioje išsako savo kritiką Mokslo sutarties įstatymui ir teikia pasiūlymus, kaip būtų galima pagerinti jaunųjų mokslininkų padėtį. Jūsų kritika pagrįsta, visi pasiūlymai pagrįsti ir į juos tikrai reikėtų atsižvelgti, vykdant jau paskelbtą įstatymo reformą.

Teisė į polemiką ir vienpusiškumą

Tačiau knygai kenkia šiurkštus atspalvis: nepakeliamas, katastrofiškas, bauginantis, ciniškas – „netvarkingos darbo kultūros“ „skandalo“ smerkimas Vokietijos universitetuose niekada nesibaigia. Juose turi gyventi beviltiško lumpenproletariato legionai, kurie, išsekę, skinasi kelią nuo trumpo kontrakto prie trumpo kontrakto, išnaudojami dėl galios pamišusių profesorių, kurie taip pat vagia akademinės vergijos pagalba išplėštus mokslo pasiekimus. 

Patenkintas perdėjimas šiose knygos ištraukose yra toks skvarbus, kad net geranoriškas skaitytojas pajunta poreikį padėti šiurpinančią brošiūrą ir papurtyti galvą.

Tiesą sakant, redaktoriai būtų turėję čia užtikrinti nuosaikumą ir sumažinimus. Tačiau autoriai paskelbė polemiką. Kaip Hanna, jie reikalauja teisės į polemiką ir vienpusiškumą. 

Greitai paskelbiama, kad Vokietijos universitetų žmogaus likimas yra „bendra visuomenės nestabilumo tendencija“. 

Citata iš kairiųjų partijos nario publikacijos yra šios drąsios tezės „įrodymas“. Ar tarp visų Hanų nebuvo bent vienos ekonomistės, kuri būtų čia prisidėjusi prie ekonominio supratimo?

Naudojimo logika kontroliuoja tyrimų poreikį

Tačiau šioje polemikoje, matyt, nebuvo vietos apmąstymams, kuriuose atsispindėtų jo paties privilegija. Neabejotinai būtų buvę susirūpinę autoriai, jei net ir linkusi visuomenės dalis būtų suabejojusi jų vargais. Žinoma, jiems nereikia teisintis dėl savo asmeninės kvalifikacijos ir tinkamumo į filosofijos ar germanistikos profesūrą. Jie taip pat gali manyti, kad abejonės dėl didelio poreikio užimti nuolatines pareigas šiose srityse yra siauros. Tačiau šių abejonių neišsigausite triukšmu dėl „skubių mūsų visuomenės ateities uždavinių“, kurių sprendimui reikalingas mokslas. Mokslas? Koks mokslas?

Pakanka pažvelgti į „Federalinį jaunųjų mokslininkų pranešimą“, kad pamatytum, jog Hannos problemos dažniausiai liečia humanitarinius mokslininkus, nenorinčius tapti mokytojais. 

Daugelyje dalykų, ypač gamtos moksluose, technologijoje, inžinerijoje ir matematikoje, bet ne tik ten, universitetuose trūksta kvalifikuotų jaunuolių, tuo labiau nėra jų pertekliaus.

  Jau nekalbant apie verslą, kurio tyrimams didžioji dalis pinigų ir išleidžiama. „Panaudojimo logika“, pasisavinusi naujovių sampratą, jau seniai kontroliuoja mokslinių tyrimų poreikį. Kai autoriai rašo, kad humanitariniams mokslams kitoks „tikslų aprašymas tikrai būtų daug prasmingesnis“, galima tik sutikti su jais. Tiesą sakant, apie tai turėtų vykti plati diskusija.

Deja, „#IchbinHanna“ nelabai prisideda prie šios diskusijos. Kiekvienas, kuris rašo apie būsimų užduočių potraukį, turėtų skirti bent kelių puslapių klausimui, kuo germanistika ar filosofija gali prisidėti prie jo sprendimo. Arba atmeskite šį primetimą ir suraskite visiškai skirtingus teisėtumo šaltinius nuolatinėms šių dalykų universitetų pareigoms. Priešingu atveju tektų pripažinti, kad čia vykdoma tik niekinga interesų politika. Tam irgi nieko blogo – juk taip elgiasi ir kitos profesinės grupės."

Amrei Bahr, Kristin Eichhorn ir Sebastian Kubon: „#IBinHanna“. Nesaugus mokslas Vokietijoje. Suhrkamp Verlag, Berlynas 2022. 144 p., br., 13 €."

 

Kodėl "daugelyje dalykų, ypač gamtos moksluose, technologijoje, inžinerijoje ir matematikoje, bet ne tik ten, universitetuose trūksta kvalifikuotų jaunuolių, tuo labiau nėra jų pertekliaus"? Ar vokiečių jaunimas per kvailas studijuoti gamtos mokslus, technologiją, inžineriją ir matematiką, o gal jie tikrai nenori įstrigti Vokietijos universitetų prekariate ilgam laikui? Ar Vokietija nori išmokti tinkamai vystytis XXI amžiuje? Ar dyzelino skandalas yra viskas, ką mes galime padaryti Europoje?

Welcome to the German university precariat

"Now, please, bring the chairs of philosophy here: The young academics are rising up on the barricades and bemoaning the misery at German universities in a polemic.

Last year, a video by the Federal Ministry of Research caused a great deal of excitement. The harmless little film tried to present the advantages of the Science Contract Act in an almost child-friendly way, using the example of a fictitious biologist named Hanna. What followed was a media shitstorm. 

Because what the ministry praised as the actual achievement of the law - the facilitation of fixed-term employment at German universities - is considered by those affected to be the reason for the misery in which they have to eke out their existence as young scientists. 

Misery? Young people who can devote themselves to researching their own chosen scientific interests for years? Who can pass on their knowledge to other inquisitive young people who flock to universities, full of curiosity and enthusiasm for the adventure of higher education?

The authors can only read such a description of their professional situation as satire. Probably even more as a mockery. The three humanities scholars are the initiators of an academic protest movement that expressed their outrage at the video on social media in June 2021 under the hashtag #IchBinHanna. Now they have submitted a polemic in which they present their criticism of the Science Contract Act and make suggestions as to how the situation of young scientists could be improved. Your criticism is well founded, the proposals are all reasonable and should definitely be taken into account in the reform of the law that has already been announced.

A right to polemics and one-sidedness

But what harms the book is its shrill undertone: unbearable, untenable, catastrophic, frightening, cynical - the denunciation of the "scandal" of a "unkempt work culture" at German universities never ends. 

They must be inhabited by legions of a desperate lumpen proletariat, which, emaciated, claws its way from short contract to short contract, exploited by power-mad professors, who then also steal the scientific achievements wrested from their academic servitude. 

The self-satisfied exaggeration in these passages of the book is so penetrating that even the benevolent reader feels the need to put the chilling pamphlet away and shake his head.

It would actually have been up to the editors to ensure moderation and cuts here. However, the authors have published a polemic. As Hanna, they claim the right to polemics and one-sidedness. 

One's own fate is quickly declared to be the "general trend towards precariousness in society as a whole". 

A quote from a publication by a member of the Left Party serves as “evidence” of this bold thesis. Was there not at least one female economist among all the Hannas who would have contributed some economic sense here?

The utilization logic controls the need in research

But there was apparently no room in this polemic for reflective moments in which one's own privilegedness would be reflected. It would certainly have benefited the authors' concerns if even the inclined parts of the public had doubts about their misery. Of course, they do not need to justify being convinced of their personal qualifications for a professorship in philosophy or German studies. They may also consider doubts about a great need for further permanent positions in these subjects to be narrow-minded. But you won't be able to shake off these doubts with the noise about the "urgent future tasks of our society", for the solution of which science is needed. The science? What science?

It is enough to look at the "Federal Report on Young Scientists" to see that Hanna's problems mostly apply to humanities scholars who do not want to become teachers. 

In many subjects, especially in the STEM area, but not only there, there is a shortage of qualified young people at universities, not a surplus. 

Not to mention the industry, where most of the research money is still spent. The "utilization logic" that has appropriated the concept of innovation has long since controlled the need in research. When the authors write that a different "description of objectives would certainly make much more sense" for the humanities, one can only agree with them. In fact, there should be a broad discussion about it.

Unfortunately, "#IchbinHanna" doesn't contribute much to this discussion. Anyone who writes about the urge of future tasks should neither devote at least a few pages to the question of what German studies or philosophy might have to contribute to solving it. Or reject this imposition and find completely different sources of legitimacy for permanent university positions in these subjects. Otherwise one would have to concede that one operates only despicable interest politics here. There is nothing wrong with that either – after all, other professional groups do the same."

Amrei Bahr, Kristin Eichhorn and Sebastian Kubon: "#IBinHanna". Precarious science in Germany. Suhrkamp Verlag, Berlin 2022. 144 p., br., €13."

Why "in many subjects, especially in the STEM area, but not only there, there is a shortage of qualified young people at universities, not a surplus? Are German young too stupid to  study STEM, or they don't want to get stuck in the German university precariat for long time? Does Germany desire to learn to do proper 21-st century development? Is diesel scandal all that we are able to do in Europe?

Strategy for the flight applied by the West Slavs

Zelensky's military pilots, flying two helicopters at night at the tops of trees and therefore unnoticed by radar, set fire to a storage facility for oil products on Russian territory. Similarly, a few years ago, Polish military pilots at night, flying low at the tops of trees in Russia, crashed into a tree and killed most of the Polish elite, including the then president.

 

Interesting strategy of Western Slavic military aviation. Lithuanian generals need to be prepared in case the Poles come to take back the Polish lands in Vilnius that the Landsbergiai have illegally stolen from the Poles, lying that the land could be movable if Vytautas Landsbergis wants to move his land from the village to the Polish territory in Vilnius.

 

Of the billions of euros wasted every year on the golden spoons for the army, buy at least some nets to catch butterflies. Climb the trees in Vilnius and use those nets to take down the low-flying Polish planes. Good luck in the new era of European  wars for land.

 

Vakarų slavų skraidymo strategija

Zelenskio karinis lakūnai, su dviem malūnsparniais skrisdamas naktį ties medžių viršūnėmis, todėl nepastebėti radarų, uždegė naftos produktų saugyklą Rusijos teritorijoje. Lygiai taip pat  prieš keletą metų, Lenkijos kariniai lakūnai naktį, Rusijoje skrisdami žemai ties medžių viršūnėmis, užsikabino už medžio ir pražudė daugumą iš Lenkijos elito, įskaitant tuometinį prezidentą.

Įdomi Vakarų slavų karo aviacijos strategija. Lietuvos generolams reikia pasiruošti tam atvejui, jei lenkai atskris atsiimti lenkų žemes Vilniuje, kurias Landsbergiai neteisėtai iš lenkų pagrobė, meluodami, kad žemė gali būti kilnojamas turtas, jei Vytautas Landsbergis nori persikelti jo žemę iš kaimo į Vilniaus lenkų teritoriją.

Iš milijardų eurų, kasmet švaistomų auksiniams šaukštams kariuomenei, nusipirkite nors tinklelių drugeliams gaudyti. Sulipkite į medžius Vilniuje ir tais tinkleliais numušinėkite žemai skraidyti linkusius lenkų lėktuvus. Sėkmės naujoje Europos karų dėl žemės eroje.