Images from a Private 5G Network Future: At a corporate headquarters in South Korea, autonomous self-driving robots deliver coffee, lunch and packages. As network technologies improve, their tasks will become more complex.

 

"SEONGNAM, South Korea -- At the new headquarters of South Korea's largest internet company, a fleet of self-driving robots whirl around delivering coffee, lunchboxes and mailed packages.

More than 100 of these autonomous robots, which look a bit like the droid R2-D2 from the "Star Wars" films and go by the name "Rookie," are operational at Naver Corp.'s high-rise office building. The tower is specifically designed with bump-free flooring and handle-free doors that open via sensors to help the robots move around more easily.

Powering the robots is a critical technology: a private 5G network that gives them a stable connection to the cloud, or virtual server, where their computing takes place, and where each unit's learned intelligence is stored and shared. Having the hardware for this in the cloud keeps the robots small and less expensive to build, key requirements for broader adoption.

The private 5G network, jointly deployed by Naver and Samsung Electronics Co.'s network business unit, enables ultrafast connections, reducing lags in data, across 28 floors and eight basement levels.

And it marks the world's first case of autonomous robots operating on a private 5G network, according to the companies.

"It's not just a couple of robots on a test bed. It marks the first large-scale system of self-driving robots operating in a fully 5G-enabled building," says Kang Sang-chul, an executive heading the robotics technology project at Naver Labs.

Unlike public 5G networks operated by telecom providers, private 5G is designed for exclusive use by a company or an organization. Depending on the regulatory environment, firms elsewhere could work directly with equipment vendors like Samsung or Ericsson AB to deploy a private 5G network. They could also purchase a private 5G plan operated by a telecom company.

Naver, in partnership with Samsung's network business, was the first in South Korea to obtain a license to directly deploy a private 5G network after local regulators began allowing the option last year.

Compared with public 5G, a private 5G network can offer more customized connectivity features alongside enhanced security and privacy.

In South Korea, telecom companies operate public and private networks on the same frequency band. The public 5G network serves tasks like streaming videos or surfing the web. Hence, telecom operators typically designate around 80% of their public-network capacity to "downlinks" and 20% for "uplinks," according to Samsung.

But for Naver's private network, faster uploads are more important as the autonomous robots must continuously send massive amounts of data to the cloud -- without lag. Thus, Samsung says it engineered the private system so that uplinks account for up to 40% of capacity. In South Korea, Naver's private 5G network operates on a separate frequency band from the one telecom providers use, as the government has designated a new band for such purposes.

"Private networks can support customized services for enterprises with greater flexibility in network configuration," says Woojune Kim, executive vice president and head of global sales and marketing at Samsung Electronics' network business.

A private 5G network also offers enhanced security. The ability for a company to own and operate its own telecommunications network including the core infrastructure -- in turn keeping all the data on premise -- as well as independent data-encryption features are reasons clients seek to adopt private 5G networks, Mr. Kim says.

Depending on their business needs, investment size and targeted services, enterprises seeking to set up a private 5G network system will be able to decide between direct deployment and enrolling in a plan with a telecom provider, the Samsung executive adds.

Naver's Mr. Kang says his company likely incurred more upfront costs than it would have had it purchased a private 5G plan from a telecom company, but he adds that owning the network itself gives Naver more operational freedom.

With growing data-usage needs, the direct-deployment option may also be more cost-efficient in the long term than relying on a plan from a telecom company, he says.

The global market for private 5G is still fairly new, with companies and organizations in various countries in the process of validating the different ways that such ultrafast private networks could best be harnessed.

Among the earliest movers is Germany. In 2020, Mercedes-Benz Group AG deployed a private 5G network in partnership with Ericsson for automobile production at the auto maker's "Factory 56" in the southern German city of Sindelfingen. In July, the operator of Frankfurt Airport announced a partnership with Japanese telecom company NTT Ltd. with aims to deploy Europe's largest private 5G network. Other projects are being pursued in countries such as the U.S. and Japan.

The speed and extent to which private 5G networks are adopted by businesses and public agencies will depend on the gains such networks offer over existing Wi-Fi and private 4G, says Pablo Tomasi, principal analyst covering the private-networks business at Omdia, a tech-market research firm.

"A key challenge for the private 5G ecosystem will be to prove that by using this technology, you're getting significantly better results that will justify an enterprise adopting a new tech at scale," he says.

The private-networks market -- covering 4G and 5G -- is projected to grow to $6.5 billion by 2026, nearly four times 2021's $1.7 billion, according to Omdia. By 2024, 5G is expected to overtake 4G as the dominant private-network technology. Manufacturing, energy and utilities, transport and logistics are likely to be the biggest areas driving private 5G, Omdia projects.

Naver foresees that one of the most significant use cases for private 5G will be cloud-based autonomous robots, and that the bots' potential advancement will depend on continued progress in network technologies.

It is easier to collectively control and upgrade the robots when all the underlying data is managed through the cloud, says Mr. Kang of Naver.

"One robot could become smarter with the data and operational experience it accumulates," he says. "When such data is shared more broadly via the cloud, multiple robots can benefit. And that's why we see a big future in 5G-connected, 'brainless' robots."

The Naver executive says further leaps in 5G network technologies will be required to enable the self-driving robots to perform more-complex tasks.

In the near term, Mr. Kang says, the company is looking to deploy the same type of 5G-based robot system at its data center in Sejong to assist server maintenance and operations." [1]

1. 5G Technology (A Special Report) --- Images From a Private 5G Network Future: At a corporate headquarters in South Korea, autonomous self-driving robots deliver coffee, lunch and packages. As network technologies improve, their tasks will become more complex.
Sohn, Jiyoung. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 17 Oct 2022: R.6.

Globalizmui nepavyko sukurti mums reikalingos ekonomikos

„Yra tiek daug bendro sumaišties, jei ne tiesioginės baimės, dėl pasaulio ekonomikos padėties. Sankcijos Rusijai, kylančios dujų kainos, sparčiai kylančios hipotekos palūkanų normos, besitęsiantis Covid-19 pandemijos plitimas ir gresianti recesijos perspektyva. — Atrodo, kad visi šie veiksniai susilieja į chaosą.

 

Baimė yra tikra. Tačiau chaosas yra laikinas, nes jį daugiausia lemia šurmulys, lydintis bet kokį perėjimą nuo senos ekonominės tvarkos prie naujos. Kiekviena ekonomika išgyvena plėtros ir susitraukimo ciklus, tačiau svarbiausias šių ciklų rodiklis yra mažiau susijęs su rinkos kainomis ar nedarbo lygiu, o su pagrindine politine filosofija.

 

Maždaug pusę amžiaus mūsų politinė ekonomika buvo pagrįsta valdančia neoliberalizmo koncepcija – idėja, kad kapitalas, prekės ir žmonės turi turėti galimybę kirsti sienas, ieškodami produktyviausios ir pelningiausios grąžos.

 

 Daugeliui žmonių tai asocijuojasi su Ronaldo Reagano ir Margaret Thatcher praktikuojamąja ekonomika, arba net verslui palankiomis ekonominėmis idėjomis, kurias palaikė Billas Clintonas ir Barackas Obama apie finansų rinkas ir prekybą. Tačiau filosofijos šaknys siekia toliau.

 

Sąvoka „neoliberalizmas“ pirmą kartą buvo panaudota 1938 m., Paryžiuje vykusiame ekonomistų, sociologų, žurnalistų ir verslininkų susirinkime, kurie buvo sunerimę dėl, jų manymu, pernelyg didelės valstybinės rinkų kontrolės po Didžiosios depresijos. Jiems nacionalinės valstybės ir demokratijos interesai gali kelti problemų ekonominiam ir politiniam stabilumui. Balsuojančia visuomene negalima pasitikėti, todėl nacionaliniai interesai (arba ypač nacionalizmas) turi būti varžomi tarptautinių įstatymų ir institucijų, kad rinkos ir visuomenė galėtų tinkamai funkcionuoti.

 

Tokios neoliberalios filosofijos paveikė pasaulines institucijas, tokias kaip Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas, o vėliau ir tokias organizacijas kaip Pasaulio prekybos organizacija – grupes, kurios iš esmės siekė sujungti pasaulinius finansus, prekybą ir verslą tarpvalstybiniu mastu. Jos energingai pasisakė už Vašingtono konsensusą – daugybę ekonominių principų, kilusių iš rinkos liberalizavimo ir nevaržomos globalizacijos stulpų. 

 

Šie receptai paskatino didesnį augimą, nei bet kada anksčiau – ketveri metai iki 2008 m. finansų krizės yra vienas stipriausių pasaulinio augimo laikotarpių per pastarąjį pusę amžiaus. 

 

Tačiau jie taip pat sukūrė didelę nelygybę tautose.

 

Kaip? Iš dalies todėl, kad pinigai per sienas juda daug greičiau, nei prekės ar žmonės. 

 

Akademiniai tyrimai rodo, kad „pigaus kapitalo už pigią darbo jėgą“ sandėris, sudarytas tarp Jungtinių Valstijų ir Azijos nuo devintojo dešimtmečio, tarptautinėms įmonėms ir Kinijos valstybei buvo naudingas daug daugiau, nei bet kuriai kitai organizacijai. 

 

Reagano-Thatcherio revoliucija išlaisvino pasaulinį kapitalą panaikindama finansų pramonės reguliavimą, tačiau pasaulinė prekyba buvo visiškai išlaisvinta Klintono eroje, kai buvo sudaryti tokie sandoriai, kaip NAFTA ir galiausiai Kinijos įstojimas į W.T.O., dėl kurių politinių interesų pusiausvyra tarp darbo vietų kūrimo šalyje ir pasaulinės rinkos integracijos buvo išbalansuota pasaulinės rinkos integracijos naudai. 

 

Idėja buvo tokia, kad pigesnės importuotų prekių vartotojų kainos kompensuotų lėtesnį ar net mažėjantį (realiai daugeliui dirbančių žmonių) atlyginimą.

 

Bet kainos to nepadarė. Dar prieš pandemiją ir sankcijas Rusijai daiktų, darančių mus viduriniąja klase – nuo ​​būsto iki švietimo ir sveikatos priežiūros – kainos kilo daug greičiau, nei atlyginimai. 

 

Taip tebėra, net ir atsižvelgiant į pastarąją darbo užmokesčio infliaciją. Jausmas, kad pasaulinė ekonomika per daug atsiribojo nuo nacionalinių interesų, padėjo kurstyti politinį populizmą, nacionalizmą (Donaldo Trumpo ir MAGA judėjimo pavidalu), su kuriais šiandien kovojame. Karčios ironijos, kad pačios filosofijos, kurios buvo skirtos sutramdyti politinį ekstremizmą, padarė priešingai, kai buvo per toli nuėjusios.

 

Neoliberali filosofija kenčia ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir užsienyje – stebėkite, kaip atsiliepia Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Liz Truss nelemtam eksperimentui, mažinant mokesčius. 

 

Perkėlimas į kitas šalis turėjo padaryti gamybą produktyvesnę, o verslą – efektyvesnį. Tačiau daugelis iš tų tariamų efektyvumo rodiklių žlugo dėl bet kokio pasaulinio streso – nuo ​​pandemijų iki cunamių, uostų užsikimšimų ir kitų nenumatytų įvykių. O sudėtingos tiekimo grandinės lėmė daugybę gamybos nelaimių gerokai prieš pasaulines pastarųjų kelerių metų krizes – pagalvokite apie Rana Plaza nelaimę Bangladeše 2013 m., kai gamykla gamino drabužius įvairiems pasauliniams prekių ženklams (neturėjusiems jokio supratimo apie pasroviui kylančią rizika jų tiekimo grandinėse) žlugo ir žuvo daugiau, nei 1100 žmonių. Tuo tarpu pati laisvoji prekyba, turėjusi skatinti taiką tarp tautų, tapo sistema, kuria turėjo žaisti merkantilistinės tautos ir valstybės, valdomos autokratijos, todėl nepavyko sumažinti politinės atskirties šalyje ir užsienyje.

 

Laimei, politinės ekonomijos švytuoklė ilgainiui svyruoja atgal, o savo galiojimą atgyvenusios filosofijos užleidžia vietą naujoms. Seisminiai poslinkiai socialinėje ir ekonominėje darbotvarkėje yra reti ir permainingi. Dabar išgyvename tokį poslinkį. Pasaulis pradeda grįžti ne prie įprastų, neoliberalių ekonominių modelių „normalaus“, o prie naujos normos. 

 

Politikos sluoksniuose, versle ir akademinėje bendruomenėje vis dar svarstoma, kokia yra tinkama pusiausvyra tarp pasaulinio ir vietinio.

 

Prekybos politika keičiama, siekiant geriau atsižvelgti į darbo ir aplinkosaugos standartus, suprantant, kad pigu ne visada yra pigu, jei produktai ardo aplinką arba yra gaminami mažomis vaiko rankytėmis.

 

 Taip pat reikia persvarstyti prekybą skaitmeninėmis paslaugomis, kad būtų atsižvelgta į privatumą ir liberalias vertybes. (Ar tikrai norime, kad mūsų asmens duomenys būtų perduoti didelėms technologijų ar didelėms priežiūros valstybėms, tokioms kaip Kinija?) 

 

Tiekimo grandinės trumpėja ne tik dėl geopolitikos, bet ir dėl naujų technologijų (tokių kaip decentralizuotas ūkininkavimas ir 3D spausdinimas), kurios yra leidžianti sutelkti gamybą ir vartojimą arčiau namų.

 

Tai kas dabar? Kaip galime užtikrinti, kad ekonomikos globalizacija vėl pernelyg neaplenktų nacionalinės politikos? Ir kaip galime viską sutvarkyti taip, kad neatsirastų 1930-ųjų protekcionizmas ar netikras nostalgija praėjusiai erai?

 

Mes dar neturime naujos vieningos lauko teorijos postneoliberaliam pasauliui. Tačiau tai nereiškia, kad neturėtume ir toliau kvestionuoti senosios filosofijos.

 

Vienas iš atkakliausių neoliberalų mitų buvo, kad pasaulis yra plokščias ir nacionaliniai interesai vaidins antruoju smuiku prieš pasaulines rinkas.

 

Pastarieji keleri metai šią idėją nugriovė. Tie, kuriems rūpi liberali demokratija, turi sukurti naują sistemą, kuri geriau subalansuotų vietinius ir pasaulinius interesus.

 

Rana Foroohar yra „The Financial Times“ apžvalgininkė ir asocijuotoji redaktorė bei knygos „Namų grįžimas: kelias į klestėjimą post-globaliame pasaulyje“ autorė."

 

Už šių idėjų stovi žmonės, gaunantys iš tokių idėjų naudą. Vyksta kova tarp tų, kurie lobsta iš globalizacijos, ir tų kurie vysto nacionalines bei vietines ekonomikas. Tos kovos rezultatai dar neaiškūs.

 

Globalism Failed to Deliver the Economy We Need

"There is so much general confusion, if not outright dread, about the state of the global economy. The sanctions on Russia, gyrating gas prices, skyrocketing mortgage rates, the continued fallout of the Covid-19 pandemic and the looming prospect of a recession — all of these factors seem to be coalescing into chaos.

The fear is real. But the chaos is transitory, as it is largely driven by the tumult that attends any transition from an old economic order to a new one. Every economy goes through cycles of expansion and contraction, but the most important indicator within these cycles has less to do with market prices or unemployment rates and more to do with underlying political philosophy.

For roughly half a century, our political economy has been based on the governing concept of neoliberalism — the idea that capital, goods and people should be able to cross borders in search of the most productive and profitable returns.

 Many people associate it with the trickle-down economics practiced by Ronald Reagan and Margaret Thatcher, or even the business-friendly economic ideas espoused by Bill Clinton and Barack Obama around financial markets and trade. But the roots of the philosophy go back further.

The term “neoliberalism” was first coined in 1938, at a Paris gathering of economists, sociologists, journalists and businessmen who were alarmed by what they viewed as the excessive state control of markets after the Great Depression. For them, the interests of the nation-state and of democracy could pose problems for economic and political stability. The voting public could not be trusted, and thus national interests (or, more particularly, nationalism) should be constrained by international laws and institutions so that markets and society could function properly.

Global institutions like the International Monetary Fund and the World Bank, and later organizations like the World Trade Organization — groups that were essentially about connecting global finance, trade and business across borders — were influenced by these neoliberal philosophies. They vigorously advocated the Washington Consensus, a series of economic principles derived from the tentpoles of market liberalization and unfettered globalization. These prescriptions generated more growth than ever before — the four years leading up to the 2008 financial crisis represent one of the strongest global growth periods of the last half century. But they also created substantial amounts of inequality within nations.

How? In part because money moves across borders much faster than either goods or people. The “cheap capital for cheap labor” bargain struck between the United States and Asia from the 1980s onward benefited multinational companies and the Chinese state far more than any other entities, academic research shows. The Reagan-Thatcher revolution unleashed global capital by deregulating the financial industry, but global trade was fully unleashed during the Clinton era, with deals like NAFTA and the eventual accession of China into the W.T.O., which tipped the balance of policy interests between domestic job creation and global market integration toward the latter. The idea was that cheaper consumer prices from imported goods would make up for flatter or even falling (in real terms, for many working people) wages.

But they didn’t. Even before the pandemic and the sanctions on Russia, the prices of the things that make us middle class — from housing to education and health care — were rising far faster than wages. That’s still the case, even with recent wage inflation. The sense that the global economy has become too unmoored from national interests has helped fuel the political populism, nationalism (in the form of Donald Trump and the MAGA movement) that we are grappling with today. It’s a bitter irony that the very philosophies that were meant to tamp down political extremism did just the opposite when taken too far.

The neoliberal philosophy is tapped out, not only in the United States but also abroad — witness the backlash to Prime Minister Liz Truss of Britain’s ill-fated experimentation with trickle-down tax cuts. Offshoring to multiple countries was supposed to make manufacturing more productive and business more efficient. But many of those supposed efficiencies collapsed with any sort of global stress, from pandemics to tsunamis, port backups and other unforeseen events. And complex supply chains resulted in any number of production disasters well before the global crises of the last few years — think about the Rana Plaza disaster in Bangladesh in 2013, in which a factory making clothes for various global brands (which had no idea about downstream risk in their supply chains) collapsed and killed over 1,100 people. Meanwhile, free trade itself, which was supposed to foster peace between nations, became a system to be gamed by mercantilist nations and state-run autocracies, resulting in deep political divides at home and abroad.

Fortunately, the pendulum of the political economy eventually swings back, and philosophies that have outlived their usefulness give way to new ones. Seismic shifts in the socioeconomic agenda are rare and transformative. We are going through such a shift now. The world is beginning to reset, not to the “normal” of conventional, neoliberal economic models but to a new normal. There is a rethink going on in policy circles, business and academia about what the right balance is between global and local.

Trade policy is shifting to better consider labor and environmental standards, with an understanding that cheap isn’t always cheap if products are degrading the environment or being made with a child’s tiny hands. There’s also a rethink of trade in digital services to account for privacy and liberal values. (Do we really want our personal data handed over to big tech or big surveillance states like China?) Supply chains are shortening, not only because of geopolitics but also because of new technologies (such as decentralized farming and 3-D printing) that are making it possible to hub production and consumption closer to home.

So what now? How can we make sure that economic globalization doesn’t again run too far ahead of national politics? And how can we fix things in a way that doesn’t result in 1930s-style protectionism, or a false fit of nostalgia for a bygone era?

We don’t yet have a new unified field theory for the post-neoliberal world. But that doesn’t mean we shouldn’t continue to question the old philosophy.

One of the most persistent neoliberal myths was that the world was flat and national interests would play second fiddle to global markets.

The last several years have laid waste to that idea. It’s up to those who care about liberal democracy to craft a new system that better balances local and global interests.

Rana Foroohar is a columnist and associate editor at The Financial Times and the author of “Homecoming: The Path to Prosperity in a Post-Global World.””

 

Behind these ideas are people who benefit from such ideas. There is a struggle between those who profit from globalization and those who develop national and local economies. The results of that fight are still unclear.

Portugal is luring 'digital nomads' with both a visa and potentially citizenship

"Noticing that more and more affluent people working remotely are arriving, Portugal has decided to join the group of countries that are establishing special visas for "digital nomads".

 

The Portuguese government announced back in July that it was developing a program to attract "digital nomads" and announced this week that it would start on October 30, according to Bloomberg.

 

The new visa procedure now being approved makes it even easier to come to Portugal.

 

Those wishing to obtain a visa must prove that they live in the country permanently and pay taxes, submit an employment contract, proof that they are self-employed or have another source of livelihood. The average salary of the applicant for the last three months must be at least 4 times higher than the minimum salary in Portugal, which is 705 EUR.

 

The number of countries that create special visas to attract "digital nomads" is increasing every year. It is true that the requirements vary from state to state. For example, after receiving a special visa, you can live in Argentina for up to six months, and in the Cayman Islands for up to two years.

 

Antigua and Barbuda can issue a visa in a week, Croatia - in two months, Germany similarly, but applications for a visa to work in this country are accepted only after arriving at its representative office.

 

Portugal also legalized a ban on employers contacting employees after working hours a year ago. The country's parliamentarians hope that people working remotely in this way will be able to maintain a more balanced work-life regime.

 

Get both a visa and citizenship

 

The "golden visa" program still in force in Portugal has previously been criticized as it creates conditions for "digital nomads" to obtain Portuguese citizenship.

 

Foreigners participating in this program can get a visa to live in Portugal if they invest at least 350,000 EUR in real estate that is not in the urban or touristic part of the country.

 

A visa can also be obtained after investing at least EUR 500,000 in venture funds approved by Portugal.

 

Bloomberg calls this practice a detour to obtain a Portuguese visa and, at the same time, a permanent residence permit in the country. In some cases, this becomes the basis for granting citizenship.

 

So far, people from countries such as South Africa and Russia have participated in these programs in large numbers. Wealthy citizens of these countries have often used the program offered by Portugal as a way to circumvent international travel restrictions on them or to avoid paying taxes in their home countries.

 

Sometimes Americans looking for a cheaper life are also tempted to participate in the program.

 

For example, the American Levite family, who left a farm in Vermont and moved to a 27-acre farm in southeastern Portugal, shared their story with Bloomberg. The organically-farming family said the decision wasn't difficult because they get a better crop of flowers and vegetables in Portugal, and the property tax is only one-tenth of what they would have had to pay in the United States.

 

"These are simply incomparable things. The cost of living in Portugal is much lower than in the US," says Amy Levitt, an American writer who moved to Portugal.

 

After five years, the Levitas family intends to apply for Portuguese citizenship, as the "golden visa" program allows it."

 

Portugalija vilioja „skaitmeninius klajoklius“ – siūlo ir vizą, ir potencialiai pilietybę

"Portugalija pastebėjusi, kad atvyksta vis daugiau nuotoliu dirbančių pasiturinčių žmonių, nusprendė prisijungti prie būrio šalių, kurios steigia specialias „skaitmeniniams klajokliams“ skirtas vizas.

 

Portugalijos vyriausybė dar liepą pranešė, kad kuria „skaitmeninių klajoklių“ pritraukimo programą, o šią savaitę paskelbė, kad ji startuos spalio 30 d., rašo „Bloomberg“.

 

Dabar patvirtinama nauja vizų tvarka atvykimą į Portugaliją dar labiau palengvina.

 

Norintieji gauti vizą privalo įrodyti, kad šalyje gyvena nuolat ir moka mokesčius, pateikti darbo sutartį, įrodymą, kad užsiima individualia veikla ar turi kitokį pragyvenimo šaltinį. Vidutinis aplikanto paskutinių trijų mėnesinių darbo užmokesčio vidurkis privalo būti bent 4 kartus didesnis už minimalų atlyginimą Portugalijoje, o tai yra 705 Eur.

 

VŽ anksčiau rašė, kad šalių, kurios kuria specialias vizas, kad pritrauktų „skaitmeninius klajoklius“, kasmet vis daugėja. Tiesa, reikalavimai kiekvienoje valstybėje skiriasi. Pavyzdžiui, gavus specialią vizą Argentinoje galima gyventi iki pusmečio, o Kaimanų saloje – iki dvejų metų.

 

Antigva ir Barbuda vizą gali išduoti per savaitę, Kroatija – per du mėnesius, Vokietija, panašiai, bet prašymai gauti vizą dirbti šioje šalyje priimami tik pačiam atvykus į jos atstovybę.

 

Portugalija prieš metus taip pat įteisino draudimą darbdaviams su darbuotojais susiekti po darbo valandų. Šalies parlamentarai viliasi, kad taip nuotoliniu būdu dirbantys žmonės galės išlaikyti labiau subalansuotą darbo ir asmeninio gyvenimo režimą.

 

 

Gauti ir vizą, ir pilietybę

Portgalijoje iki šiol galiojanti „auksinės vizos“ programa, anksčiau sulaukė kritikos, nes kuria prielaidas „skaitmeniniams  klajokliams“ gauti Portugalijos pilietybę.

 

Šioje programoje dalyvaujantys užsieniečiai gali gauti vizą gyventi Portugalijoje, jeigu investuoja bent 350.000 Eur į nekilnojamąjį turtą, kuris nepatenka į urbanistinę ar turistų lankomą šalies dalį.

 

Vizą galima gauti ir investavus bent 500.000 Eur į Portugalijos patvirtintus rizikos fondus.

 

Tokią praktiką „Bloomberg“ vadina aplinkkeliu įsigyti Portugalijos vizą, tuo pačiu ir leidimą nuolat gyventi šalyje. Kai kuriais atvejais tai tampa pagrindu suteikti pilietybę.

 

Iki šiol šiose programose gausiai dalyvavo žmonės iš tokių šalių kaip Pietų Afrikos Respublika ar Rusija. Turtingi šių valstybių piliečiai Portugalijos siūloma programa dažnai naudodavosi kaip būdu apeiti jiems taikomus tarptautinius kelionių ribojimus ar siekiant išvengti mokesčių mokėjimo gimtosiose šalyse.

 

Kartais dalyvavimu programoje susigundo ir pigesnio gyvenimo ieškantys amerikiečiai.

 

Pavyzdžiui, ,„Bloomberg“ savo istorija pasidalijo amerikiečių Levitų šeima, kurie paliko ūkį Vermonte ir persikėlė į 27 akrų ūkį Portugalijos pietryčiuose. Organinę žemdirbystę puoselėjanti šeima teigė, kad sprendimas nebuvo sunkus, nes Portugalijoje sulaukia geresnio gėlių ir daržovių derliaus, o ir nuosavybės mokestis tesiekia dešimtadalį sumos, kurią turėjo atseikėti gyvendami Jungtinėse Amerikos Valstijose.

 

„Tai tiesiog nepalyginami dalykai. Pragyvenimo kaina Portugalijoje yra gerokai mažesnė nei JAV“, – sako Amy Levitt, į Portugaliją išvykusi amerikietė, rašytoja.

 

Po penkmečio Levitų šeima ketina teikti paraišką gauti Portugalijos pilietybę, nes „auksinės vizos“ programa tai leidžia.”